Kinijos vyriausybė paskelbė apie naujų griežtų taisyklių, reguliuojančių religinių veikėjų elgesį internete, įvedimą.
Valstybinė religijų reikalų administracija paskelbė „Dvasininkų elgesio internete kodeksą“, kuriame nustatyti griežti draudimai skelbti pamokslus, transliuoti pamaldas, rinkti aukas ar vykdyti bet kokią komercinę veiklą skaitmeninėje erdvėje – išskyrus atvejus, kai tai daroma oficialiai patvirtintose platformose, praneša China Aid.
Dokumentą sudaro 18 straipsnių, apimančių beveik visus religijos veiklos internete aspektus: nuo draudimo sensacingai skleisti informaciją ir „feodalinius prietarus“ iki ekstremistinės retorikos bei dalyvavimo tarptautiniuose religiniuose mainuose. Formaliai šios priemonės pristatomos kaip žingsnis link „teisingo tikėjimo ir teisingo elgesio“, tačiau ekspertai pabrėžia, kad iš esmės kalbama apie religijos išraiškos įtraukimą į valstybės ideologinės kontrolės sistemą.
Pagal naujas taisykles dvasininkams draudžiama naudoti asmenines paskyras ar neautorizuotas platformas bet kokiai religinei veiklai: Rašto skaitymui, maldoms, pamaldų transliacijoms, nuotoliniams kursams, įskaitant „dvasinius-rekolekcinius užsiėmimus“ ar „gydymo praktikas“. Tokia veikla leidžiama tik tiems ištekliams, kurie turi specialią licenciją skleisti religinę informaciją internete. Licenciją gali gauti tik valstybės oficialiai pripažintos religinės organizacijos.
valdžia baiminasi, kad religinės grupės gali naudoti interneto platformas savo įtakai plėsti už oficialių kanalų ribų.
„Tai nėra reakcija į pavienius atvejus, bet sisteminis bandymas įtraukti religiją į bendrą interneto kontrolės režimą“, – pažymėjo anonimiškumo sąlygomis kalbėjęs Kinijos religijų politikos tyrėjas. Pasak jo, valdžia baiminasi, kad religinės grupės gali naudoti interneto platformas savo įtakai plėsti už oficialių kanalų ribų.
Ypatingas dėmesys skiriamas religijos veiklos monetizacijos internete draudimui. Kodeksas tiesiogiai uždraudžia aukų rinkimą šventovių statybai ar renginiams, taip pat dalyvavimą mokamuose srautuose, komercinėse laidose ar pramoginiuose formatuose. Tokios priemonės priimtos reaguojant į atvejus, kai vienuolynai ir šventovės aktyviai rinko aukas transliacijų metu, o dvasininkai tiesioginėse transliacijose prekiavo įvairiomis prekėmis.
Taip valstybė siekia užkirsti kelią „žvaigždžių dvasininkijos“ formavimuisi, kai religiniai veikėjai galėtų stiprinti asmeninę įtaką apeidami oficialias struktūras.
Pirmą kartą tokiuose dokumentuose pabrėžiama, kad taisyklės taikomos ne tik žemyninėje Kinijoje, bet ir dvasininkams iš Honkongo, Makao ir Taivano, taip pat užsienio religiniams veikėjams, esantiems šalyje. Tai rodo Pekino ketinimą išplėsti priežiūrą ir už žemyninės teritorijos ribų, kas gali paliesti katalikų ir protestantų bendruomenes šiuose regionuose.
Stebėtojų nuomone, naujos priemonės smarkiai apribos religijos buvimą viešojoje erdvėje, faktiškai jį sumažindamos iki uždarų valstybinių platformų. Tai gali lemti dar didesnį religijos laisvės ribojimą ir paskatinti tarptautinių žmogaus teisių organizacijų kritiką.
Pekinas, vis dėlto, tvirtina, kad ši politika nėra nukreipta prieš tikėjimą kaip tokį, bet prieš „ekstremizmą ir religinę infiltraciją“. Dokumento pabaigoje sakoma, kad dvasininkai turi „ugdyti gerus elgesio internete įpročius ir sąmoningai priešintis žalingai interneto kultūrai“.
Taigi naujasis kodeksas rodo ne tik vis glaudesnį religijos sferos ir skaitmeninės kontrolės susiliejimą, bet ir tolesnį valdžios siekį visiškai valdyti religijos išraiškos erdvę.
