Straipsnyje apie Varnių parapijos kleboną kanauninką Andriejų Sabaliauską pasirinkome pokalbio formą su juo. Manome, kad tai padės labiau atskleisti dvasininko visapusišką asmenybę.
– Kaip jaučiatės dvasininkijos lopšyje Varniuose?
– Jaučiuosi visaip. Dažniausiai darbingai. Nemažas krūvis kliūva, norėtųsi daugiau nuveikti, tačiau esu, deja, ribotas žmogus. Šio krašto istorija – turtinga, praeitis – įspūdinga, dabartis… turinti savą ritmiką.
– Labai svarbu, kad Jūs deramai vertinate praeitį, garsias ne tik dvasininkų asmenybes, pokario kovotojus ir kt. Ar tai atėjo žingsnis po žingsnio pačiam save turtinant?
– Praeitis, kaip ir bet kokio pastato pamatai, mano giliu įsitikinimu, yra svarbi žmogui. Stengiuosi atpažinti praeities asmenybes, ypač išminties žmones, kurie dažnai sermėgomis apsivilkę vaikščiojo tarp savų kaip gyvas įrodymas, jog gyvenimas vertas tiek, kiek pajėgi kurti bendrą gėrį. Varnių praeityje ne vien tik dvasininkai, rašytojai, menininkai, muzikai, joje yra ir gilaus tikėjimo, ir skaidraus požiūrio į gyvenimą žmonių. Mano supratimu, juos būtina matyti, atkreipti dabarties žmonių žvilgsnį į juos. Pamažu Varniuose tai vyksta.
Kai augau, mano aplinkoje buvo diegiamas pagarbus požiūris į autoritetingus žmones, buvo raginama mokytis iš tų, kurie turi patirtį, juos vertinti. Dažnai prisimenu šviesios atminties babytės (taip ją visi jos anūkai švelniai vadinome) posakį: „jei visos varlės griovius (grabes) kastų, tai nė „zimagorų“ nereiktų“. Tuo buvo formuojamas požiūris, jog kiekvienas žmogus, turintis žinių, išsilavinimą, užimantis tam tikrą poziciją visuomenėje, yra gerbtinas, jo žodis svarus, jo pavyzdys svarbus. Įsižiūrėti į tuos, kurie gali tave kažko gero pamokyti, įkvėpti savo gyvenimo pavyzdžiu. Atrodo, kad lieka svarbu ir šiais, autoritetų nevertinimo, laikais.
– Kaip Jūs pradėjote kolekcionuoti senus religinius spaudinius ir kokią reikšmę jie turi Jūsų gyvenime?
– Specialiai nekaupiu, nerenku, neieškau, neperku. Tie spaudiniai mane savotiškai patys susiranda, o jeigu pakliūva į mano rankas, tai ir priglaudžiu. Šiek tiek jų jau susikaupė. Senieji tekstai iškalbingi, informatyvūs, padedantys suvokti senųjų autorių įžvalgas, kalbos ypatybes, raštijos raidą. Mano supratimu – tai didelis turtas, turintis vertybinį pobūdį.
– Ką Jūs laikote vertingiausiu savo kolekcijoje ir kodėl? Ar yra kokių nors ypatingų istorinių ar religinės reikšmės spaudinių, kuriuos galite paminėti?
– Tarp tų senųjų knygelių yra ir iš 18 amžiaus, ir iš 19 ar 20 amžiaus pirmos pusės leidinių. Nemažai turiu vadinamųjų „kantičkų“ – vyskupo M. Valančiaus liaudžiai leistų giesmynų iš 19 amžiaus, yra ir Žemaičių vyskupystės pirmasis leidimas, ir vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio, kurio žemiškieji palaikai ilsisi iki šių dienų Varnių Katedroje, 1816 m. išverstas ir išleistas lietuvių kalba Naujasis Testamentas, yra ir „Žyvatai šventųjų“, maldaknygių „Aukso altorius“, senesnių giesmynų. Turiu pastebėti, kad dabartiniam žmogui, netgi inteligentui, dažnai tai nedaro jokio įspūdžio. Sena knyga, ir tiek. O man atrodo, kad tai didžiulis turtas, nes tos knygos alsuoja žmonių išgyvenimais, mena jų rankas, balsus, išmelstas, išdūsautas širdgėlas. Gyvi liudininkai apie žmogaus ir Dievo santykį. Sakralūs tekstai, visomis prasmėmis…
– Kaip manote, kokią reikšmę senieji religiniai tekstai ir spaudiniai turi šiuolaikinei tikėjimo praktikai ir tikinčiųjų gyvenimui?
– Padeda suvokti, jog ano meto kartos žmogui turėti namuose maldaknygę, giesmyną, šventųjų gyvenimų aprašymus buvo gyvybiškai svarbu. Dabartinis žmogus, anot poeto, prelato Maironio, tikėti mokos iš tų praeities žmogelių bei jų skaitytų knygelių…
– Kokias temas Jums labiausiai patinka dėstyti TAU studentams ir kodėl? Kaip šios paskaitos susijusios su Jūsų asmenine dvasine praktika?
– Dvasinio tobulėjimo fakultete gilinamės į tikėjimo, savęs pažinimo, religijos dalykus. Turtina pasirengimas paskaitoms ir mane patį. Nė vienas žmogus, kad ir kaip gerai išmanytų savo sritį, negalėtų teigti, jog viską jau žino. Tobulėti turime kiekvienas, o dalinantis su kitais, tobulėjimas tampa gera paskata.
– Kaip Jūs asmeniškai subalansuojate tiek dvasininko, tiek Dienos centro vadovo, tiek mokytojo ir kolekcionieriaus vaidmenis savo gyvenime? Ar tai reikalauja daug atsakomybės ir kaip su ja susitvarkote?
– Tobulumui ribų nėra. Siekiamybė. Kartais sekasi, o kartais – nelabai. Visko būna. Ant savo primicijinio paveikslėlio buvau užrašęs Kristaus žodžius apie tai, jog esame nenaudingi tarnai, ir turime padaryti tai, ką privalome atlikti. Šie žodžiai mano galvoje sukasi kasdien. Tik tarnystė, laikina tarnystė.
– Kokių vertybių laikotės savo kasdieniame gyvenime?
– Mano ausyse nuolat skamba vienos giesmės žodžiai: „Mes kaip bitelės, po žalią pievą, dirbdami darbą, garbinkim Dievą“. Geras priminimas, kaip turiu stengtis gyventi kasdienybės ritme…
– Žinau, kad rašote, todėl laukiu Jums mieliausio eilėraščio.
– Parašinėju. Paeiliuoju. Nieko ypatingo… Dabarties pamąstymų atsiduksėjimas…
Varniuose
Didinga praeitis, šlovingų įvykių aidai,
Ir asmenybės kilnios, brendusios šioj žemėj,
Ir tu, žmogau, kažkaip čia pakliuvai,
Tau lemta štai varyt toliau – praartą vagą…
Abi šventovės, bokštai ir varpai,
Čia liudija – gyvybės būta,
Šlovinga praeitis praėjo jau seniai,
O dabartis augina savo grūdą…
Šitam mieste užaugo Lietuva,
Tos gatvės mena žingsnių aidą,
Kurie atėjo ir įmynė pėdas čia,
O jų gyvenimai į greitkelius išaugo.
Čia Varniai – Žemė, dosnų derlių išauginus,
Ir šiandien duoda syvų ateitį brandinti,
Šio krašto dabartis, kaip ta širdis krūtinėj,
Vis plaka – su viltim dar nenumirti…
– Dėkoju už malonų pokalbį.
