Rugsėjo 15-ąją, dėkojant Dievui už atlaidų malones, maldos vienybė buvo išgyventa su mūsų tautiečiais, kurie nuolatinai ar laikinai gyvena svečiose šalyse. Šia Padėkos ir vienybės diena Šiluvoje jau buvo užbaigti didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai. Paskutinė atlaidų katechezė ir buvo skirta dėkojimui bei vienybei.
Kunigas Linas Šipavičius atkreipė dėmesį, jog dėkojimas – tai žmogaus atsakas į Dievo malonę, susižavėjimas Jo dosnumu. Katechezėje nesyk cituotas apaštalas Paulius kalba apie dėkojimą kaip širdies reikalą ir pagrindinę krikščionio laikyseną.
„Mūsų Tėvynė pranoksta geografines ribas“, – kalbėjo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas Padėkos ir vienybės dieną, pabrėždamas, jog esame viena tauta, broliai ir seserys, visos lietuvių bendruomenės pasaulyje.
supasaulėjusioje Europoje daug kas save laiko tikinčiais, tačiau gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų.
Ką tik iš tarptautinio Eucharistinio kongreso Budapešte sugrįžęs vyskupas Rimantas Norvila homilijoje pasidalijo ten išgirsta mintimi, jog supasaulėjusioje Europoje daug kas save laiko tikinčiais, tačiau gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų. Žmonės baiminasi viešai parodyti savo priklausomybę Bažnyčiai.
„Likite Kristui ištikimi, net ir nežinodami, koks bus rytojus“, – ragino vyskupas Rimantas Norvila, patikindamas, jog Dievas ir neviltį gali perkeisti viltimi.
Vakaro šv. Mišiose jau dėkota už Šilinių malones. Atlaidų laiką arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pavadino palaimingu, išgyventu tarsi ant Taboro kalno, kur daugelis žmonių dovanojo savo laiką Viešpačiui. „Čia parepetavom Dangaus karalystės santykius“, – sakė arkivyskupas. – Mus vienija Bažnyčia, esame Tėvo mylimieji – štai kas gydo mūsų širdis.“
