Kard. Sigitas Tamkevičius.Vyrai, ko stovite!? (Viešpaties žengimas Dangun)

    Pirmojoje knygoje, Teofiliau, aš papasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis jiems pateikė daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę.
    Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado,– apie kurį,– tarė jis,– esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.
    Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo nuožiūra. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojai lig pat žemės pakraščių“.
    Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate matę jį įžengiant į dangų“.
(Apd 1, 1–11)

Šeštinių sekmadienis Jėzaus misija žemėje baigėsi jo žengimu į dangų. Šios misijos metu Jėzus apsireiškė kaip Dievo Sūnus, paskelbė Gerąją Naujieną, subūrė savo mokinius, kad jie neštų į pasaulį jo paskelbtą žinią, ir paaukojo ant kryžiaus gyvybę, kad mes būtume išgelbėti.

Šiandien švenčiame Šeštines – Jėzaus sugrįžimą pas dangaus Tėvą. Žmonių gelbėjimo misija Jėzaus žengimu į dangų nesibaigia. Jis per savo mokinius ją tęs iki pasaulio pabaigos. Prieš žengdamas į dangų, Jėzus mokiniams kalbėjo: „ʽEikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. ҆ Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 15.19).

Evangelistas Lukas Apaštalų darbų knygoje papildo pasakojimą apie žengimo į dangų momentą. Jėzus atsisveikina su mokiniais ir pažada jiems atsiųsti Šventąją Dvasią: „ʽKai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais lig pat žemės pakraščių.҆ Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“ (Apd 1, 8–9). Jėzus įpareigojo savo mokinius būti Gerosios Naujienos skelbėjais ir liudytojais.

Mes turime žemiškąją Tėvynę, bet tikroji tėvynė ne čia, žemėje, bet danguje. Apie ją apaštalas Paulius kalba: „Trokštu pažinti Jėzų, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių. Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3,10–11; 20–21). Mes turime amžinojo gyvenimo viltį, užantspauduotą Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, todėl mūsų, tikinčiųjų į Kristų, elgesys turi skirtis nuo tų, kurie šios vilties neturi.

Iš antrojo krikščionybės amžiaus yra išlikęs nežinomo autoriaus Laiškas Diognetui, kuriame kalbama, kuo krikščionys skiriasi nuo nekrikščionių: „Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet kūdikių neišmeta. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet yra dangaus piliečiai. Būdami beturčiai, jie daugelį praturtina; visko stokodami, jie yra visko pertekę. Niekinami paniekoje randa šlovę; šmeižiami paliudija savo teisumą. Užgauliojami jie laimina; įžeidinėjami atsako pagarba. Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio. Pasaulis nekenčia krikščionių ne dėl patirtos neteisybės, bet dėl to, kad jie priešinasi jų geiduliams. Nemirtinga siela gyvena mirtingoje padangtėje; taip ir krikščionys keliauja gendamybėje, laukdami dangaus negendamybės. Dievas pastatė juos mūšio rikiuotėje, iš kurios nevalia jiems trauktis.“

Koks gražus krikščionio apibūdinimas! Ta mūšio rikiuotė, kurioje mes, tikintieji į Kristų, esame pastatyti, yra mūsų kasdienis gyvenimas su visais sutinkamais gundymais prisitaikyti prie nekrikščioniško pasaulio ir gyventi kaip tie, kurie neturi amžinojo gyvenimo vilties. Tvirtai stovėti galime tik tuomet, jei tvirtai laikomės Viešpaties rankos, ir mes tai darome melsdamiesi, skaitydami ir apmąstydami Šventąjį Raštą.

mūšio rikiuotė, kurioje mes, tikintieji į Kristų, esame pastatyti, yra mūsų kasdienis gyvenimas su visais sutinkamais gundymais prisitaikyti prie nekrikščioniško pasaulio ir gyventi kaip tie, kurie neturi amžinojo gyvenimo vilties.

Kai Jėzui žengiant į dangų, mokiniai dar ilgai žvelgė aukštyn, kur jis pakilo, pasirodę du vyrai – angelai kalbėjo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1,11). Šie angelų žodžiai yra paraginimas kiekvienam iš mūsų – nestovėti, bet dirbti, palaikyti tarpusavio meilę ir saugoti negęstančią viltį, kurią išpažįstame kalbėdami Apaštalų išpažinimą: „Tikiu kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.“

Mes esame ne tik žemiškojo, bet ir amžinojo gyvenimo piliečiai; Jėzus žengė į dangų, kad ir mus tenai nusivestų. Jis kalba: „Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“ (Jn 12, 26). Ačiū, Viešpatie, už šį pažadą – amžinojo gyvenimo viltį.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

3 KOMENTARAI

  1. Tamkevicius, tikintieji jusu klausia kodel ganytojai negano aviu? Kodel jusu vyskupijoj LAUZOMAS Kanonu Teises Kodeksas? Kodel Kauno kunigai negyvena parapiju klebonijose? Ignuoruojat tikinciuju klausimus? Tai susije su kunigiskaja tarnyste ir Kanonu Teises Kodekso NURODYMU.

  2. Padorumo Kauno arkivyskupijoj yra bent lašelis? Katedros kleboną Evaldą Vitulskį paskirti generaliniu vikaru? Katedra mirusi, jokios bendruomenės. Dar kol buvo mons. Jalinskas, kun. Vysniauskas, dar dar. O dabar mirusi bendruomenė. Kunigas Vitulskis Kauno “elito“ vakarėlių liūtas, visiem žinomas baliaunykas ir bldūnas. O viršūnė tai buvo jo vojažas į Italijos Romos šv. Kazimiero kolegiją su savo dama. Mes Kolegijos studentai esam pasipiktinę ir pažeminti. Toks įžūlumas, važiuoti į Romą su meiluže. Ką galvoja naujasis Kauno arkivyskupas, pasirinkęs savo pagrindiniu pagalbininku tokio žemo lygio dvasiškį? O gal Kaune toks ir lygis? Gal tai norma?

    • Kas turi pinigus tas ir uzsako muzika. Ypac jeigu zino ir ne viena vyskupelio paslapti finansu reikaluose. P.S. Geriau jau su moteriska nei su bachuru.. Telsej ten kleras atsiputes gyvena, net aniems ir vyskupa is kaisedoriu kaimo importavo, atsauke kauno favorita, matyt celibatiniu trukumas.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis