Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Žmogaus Sūnus – Kristaus Visatos Valdovo iškilmė

„Žmogaus Sūnui buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta“ (Dan 7, 14), – šie pranašo Danielio žodžiai išsipildė Jėzaus Kristaus asmenyje.

1925 m. popiežius Pijus XI, reaguodamas į ateistinių ir totalitarinių režimų pastangas paneigti Dievo ir Bažnyčios teises, įsteigė Kristaus Karaliaus šventę. Po Vatikano II Susirinkimo popiežius Paulius VI šiai šventei suteikė daugiau dvasinės, o ne politinės prasmės, nes Kristus viešpatauja kitaip, nei šio pasaulio valdovai.

Ši Kristaus Visatos Valdovo (Kristaus Karaliaus) iškilmė užbaigia liturginius metus ir kviečia mus pamąstyti, ar Visatos Valdovas yra mūsų širdžių Karalius.

Ji ypač aktuali dabar, kai bandoma išstumti Dievą iš viešojo gyvenimo ir net kėsinamasi į gyvybės slėpinį ir žmogaus prigimtį. Mes dar nesame iki galo suvokę šių antikristinių pastangų užimti paties Dievo Kūrėjo vietos.

Evangelistas Jonas yra užrašęs reikšmingą dialogą tarp pagonio Piloto ir Jėzaus. Pilotas klausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ (Jn 18, 33). Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37).

Romos vietininkas Pilotas žinojo tik tokią tiesą, kurią nešė jo legionai, todėl matydamas bejėgį Jėzų klausė: „O kas yra tiesa?“ Jėzus nepasakė Pilotui to, ką jis buvo aiškiai kalbėjęs savo mokiniams: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Ką nors paaiškinti galima tik tam, kuris pasiruošęs priimti tiesos žodį.

bandoma išstumti Dievą iš viešojo gyvenimo ir net kėsinamasi į gyvybės slėpinį ir žmogaus prigimtį.

Apie kokią karalystę ir apie kokios tiesos liudijimą kalbėjo suimtas Jėzus? Trejus metus jis vaikščiojo po Galilėją ir skelbė Evangeliją apie dangaus Tėvą, be galo mylintį žmones ir trokštantį juos išgelbėti. Dėl to Dievas atsiuntė savo Sūnų, nes tik per jį galime būti išgelbėti. Šią tiesą žydų teismo taryboje labai tiksliai įvardijo apaštalas Petras: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 11–12).

Evangelijoje skaitome, kad prie Jėzaus kryžiaus Pilotas paliepė prisegti užrašą: „Jėzus Nazarietis Žydų Karalius.“ Šitaip parašė ne todėl, kad būtų įtikėjęs Jėzaus karališkumu, bet tik norėjo nekenčiamiems žydams įgelti. Raginamas pakeisti užrašą, Pilotas tvirtai laikėsi savo: „Ką parašiau, parašiau“ (Jn 19, 22). Tokiu būdu Romos imperatoriaus vietininkas paskelbė pasauliui: „Jėzus yra Karalius!“

Po nukryžiavimo Jėzaus priešai provokavo, kad jis nužengtų nuo kryžiaus ir tuo būdu įrodytų savo dieviškumą. Jėzus nenužengė nuo kryžiaus, bet pasirūpino ne tik savo motina, patikėdamas ją apaštalo Jono globai, bet ir šalia jo nukryžiuotu piktadariu, kuris maldavo Dievo gailestingumo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam pasakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (plg. Lk 23, 42–43).

Reikia gerai įsidėmėti šią Evangelijos žinią: Kristus Karalius viešpatauja nuo kryžiaus ir jo gailestingąją meilę galima laimėti tik tuomet, kai išpažįstame savo nuodėmingumą ir pasakome: „Viešpatie, pasigailėk manęs.“

Kristus Visatos Valdovas nėra tolimas Dievas. Kai švenčiame Mišias ar adoruojame eucharistinį Kristų, mes realiai esame šalia savo Viešpaties ir kviečiame jį būti mūsų širdžių Karaliumi.

Dėkokime Dievui už Evangelijos šviesą, saugančią mus nuo visų klystkelių, kuriais vaikščiodamas žmogus neranda nei tiesos, nei laimės. Dėkokime Jėzui, kuris savo krauju užmokėjo už mūsų nuodėmes, kad galėtume per jį nueiti pas dangaus Tėvą.

5 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version