Kunigas Robertas Grigas: lieka rinktis seną disidentinę kryptį

ŠaltinisRESPUBLIKA.LT

Pernai Nepriklausomybės Atkūrimo minėjimą Seime sudrebino signatarės Zitos Sličytės kalba, kurios atžvilgiu buvo pradėtas (paskui nutrauktas) ikiteisminis tyrimas. Užtat šiemetinį posėdį Seime vainikavo „teisingos” kalbos ir net menki kritikos trupinėliai buvo aptakūs, be aiškesnio adresato.

O pristatant patriotinių organizacijų apdovanojimo „Žinia” laureatą kunigą disidentą Robertą Grigą, Sauliui Pečeliūnui pristigo signataro drąsos paaiškinti, kad laureatas atsisakė dalyvauti minėjime Seime ir čia priimti apdovanojimą tik dėl to, kad nenori būti siejamas su dabartinės kokybės Seimu. Jo veiklą kunigas daugeliu aspektų laiko antikrikščioniška, antinacionaline ir antikultūrine.

Gerbiamas kunige, pilietinio protesto gestas turbūt negimė spontaniškai. Galbūt galėtumėte pasakyti, kas perpildė jūsų pakantumo taurę, kokie Seimo veiksmai labiausiai nuviliantys?

-Man atrodo, žmonėms, kurie nėra fanatiškai įtikėję valdančiųjų pasirinkta kryptimi, arba nėra ja patys suinteresuoti, visiškai akivaizdu, kad Seimo vykdoma veikla yra antikrikščioniška, antinacionalinė ir antikultūrinė. Dėl antikrikščioniškos veiklos požymių daugybę kartų buvo pasisakyta ir Lietuvos šeimų sąjūdžio mitinguose, Didžiajame šeimų marše.

Daug kartų nepriklausomai rašantys ir kalbantys mąstytojai, menininkai, žurnalistai yra išsakę pasipiktinimą veikla, kuri populiarina eutanaziją, abortus, lyties keitimo galimybę netgi vaikams, neatsiklausus jų tėvų, pakartotinai bruka Stambulo konvenciją ir yra nukreipta prieš prigimtinę šeimą.

Panašūs dalykai, griaunantys žmogaus prigimtį ir mūsų krikščionišką tradiciją, yra palaikomi vyraujančios jėgos valdančioje koalicijoje – Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų. Partija yra išlaikiusi savo pavadinimą, nors jos veikloje yra labai daug antitautinio veikimo požymių.

Skaudžiausia mums, lietuviams ir patriotams, yra toks sunkiai nuslepiamas priešiškumas lietuvių kalbai, netgi įstatymais bandant sumenkinti lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusą. Matome, kaip ji nyksta iš viešųjų erdvių, kaip ardomas mūsų kalbos unikalumas, pasireiškiantis raidėmis, perimamomis iš svetimų raidynų, ir mūsų unikalių moterų pavardžių darkymu.

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Partija yra išlaikiusi savo pavadinimą, nors jos veikloje yra labai daug antitautinio veikimo požymių.

Iš tikrųjų, sovietmečiu mūsų baltistikos mokslininkams, patriotams, kurių tikriausiai buvo įvairiose srityse, sunkiomis sąlygomis pavyko išsaugoti lietuvių kultūrą, krikščionišką tikėjimą, pavyko viešoje erdvėje išlaikyti mūsų kalbą skambią ir gražią. Tačiau dabar, atsivertęs dažną laikraštį arba interneto svetainę, net įsijungęs visuomeniniu transliuotoju besivadinančią LRT, girdi, kad beveik kas antras kokio nors diktoriaus, nekalbant apie kviestinius svečius, sakinys yra bjauriai išdarkytas kalbos taisyklingumo prasme. Tai yra tiesioginiai vertiniai, pasak kalbininkų, „kalkės” iš rusų arba iš anglų kalbos.

Tokių pat nerimą keliančių ženklų apstu ir kultūros srityje, kur atviras barbariškumas plaukte plaukia į viešumą nuo absurdiškų vamzdžio tipo paminklų, karo suniokoto tanko atitempimo į šventovės aikštę prie Arkikatedros iki politinės kasdienybės, kur politikų diskusijos dažnai virsta patyčių srautu ir rusiškų keiksmų populiarinimu, paradoksaliai manant, kad, užtvindant Lietuvą rusiška kriminaline leksika, kovojama su Rusija. Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios laikysena panašių reiškinių atžvilgiu rodo, tarsi jie būtų priimtini ir sveikintini.

politikų diskusijos dažnai virsta patyčių srautu ir rusiškų keiksmų populiarinimu, paradoksaliai manant, kad, užtvindant Lietuvą rusiška kriminaline leksika, kovojama su Rusija.

Todėl vertindamas visuomeninių organizacijų geros valios sprendimą įteikti man apdovanojimą „Žinia” už mano jaunystės veiklą – talką Lietuvos laisvės siekiui, sumečiau, koks paradoksas priimti tą apdovanojimą. Valdantieji, leisdami jį įteikti viešai, signalizuotų: žiūrėkite, laisvės kovotojai, disidentai apdovanojami svarbiais valstybės žymenimis, – viskas valstybėje yra gerai. Ne, ne viskas yra gerai.

Nesvarstėte galimybės priimti Seimo pirmininkės kvietimą ir pasakyti atitinkamą kalbą Seime?

-Buvau apsisprendžiąs taip padaryti, nes praktiškai tai, ką jums kalbu, buvau pasižymėjęs pasakyti Seime. Ketinau baigti kalbą ištrauka iš amžiną atilsį Antano Terlecko laiško, kurį jis man rašė iš Magadano tremties, bet kai man pasakė, kad įteikimo metu nenumatytos jokios kalbos, tapo visiškai aišku, kad neturėčiau Seime priimti šio apdovanojimo. Jo potekstė būtų aiški: še, gavai apdovanojimą, džiaukis ir eik sau, tavo pažiūros, vertinimai ir mintys mums neįdomios…

Ar jūsų moralinis apsisprendimas nėra savotiška paskata vidinei emigracijai?

-Pagalvojau apie tai. Na, taip, lieki prieš savo sąžinę, prieš nesusitaikančią patriotišką, krikščionišką visuomenės dalį nesusitepęs, bet ar kas nors nuo to pasikeičia? Man tai yra vienas iš tokių žingsnių, kai prieinamomis priemonėmis bandai parodyti, kad mūsų valstybėje, tautoje vyksta labai blogi dalykai ir juos reikėtų keisti.

Žinoma, nenorėčiau skatinti tokio vidinio uždarumo, kokiu gyveno ir daugelis sovietmečio inteligentų, kurie tikriausiai ne tik Peterburgo ir Maskvos, bet ir Vilniaus virtuvėse tyčiojosi iš valdžios, laikydami špygą kišenėje,- viską suprasdami ir nieko nesiimdami, nieko nedarydami.

Manau, kad tai nėra tas kelias, kuriuo galima pasiekti kokių nors teigiamų pokyčių.

Neatsisakau, kiek Dievas leidžia ir kiek pavyksta su bendraminčiais, ir kitų veikimo būdų, paremdamas per rinkimus krikščioniškas, tautines jėgas ar kalbėdamas laisvesnės, dar tikinčios Lietuvos savitumo bei suverenumo verte visuomenės mitinguose. Sakau sau, kad reikia daryti tai, ką galime, ką pajėgiame, o rezultatus, vienokį ar kitokį laimėjimą, sudedu į Dievo rankas, kaip ir sovietų okupacijos metais.

Žinot, jau vėlesniame brežnevmetyje, kai, norėdami ką nors iškvosti, tardytojai mums jau nelaužydavo pirštų tarp durų ir nekankindavo, o mėgindavo kalbėtis, būdavo, po tardymo koks nors KGB karininkas nuoširdžiai sako: „Negi manote su savo savilaidos laikraštukais, slaptais susirinkimais, kryžių pastatymais Kryžių kalne ar Vasario 16-ąją išklijuotomis proklamacijomis įveikti šitą nuo Baltijos iki Vladivostoko supervalstybę su jos branduoline galia?” Juk, sakydavo, tai yra beprotybė, o jūs esat donkichotai.

Ir aš nuoširdžiai atsakydavau, kad niekas neturime garantijų, pavyks mums įveikti, ar nepavyks, dar kada nors atsikurs nepriklausoma Lietuva ar neatsikurs, bet darau tai, ką, manau, ir daugelis mūsų bendraminčių darė dėl teisingumo. Kai mes nenusilenkiame prievartai, netiesai, kai priešinamės, sakydavau, pasaulyje bent lašeliu daugėja gėrio ir teisingumo ir dėl to verta daug iškęsti. Prieš šitą argumentą jie nelabai rasdavo ką atsakyti. Jų atsakymą radau, kai atgavus laisvę atsiverčiau savo bylą KGB archyvuose, ten buvo parašyta: „religinis nacionalistinis fanatikas”.

Tuos laikus, apie kuriuos kalbate, žymėjo kolaboranto ir rezistento pozicijos. Galbūt konformistiniais laikais yra racijos šiuos žymenis vėl prisiminti, įtraukiant į kasdienybės leksiką?

-Tam tikra prasme, manau, šie vaidmenys reiškiasi visose visuomenėse, nors kai žmonės gyvena daugmaž laisvai, demokratiškai, jie yra mažiau pastebimi. Bet situacija keičiasi, kai atsiranda tam tikras oligarchinis valdymas, kai į monolitą susilieja politinė valdžia, žiniasklaida ir teisėsaugos institucijos. Tuomet formaliai veikia visos demokratinės institucijos, vyksta rinkimai, veikia save vadinanti nepriklausoma žiniasklaida, bet faktiškai pasiekti kokių nors pokyčių, įgalinti, Evangelijos žodžiu sakant, tuos mažutėlius, tą paprastąją tautą, didžiąją visuomenės dalį, per šitą monolitą nėra kaip.

Jis man primena sovietų armijos, kur buvau atsidūręs ne savo noru, epizodą, kai teko dirbti Kazachstano devyniolikto amžiaus sąlygomis veikiančiame plytų fabrike. Kai giliuose grioviuose išdegindavome plytas, kai kurios nuo didžiulio karščio susilydydavo į plokštę, panašią į metalinį aštuonkojį, jos nei kirviais, nei dalbomis negalėdavai suskaldyti – tekdavo keliasdešimt kilogramų sveriantį bloką iškelti ir išmesti.

Kažkas panašaus įvyksta, kai valdžioje susilydo nuolat viena kitą keičiančios partijos (įstatymais sukuriančios tokią tvarką, kad jokia nauja jėga negali patekti į tą uždarą sistemą), juos nuolat teisinanti bei girianti žiniasklaida ir teisėsaugos sistema, pagal kurią (kaip palyginimą sakau) Gražulis visada kaltas, o Masiulis visada teisus. Tokiu atveju jokių naujų vėjų ar teigiamų pokyčių įnešti į tą sistemą praktiškai neįmanoma.

Aišku, neturiu jokio pagrindo sakyti, kad Masiulis kaltas ir kiek jis kaltas, bet tendencija yra ta, kad opoziciški ar kritiški sistemai vieši asmenys nuolat apkaltinami, nubaudžiami, viešai išjuokiami, o artimų sistemai atžvilgiu, vykstant tyrimams, teismams, niekaip neprieinama iki galutinio taško. Tokiais atvejais kolaboravimo arba rezistencijos reiškinys tampa dar ryškesnis.

Žmogaus prigimtis mažai keičiasi: kaip ir sovietmečiu, visuomenės dauguma, net ir suprasdama neteisybę, iš baimės ar iš savanaudiškų interesų tyliai sėdi, prisitaiko, kenčia, tam tikra dalis aktyviai kolaboruoja su sistema, gaudama kažkokios naudos ar privilegijų, ir tik maža dalis užsispyrusių ar Dievą nuoširdžiai tikinčių, gyvenančių pagal tikėjimą, sąžiningų žmonių bando protestuoti. Ar tai gali būti sėkminga, ar gali kažką pakeisti į gera, mes nežinome. Neturime garantijų iš Aukščiau, kad mums pasiseks, bet darome, ką jaučiam, kad yra teisinga daryti.

Gal ir klystu, tačiau sovietmečiu tas, kas ėjo į bažnyčią, ėjo iš tikėjimo. Sovietmečiu daugiau skaitėme, buvome dvasingesni. Saugojome ir išsaugojome lietuvybę. Šiandien mes daiktiškesni, šiandien sukamės nuo Bažnyčios ir tylime, kai mūsų akyse naikinama lietuvybė. Gal iš tiesų be dvasingumo nėra ir tautiškumo?

-Tiek Lietuvos, tiek aplinkinių regionų, pavyzdžiui, Lenkijos istorijoje taip susiklostė, kad ryšys tarp krikščioniškojo tikėjimo ir savo kultūros, savo tautiškumo gynimo beveik neišskiriamas, – viena palaikė kita. Per visus tuos, žiūrėkim, tris anticarinius sukilimus Bažnyčia ir LDK tautos ėjo ranka rankon ir nuo pralaimėjimo labiausiai nukentėdavo Bažnyčia, vienuolynai ir tikintys žmonės.

Tą patį galime matyti ir mūsų partizanų pasipriešinime, kur vienas iš stiprybės šaltinių buvo katalikiškasis tikėjimas. Sovietai tyčiojosi, kad miško sukilėliai nešiojasi mamų įdėtus škaplierius, bet neabejotinai tikėjimas buvo jų dvasinio atsparumo, ryžto, drąsos šaltinis.

Labai ryškiai tą matome ir taikiojoje rezistencijoje, kur didžiąją informacijos rinkimo ir skleidimo bei įvairių, dabar pasakytume, pilietinių akcijų organizavimo dalį vykdė Lietuvos krikščionys, su Bažnyčia susiję inteligentai ir jaunimas. Dabar matome tas jėgas silpstant.

Po nepriklausomybės atgavimo kalbėjome, kad atgautąją laisvę orientuojant į materialinę gerovę, ji gali išvirsti moralinio, kultūrinio nuosmūkio reiškiniais, kurie jau buvo jaučiami Vakarų visuomenėse. Vienas ryškiausių to meto rašytojų rezistentas Aleksandras Solženicynas su liūdnu atsidūsėjimu sakė apie Vidurio Europos visuomenes: norėjome ir tikėjomės prisijungti prie Vakarų civilizacijos, o prisijungėme prie Vakarų kanalizacijos.

Deja, mūsų politikai nuolat kartoja kaip burtažodį, kad gina vakarietiškas vertybes, o abejojančius jų prasmingumu ar kritiškai pasisakančius jų atžvilgiu laiko ne tik priešininkais, bet ir atsilikėliais, nors reikėtų daryti skirtį, kas mums yra tos vakarietiškos vertybės. Ar krikščioniškoji kultūra, vaizdžiai sakant, Leonardas da Vinčis, Kelno katedra, Viktoras Hugo, ar modernaus meno parodoje prie sienos priklijuotas papuvęs bananas, įvertintas nemaža suma…

Jūsų moralinį apsisprendimą gali pripažinti tik morališkai adekvati visuomenė, o ji mūsų dienomis turbūt yra pairusi ir politiškai kontroliuojama. Nemanot principingu poelgiu užsitraukiąs tamsoką debesį?

-Be abejo, būtų labai nemalonu, jei kažkada sulaukęs diskriminacijos ir represijų iš okupacinių struktūrų, panašių veiksmų sulauktum ir iš mūsų formaliai nepriklausomos, demokratine save vadinančios sistemos. Bendraudamas su daugeliu žmonių, žinodamas, kokia yra visuomenė, tikėjausi ir sulaukiau didelio bendraminčių palaikymo, padrąsinimo, pažado palaikyti mane malda. Iš anksto tikėjausi ir sistemos fanatikų, kurie reaguoja labai piktai, reakcijos, bet tebesu įsitikinęs, kad tokiu poelgiu labiau gali padėti mūsų valstybei, negu tylėdamas.

Žinoma, morališkai nelengva, bet kažką panašaus, išgyvenome mes, kauniečiai, kai skaudžiai ir painiai Garliavos bylai bandėme suteikti daugiau objektyvumo, kai reikalavome iš valdžios skaidresnio tyrimo, vis rašydami ant grindinio prie prezidentūros „Tiesos”. Iš mūsų tariamai nepriklausomoje žiniasklaidoje be saiko buvo išsityčiota vieno personažo, kuris, kaip girdime, šiandien turi didelių sunkumų su teisėsauga jau ir pats. Jau tada buvo požymių, kad prieš žmones, ramiai, argumentuotai ir visai ne isteriškai reiškiančius savo nuomonę, gali būti imtasi moralinio susidorojimo, bet požymiai rodė, kad gali būti naudojama ir jėga.

Tokių nedemokratinės visuomenės požymių matome ir šiandien. Ir ką gi? Belieka rinktis seną disidentinę kryptį. Daryti tai, ką manai esant teisinga ir per daug nesigilinti, kaip tai atsilieps tau ar tavo draugams, – kai per daug svarstai, gali tiesiog susigūžti savam kiaute ir neišdrįsti nieko daryti.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

38 KOMENTARAI

  1. Kun. Robertui. Vertas visos pagarbos. Jis įrodė, kad nenori įtikti valdžiai. Mes galvą lenkiame prieš tokį kunigą. Kad tokie visi klebonai būtų, kurie atsisakytų nominacijų ir puikybės.

    • Ne klebonas. Net ne monsinijoras. O kokios mintys, koks tikėjimas, kiek daug žinių. Ar nors kiek panašiai kažką galėtų ištransliuoti garbingieji Kauno klebonai Grigaravičius, Mikitiukas, Vitulskis, Paulauskas, Alminas, Trečiokas? Kas dedasi tame Kaune???

      • sitie isvardinti nera nei patriotai nei davasingi, visi pinigu vergai, Todel Grigas yra tikras kunigas, ginantis vertybes viešai, o ne tik iš sakyklos siaurai grupei, kurie net prieštarauti negali.

      • Kodėl neprieštrauja, todėl kad valdžios neturi. Paprasti žmonės yra engiami ir jiems ant pečių deda, kaip nuodemingiausieji. Kažin valdžios atstovams pasakytų moralus patys klebonai?

      • Kauno kardinolas patenkintas gavo ivertinima is valdzios ir nieko-viskas ok,Vilniaus aukstieji irgi matomai laimingi-tarp valdziu sukiojasi,visa tai mato ir supranta krikscionys,..neprabyla is savo aukstybiu tardami drasius zodzius -“neskriauskit mazuteliu”…

      • Galėtų, jeigu sugebėtų arba lygiai taip visai ir manytų. Vikaras – tai todėl turbūt, kad turi kitų svarbių pareigų…

  2. Šiam didžiam GANYTOJUI. Labai gaila, kad Kauno miesto chierarcho kunigas Grigas buvo izoliuotas ir užtildytas. Kiek mes Kauno tikintieji dvasinio ir bendrojo gėrio netekom negalėdami tris dešimtmečius klausytis šio KUNIGO pamokslų, skaityti straipsnių religinėje spaudoje, klausyti interviu Marijos radijoje.

    • nes galėjo tik taumkaus saule sviesti, kitiems vietos nebuvo. Grigas yra svelnesnė Svarinsko versija, protingesnė, kultūringesnė.

  3. tai, ką sako kunigas – gerai, bet iš tolimesnės perspektyvos žiūrint visgi – kyla pagunda susiaurėti pažiūroms, kunigams niekada nedera užsidaryti vienos partijos rėmuose, likti pernelyg plokščiu, nes katalikų gana mažai skaitomasir svartomas DKKatekizmas kartais itin griežtas, bet platesnis už bet kokias politines insinuacijas…Be abejo, svarus ir reikšmingas kunigo interviu savo drąsa ir ryžtu, labai reikalingas apsnūdusiai ir besikankinančiai visuomenei, nes interneto bei IT platybės pilnos chaoso ir gausios įvairovės…

    • Kokį Katekizmą gali paaiškinti tikintiesiems tie, kuriems tikintieji nesvarbūs? Kokį Katekizmą gali paaiškinti tikintiesiems apsnūdusi ir darnos net savyje nerandanti dvasininkija? Ne tik interneto platybėse gausu chaoso ir nesuprantamos įvairovės.Gal todėl, kai kas nors išdrįsta susakyt, kad karalius nuogas – reakcijos nenuspėjamos.

  4. Gerb. Kunigo dvasinė galia tokia didelė, kad jos niekas nepajėgs užgožti. Net per naktinę adoraciją Marijos radijo koplyčioje jam kalbant rožinį sklido tokia jėga, kurią tegali turėti ta Tiesa, kuri išlaisvina. Dėkojame Dievui už Jūsų tarnystę, tikrumą, mintis ir darbus. Jūs ir be apdovanojimų esate Vilties žinia. Ačiū.

  5. Ačiū gerbiamam kunigui Robertui Grigui už jo gyvenimo pasirinkimą būti tiesos pusėje nepaisant nieko. Didžiulė pagarba jam ir žemai lenkiama galva prieš šį ŽMOGŲ. Stiprybės jam, sveikatos ir kuo daugiau pasekėjų, einančių jo parodytu keliu.

  6. Norisi paklausti, o kodel patys nejote i kunigus, butumet buve tobuli kunigai, ir vaikus galejote isaukleti taip, kad eitu i kunigus ir butu tobuli kinigai. O kadangi to nepadarete, tai db turim ka turim ir aciu Tau Viespatie, kad dar turim kunigu, kad vyksta Sv. Misios, kad galime atlikti ispazinti, priimti Svenciausiaji.

  7. Tiesos parašyta. Labai viskas teisingai ir argumentuotai tekste išdestyta. Vienus su kitais politika sėkmingai supriešino. Žmonės nebetiki teisingumu. Kita vertus, kokie dabar šiuolaikiniai kunigai. Ar liko dar tikrų moralinių autoritetų, kuriems rūpėtų paprasti žmonės, tikėjimas, o ne vien pinigai ar įtakingi asmenys. Ačiū už labai taiklų straipsnį.

    • Kunigas yra Jėzaus atspindys ir Jėzaus vienas iš geriausių draugų buvo Lozorius, labai turtingas ir įtakingas. Jo seserys Morta ir Marija irgi buvo labai turtingos, Marija brangiausiu aliejumi telė Jėzui kojas..
      M. Voltortos knygoje rašoma, kad Lozorius turėjo ir namus Betanijoje ir Jeruzalėje. Jėzus ir Jo Motina visada ten nakvodavo ir svečiuodavosi, kai būdavo tose apylinkėse. Su vargšais Jėzus susitikdavo lauke arba kai jie ateidavo prašyti konkrečios pagalbos prie Jėzaus turtingų draugų namų. Jėzus juos išgydydavo ir paaukodavo maistui. Ir iš numirusių Viešpats Jėzus prikėlė ne kokį vargšą, pvz. daugiavaikės šeimos tėvą, bet turtingą ir įtakingą Lozorių.
      Tai kodėl kunigas negali bendrauti su turtingais ir įtakingais žmonemis, jeigu Viešpats Jėzus bendravo? Dar galiu jums priminti, kad Viešpats Jėzus buvo tobulas ir per savo gyvenimą nedarė nei menkiausios nuodėmės.
      Su moterimis Jėzus mažai bendraudavo, tik su Morta ir Marija (turtingomis ir įtakingomis beje). Moterys daugiausiai leido laiką su Mergele Marija, tai ir kunigai neturėtų perdaug bendrauti su moterimis, visokiomis parapijietėmis. Moterys su Mergele Marija turi melstis Rožinį ir kitas maldas, o ne lįsti prie kunigų.

      • Komentaro pradžia labai žeminanti, nes parodo, kaip turtingieji yra svarbūs. Ar šiandien Bažnyčiai neturtingas nėra svarbus žmogus? Jis sielos neturi? Tuo tarpu Motina Teresė nuolat buvo su vargšais, nes matė Dievą jų veiduose.
        Vadinasi, ir danguje vieta yra perkama, kai turi pinigų. Ir ten pateks tik turtingi ir įtakingi asmenys. Koks vargšų vaidmuo bažnyčioje, ką pabrėžia teologijos mokslai. Nieko asmeniško. Sakote neturėtų per daug bendrauti su moterimis kunigai, o jos nelįsti prie kunigų. Bet praktikoje parpijose bendraujama ir labai daug. Netgi perdaug (čia neturima jokio pavydo ar dėmesio reikalavimo). Net yra nemažai atvejų, kai patys kunigai suveda iš savo parapijos (aišku gražios išvaizdos, gražių akių moterį) net su savo asmeniniais nuodemklausiais. Juk tai tik parodo artimą santykį. Vadinasi, patys prisileidzia. Viena vertus, gal ir norima padėti, kitą vertus, o kodėl kitiems nepadeda? Nelabai naudinga? Gal kitam dar labiau reikia dvasinės pagalbos, ypač kurie turi negražų kūną ir kenčia dėl to stipriai, pvz. vėžys? Vėžys liga sugriauna asmens gyvenimą. Nieko asmeniško nei prieš vieną kunigą, bet kodėl tiek neturi atjautos vargšams, ligotiems, neturtingiems, kurie kenčia, kurie turi daug problemų, kurie nori pasidalinti savo skausmu. Juk pats popiežius yra pasakęs Bažnyčia yra karo lauko ligoninė, o ligoninėje būna daug skausmo, bet ir pagalbos, jeigu norima padėti žmonėms, o ne kaltinti kad kiti reikalauja dėmesio. Reikia laiku padėti, kai žmogus ateina pas kunigus ir beldžiasi, kaip ir pas Jėzų ateidavo žmonės. Čia ne dėmesio reikalavimas. Palaikymas žmonių yra tada, kai žmonės jaučia, kad yra tikras kunigas ir geros širdies, kuris jautrus, supratingas, tolerantiškas, nekerštingas ar Baudėjas. Verta prisiminti a.a. Tėvą Stanislovą. Pas jį masiškai važiavo žmonės. Nors ir prieš jį buvo patys kunigai dalis buvo nusiteikę. Rašoma knygoje. Ačiū tiems, kunigams, kuriems rūpi vertybės. Ačiū kun. Grigui už tiesą. Stiprybės.

      • Deja, Motina Teresė buvo moteris, o ne vyras.
        Ir galite sekti jos pavyzdžiu ir pati rūpintis ir tarnauti vargšams, o ne reikalauti iš kitų.
        O kunigas yra Kristaus atvaizdas. O Marija ir Morta irgi buvo labai gražios. Ir Jėzus su jomis pagrinde ir bendravo.
        Bendrauti su turtingais ir įtakingais ir gražiais žmonėmis nėra nuodėmė.

        O Šėtonas nupuolė iš Dangaus dėl PUIKYBĖS, dėl PAVYDO !!! Šėtonas norėjo tarnauti pats, bet norėjo, kad jam tarnautų kiti.

        Ir kaip tai primena jusų ištisai kunigus šmeižiančias, reikalaujančias sau išskirtinio dėmesio ir PAVYDO turtingiems, išsilavinusiems ir gražiems kupinas žinutes.
        Beje gal tos gražios moterys, su kuriomis bendrauja kunigas yra šeimos moterys, turinčios vyrus ir kunigas todėl su jomis bendrauja, kad jos nesiekia jo pasisavinti. kaip visokios vienišos bobelės.
        O yra vienišų bobelių – senmergių ar senai išsiskyrusių rūšis, kurios lenda prie kunigų, manydamos, kad kunigas turi jose užpildyti tą vienatvės ir vyro neturėjimo tuštumą, Va nuo tokių kunigams reikia laikytis kuo toliau, nes čia kaip gyvatės Rojaus sode, kurios tik ir siekia dvasiškai pasisavinti ir užvaldyti kunigą,
        Jos atėję į Bažnyčią nemato Jėzaus, tik kunigą – kaip savo siekiamą tikslą. Ir jeigu joms nepavyskta, tai tuomet pyksta, apkalbinėja, pavydi ir pila savo purvą.

      • Netiesa. Kartoju tai nėra pavydas ir t.t. gal pati bažnyčia sutraumuoja žmogų kada jam reikia pagalbos… Įtakingi žmonės valdo net bažnyčias, deja… Visais laikais bus ponas ir vergas. Kodėl vyksta pasimetusiųjų žmonių kunigų paieškos. Dėlto, kad kunigas sušildytų tikru Tikėjimu, duotų pajusti, kas yra Dievo meilė, padėtų suprasti Tikėjimą, padėtų atsakyti į tai ko žmogus nesupranta ir jam neaišku. Ta darydavo a.a. Tėvas Stanislovas. Žmonių balsas negirdimas dėlto ir bažnyčios tuštėja. Jūs dar nesuprantat, kad pinigai daro įtaką žmonių santykiams. Kunigų užvaldyti niekas nesiekia, juolab žinant, kad jie gyvena skaistume ir turi laikytis celibato. Kaip jūs minite tų vienišų ir senmergių, našlių, vyrų vienišų taip pat pilna parapijose, kurie labai atsidavusiai tarnauja bažnyčiai. Reikia jiems dėkoti. Jų indėlis itin svarus. Žmonės atėję į bažnyčią mato tik Jėzų. Nors ir klysta.

      • Tai klausykite Marijos radiją, ten kalba daugybė kunigų apie tikėjimą, apie Jėzų. Ar tai nesušildo jūsų tikėjimo???
        Arba youtube pilna neblogų kunigų pamokslų. Daugybė žmonių džiaugiasi klausydami ir auga savo tikėjime. Ar jums tai netinka sušildyti tikėjimui?

        Dėl kunigų, tai yra ir dvasinis užvaldymas, kai primygtinai siekiama padaryti jį savo draugu ir po to daryti jam įtaką. O nepavykus, pilamas purvas.

        O kodėl dalintis skausmu reikia būtent kunigo? O tai nėra giminių, artimųjų, giminių, kaimynų?

      • Be abejo, klausoma, ypač karantino metu. Sušildė ir buvo gerų dalykų. Yra tokių subjektyvumų, kad reikia gyvo pokalbio. Juk jūs neklausote radijo, kai kyla neaiškumų, problemų? Radijo laida neatsakys. Kodėl dalintis skausmu su kunigu? Net patys profesionalūs psichologai yra pasakę ir net labai aukštos kompetencijos, kad sako mes negalėjom padėti taip, kaip padėjo kunigai žmogui. Kodėl ligoninėse yra kapelionai? Vadinasi, gali padėti, sutvirtinti tikėjimą
        tik reikia noro ir geros širdies. Jokiu būdu niekada nebuvo siekiama užvaldyti. Gal kas ir valdo. Mano realioje praktikoje to nėra. Kunigas niekada netures vargšo žmogaus drauguose, nes ne tas luomas. Ačiū už jautrumą, kad pasiteiravote kokia aplinka žmogaus, tai svarbu, deja.. Dar jautrumo yra Gerb. Anonime. Giminės užsieniuose, o gyvenu labai toli nuo miesto. Be to, po pandemijos autobusų grafikai nuimti. Žmones tiesiog įkalina nekalbant, kaip įkalina sunkios ligos. X liga nėra smagus reikalas. Kiekvienam sava kančia. Vargšai daugiausia kenčia. Sakoma kenčiančiam dangus, bet turtingiems dangus. Jeigu esat tikintis gal jūs pasimelskite už mane.

      • Kad nusipelnyti Dangų kentėjimais, tai reikia kentėti vertai, o jūs kiekvieną dieną pilate purvą ant kunigų, tai reiškia vis labiau didėja jūsų nuodėmių kiekis, už kurias reikės atsiteisti skaistykloje, nekalbant jau apie tai, kad kunigai yra išriktoji Dievo tauta, kurie paskyrė savo gyvenimą tarnauti Dievui, teikti sakramentus ir Šventajame Rašte parašyta, kas keiks išrinktąją tautą, save prasikeiks, kas juos laimins, save palaimins.
        Tai nuolat pildama purvą ant kunigų, pati save prasikeikiate.

        O nors Evangeliją ir Kristaus sekimą perskaitėte? Ten ir rasite visus atsakymus.
        Kunigai personaliai kiekvienam asmeniškai tikėjimo tiesų nedėsto, jie moko per pamokslus Bažnyčioje ir teikia sakramentus.
        Asmeniškai susitinka ir bendrauja su žmonėms dažniausiai tie, kurie pasirinko vienuolių kelią. Tėvas Stanislovas buvo kapucinų vienuolis. Motina Teresė irgi buvo vienuolė.
        Vienuoliai duoda Dievui daugiau įžadų, todėl gauna iš Dievo iš daugiau šviesos ir gali daugiau padėti kitiems.

        Ir negalite reikalauti, kad jūsų kunigas pasirinktų dar ir vienuolio, kelią ir jums personaliai tarnautų, nes pati dėja tokio kelio nepasirinkote.

      • “gal pati bažnyčia sutraumuoja žmogų kada jam reikia pagalbos…”
        Kaip Bažnyčia gali sutraumuoti žmogų, jeigu Bažnyčia NEMOKAMAI teikia išpažinties sakarmentą ir šv. Komuniją? T.y atleidžia išpažintas nuodėmės ir suteikia galimybę priimti Švenčiausiąjį Jėzaus Kūną ir Kraują?

        Tai jums to dar mažai??? O ką jūs pati teikiate kitiems nemokamai, apart zyzimo, reikalavimų ir apkalbų komentaruose?

      • Ačiū Jums. Kodėl blogi komentarai, o kiek gerų komentarų parašyta ir pasidžiaugta gražiais straipsniais. To nematote. Kodėl nematote kitų komentarų, pvz., dienraščių portaluose, kai pasirodo straipsniai apie kunigus. Dar ne tiek ir ne tokio lygio parašytų ir nei vieno gero. Jau nekalbant kaip bobutes, našlės ir tas pats jaunimas kalba realybeje. O čia paliesta turtingieji ir įtakingieji, atrodo, viskas. Čia joks asmuo nėra įvardintas, o kaip reiškinys. Kodėl visuomeneje kunigai neturi pozityvumo? Kodėl žmonės pasitraukia iš katalikų bažnyčios? Reikia atlikti apklausas. Kunigas Jėzaus atspindys, jis nieko nesmerkė. Gydė žmones tai ir kunigai turi dvasiškai gydyti žmones, pvz., išpažinčių klausimų, dvasiniams pokalbiais. Šv. Raštą skaitau, nors kyla klausimų, na o bus kaip sakote Marijos radijas atsakys. Esu kaip ir jūs Dievo kūrinys. Palaiminto Verbų sekmadienio

      • Žinot kodėl jūs ir panašūs į jus esate visuomet esate nelaimingi?
        Todėl, kad jūs visuomet turite kazkokius norus ir reikalavimus, kurie neišsipildo, ir tada jūs pykstate kaltinate, reikalaujate ir pan.
        Aš noriu, kad būtų taip, aš noriu, kad jis darytų taip…
        O jis to nenori, o jis to nedaro… ir man tada blogai… aš kenčiu, nes viskas vyksta ne pagal mane…
        Bet kiekvienoje situacijoje jūs turite žiūrėti ne į kitus, bet į save, kaltinti ne kitus, bet save… ieškoti išeities pačioje savyje…
        Nes problema yra visokie neišsipildę norai, svajonės ir troškimai, kad gyvenimas ne toks kaip norėjau ir tikėjausi…. kad nepriima manęs, kaip aš to noriu ir pan.

        O išsilaisvinimas iš to yra labai paprastas –
        tiesiog išsižadėti savęs, išsižadėti visų savo norų, išsižadėti savo valios, kad beliktų vienintelis troškimas – tai tobulai įvykdyti šventąją Dievo valią savo gyvenime…

        O jeigu eisite kaltinimų, pavydo, smerkimo ir reikalavimų keliu, tai labiausiai pakenksite pati sau.

        Dvasiniai pokalbiai nėra kunigams privalomi, Kunigai veda Kristui pasiaukojusias sielas, t.y vienuoles, visos jos turi dvasinį tėvą, o pasauliečiai, neišsižadėjo pasaulio ir per mažai Kristui paaukojo savo gyvenime, kad turėtų personalinį vedlį ir dar nemokamą.
        Vilniuje viena moteris norėjo turėti savo dvasios tėvą – visas bažnyčias apvaikščiojo, vienuolynus, niekas nei iš kunigų, nei vienuolių nesutiko būti jos dvasiniu tėvu ir jai asmeniškai aiškinti tikėjimo tiesas. Bet Vilniuje žmonių dėl to nesumažėjo – bažnyčios pilnos, nes žmonės eina priimti Sakramentų. O kaimuose bažnyčios tuštėja, nes mažėja gyentojų ir tiek.

  8. Kunigas Grigas yra dvasios galiūnas.
    Lietuvoje yra daug nuostabių kunigų.Klausimas tik,kiek mes, bendruomenė,juos palaikome.Neužtenka vien žiūrėti ir aikčioti iš pasigėrėjimo arba burgzti,kai kas ne taip.

  9. Atsimenu – per televizijos laidą – kažkas kritikavo turtingesnius – kad jie per mažai vargšams aukoja. Tai Grigas pasakė, mintis buvo maždaug tokia – šitie tai bent kiek aukoja – tai ačiū ir už tiek, negu būtų geriau, kad visai neaukotų? Kad mes tų aukotojų ne tiek daug ir turim – tai negi dar jiems ir tiems patiems akis kabint?

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte