Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip po Šventosios Dvasios atsiuntimo augo Jėzaus įkurtoji Bažnyčia, priimdama į savo glėbį ne tik izraelitus, bet ir visus geros valios pagonis. Dievo angelas paragino šimtininką Kornelijų susiieškoti Petrą ir išklausyti jo pamokymų. Atvykęs Petras susirinkusiems pagonims kalbėjo: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 34–35). Petras paskelbė pagonims Jėzų, tautos vyresniųjų atmestą ir pasmerktą nukryžiuoti, tačiau prisikėlusį ir įsakiusį savo mokiniams liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Ant besiklausančiųjų nužengė Šventoji Dvasia ir Petras juos pakrikštijo (plg. Apd 10, 44–47).
Tokiu būdu Bažnyčia peržengė žydų tautos ribas. Prieš 634 metus Bažnyčia peržengė ir Lietuvos ribas: Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila 1387 pradėjo Lietuvos krikštą, ir pamažu krikščionybė įleido šaknis, išstumdama pagoniškąjį tikėjimą gamtos jėgomis ir dievais bei deivėmis.Kas nulėmė krikščionybės plėtimosi sėkmę? Atkreipkime dėmesį ne tiek į išorines aplinkybes, kiek į krikščionybės nešamą žinią. Tą žinią taikliai apibūdina apaštalas Jonas: „Mylimieji! Mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. O Dievo meilė pasireiškia mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 7–8).
Krikščionybei augti buvo reikalingi pasišventę žmonės, bet svarbiausia buvo jos nešama žinia, kad Dievas mus taip labai myli, jog atsiuntė savo Sūnų, už mus paaukojusį savo gyvybę. Atsisveikindamas su savo mokiniais Vakarienbutyje, Jėzus tiesiog maldavo savo mokinius: „Pasilikite mano meilėje! Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus myliu. Nėra didesnės meilės, kai gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 9. 12–13).
Meilė yra Dievo esmė, todėl ir krikščionybės širdyje yra meilės įsakymas.
Kad mes būtume tikrais Jėzaus mokiniais, neužtenka pasikrikštyti ir retkarčiais pasimelsti – reikia mylėti panašiai, kaip mylėjo Jėzus. Meilė yra Dievo esmė, todėl ir krikščionybės širdyje yra meilės įsakymas. Dėl to ji tokia patraukli. Mums, tikintiesiems, kasdien reikia daryti sąžinės patikrinimą ir neužmiršti svarbiausio klausimo: ar nestokojau meilės? Nes tik mylėdami mes galime būti gerais Jėzaus liudytojais šių dienų pasaulyje, ir niekas taip nekompromituoja krikščioniškojo tikėjimo, kaip meilės stokojantis krikščionis.
Kas myli, niekuomet nepaniekins kitaip mąstančio žmogaus, nenusisuks nuo stokojančio, nelaikys savęs neklystančiu, nerašys internete piktų ir žmones niekinančių komentarų, o suklydęs nedels atsiprašyti. Viso to reikalauja Jėzaus paliktas meilės įstatymas.
Modernus mūsų laikų žmogus gali suvokti krikščionybę kaip nepriimtiną ideologiją, jei nematys jos širdyje įspausto ir tikinčiųjų vykdomo meilės įstatymo. Tuomet koks nors kultūrinis marksizmas žmogui galėtų atrodyti priimtinesnis už krikščionybę. Tačiau meilė nuginkluoja pačius atkakliausius krikščionybės neigėjus. Tik šita meilė turi būti matoma ne mūsų žodžiuose, bet darbuose. Todėl apaštalas Jonas ir primena: „Vaikeliai! Nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18).
