Kai kardinolas kamerlingas praneša popiežių renkantiems konklavos tėvams reikalingą balsų kiekį konklavoje sulaukusio kardinolo pavardę ir yra gaunamas išrinktojo sutikimas būti popiežiumi, pastarojo klausiama, kokiu vardu nori būti vadinamas.
Vėliau kardinolas protodiakonas iš Apaštališkųjų rūmų balkono Šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems lotyniškai paskelbia išrinkto kardinolo vardą ir pavardę, o po žodžių „kuris išsirinko sau vardą“ (qui sibi nomen imposuit) visam pasauliui praneša pasirinktą pontifikalinį vardą. Šiuolaikinio žmogaus ausiai gana keistai skamba popiežių vardai ir jų numeracija. Šis paprotys nėra tik monarchinis reliktas. Jis savo kilme siekia gilias istorines ir biblines šaknis.
Biblijoje regima tendencija po reikšmingo gyvenimo įvykio žmonėms suteikti naują vardą. Senajame Testamente vardo pakeitimas visada reiškė pasikeitusius asmens ir Dievo ryšius. Pavyzdžiui, užmezgęs naujus santykius su Dievu Jokūbas tapo Izraeliu (Pr 32, 28), o Abramas – Abraomu (Pr 17, 5). Su naujais santykiais žmogus pradeda ir naują gyvenimą, jis tampa nauju žmogumi, todėl jam reikia naujo vardo.
Pats ryškiausias pavyzdys – fariziejus Saulius, po atsivertimo tapęs apaštalu Pauliumi. Panašų perkeitimą patyrė muitininkas Levis, tapęs evangelistu Matu. Todėl pranašas Izaijas žada Jeruzalei: „Išvys tuomet tautos tavo teisumą, visi karaliai – tavo šlovę. Tu būsi vadinama nauju vardu,kurį pats Viešpats tau suteiks“ (Iz 62, 2).
Katalikiška tradicija pirmuoju popiežiumi laiko apaštalą Petrą, kuriam šį vardą suteikė pats Jėzus, kai, kaip liudija Evangelija (Jn 1, 42), pažvelgęs į jį tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsiesi Kefas“ (t. y. Petras, išvertus iš graikų kalbos – „uola“).
Naujas vardas nėra tik Biblijos pasakojimų reiškinys. Antikos pasaulyje taip pat buvo įprasta suteikti žmogui naują jo statusą nurodantį vardą. Pavyzdžiui, Gajui Oktavianui tapus pirmuoju Romos imperatoriumi buvo suteiktas Augusto vardas, taip pabrėžiant pasikeitusią visuomeninę padėtį.
Paprotys naujai išrinktam popiežiui keisti vardą yra nerašyta, nereglamentuota tradicija. Nors Petrui vardą suteikė pats Jėzus, iki pat VI a. popiežiai savo vardo nekeisdavo. Pirmas atvejis užfiksuotas 533 m., kai popiežiumi išrinktas romėnas Merkurijus nusprendė pasikeisti vardą, nes jam atrodė, kad būtų netikslinga popiežiui vadintis romėnų prekybos dievo vardu. Merkurijus paskelbė, kad bus žinomas kaip Jonas II.
Šis poelgis tapo papročiu po lemtingo lūžio, įvykusio 1009 m. liepos 31 d., kai pontifiku buvo išrinktas Pietras Martinas Boccaporcas, kurio vardas italų kalba reiškia „Petras kiauliasnukis“. Norėdamas išvengti romiečių pašaipų, jis pasirinko vadintis Sergijumi IV.
Nuo XI a. pabaigos popiežiai paprastai renkasi naują pontifikato vardą. XVI a. popiežiai Adrianas VI (beje, paskutinis popiežius ne italas iki pat 1978 m.) ir Marcelijus II buvo paskutiniai pontifikai, pasilikę savo krikšto vardą.
Pasak viduramžių Malachijo pranašystės, Petras II („Petras Romietis“, lot. Petrus Romanus) bus paskutinis popiežius prieš pasaulio pabaigą. Nežinia, ar iš pranašystės kilusios tradicijos, ar dėl pagarbos apaštalui Petrui, joks pontifikas nesirenka pirmojo popiežiaus vardo. Tačiau pontifikai iki šiol dar nėra pasirinkę ne tik jo, bet ir Juozapo, Jokūbo, Andriejaus ar Luko vardų.
Popiežiško vardo pasirinkimas dažnai slepia reikšmingus simbolius. Pastaruosius kelis šimtmečius pastebima tendencija, kuria linkstama pasirenkamais vardais pagerbti savo pirmtakus. Taip, pavyzdžiui, elgėsi kardinolas Albinas Lucianis, kuris 1978 m. (miręs praėjus 33 dienoms nuo jo pontifikato pradžios) pasivadino Jonu Pauliumi I. Jis šį vardą pasirinko dviejų savo tiesioginių pirmtakų, Vatikano II susirinkimo pagrindinių veikėjų Jono XXIII ir Pauliaus VI, garbei. Jo įpėdinis kardinolas Karolis Wojtyla pasiėmė tą patį vardą ir tapo Jonu Pauliumi II.
Beje, Jonas Paulius I padarė tikrą „onomastinę revoliuciją“. Jis ne tik pirmasis prie popiežiaus vardo pridėjo skaičių I, bet ir pirmą kartą popiežystės istorijoje pasirinko dvigubą vardą.
Kardinolas Josephas Ratzingeris pasirinko tradiciškesnį sosto vardą – Benediktas XVI. Tuo jis ne tik išreiškė savo meilę šv. Benediktui Nursiečiui bei pagarbą „taikos popiežiui“ Benediktui XV, bet ir patvirtino dar vieną nerašytą taisyklę – popiežiai niekada nesirenka to paties vardo tris kartus iš eilės.
Tad nors vardo keitimą galima laikyti monarchiniu reliktu, nereikia pamiršti, kad jis turi didelę simbolinę prasmę. Pavyzdžiui, tradicijų svarbą akcentuojantys katalikai konklavos dienomis lauktų, kad žmones iš Apaštališkųjų rūmų balkono laimintų Pijus XIII, apimti Karolio Wojtylos nostalgijos, tikėtųsi Jono Pauliaus III, o ištroškę reformų – Grigaliaus XVII. Pauliaus VII vardas galėtų reikšti, kad pontifikas akcentuos naująją evangelizaciją, Leonas XIV – socialinį teisingumą ir Bažnyčios rūpestį žmonių reikmėmis. Tačiau niekada nevertėtų atmesti galimybės, kad popiežius pasiliks savo krikšto vardą ar nuspręs „reabilituoti“ kokį nenusisekusio pontifiko ar antipopiežiaus vardą.
