Laikmetis neša mus iš saugios įlankos į atvirą vandenyną. Vakaras. Kyla vėjas. O laivas mūsų – keleivinis, nors gerai sukaltas, audrą ne vieną atlaikęs.
Tik kapitonas neryžtingas – metasi pirmyn, vėl suka atgal, kol, pagautas srovės, nakčiai išplaukia į atvirus vandenis. Iki tol valgiusi, gėrusi ir žolę rūkiusi laivo įgula pašoka – nepatyrę miesčionys vandenyne: pasipūtę, vidutiniškų talentų, be patirties. Pakliuvę į laivą darbuotis per pažintis – garbėtroškos, miesčionys pindos.
Sutemus bangos jau trijų metrų. Sugedo viena turbina, keleivinę dalį semia vanduo, bet įgula nusprendžia keleivius… užrakinti!
Semia keleiviai vandenį, daužo duris, kviečia pagalbą, bet ant denio niekas nesikalba, niekas negirdi.
Ir vis tik verta bandyti – įsitverti prasmės irklus. Kaip gelbėjimosi valtyse, kur kiekvienas sau, bet visi į tą patį gimtąjį krantą. Išplukdyti į neįmantrią, neturtingą, bet saugią įlanką – bent jau vaikus ir moteris. Juolab, kad esame užgrūdinta, drąsi, išmintinga tauta. Ne pirmas kartas!
Iš skęstančios Vakarų kultūros bangų, ko gero, išplauks tik stipriausi, guviausi ir nebūtinai didžiausi. Todėl pagal savo proporcijas – Lietuvos pasipriešinimas, garsėjantys opozicijos balsai yra stiprūs. Paradoksas – žmonės negali kovoti su „globalia audra”, nes pirmiausia reikia išsigelbėti nuo… savų kalėjimo. Bet emigravusi, nukraujavusi, mažytė tauta atkakliai geba lemiamais momentais įtempti raumenis, kad išgyvenimo instinktai pulsuotų kiekviena gysla, kiekvienu nervu.
Neomarksizmo nuodai nutekėjo į Vakarus, paplovė miestų pamatus, bet nepagraužė sveiko proto provincijose. Paradoksas – kas antras „kaimietis” suvokia aplinką ir reiškinius esmingiau, nei mokslus londonuose numynę magistrai. Paprastas, šalį maitinantis mažas verslininkas turi racijos daugiau, nei penkiasdešimt „šiuolaikinių menininkų”! Pirmapradis išgyvenimo instinktas užprogramuotas „nieko nebaigusio” žmogaus kraujyje, kaip žvėries letenose, klausoje, uoslėje – tiesiog ore tvyro pavojus, bet atbukinta ideologijų „bakalaurų” karta jau neįgali nei bėgti, nei išgirsti, nei užuosti. Va, todėl būtent „kaimai su šaranais” pavojingi šiandienos nomenklatūrai.
Traukianti, atvira jūra šiandien yra, matyt, JAV – stipri ir galinga civilizacija, pametusi moralinį išlikimui būtiną kompasą. Ir vėjas pučia nuo Kinijos, ir nuo nedraugiškos mūsų kaimynystės.
Nepaslanki, lyg didžiulis plaustas ES biurokratija blaškosi bangose, byra rąstais. O Lietuva?
Lietuva – suskilusi į dvi dalis, kaip blogai sulipdytas katamaranas – vienas galas į krantą, kitas – į globalius vandenis. Be krypties, be moralinės lygsvaros, kur savi užrakinti skęsta triume, bet iš audros gelbstim svetimus. Kur savi moka už „pabėgėlių” gyvenimus.
Nelogika, neteisė ir cinizmas, rodos, neleidžia atsikvėpti. Dar pernai Lietuvos inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė klūpojo su būriu vaikų ir „Fuck the police” šūkiu. Bet jau šiemet, apsupta tos pačios policijos, įžygiavo į Kauną su LGBT+ vėliava, vadindama tai… laisve. „Kaunas prarado nekaltybę,” – pareiškė ne kalinys, ne serijinis prievartautojas, o Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas. Suprask – norint ko nors pasiekti nuo šiandien – prievarta bus jo modus operandi. „Palaikiau, palaikau ir palaikysiu”, – chronišku monologu ištyžta ne kaimo chronio „gėriau, geriu ir gersiu”, bet premjerės argumentacija tautai – apie LGBT partnerystės palaikymą. O atėjus Sveikatos teisės instituto profesionalams į Seimą, politikai išsilaksto, lyg tarakonai, įjungus šviesą.
Lietuva – suskilusi į dvi dalis, kaip blogai sulipdytas katamaranas – vienas galas į krantą, kitas – į globalius vandenis.
Audra ant denio. Audra ir už valstybės laivo bortų.
Iš kur tiek vienatvės? Tiek nesikalbėjimo? Tiek tylos, lyg bendrautume visi po vandeniu? O gal žiaurumo ar egoizmo, polinkio smurtauti, sakysite? Neįvykusi liustracija susodino į mūsų laivą psichopatų įgulą. „Konstitucijos dvasioje”, po sena vėliava, su prastais įpročiais.
Toks proziškas išmislas, kaip „galimybių pasas”, išduodamas valstybinės įmonės „Registrų centro” tapo tikru laikmečio kompasu. Matant aplinką ir jaučiant vėjo kryptis – neša laivą elektroninio identifikavimo, žmonių sekimo link… Institucijų pūtimosi, biurokratų klestėjimo, ekspertinio valdymo ir partokratinės oligarchijos kryptimi. Kur blaškosi už šturvalo nebevaldomi, už klaidas neatsakantys, globalių vėjų plakami politikai. Pasukome taip skaudžiai mums pažįstamu kursu.
Taip didžiavomės savo „europėjimu”- jau nebeplojam lėktuvuose, jau „kaip Europa”! O gal vietomis net ją pralenkėm: trinkelizacija, greitu internetu ir internetinėmis paslaugomis? Ir uolūs biurokratai dirbo – Pilaitės prospekte užsėdo 18,5 hektarų (taip – hektarų, ne arų!) t. y. didesniame už Vilniaus Akropolio plotą sklype išmetė inkarą Lietuvos Respublikos Valstybinio Saugumo departamento centrinės būstinės rūmai. Ir čia tik centrinė būstinė! Tokio dydžio „laive” užtektų vietos pusės Europos valstybių saugumo departamentams! Kam šaliai su 2,8 mln. gyventojų toks gremėzdas, toks valdiškas plaustas?
Va ir plazda užuolaidos vėl tyliais vakarais virtuvių pokalbiuose – apie masinę gyventojų sekimo kultūrą (surveillance), informacijos kaupimą, cenzūrą ir tamsius juodus vandenis. Pridedu čia tokią juokingą viešą VSD ataskaitą…
Tolimi keliai mūsų laukia, o atramos kaip nėra, taip nėra. Bet ne jėga, ne greitis ir net ne protas kartais lemia išlikimą. O paprastas išgyvenimo instinktas vulgaris, kurio ir palinkėkime vieni kitiems šį rudenį. Lyg per Mišias ramybės.
O čia – desertui, prašau pasižiūrėkite.
