Jei manote, kad rusiškasis pasaulis tiesiogiai susijęs tik su Ukrainos karu, leiskite užbėgant už akių pasakyti, kad tame slypi tik dalis tiesos. Nors terminą „rusų pasaulis“ esame girdėję ne vienas, bet ar kada bandėme detaliau paanalizuoti, ką tiksliai tas terminas galėtų reikšti?.. Galbūt kažkam atrodo netgi neetiška ir tarsi rasistiška naudoti tokį terminą. Ar tikrai tinkama visą tautą pakišti po vienu išmatavimu?..
Individas ir tauta – dar ne lygybė
Žinoma, kiekviena tauta turi sau būdingus ir populiarius bruožus, kurie pasireiškia kultūroje, tradicijose, ar kitose etnografinėse savybėse, bet tuo pat metu atskiras individas visada skiriasi nuo tautos.
Pamenu, tik prasidėjus karui bandžiau pats sau atsakyti į klausimą „O ką reiktų daryti, jei būčiau rusas?“ Ir mano atsakymas buvo paremtas asmeniniu pavyzdžiu, kai užmezgus naujus santykius su užsieniečiais pasirodydavo, kad šie lietuvius pažįsta tik iš blogosios pusės: nes visi lietuviai, kiek jų jiems buvo tekę gyvenime sutikti, būdavo arba tinginiai ir simuliuojantys darbuotojai, arba nusikaltėliai – vagys, plėšikai ir prievartautojai.
Tokiu atveju aš darydavau du dalykus: pirma – atsiprašydavau už visus tas situacijas su lietuviais, kurias tam užsieniečiui teko apturėti, ir, antra – atsiribodavau nuo jų, sakydamas, kad aš ne tik kad ne toks, bet ir griežtai smerkiu tokį požiūrį ir elgesį.
Rusiškasis pasaulis visų pirma – imperialistinis
Taigi, koks gi yra tas vadinamasis rusiškasis pasaulis?.. Imperialistinis. Jei reiktų vienu žodžiu apibūdinti – greičiausiai būtų panaudotas šis apibūdinimas. Siekiantis dominuoti, jėga pavergti kitus, primetant jiems savo kultūrą, suvokimą ir taisykles. Galima būtų atskirai kalbėti apie tą kultūrą, suvokimą ir taisykles, kuriuos irgi diktuoja paprasčiausia brutali jėga, bet į tai nesileisime.
Šiandieninė Rusija yra daugybės tautų junginys – visos jos buvo vienaip ar kitaip užgrobtos ir pavergtos, o pastarasis šimtmetis yra pažymėtas krūva kruvinų karų ir okupacijų, kuriomis naudodamasi Rusija nuosekliai bandė plėsti savąjį, rusiškąjį, pasaulį.
Per šiuos aštuonerius karo mėnesius pamatėme daugybę įvairų situacijų su civiliais rusais, gyvenančiais tiek pačioje Rusijoje, tiek svetur ir visos tos situacijos išsiskyrė tuo, kad jose sunkiai įsivaizduotume bet kokios kitos tautybės žmogų. Daugelis rusų turi suvokimą, kad Rusija geriausia, galingiausia, kad visi kiti tiesiog privalo ją gerbti, mylėti ir priimti ir, kad jos sienoms nėra ribų.
Rusijos Bažnyčią valdo valstybė
Taigi, kaip tokiame kontekste gali gyvuoti krikščionys?.. Įdomiausias dalykas yra tas, kad oficialiai Rusija yra krikščioniška valstybė. Rusijos valstybinė religija – krikščionys stačiatikiai, arba dar kitaip žinomi, kaip ortodoksai. Galbūt galėtume dar kažkaip visa tai paaiškinti, jei Bažnyčia būtų atskirta nuo valstybės. Tai yra, Bažnyčia būtų suverenus organas, kuriam šalies valdžios institucijos negalėtų daryti jokios įtakos.
Tačiau Rusijoje taip nėra. Rusijoje Bažnyčia yra valdoma vyriausybės ir išnaudojama kaip dar viena specialioji tarnyba imperialistiniams tikslams pasiekti – Bažnyčios vyriausieji laimina karą, pasisako už kitų tautų žudymą, okupaciją ir visus kitus imperialistinius siekius, bei viską, kas telpa į terminą „rusiškasis pasaulis“.
Be abejo, tuomet kyla klausimas, kaip tai apskritai gali vadintis krikščionybe?.. Nes tai yra konkreti priešingybė – velnio darbai, pridengiami melu. Arba – na, gerai, tebūnie Bažnyčia, tik velnio užgrobta, tačiau kas į ją eitų, arba kas tikėtų jos mokymu ir kas tokį mokymą priimtų?.. Juk tikrai eiliniai žmonės to nedarytų.
Ir štai čia mes susiduriame su visiškai priešinga statistika. Ir priima, ir palaiko, ir dalyvauja. O kodėl taip yra?.. Dėl to paties, apie ką jau kalbėjome – „rusiškojo pasaulio“. Toks yra rusų pasaulis, kuriame ciniškai prisidengiama Kristumi, vardan žudymo ir naikinimo.
Taigi, belieka vienas pagrindinis klausimas – o kas gi tuomet laukia tikrų krikščionių tokiame pasaulyje?.. Ar įmanoma jiems išgyventi?.. Ar reikėtų bandyti išgyventi, ar verčiau trauktis į saugias vietas, jei tik įmanoma?..
Rusiškasis cinizmas – be loginio paaiškinimo
Praėjusį mėnesį Ukrainos Melitopolio mieste okupacinė valdžia jėga uždarė evangelikų protestantų bažnyčią pavadinimu „Malonė“, kurioje pastoriavo Michailas Britsinas. Kaip tiksliai vyko tas uždarymas?..
Sekmadieninio tarnavimo metu į bažnyčią įsiveržė specialiosios tarnybos, jėga suėmė kai kuriuos tarnautojus, nuplėšė kryžių ir išvaikė žmones. Tai – tik vienas atvejis iš daugelio. Tokių uždarymų jau būta ne vienas ir ne du. Pastoriai, klebonai ir kunigai sukišami į kalėjimus, o pastatai ir visas kitas turtas, be abejo, atitenka okupacinei valdžiai.
Kažkam gali kilti klausimas: „O kam to reikia?“ Juk toji tikinčiųjų bendruomenė nieko nedaro – nepolitikuoja, nerengia rezistencijos ar ginkluoto perversmo ir niekaip kitaip jokios grėsmės niekam nekelia. Koks tikslas iš tų žmonių išsityčioti ir viską atimti?.. Argi galiausiai tai nėra tiesiog specialiųjų tarnybų resursų švaistymas?.. Tai yra rusiškasis pasaulis. Tam nereikia logiško ir racionalaus paaiškinimo, vienintelis paaiškinimas, kurio užtenka su kaupu – jūs mums nepatikot. Ir mes nusprendėm.
Visgi dvasinis paaiškinimas visada egzistuoja. Velnias negali pakęsti tiesos, laisvės, meilės ir viso kito, kas yra dieviška, todėl jis naudos visus įrankius ir visas priemones, kad tai sugriautų. Žmonės, kurie yra užvaldyti velnio, tą kuo puikiausiai įgyvendina. Gali kilti klausimas, kad visi, kas netiki Kristumi, kaip savo Viešpačiu, yra užvaldyti velnio. Tačiau užvaldymo laipsniai skiriasi. Yra žmonės, kurie neapykantą laiko širdyje, yra žmonės, kurie neapykantą išreiškia žodžiais, yra žmonės, kurie neapykantą skleidžia veiksmais – tai ir yra rusiškasis pasaulis.
Pats Jėzus perspėjo apie persekiojimą
Be abejo, krikščionių priespauda egzistavo visais laikais. Nuo pat senovės Romos iki dabartinių islamistinių valstybių ir diktatoriškų šalių, įskaičiuojant ir rusų pasaulį. Net ir, atrodytų, civilizuotame pasaulyje mums nepavyksta to atsikratyti – dažnai priespauda būna tiesiog psichologinė. Tačiau, ar esate kada susimąstę – o kodėl taip yra?.. Kodėl žmonės, aukštindami visokeriopą toleranciją, krikščionybei taiko absoliučiai priešingas taisykles?..
O todėl, kad Dievo Žodis taip sako. Jono evangelijoje 15-ame skyriuje Jėzus kalba: „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“, o Mato Evangelijos 5-ajame skyriuje papildo, sakydamas: „Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus karalystė.“ Dar toliau guodžia: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje.“ Taigi, Jėzus visų pirma krikščionims pažada persekiojimus, o visų antra sako, kad tai yra palaiminimas, nes už tai laukia didelis atlygis ir galiausiai ragina netgi džiaugtis persekiojimais!
Visa tai gali atrodyti labai jau siurrealistiška. Ar tikrai Dievas nori, kad aš kentėčiau?.. Kaip aš turėčiau džiaugtis, jei iš manęs tyčiojamasi ir gal netgi gresia pavojus mano gyvybei?.. Ar tai reiškia, kad aš sąmoningai privalau išlikti kančioje?..
Dievas tave myli ir nenori tau kančios, tačiau Jis tiesiog atskleidžia tiesą, kad tu galėtum tinkamai jai pasiruošti.
Dievas tave myli ir nenori tau kančios, tačiau Jis tiesiog atskleidžia tiesą, kad tu galėtum tinkamai jai pasiruošti. Kaip kadaise Nojui liepė ilgus metus sunkiai dirbti ir ruošti laivą, nes įvyks toks suspaudimas, kurio nėra buvę, tačiau būtent per savo paklusnumą Nojus buvo išgelbėtas. Taip ir dabar Dievas sako – tam, kad išsigelbėtumėte, turite priimti mano Sūnų kaip savo asmeninį Viešpatį ir niekada Jo neišsižadėti. Bus nelengva, bet tai – vienintelis kelias į išsigelbėjimą.
O ar tai reiškia, kad krikščionys turi pasilikti karo zonoje ar kitoje pavojingoje aplinkoje?.. Nebūtinai. Kiekvienu atveju tai – individualu. Svarbiausia yra neprarasti tikėjimo, o žmogaus kelius nukreipia Viešpats. Vienus jis siunčia patarnauti į Afriką, kitus – patarnauti savo kaimynystėje. Svarbiausia – išgirsti Jo balsą ir vykdyti Jo valią.
