Velykų tridienis nėra tik paprastas pasiruošimas Kristaus Prisikėlimo iškilmei. Viskas, kas vyksta nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Prisikėlimo sekmadienio, atskleidžia išskirtinius įvykius išganymo – kiekvieno mūsų išgelbėjimo iš nuodėmės ir blogio gniaužtų – istorijoje. Šios dienos yra viršūnė, tarsi šviesos šaltinis, nuskaidrinantis visus liturginius metus (plg. KBK 1168). Praleisti šias dienas būtų lygu save „apiplėšti“.
Didysis penktadienis – dramatiško teismo, Kristaus kančios ir mirties diena. Vakare bažnyčiose vyksta Kristaus Kančios pamaldos, o daugumos miestų gatvėmis eina maldininkai, apmąstydami Kryžiaus kelio stotis. Kažkas pasakė: „Didysis penktadienis – tai žmogiško niekšiškumo triumfas.“
Taip, gali atrodyti, kad gėrio ir blogio kovoje laimėjo blogis, velnias nugalėjo Dievą, neapykanta sunaikino meilę, ir ši diena kupina liūdesio. Bet taip anaiptol nėra! Jeigu Jėzaus misija būtų pasibaigusi ant kryžiaus, iš tiesų pagrįstai kalbėtume apie niūriausią dieną žmonijos istorijoje. Vis dėlto Didysis penktadienis nėra pabaiga, o didinga, ilgai laukta ir pranašauta nauja pradžia.
Kryžius nėra pralaimėjimo, bet triuškinančios pergalės ženklas, parodantis, kad tikraĩ meilei nėra negalimų dalykų. Tai tinkamiausia diena naujai sužadinti mūsų tikėjimą, sustiprinti viltį ir drąsą nešti kiekvienam savo kryžių su nuolankumu, pasitikėjimu ir atsidavimu Dievui, nepaliaujamai mus remiančiam ir vedančiam į neabejotiną pergalę – prieš nuodėmę, mirtį ir bet kokią beprasmybę, neteisingumą, mus slegiančią blogio tamsą.
Kryžius nėra pralaimėjimo, bet triuškinančios pergalės ženklas, parodantis, kad tikraĩ meilei nėra negalimų dalykų.
Žvilgsnis į praeitį. Pirmoji krikščionių rašytoja keliautoja Egerija, Šventąją Žemę lankiusi 381–384 m., dienoraštyje išsamiai aprašė Didžiosios savaitės apeigas, bažnyčias, maldas ir dalyvius Jeruzalėje. Čia gyvenę krikščionys jautriai išgyvendavo Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimus, juos stengėsi susieti su vietomis, kur tai vyko.
Penktadienis buvo maldos kelionės diena. Pasakojama, kad ketvirtadienio vakare buvo einama iš Alyvų kalno į Getsemanę, o penktadienį – iš Paskutinės vakarienės vietos, kur buvo gerbiamas Jėzaus nuplakimo stulpas, į Golgotos kalną, o čia vyskupas išnešdavo šv. Kryžiaus relikviją viešam žmonių gerbimui. Kiekviename sustojime buvo skaitomos kančios pranašystės, Evangelija, giedamos psalmės, kalbamos maldos.
Popiežiaus Grigaliaus apeigyne (VI–VII a.) randame šios dienos apeigų aprašymus iš anuometinės Romos. Šventojo Kryžiaus bazilikoje popiežius švęsdavo Dievo žodžio liturgiją su maldomis, bibliniais skaitiniais, kuriuos apvainikuodavo bendruomenės malda. Kitose bažnyčiose kunigai atnešdavo kryžių, pastatydavo jį ant altoriaus ir buvo švenčiama Dievo žodžio liturgija.
Pabaigoje, atnešus ant altoriaus Švč. Sakramentą (iš zakristijos, kur buvo perkeltas Didžiojo ketvirtadienio vakarą), kunigas, pabučiavęs kryžių, su visais kartu kalbėdavo Tėve mūsų ir visi priimdavo šv. Komuniją. Kryžiaus pagerbimo metu buvo giedamas iš Bizantijos atėjęs Trishagion (gr. „triskart šventas“) – Švč. Trejybę pagarbinantis himnas: Šventas Dieve, Šventas galingasis, Šventas amžinasis / nemirtingasis, pasigailėk mūsų! Šv. Komunija užbaigdavo Didžiojo penktadienio pasninką.
X a. Frankų liturgija turi Dievo žodžio liturgiją, kurios metu skaitoma pasija – evangelinis Jėzaus kančios aprašymas, vyksta tikinčiųjų maldos, kryžiaus pagerbimas ir dalijama šv. Komunija. XIII a. apeigos buvo atliekamos rytą. XVI a. Pijaus V reforma tas apeigas visuotinai patvirtino Lotynų Bažnyčioje. 1955 m. liturginė reforma Viešpaties kančios ir mirties minėjimo pamaldas nukėlė į popietę – tradicinį laiką, kada ant kryžiaus mirė Kristus.
1970 m. Mišiolas Didžiojo penktadienio pamaldas pavadino vėl senoviškai – Kristaus Kančios pamaldos. Jas sudaro prie nudengto altoriaus vykstanti Dievo žodžio liturgija su skaitoma Kristaus kančios istorija pagal Joną ir užbaigiama visuotine malda (10 kreipinių). Paskui – Kryžiaus pagerbimo apeigos; uždengiamas altorius, atnešamas Švč. Sakramentas, sukalbama Tėve mūsų ir padalijama šv. Komunija. Pamaldos baigiamos kunigo kalbama palaiminimo malda.
Ką pastebėsiu Didįjį penktadienį?
Prostracija, kitaip sakant – celebranto parpuolimas veidu žemyn, visiškoje tyloje pradedant Viešpaties Kančios pamaldas. Tokią laikyseną liturgijoje sutinkame ir per aukštesnius šventimus. Jozuė, pamatęs „Viešpaties kariuomenės galvą“, kniūbsčias parpuola ant žemės priešais Dievą triuškinančios jo galybės akivaizdoje. Tą akimirką jis išgirsta žodžius, kadaise pasakytus Mozei: „Nusiauk sandalus nuo kojų, nes vieta, kurioje stovi, šventa“ (plg. Joz 5,13–15). Evangelijose prisimename Jėzaus maldą Alyvų kalne, kurioje regime patį Viešpatį, parpuolusį kniūbsčią ant žemės (plg. Mt 26, 39; Mk 14, 35).
Svarbu šią laikyseną atskirti nuo gulėjimo kryžiumi su į šonus išskėstomis rankomis, žinomo tik nuo Viduramžių kaip gilios maldos ir adoracijos būdo. Anot Benedikto XVI, per Kristaus Kančios pamaldas visi tarsi parpuolame ir dalyvaujame Jėzaus sukrėtime, jo nužengime į vargo gelmę. Taip išreiškiame suvokimą, „kur esame ir kas esame – parpuolusieji, kuriuos tik jis gali pakelti“.
Apiplėšimas (plg. Fil 2, 7). Didysis penktadienis yra skurdumo, liturgijos „nuogumo“ patyrimo diena. Prasideda tai iškart po Paskutinės vakarienės šv. Mišių. Nudengtas altorius, išnešti kryžius, žvakės ir mišiolas, atidarytas ir tuščias tabernakulis – ženklai, simbolizuojantys Vakarienės pabaigą, o taip pat Jėzaus nuplėštus drabužius, kentėjimus ir apleistumą. Vyskupai nusiima žiedus, neneša pastoralo, dėvi vien tik paprastą baltą mitrą. Celebrantas, pagerbiantis Kryžių, nusiima arnotą ir nusiauna batus.
Nudengtas Kryžius. Tądien krikščionių liturgijos centre išnyra Kristaus Kryžius, kuris V gavėnios sekmadienį buvo uždengtas violetine medžiaga. Vienas iš šio veiksmo paaiškinimų remiasi tą sekmadienį skaitoma Evangelijos ištrauka, kurioje pas Jėzų atvedama moteris, nutverta svetimaujant (plg. Jn 8, 1–11). Tuoj po šio atsitikimo Jėzus pamokslauja šventykloje, tai sukelia žydų vyresniųjų neapykantą: „Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos“ (Jn 8, 59).
Būtent šį Jėzaus pasislėpimą gali simbolizuoti ir Kryžiaus uždengimas. Tai turėtų padėti tikintiesiems pažvelgti į Viešpatį sielos, o ne tik kūno akimis, vesti prie gilesnio tų paskutiniųjų žemiškų akimirkų apmąstymo. Laipsniškas ir lėtas Kryžiaus nudengimas – tarsi ženklas švenčiamo Kryžiaus, per kurį esame atpirkti, grožio. Gali priminti nerimastingą „išpakavimą“ to, ko labai ilgai laukėme.
Adoracija: Kryžiaus pabučiavimas. Prisimenant šį centrinį Viešpaties Kančios pamaldų momentą, verta žinoti, kad iš esmės adoruojame Kryžiaus medį, o ne tik Viešpaties Jėzaus figūrą ant jo. Kaip tik šioje apeigoje svarbu pagerbti Medį, kuris yra išganymo įrankis. Kodėl pagarbą išreiškiame bučiuodami? Nes žodis „adoracija“ pažodžiui reiškia būtent bučinį: ad ora lotyniškai „į lūpas“. Senovėje, atradus autentiškas šventojo Kryžiaus relikvijas, jų kultas skleidėsi Jeruzalėje. Pastebėta, kad kai kurie tikintieji, prisidengdami pabučiavimu, bandydavo nugraužti mažą dalelę ir ją išsinešti. Todėl teko paskirti diakonus, prižiūrėjusius, kad maldininkai to nedarytų, apsiribotų tik pabučiavimu. Tokia tad pradžia Kryžiaus pagerbimo, kurį atliekame Didįjį penktadienį.
Senovės liturgijoje nesinaudota kryžiumi su Kristaus figūra, nors šiandien jau mums tai įprasta. Tad drąsiai išreiškime pagarbą šventajam Kryžiaus medžiui, vertam „Viešpatį priglausti ir išgelbėt mus visus“, jį „vieną Krauju prausė Avinėlis nuostabus“ (giesmė Kryžiau šventas).
Priklaupkime, įsižiūrėkime ir pagarbinkime – prieš Kryžių po pamaldų iki pat Velyknakčio priklaupiama kaip prieš Švč. Sakramentą, jis tampa kiekvienos bažnyčios, o ir mano gyvenimo centru bei neblėstančia viltimi.
