Grupės „jautì“ vokalistas Džiugas Širvys: žmonių nuomonė kartais sulaiko nuo didingesnių dalykų

ŠaltinisXFM RADIJAS

Nuo vaikystės užaugęs bažnyčioje, pastoriaus sūnus, matematinio roko grupės „jautì“ vokalistas Džiugas Širvys daugelyje interviu kalba apie savo kūrybą, tačiau paatviravimų apie asmeninį gyvenimą ir tikėjimo kelią – labai mažai. Šiemet išleidusį itin atvirą albumą „Pastorių vaikai“ atlikėją kalbina radijo XFM laidos „Jaunimo kodas“ vedėja Gabrielė Krulytė.

Esi pastoriaus sūnus, užaugai protestantiškoje bažnyčioje. Kiek žinau, ten ir šlovini. Tad kaip suderini bažnytinį gyvenimą ir pakankamai sekuliarų sceninį? Ar nejauti dualizmo? 

-Ne, dualizmo aš nejaučiu. Nenoriu supriešinti savo veiklos bažnyčioje ir už jos ribų. Tiesiog tai yra mano gyvenimo dalis. Kažkas dirba ofise, mokykloj, laukuose ir taip pat eina į bažnyčią. Aš taip pat dirbu savo darbą ir lankau bažnyčią, nejausdamas tame jokio dualizmo. Kartais gal to ir  nesuderinu, kartais nukrypstu į vieną pusę, kartais atkrypstu į kitą pusę, bet tai yra mano gyvenimo dalis ir aš nepriešinu jų.

Bažnytinėje aplinkoje mes ne taip jau dažnai sutinkame žmonių, kurie kurtų muziką, nesusijusią su krikščionybe. Dažniausiai galvojama, kad už bažnyčios ribų reikia kurti tik tai, kas tiesiogiai susiję su Dievu. O tu į muziką, į kūrybą žiūri kaip į profesiją?

-Taip. Tačiau tuo pat metu kūryba yra persmelkta ir kažkokių nuorodų, mažų žinučių. Ko persmelktas gyvenimas, tai atsiskleidžia ir kūryboje. Aš tiesiog nenoriu pušinti. Man atrodo, kad  krikščionybei ir bažnyčiai reikia daugiau menininkų, kurie kurtų iš tos šviesos, kurioje jie gyvena, negu kad pušintų krikščionišką mokymą. Geriau jau nešti šviesią žinutę, nei eiti super atviru tekstu, kuris atbaidytų žmones ir kurtų vaizdą, jog krikščionys yra lunatikai, nematantys realaus gyvenimo. Ir tik šūkaujantys: „Viešpats prisikėlė! Jėzus gyvas!“ Ir kalantys tai atviru tekstu. Gal tiesiog reikia daugiau krikščionių menininkų, kurie tiesiog kurtų ir šviestų pačia savo kūryba. Tada žmonės klausydami tavo muzikos, ateidami su tavimi pabendrauti pamatys, iš kur ta šviesa, iš kur tu toks ir kodėl taip kuri.

Labai brandus požiūris, prie kurio dažniausiai pereinama po kokių 20-ies metų tikėjimo, kai jau viskas patirta, išgyventa. Ar nesusidūrei su tam tikru priešiškumu iš bažnyčios dėl tokio poožiūrio?

-Ne. Aš galiu evangelizuoti, kai kalbu tiesiai su žmogumi. Tai nereiškia, kad nekalbėsiu tiesiai, jog esu krikščionis vien dėl to, jog rašau ne krikščioniškas dainas. Tai nesąmonė. Ir iš bažnyčios nesusidūriau su jokiu priešiškumu, atvirkščiai – susidūriau su palaikymu. Mane tėtis labai palaiko, mano šeima ir visi artimi draugai. Turėjau savo albumo pristatymo koncertą ir į jį susirinko pusė mano bažnyčios arba žmonių, kurie pažįstami iš bažnytinės aplinkos. Kalbant apie pasipriešinimą, esu girdėjęs iš trečių lūpų, kad Džiugas nukrypo, jis nebe krikščionis ir dar kažką. Bet jeigu tau taip atrodo, pakalbėkim mes dviese. Gal tu nežinai, kas vyksta mano gyvenime. 

Kokia tavo kūrybos pradžia?

-Pradėjau kurti, nes buvau įsimylėjęs ir norėjau parašyti dainą, kurioje kalbėčiau apie meilę, bet ji tiktų tiek žmogui, tiek santykiui į Dievą. Gal nuo to gimė mano noras koduoti. Iš esmės man yra brangus santykis su Dievu, bet tai gali skambėti ir kaip meilės daina žmogui. Ir tada pagalvojau, kad nebūtina man rašyti krikščioniškų dainų. Juk galiu dainuoti apie savo gyvenimą – tai irgi yra šioks toks liudijimas. Ir gal galiu parašyti dainą, kur aš „pjaunu“, kažką negerai darau. Ir tai žmonėms bus liudijimas, kad kažkuriuo metu aš „pjoviau“, bet dabar vėl gal grįžau. Tai yra natūralus procesas. Man atrodo, dažnai bandant kurti tekstus grynai krikščioniškus tekstus,  pradedamos naudoti klišės muzikoje, mene. Ir vien dėl to, nes norisi įpaišyti krikščionišką žinią. Jeigu žmogus nori kurti tiesiogiai meną: tikrą, autentišką, nenaudodamas klišių ir tų pačių formų, nes jos atrodo teisingos arba skamba kaip šlovinimo giesmės, reikia suvokti, kad menas veikia tada, kai jis yra tikras, ne klišėm paremtas.

Aš to ir norėjau – kurti tikrą, autentišką kūrinį ir jeigu man tuo metu gyvas dalykas yra krikščioniškas pamatas, tada jį įdėsiu, bet aš to neforsuoju. O kai žmonės forsuoja, dažniausiai ir gaunasi kažkas nebe įdomaus. Tiesiog tos pačios dainos per tas pačias.

Kalbi labai atvirai apie savo jausmus, nesislepi po kaukėm, ką teko pajusti tavo kūriniuose. Tačiau mes, krikščionys, dažniausiai esame linkę nustumti blogus jausmus ir jų neviešinti. Kaip tu vertini tą negatyvo paviešinimą, nuo kurių mes bandom apsivalyti?

-Reikia dažniau reikia būti atviriems. Jeigu blogai gyvenasi, tai kalbėk apie tai, kad blogai gyvenasi. Nuoširdumas bus didesnis liudijimas negu netikros kalbos apie tai, kad man visą laiką yra gerai. Mes visi liūdim, visi žmonės verkia ir visi pyksta. Kam nuo to bėgti? Kartais reikia išgirsti, kad kitas žmogus irgi liūdi ir man yra taip pat „lievai“, kaip ir jam. Tai gali padėti tau išsivalyti. Ir gal ne dvasiniame lygmenyje, bet tiesiog žmogiškame, nes tu supranti: brač, draugas, bendraamžis yra žmogus ir jam taip pat blogai, bet galiausiai jis atsistoja ant kojų. Tai kartais gali būti liudijimas. Nereikia sudėti visų savo pastangų į dainas, kad jos taptų krikščioniškomis. Kartais krikščioniška žinutė yra ne tai, kad Jėzus prisikėlė, bet „aš tave myliu, kaip save patį, ir dėl to aš dalinuosi, ką irgi turiu.“

Ką žmogus turėtų išgyventi, girdėdamas tokį tavo atvirą pasidalijimą „man blogai“? Juk mes linkę girdėti „Dievas yra geras“, „viskas bus gerai“ – tai, kas pakelia mūsų dvasią.

-Dainos pabaigoje įdedu viltingą žinutę. Gal dabar nėra, bet gal, gal bus gerai. Plius aš neprisiiminėju atsakomybės už kitus žmones, kai rašau dainas. Kam man apsikrauti galvą, kaip žmonės pasijaus, paklausę šitą dainą? Jeigu pradėsiu daryti tokią savianalizę, daugiau gyvenime niekada nebekursiu. Man atrodo, kad kartais tiesiog reikėtų dalintis labiau, negu kad spazmuot, prisiiminėti už kitus atsakomybę ir save sulaikyt. Nes gal tau reikia parašyt penkias liūdnas dainas, tarytum griaunančias. Ir iš to gims penkiolika gyvų, gyvastį teikiančių dainų. Nežinau, bet jeigu užsispaudi, tada nieko ir neparašysi. Gal tų dainų nebūtina dėti į spotifajų, gali dėtis į stalčių. Ir tada gal gali sukurti kitą, kuri galbūt bus pasiekiama didesniam ratui žmonių. Nereikia dėl kiekvienos savo kūrybos kruopos prisiimti atsakomybės už kitų žmonių jausmus.

Klausantis naujausio tavo albumo „Pastoriaus vaikai“ juntamas toks tarsi išsilaisvinimo, išsivadavimo etapas. Ne paslaptis – esi pastoriaus vaikas. Turbūt teko susidurti su spaudimu iš šalies? Ar tikrai tas albumas yra tam tikras išsivadavimas iš visuomenės, bažnyčios primetamų standartų?

-Aš nejutau spaudimo, būdamas pastoriaus vaiku. Nors gal taip ir nebuvo, tiesiog mano vidinė nuojauta liudijo, kad esu po padidinamuoju stiklu. Kad mane mato ir turiu būti atsakingas, turiu elgtis gerai, būti pavyzdingas ir mano elgesys priklauso nuo mano atsakomybės prieš šeimą.

Ir šitas išsilaisvinimo momentas šitame albume yra galbūt tas, kad noriu nebe priklausyti nuo žmonių nuomonės, kad mano veiksmai nepriklausytų nuo to, ar esu po padidinamuoju stiklu, ar nešu garbę ir šlovę savo šeimai, bendruomenei. Tiesiog neatsiprašinėt prieš žmones už kiekvieną padarytą arba nepadarytą veiksmą. Žmonių nuomonė ir žodžiai kartais sulaiko nuo didingesnių dalykų, nes užsispazmuoja.

Tai tam tikra nelaisvė?

-Taip, vieniems tai gali būti nelaisvė, kitiems – garbės kodeksas ir pan. Aš jaučiu, kad kartais tai mane stabdo. Norėjau padaryti tokį manifestą. Kaip jau ten gavosi, kaip žmonės suprato, bet šiame albume norėjau išdėti savo mintis, išgyvenimus. Gal kažkas taip pat jaučiasi ir kažkam reikia irgi suprasti, susipurtyti, kad gal, brač, aš nedarau gyvenime dalykų dėl to, kad aš bijau kitų žmonių nuomonės.

Tad galima sakyti, kad esi dar tam tikrame išsivadavimo etape?

-Neįmanoma išsivaduoti iš tokių dalykų. Visada jauti atsakomybę už save, savo šeimą, savo žmoną, draugus, tu nenori pridaryti gėdos bendruomenei ar apskritai tiesiog krikščionybei. Aš žmonėms žinomas kaip krikščionis, bet kartais elgiuosi kaip visai netikintis ir tada automatiškai prisiimu atsakomybę. Mano veiksmai tada priklauso ne nuo mano tikėjimo, o nuo to, kad nenoriu užtraukti gėdos. Ne dėl to, kad myliu sąmoningai, kad suvokiu, kad tai yra mano apsisprendimas nesielgti kvailai, bet vien tik dėl žmonių nuomonės. Mano veiksmams daro įtaką ne mano valingas noras būti geru pavyzdžiu, šviesa, o kitų žmonių spaudimas. Ne, ne spaudimas – nuomonė.

Ką turi omeny, kalbėdamas apie savo nekrikščionišką elgesį?

-Būna, jog nervinuosi ir keikiuosi, pykstu. Kartais būnu nemalonus žmogus, kurio nenorėtum sutikti. Yra dalykų, dėl kurių nesididžiuoju, bet toks jau tas gyvenimas.

Tad kūrybą ir matai kaip vieną iš būdų įsigilinti į save ir kartu pasikeisti?

-Taip, kūryba vienareikšmiškai yra gilinimasis į save. Arba gilinimasis į kažkokią situaciją, bet dažniausiai susijusią asmeniškai, nes tu kuri apie tai, kas jautru pačiam. Išsivalau kartais  kūryboje, nes išanalizuoju save ir sudedu į žodžius, į muziką, į įrašą, kurį išraudu ir išrėkiu.

O ką dar veiki be muzikos?

-Esu mokyklos teatro mokytojas – turiu 10 savaitinių pamokų su pradinukais, dešimtokais ir vienuoliktokais, dvyliktokais. Vaidinu „Keistuolių teatre“,  turiu koncertus, savo solo projektus ir grupe „jautì“, kartais montuoju video, kad papildyčiau savo pinigėlių banką. Norėčiau, kad muzika taptų mano pagrindine veikla ir nereikėtų dirbti trylikos darbų, galėčiau išlaikyti save ir savo žmonytę. Ji dabar studijuoja Vilniaus dailės  akademijoje, tapybą. Turiu šunį, auksaspalvį retriverį. Tai va toks mano gyvenimas.

Nemažai bendrauji su žmonėmis ne iš bažnyčios. Kaip tu su jais prieini prie tikėjimo temos?

-Ne su visais pakalbu apie krikščionybę. Būna, kad paklausia: „A, tai tu pastoriaus vaikas?“ Aš sakau: „Jo, nuo mažumės esu evangelinėje bažnyčioj.“ Tai tada toks būna liudijimas, toks pasipasakojimas, bet nespaudžiu tos temos, nenoriu jos ,,grūsti“ ir nenoriu pasirodyti, kaip žmogus, kuris su tavimi bendrauja vien dėl to, jog tau įbruktų Jėzų. Visų pirma noriu būti geras draugas, geras pašnekovas ir po to, jeigu išplaukia, tada pakalbėkim apie Jėzų. Pradėdamas bendrauti su žmogumi niekada nepradedi kapstyti giliausių ir jautriausių temų. Turi praeiti laikas arba nebent kažkas užklausia. Okey, tada ir važiuojam. Viskas vyksta labai natūraliai.

Ar gyvenime turėjai blogos patirties? Gal suvokei, kad kokie nors tavo supratimai neteisingi?

-Turiu blogos patirties su žmonėmis, kurie evangelizuoja. Esu susidūręs, kai evangelizuoja  man, krikščioniui, nors aš žinau, apie ką tu šneki. Ir man  kiša, negirdi manęs. Kartais apie Jėzų pasakoja nuo nulio ir net neklausia, ar aš žinau, ar esu girdėjęs. Blogi pavyzdžiai priverčia mane nesielgti kaip tie žmonės, kurie su manimi taip elgiasi. Arba kažkas prieina ir iš niekur nieko pradeda kalbėti apie Jėzų.

Nuo mažumės iki dabar esu bažnyčioje.

Jeigu nori kalbėti apie tikrus giluminius dalykus gatvėje, žmonės į tai žiūri kreivai, nes esate nepažįstami. Tad jeigu tai yra tavo turtas, brangiausias dalykas, tu jį skelbk ir juo dalinkis, bet ne tokiais būdais, kurie parodytų, kad esi lunatikas. Nuo mažumės iki dabar esu bažnyčioje. Buvau paauglių, jaunimo tarnavime, bendraudavom su kitų bažnyčių jaunimu. Ir matydavau tuos pavyzdžius. Galbūt yra žmonių, kurie įtikėjo per gatvės evangelizaciją. Tuomet jūs galite tai daryti, bet tokiems žmonėms, kurie yra kaip jūs. Aš nesu toks, dėl to taip ir nedarau. Aš to nekritikuoju, bet kadangi užklausei, tad ir atsakiau.

Man dar kyla klausimas apie tavo pašaukimą. Ar niekada nesvarstei, kad gali būti pastorius ar kitoks tarnautojas?

-Ne, aš nežinau šiaip, kuo noriu būti gyvenime – ar bažnyčioje, ar ne. Galvojau, kad būsiu teatro mokytojas, įstojau į vaidybą. Bestudijuodamas galvojau, kad būsiu aktorius. Ir vis dėlto supratau, jog noriu būti muzikantas. Nors gal bemuzikuodamas suprasiu, kad noriu būti statybininkas arba inžinierius. Aš nežinau. Mano galvoje buvo visokiausių idėjų, kuo galėčiau būti. To pašaukimo bažnyčioje aš kažkaip ir nesvarsčiau. Aš nuo penkiolikos metų bažnyčioje prisidedu prie šlovinimo tarnavimo, tik studijuodamas akademijoje neturėjau tam laiko. Taigi, aš esu šlovintojas. Tai priimu kaip tarnystę ir negalvoju, ar tai pašaukimas, ar ne. Tiesiog turiu dovaną –  rankas, su kuriomis galiu groti gitara, bosu, mušamaisiais ir turiu balsą, su kuriuo galiu pravesti šlovinimą. Tuo naudojuosi, tą ir darau, tuo ir prisidedu bažnyčioj. Tai yra mano dovana. Aš ja naudojuosi ir aš tai atiduodu bažnyčiai.

Taigi, tu pašaukimą matai, kaip vyksmą?

-Pašaukimas – veikla, kuria tu pats degi ir kuri pasitarnauja kitiems žmonėms. O žmonės gyvenimo eigoje keičia savo veiklas: vieni vienu metu tarnauja su vaikais, kiti eina šlovinti po penkerių metų, o dar po to eina į gailestingumo tarnavimus. Gal ta ugnis ir tas užsidegimas būna skirtinguose dalykuose. Kiti žmonės randa vieną sritį – įsikimba ir važiuoja visą gyvenimą, nes jiems patinka ir jie tuo dega. Bet jeigu tau tai nebepatinka, tada tai tampa nebe tavo pašaukimu ir ieškai kitų dalykų.

Labai svarbu rasti, kuo dabar degi.

Labai svarbu rasti, kuo dabar degi. Nes jeigu dėl nieko nedegi, tau turbūt yra sunku, nes nežinai, kur dėti savo energiją, savo mintis. Kartais tavo pašaukimas gali būti ir nesusijęs su bažnyčia. Gal tu žiauriai gerai keiti langus, ir vieną dieną prireiks bažnyčiai juos pakeisti. Gal ateis diena, kai tu pasitarnausi savo bažnyčiai, bet iki tol būk tiesiog geras darbininkas savo darbovietėj, būk geras pavyzdys savo kolegoms. Nereikia visko būtinai sudievinti. 

Pastebiu, kad būna nepasitenkinimo tam tikromis krikščioniškomis formomis bažnyčioje.  Ir labai dažnas atvejis, kad žmogus tiesiog išeina iš bažnyčios, nes jam per daug spaudimo. Ką patartum jaunimui, kuris susiduria su priešiškumu tam tikriems dalykams, kurių jis nenori daryti, bet jį verčia, nes taip reikia, taip priimta?

-Tiesiog ieškokit Dievo.

Kaip tą daryti?

-Skaityk Bibliją, kalbėkis su krikščioniu, su savo pastoriumi ir draugais, kurie yra krikščionys. Jei tave žiauriai nervina, pakalbėk su draugu, kurio nenervina. Gal kažkas sprogtels tavo galvoje. O gal iš tiesų kažkokie dalykai yra primetami? Gal Biblijoje jų nemoko ir gal tai yra žmonių užkietėjimas, ir jie tiesiog tokio charakterio. Tačiau toks jų charakteris nereiškia, kad krikščionybė tokia yra, kad Jėzus to moko. Ne! Ieškok Dievo su draugais, ieškok per Raštą, su gerų pastorių podkastais, pagrįstais teologiškai. Skaityk knygas. Dažnai būna, kad nenori su niekuo kalbėt. Gal tada praleisk laiką be žmonių, kurie nervina. r gal rasi žmones, kurie nenervina, moko teisingos teologijos ir yra tau mieli žmonės.

Dėkoju.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

1 KOMENTARAS

  1. gražus interviu.
    Džiugui galiu tik patarti labiau pasitikėti savimi ir Dievu. Kodėl tą sakau? Sakau po vakar vakare matytos LRT laidos. Džiugai, Tavo elgesys rodė, kad esi labai jautrus ir pažeidžiamas. Tai gerai Dievo akivaizdoje, bet blogai šou versle.
    Linkiu Dievo globos ir naujo supratimo apie save bei naujų kūrybinių aukštumų 🙂

Komentarai neleidžiami

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte