Nuslūgus kvykčiojimams dėl rekordinės gerbėjų surinktos sumos televizinio žaidimo „Auksinis protas“ herojui Sauliui Zaliui, verta pergalvoti kokias gi socialinio, ekonominio, politinio „lakmuso popierėlio“ spalvas galima identifikuoti remiantis šiuo džiugiu ir viltingu faktu (S. Zalys žaidime liko antras ir pagrindinio prizo negavo, bet tuo pasirūpino jo fanai surinkę dar didesnę pinigų sumą).
Tad papunkčiui:
Pirmiausiai, p. Sauliaus fenomenas rodo, kad galutinai susiformavo „dvi Lietuvos“. Pirmoji — didmiesčių (centro), antroji — miesto, miestelių ir kaimų (periferijos). Nors apsiriboti vien gyvenimo vieta nėra tikslu, bet tendencija labai ryški. Kokie skiriamieji centro ir periferijos atstovų bruožai? Kad nereikėtų ilgai postringauti, pateiksiu teiginius gerokai apibendrintų antitezių pagalba:
| Gyvenimo vieta didmiestyje | gyvena provincijoje |
| finansiškai saugūs | gyvena nuo algos iki algos |
| aukštasis išsilavinimas | vidurinis, neuniversitetinis arba senokai baigtas aukštasis |
| dirba valstybinėse arba stabiliose verslo struktūrose | dirba „pas privatininką“ |
| „matęs pasaulio“ | aplankytos kaimyninės valstybės ir, tikėtina, Turkija, Egiptas |
Nežiūrint šio sąrašo banalumo, antitezes galima būtų tęsti ir toliau, bet tai, manau, nepasitarnautų teiginio suprantamumo didinimui. Faktas lieka faktu: Lietuvos didmiesčių gyventojams nuoširdus, šiek tiek (bet ne per daug) netobulas televizijos personažas yra idealus užuojautos ir palaikymo objektas.
„Didmiesčių Lietuva“ be vargo sumeta per dešimt tūkstančių, nes šis asmuo geriausiai įkūnija aukojančiųjų įsivaizdavimus apie savo asmeniškai prarastą provinciją. Ne veltui sakoma, kad esame kažkelintą karta nuo žagrės, o tai neabejotinai daro įtaką prakutusiems miesto gyventojams, kurie, pasak Justino Marcinkevičiaus, „paprasčiausiai pasiilgo arklio…“ (J. Marcinkevičius „Pasiilgau arklio“).
Provincijos piliečiams tiesiog nusibodo būti negirdimiems.
Antra, psichoanalitiškai žiūrint, padėdami p. Sauliui „miesto Lietuvos“ gyventojai kompensuoja savo emocinio nuovargio, susvetimėjimo, nevalingai slepiamos geradarystės ir geresnio išsilavinimo aspiracijas. Jiems tai patiešnas personažas, kuris (lyginant su aukojančiuoju) kaip ir nieko doro gyvenime nepasiekė, bet iš tiesų pasiekė labai daug. Jei tiksliau, jis turi tai, ko aš, aukojantysis, slaptai norėčiau: visapusiško išsilavinimo, inteligencijos, neslepiamų jausmų, drąsos parodyti savo pažeidžiamumą, galiausiai, nuoširdumą. Tokiam negaila, nes a)gali kompensuoti savo nepilnavertiškumą, b)nereikia „susitepti“ (patogu, madinga, nesmirdi prakaitu, fermomis ir t.t.)
Trečia, visuomenės pasidalijimas pasiekė gana pavojingą ribą, kuri po truputį pradeda veržtis realiu (ne televiziniu) susipriešinimu. Jis pasireiškia „ribiniais momentais”, pvz., svarstant vertybinius klausimus (Stambulo konvencija, Partnerystės įstatymas ir t. t.) Tai identifikuoja ir mūsų valstybėje vykstantys protestai. „Šeimos maršas“, dabartiniai mitingai prie valstybės institucijų Vilniuje yra puikus šio teiginio patvirtinimas.
Provincijos piliečiams tiesiog nusibodo būti negirdimiems. Tai, kad protestų lyderiais dažnai tampa smulkaus kalibro niekšeliai, niekaip nepaneigia pačio susipriešinimo buvimo fakto. Jo „centro Lietuva“ yra linkusi nematyti.
Pabaigai siūlau įsivaizduoti situaciją: p. Saulius užlipa ant Vilniuje pastatytos mitingų scenos ir rėžia kalbą. Išsako savo poziciją kokiu nors aktualiu klausimu. Kaip manote, kiek (hipotetiškai) sumažėtų surinkta suma, jei aukoti reikėtų po p. Sauliaus kalbos?
