Evangelijoje pagal Joną pasakojama apie Kanos vestuves (Jn 2, 1–11), į kurias buvo pakviestas Jėzus su mokiniais; jose taip pat dalyvavo ir Jėzaus motina Marija.
Marija yra rūpestinga, viską pastebinti moteris. Matydama išsibaigusį vyną, ji sako sūnui: „Jie nebeturi vyno.“ Marija viliasi, kad keblioje situacijoje jos sūnus suras išeitį.
Nuo angelo apreiškimo iki Kanos vestuvių truko trisdešimties metų laikotarpis. Per jį Marija nematė jokių antgamtinių ženklų, liudijančių apie sūnaus dieviškumą. Tačiau Kanos vestuvėse ne laiku pasibaigus vynui Marija nesuabejojo prašyti Sūnaus, kad gelbėtų jaunavedžius iš keblios padėties.
Marijos pasitikėjimas tiesiog stebina. Nors Jėzus nieko nepažadėjo ir netgi pasakė: „Dar neatėjo mano valanda“, bet Marija tarnams paliepė: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Marija yra toji, kuri gali pagreitinti Dievo darbus. Iš čia kyla tas didelis pasitikėjimas, su kuriuo visais amžiais tikintys žmonės kreipdavosi į Dievo Motiną, tvirtai tikėdami, kad ji gali užtarti ir padėti.
Bažnyčios tėvai dogminėje konstitucijoje Lumen gentium kalba: „Savo motiniška meile Marija rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingąją tėvynę. Todėl Bažnyčioje šaukiamasi palaimintosios Mergelės, vadinant ją Užtarėjos, Padėjėjos, Pagalbininkės, Tarpininkės titulais“ (LG, 62).
Jėzus tarnams liepė pripilti šešis akmeninius indus vandens, po to semti ir nešti jau ne vandenį, bet vyną į vestuvių menę. Visi stebėjosi, koks geras buvo vynas. Evangelistas pastebi: „Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje“ (Jn 2, 11).
sudarant santuoką neužtenka ją atšvęsti su vynu, dainomis ir šokiais, bet būtina pasikviesti Dievą.
Mes galime tik spėlioti, kodėl pirmasis Jėzaus stebuklas buvo padarytas vestuvėse. Jėzaus apsilankymas Kanos vestuvėse nebuvo atsitiktinis. Jėzus ne tik pagerbė jaunavedžius, bet ir atkreipė visų amžių žmonių dėmesį į santuoką ir šeimą, kaip į ypač svarbius žmogaus gyvenimo įvykius. Taip pat primenama, kad sudarant santuoką neužtenka ją atšvęsti su vynu, dainomis ir šokiais, bet būtina pasikviesti Dievą.
Santuoka / Unsplash nuotr.
Ar kiekviena Bažnyčios palaiminta santuoka kalba, kad Dievas buvo pasikviestas? Atsakymas nevienareikšmis. Jeigu santuokai rimtai ruošiamasi, jei buvo prašyta Dievo palaimos, tuomet atsakymas teigiamas. Tačiau jei be reikiamo pasiruošimo santuokai palaiminti susirandamas koks nors populiarus kunigas, jei neprašoma Dievo palaimos, tuomet į šias vestuves Jėzus nebuvo pakviestas; buvo atliktas tik formalus santuokos ritualas ir nieko daugiau.
Jėzaus savo dalyvavimu vestuvių pokylyje ir padarytu stebuklu patvirtino, kad jam yra brangus tikras žmonių džiaugsmas. Jėzus atėjo į žemę nešti ne liūdesio, bet džiaugsmo. Pagrindinė liūdesio nešėja yra nuodėmė, o Jėzus atėjo sunaikinti nuodėmės, o kartu sunaikinti ir liūdesio šaltinio.
Įtikėjusieji į Dievą negali būti liūdni žmonės.
Kai kam atrodo, kad krikščionybė su kryžiumi temdo žmonių džiaugsmą. Taip gali manyti žmonės, neprisilietę prie Evangelijos. Iš Šventojo Rašto puslapių trykšte trykšta džiaugsmas. Įtikėjusieji į Dievą negali būti liūdni žmonės. Nehemijo knygoje skaitome, kaip kunigas Ezra kalbėjo izraelitams: „Nebūkite liūdni, nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė“ (Neh 8,10). Apaštalas Paulius, giliai pažinęs Jėzų Kristų, savo laiškuose nuolat ragino tikinčiuosius džiaugtis. Laiške filipiečiams jis rašo: „Jūs būkite linksmi ir džiaukitės kartu su manimi“ (Fil 2,18).
Pasaulis be Kristaus yra praradęs tikrąjį džiaugsmo šaltinį ir dėl to ieško dirbtino džiaugsmo, kuriam būtinai reikia alkoholio. Evangelija kviečia mus sugrįžti prie tikrų dalykų: šalinti iš gyvenimo nuodėmę, atsiverti Dievo veikimui ir tokiu būdu leisti skleistis tikram džiaugsmui.
