Kunigas Robertas Urbonavičius. Mūsų dykumos – 1 gavėnios sekmadienis

Lotyniškas gavėnios pavadinimas – Quadragesima, – reiškia skaičių keturiasdešimt ir taip nurodo ne tik į gavėnios trukmę, bet į Kristaus buvimo dykumoje laiką. Pirmaisiais amžiais visi Kristų tikintieji uoliai laikydavosi pasninko visas gavėnios dienas, valgydami tik vieną kartą, atėjus vakarui, – deja dabar, dėl mūsų dvasinio silpnumo ir begalinio išlepimo, Motina Bažnyčia yra ženkliai sumažinus pasninko dienų skaičių, tačiau ir jas mes vos ne vos pakeliame, o atlikę šiuos minimalius reikalavimus, save lyginame su didžiaisiais dykumų asketais. Mūsų gavėnios pasninkas yra tapęs katalikiška dieta, o žodis atgaila – dingęs iš mūsų žodyno.

Todėl, pradėdama gavėnios kelionę, Pradžios maldoje Bažnyčia viliasi, jog žengdami atgailos-atsivertimo keliu, mes geriau pažinsime Kristų ir sugebėsime gyventi Jo Mokymu: „Visagali Dieve, tegul pradėtoji metinė gavėnios atgaila atskleidžia mūsų protui Kristaus išminties gelmes ir padeda elgesiu sekti jo darbais.“

Senojo Testamento skaitinys iš pirmosios Šventojo Rašto knygos, pasakoja mums gerai žinomą žmogaus sukūrimo ir nuopuolio istoriją. Pirmoji nuodėmė – tai žmogaus noras būti kaip Dievas, „kuris žino, kas gera ir kas pikta.“ Piktasis įtraukia žmogų į maištą, kuris prasidėjo dar iki jo sukūrimo: didysis „Netarnausiu“ randa atgarsį ir pirmųjų tėvų širdyje. Kiekvieno iš mūsų širdyje. Kiekvienas norime vykdyti savo valią ir retas išdrįstame ieškoti Dievo valios, net smulkmenose.

Atliepiamoji psalmė, sukurta atgailaujančio karaliaus Dovydo, meldžia Dievo gailestingumo, kuris turi galią nuvalyti visas nuodėmes ir išgydyti sužeistas širdis: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo begalinio gailestingumo, sunaikink maištingus mano darbus. Nuplauk ir numazgok mano kaltę, nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę! <…> Sukurk man tyrą širdį, o Dieve, manyje atsidavusią dvasią atnaujink.“ Bažnyčios liturgijoje ši psalmė laikoma viena iš atgailos psalmių, tinkama melstis tam, kuris trokšta susitaikymo su Dievu ir artimu.

Naujojo Testamento skaitinyje iš laiško Romos bažnyčios bendruomenei, apaštalas Paulius pristato išganymo istorijos slėpinį: per Adomą nuodėmė atėjo į pasaulį, o su nuodėme atėjo ir mirtis, o per Naująjį Adomą – Kristų, į pasaulį nužengė malonė, atpirkimas ir amžinasis gyvenimas: „Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su pertekliumi gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.

Taigi, kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų. Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.“

Gavėnios liturgijoje nelieka Garbės himno bei priegiesmio Aleliuja, taip išreiškiant prasidėjusį atgailos laikotarpį, todėl prieš Evangeliją giedami pasirenkami priegiesmiai.

Šventoji Evangelija pirmą gavėnios sekmadienį visuomet pasakoja apie Kristaus Gundymą dykumoje.

Šventoji Evangelija pirmą gavėnios sekmadienį visuomet pasakoja apie Kristaus Gundymą dykumoje. Kaip ir anuomet Rojaus sode (kuris dabar pavirto mirties dykuma) piktasis bando sugundyti ir palenkti į savo pusę, tačiau pralaimi, nes Kristus lieka ištikimas ne savo, bet Tėvo Valiai.

Paskelbdama šią Evangelijos ištrauką, Bažnyčia nori, kad ir mes iškeliautume kartu su Išganytoju į dykumą. Į savo širdžių dykumą, kurioje retai būname. Juk visi turime savo širdyje dykynių – vietų, kuriose kaupiame savo žaizdas, baimes, nuoskaudas, nusivylimus, troškimus – visa tai, ką bandome užmiršti, nuo ko bandome pabėgti, ką bandome paslėpti. Leiskime Jėzui įžengti į šias vietas ir paversti jas Rojaus sodu.

Senovinė Pelenų dienos malda primena, jog gavėnia yra kova ir mes esame įrašyti į krikščionių karo tarnybą. Mūsų laukia kova – su trimis priešais: kūnu, pasauliu ir velniu. Ši kova prasidėjo seniai – Edeno sode. Nuo tada esame kiekvienąkart iš naujo gundomi rinktis ne Dievo Valią. Mūsų žmogiškoji prigimtis (tai ką vadiname terminu kūnas) traukia mus tolyn nuo Dievo, paskui savo įgeidžius ir įnorius; aplinka (pasaulis) nuolat siūlo daugybę kelių į laimę ir sėkmę be Dievo; galiausiai pirmasis ir tikrasis Žmogaus bei Dievo Priešas Velnias, niekada neišeinantis atostogų, stengiasi, kad mes negyventume vienybėje su Dievu.

Tačiau neturime pasiduoti baimei ir sudėti ginklus, nes ši kova yra ne mūsų vienų kova. Kristus laimėjo šią kovą už mus. Dykumoje jis susidūrė su senąja gyvate, kuri tikėjosi suvilioti Jį, kaip ir pirmuosius Tėvus, – tačiau turėjo trauktis šalin sugėdinta.

Atremdamas josios gundymus, Viešpats pamokė ir mus kaip kovoti su savo demonais. Mūsų ginklai yra malda, pasninkas, artimo meilė, – tačiau didžiausias ginklas, – tai pasitikėjimas ir atsidavimas Viešpačiui Jėzui.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

2 KOMENTARAI

  1. gilus, dvasingas, ramus, susikaupęs, esantis pastoviame ryšyje su Dievu. Išpažintis pas jį išlaisvina žmogų nuo pasimetimo, susireikšminimo, įtampos, nerimo. Sustato viską į vietas, nuvaro “automobilį” vėl į greitkelį. Tik kad mes tokie – bevelijame važinėtis šunkeliais ir kaltinti Dievą, kodėl nepadeda. O kad pas Jį reikia važiuoti greitkeliu, tai ir pamirštame. Kai Dievas pirmoje vietoje, tai viskas yra savo vietose. Šiame Kunige taip ir viskas ir yra, todėl jis gali liudyti kitiems savo gyvenimu.

  2. Straipsnis Gavėnios laikui. Tokie tekstai reikalingi. Labai stiprus straipsnis. Dievo palaimos kunigui, tikram dvasingam kunigui. Lauksime didžiausios vyskupijos Lietuvoje kunigų prašytų tekstų.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte