Šių metų rudenį Vatikane vyksiančios Vyskupų sinodo asamblėjos generalinis relatorius Liuksemburgo arkivyskupas kardinolas Jeanas-Claude’as Hollerichas (Žanas Klodas Olerišas) Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos redakcijų direktoriui Andrea Tornielli (Andrėja Tornielis) duotame interviu paaiškino Sinodo asamblėjos dalyvių skyrimo tvarkos pakeitimus.
„Vatican News” rašoma, kad kardinolas visų pirma pabrėžė, jog nors nemaža dalis balsavimo teisę turinčių dalyvių nebus vyskupai, vis tiek tai bus Vyskupų sinodas.
„Tai ir toliau bus Vyskupų sinodas, nes visada vyskupas yra vietinės Bažnyčios ganytojas. Tačiau reikia atsiminti, kad vyskupo tarnystės neįmanoma įsivaizduoti be jo ryšio su žmonėmis“, – sakė kardinolas.
Nedidelė dalis Dievo tautos narių pasauliečių dalyvaus Sinode kartu su savo ganytojais. Šiems pasauliečiam teks ypatinga misija, nes jie turi didelę dalyvavo sinodiniame procese patirtį vyskupijose, taip pat savo vyskupų konferencijos lygmeniu ir žemyno lygmeniu.
Kalbant apie būsimą Sinodo asamblėją, kai kam galbūt užkliūva pernelyg formaliai skambantis jos pavadinimas – „Sinodas apie sinodiškumą“, tarsi klausimai, kurie bus svarstomi, būtų toli nuo žmonių gyvenimo. Kardinolas sakė, kad reikia atsiminti, jog Sinodas nėra skirtam tam, kad apmąstytų Bažnyčios sinodiškumą ir pateiktų savo analizę. Būti sinodiška Bažnyčia – tai gyventi mūsų laikais taip, kaip Dievas nori, skelbti Evangeliją pasauliui, mūsų amžininkams.
Bažnyčia turi būti bendruomenė, kurios nariai eina visi kartu, o drauge su jais, pačiame centre, eina Kristus. Vieni eina kairiau, kiti dešiniau, vieni priekyje, kiti kiek atsilikdami, tačiau visi eina kartu.
Pasak kardinolo J. C. Hollericho, turime suprasti, kad tam tikra įtampa Bažnyčioje yra normali. Bažnyčia yra arti žmonių, kurie jus nemąsto vienodai. Reikia vieniems į kitus įsiklausyti, būti atidiems ir tam, ką sako kitoms tradicijoms priklausantys žmonės.
Įsiklausymas į kitus ir ėjimas kartu taip pat yra atsakas į mūsų laikams būdingas socialines ir dvasines ligas. Mūsų postmoderniems ar skaitmeniniams laikams, kad ir kaip juos vadintume, būdingas individualizmas, kuris kasdien vis labiau ryškėja. Matome, kad jis atneša vis daugiau sunkumų. Kad išgyventume, mums reikia bendrystės. Be to, visuomenėje ir žiniasklaidoje, netgi tarp katalikų, matome vis didėjančios poliarizacijos reiškinį. Kardinolas yra įsitikinęs, kad Dievo tautos ėjimas kartu yra atsakas į šias tendencijas.
Antra vertus, negalima sutikti su teiginiu, kad šiandien Bažnyčia išrado sinodiškumą, kaip atsaką į minėtas problemas. Sinodiškumas yra senas kaip Bažnyčia, tačiau Šventoji Dvasia šiuo metu mumyse atgaivino didesnį sinodiškumo troškimą, kaip būdą reaguoti į iššūkius, su kuriais susiduriame.
Klausiamas, su kokiais sunkumai buvo susidurta per iki šiol vykusį sinodinį procesą, kardinolas atsakė, kad jis pastebėjęs dvi pagundas.
Pirmoji – tai pagundą viskam taikyti senus modelius. Tai pagunda ir toliau viską daryti taip, kaip buvo daroma iki šiol.
Antroji – tai pagunda per šį Sinodą spręsti visus įmanomus klausimus. Tačiau šis Sinodas turi aiškiai apibrėžtą tematiką – sinodiškumą, bendrystę, dalyvavimą, misiją. Sinodas sutelks dėmesį į tai, o ne į kitas temas.
„Neneigiu kitų temų svarbos, – sakė kardinolas, – tačiau šis Sinodas bus skirtas sinodiškumui”.
Kardinolas paaiškino, kad netolimoje ateityje bus paskelbtas būsimosios Sinodo asamblėjos darbo dokumentas, vad. Instrumentum laboris. Tai bus neilgas tekstas, jis padės Sinodo tėvams išsakyti savo nuomonę.
Bus siekiama sudaryti sąlygas visiems dalyviams pasidalyti, nebus skubama, nes, priminė kardinolas, už metų po šiais metais vyksiančios Sinodo asamblėjos vyks jos tąsa.
