Jei tik tikėjimas gali mus palaikyti, kyla klausimas, kaip geriausia melstis?
Į klausimą padeda atsakyti Evangelijos ištrauka, kurioje pasakojama apie svetimšalę moterį, nepriklausančią Izraelio tradicijai, kuri ieško Jėzaus, nes yra apimta nevilties dėl savo dukters kančios: Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas! (Mt 15,22), tačiau Jėzus neatsiliepė.
Kaip skaudžiai skamba šis tylos paminėjimas, tačiau neturėtume būti sukrėsti, nes daugelis iš mūsų kartais patiriame tokį tariamą Dievo atstumą ir abejingumą. Būtent tokiomis akimirkomis susimąstome, ar problema nėra tame, kaip mes meldžiamės, arba, dar blogiau, ar iš tiesų meldimasis apskritai duoda kokią nors naudą.
Taigi kananietė moteris mums duoda didžiulę pamoką: tęskite savo maldą.
Užuot nutraukusi savo maldas, moteris ir toliau meldžiasi, nepaisant visų priešingų įrodymų: Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15, 25-28)
Meldžiantis reikia nesustoti. Turime ir toliau tai daryti būtent tada, kai tai atrodo beprasmiška. Turime melstis, nepaisydami visų įrodymų, kad malda neveikia. Melstis reiškia tikėtis dar prieš bet kokią viltį.
