Į Kijevą gydytis atvykęs lietuvis Albertas kovą ketino keliauti namo, tačiau Rusijos pradėtas karas Ukrainoje pakeitė 28-erių vyro planus.
Jis prisijungė prie teritorinės gynybos savanorių.
Su iš Klaipėdos kilusiu Albertu, kuris pavardės prašo neviešinti dėl saugumo, kalbėjome trečiadienio rytą, kuomet keletą valandų pamiegojęs vyras ruošėsi į šalia namų esantį budėjimo punktą.
„Tiesiog, jeigu aš būčiau išvykęs, sau neatleisčiau, negalėčiau ramiai gyventi, kad buvau Kijeve, galėjau būti naudingas, o tiesiog išvykau. Tokia mano pozicija. Galbūt ne visai protinga, bet taip liepia širdis. Aš tiesiog matau žmones, kuriems reikalinga pagalba sunkioje padėtyje, kurioje jie atsidūrė“, – BNS sakė Albertas.
Po pokalbio jis patraukė į šalia jo namų, netoli Kijevo senamiesčio, esantį budėjimo punktą, kur tikrina automobilius ir gamina Molotovo kokteilius, skirtus susirėmimams su Rusijos kariais.
„Liksiu iki paskutinio“
Į Ukrainos sostinę vaikinas atvyko gruodžio viduryje iš Jungtinės Karalystės, kur su šeima iš Lietuvos persikėlė 2008 metais. Pastaruoju metu ten dirbo globos namuose, savanoriavo. Lietuvoje paskutinį kartą yra buvęs prieš trejus metus.
„Į Kijevą atvykau gydytis dantis, stuburą ir kelį, nes užsiiminėjau sportu ir reikėjo truputį medikų pagalbos. Kijeve yra labai gera klinika, man pažįstami ją rekomendavo. Planavau išvykti kovo vidury, bet dabar liksiu iki paskutinio. Negaliu visko mesti ir išvykti. Tiesiog man atrodo, toks likimas, taip susiklostė“, – pasakojo jis.
Apie situaciją Kijeve jis kasdien informuoja savo draugus socialiniuose tinkluose, keldamas nuotraukas ir vaizdo medžiagą. Nors yra raginančių grįžti namo, dauguma giria vyrą už ryžtą ir drąsą. Šiltų žodžių jis sako sulaukiantis ir iš ukrainiečių.
„Nesu karo profesionalas. Mano palaikymas labiau psichologinis vietiniams. Psichologiškai ukrainiečiams padeda, kad Lietuvos pilietis kartu su jais dirba. Visi mane žino, aš tai viename, tai kitame poste budžiu“, – kalbėjo Albertas.
„Ohoho, sako, čia tu, čia tas, apie kurį mums kalbėjo. Moralinė parama didelė, kad jie ne vieni karo lauke“, – pridūrė jis.
Lietuvis teigia tautiečių tarnyboje nesutikęs, bet girdėjo, kad tokių esama.
Albertą kolegos itin vertina už medicinines žinias: šiuo metu budėjimo poste jam skirtas mediko vaidmuo. Slaugos namuose Jungtinėje Karalystėje dirbantis vyras antradienį Kijeve išklausė paramediko vestus kursus.
Juose didžiausias dėmesys buvo skiriamas didelio kraujavimo sustabdymui.
Budėjo su ginklu
Šiuo metu tarnybą vyras atlieka be ginklo, tačiau dar prieš keletą dienų su šautuvu rankose jis budėjo metro stotyje.
„Ginklą esu naudojęs, šaudyklose šaudęs, esu taktinius karinius žaidimus žaidęs, Antrojo pasaulinio karo karinėse rekonstrukcijose dalyvavęs, bet čia, Kijeve, ginklą gavau tik todėl, kad atsidūriau tam tikru laiku, tam tikroje vietoje“, – pasakojo Albertas.
Praėjusią savaitę Rusijai užpuolus Ukrainą, jis, nusprendęs užsirašyti savanoriu, patraukė į karo prievolės centrą, koordinuojantį teritorinės gynybos pajėgas.
„Buvo skelbimai su trimis adresais, kur rinks savanorius. Buvau nuvažiavęs vienu, bet tada dar nebuvo sprendimo leisti kitų šalių piliečiams įsijungti į savanorius. Pabandžiau nuvažiuot kitu adresu ir, kai buvau ten, išgirdau šūvius – buvo prasiveržusi mobili taktinė Rusijos specialiųjų pajėgų grupė, vyko didelis mūšis šalia karo prievolės centro. Virš mūsų skraidė rusų naikintuvas. Buvo daug savanorių ukrainiečių, su ginklais, bet dauguma be jų“, – pasakojo Albertas.
„Pasklido gandai, kad atveš ginklus. Taip ir buvo. Tuo metu buvo grėsmė, kad ta taktinė grupė prasiverš iki Kijevo centro per mūsų bazę ir tiesiog išdalino ginklus, paklausė vardų, pavardžių, adresų. Kai ta grupė buvo likviduota, mus pasiuntė patruliuoti ir saugoti metro stotį, ieškoti diversantų. Parą saugojom ir strateginę sankryžą“, – sakė vaikinas.
Taip įvykių sūkuryje atsidūręs Albertas į budėjimus važinėjo per pusę miesto, tačiau galiausiai kaip ir kiti vietos gyventojai nusprendė veikti rajone, kuriame gyvena. Jis sako taip turintis galimybę atsikvėpti, kai punkte susirenka daugiau savanorių, pamiegoti ar tiesiog nueiti į dušą.
„Dabar esu punkto medikas, ginklą perdaviau kitam žmogui. Kai budime, daugiausiai tikriname mašinas, darome barikadas, Molotovo kokteilius, tačiau mūsų pagrindinė užduotis yra gaudyti diversantus“, – sakė jis.
Akistata su J. Tymošenko
Vaikinas pasakojo, jog antradienį pro postą, kuriame budi, pravažiavo apsaugos lydima Ukrainos ekspremjerė Julija Tymošenko. Lietuvis sako, jog tokios situacijos įkvepia tęsti misiją.
„Vairavo jos vairuotojas, labai mandagiai sustojo, atidarė langą. Kai paklausėme, kas sėdi gale, pamatėme, kad tai žinoma politikė. Mačiau, kad šypsosi, pasiuntė man oro bučinį. Nors ir mažai sekiau Ukrainos politiką, nesu jos gerbėjas, bet labai pakėlė motyvaciją, kad tokie žmonės nepabėgo iš Kijevo, o yra čia, kartu su mumis“, – pasakojo Albertas.
Budėtojai tikrina, ar postą kerta Ukrainos piliečiai, esant reikalui tikrina automobilių bagažines dėl gabenamų ginklų. Taip pat turi informacijos apie pareigūnų ieškomus automobilius.
Prasidėjus komendanto valandai, kuri tęsiasi nuo 20 val. iki 7 val. ryto, tikrinami gatve vaikštantys žmonės.
Postų budėtojai saugo ir apylinkėse esančias įstaigas nuo plėšikavimo bei vagysčių.
Albertas sako, kad ukrainiečiai šiuo sunkiu laikotarpiu itin vieningi. Į postus atkeliauja maistas, kava ir arbata. Aukojami rūbai, tad nepatogų tarnybai paltą vyras iškeitė į striukę.
Sunkiausia šiuo metu, anot lietuvio, planuoti savo laiką, paskirstant jį tarnystei, poilsiui, kontaktui su artimiausiais.
„Mano tėvai pergyvena, bet esu suaugęs žmogus, galiu leisti sau priimti tokį sprendimą. Tėčio palaikymą jaučiu, nors ir išgyvena, o mama, aišku norėtų, kad išvykčiau“, – teigė Albertas.
Vyras pripažįsta, kad jam baisu, tačiau prie grėsmės žūti per karą priprantama.
„Nelabai norėtųsi, kad su žeme visus sulygintų. Baimė yra normali organizmo reakcija. Baisu buvo pirmą dieną, kai vyko tas mūšis, kai išdalino ginklus, buvo baimė, kad liko kelios minutės gyventi, kai skraidė virš galvų naikintuvas. Baisu buvo visų pirma ne už save, o už mamą, kad ji neišgyvens mano netekties“, – tvirtino Albertas.
„O nuo pirmos karo dienos, kasdien vis mažiau ir mažiau ta baimė jaučiama… Kažkur išgaruoja, pripranti“, – pridūrė jis.
