Prisimenate situaciją, kai pašnekovas „nepagauna juoko“? Jautiesi kažką ne taip padaręs, gal net įskaudinęs žmogų. Galvoji, kad perlenkei, per laisvai paleidai liežuvį, gailiesi. Žodžiu, tenka apsispręsti: esi netašytas stuobrys, arba pašnekovas yra neužaugęs iki tamstos juokavimo lygmens.
Kaip bebūtų, humoras padeda išgyventi besikeičiančiame, stresuotame pasaulyje. Kai prasideda irimo procesai, juokas tampa šiaudu, kurio galima griebtis gyvenant ant eižėjančio pagrindo. Tik verta aiškiai suvokti juoko ir humoro skirtumus. Juokiasi visi, bet gerą humorą supranta ne kiekvienas.
Juokas yra humoro pasekmė. Tačiau tai nereiškia, kad humoras yra tik juoko sukėlėjas. Veikiau priešingai: kokybiško humoro pagalba pradedama mąstyti. Šiam fenomenui tinka begalė visokiausių savybių – grakštus, švelnus, absurdiškas, o kur dar jo giminaitis sarkazmas su aristokratiškąja ironija. Drauge veikdami jie pasaulį saugo nuo banalėjimo. Arba bent jau turėtų saugoti.
Suprantama, būtų naivu tikėtis visuotinio Antikos komedijų supratimo, tačiau remtis tik į froidistinį pasaulio interpretavimą irgi nėra gerai (Freudas humorą suprato, kaip priimtiną būdą kalbėti apie nepriimtinus dalykus. Jam tai paslėptas troškimas).
kokybiško humoro pagalba pradedama mąstyti.
Prastas humoras naikina saviironiją, kuri, jeigu tinkamai naudojama, gyvenimo kokybę kilsteli aukščiau, nei tai galėtų padaryti tuzinas psichologų ar net psichoterapeutų. Mokėjimas pasijuokti iš savęs net sunkiausiose gyvenimo situacijose dažnai būna vienintelis būdas išgyventi. Skaitydamas žydų prisiminimus iš koncentracijos stovyklų ar klausydamas ukrainiečių karių pasakojimus bene geriausiai gali pajusti humoro galią (šioje vietoje norėtųsi papasakoti deramą anekdotą apie koncentracijos stovyklos kalinius ar kokią Ukrainoje girdėtą istoriją apie nutrauktas galūnes, bet, įtariu, likčiau nesuprastas).
Terapinė juokavimo savybė žinoma nuo seno. Senovės Romoje legionui grįžus iš pergalingo žygio buvo paskiriamas vienas būrys karių, kurių pareiga būdavo pasakoti miestelėnams visokiausius juokingus nuotykius atsitikusius su karvedžiu žygio metu. Tai neleisdavo jam pervertinti savo nuopelnų. Viduramžiais aristokratų pilyse visada buvo privalomas juokdario „etatas“, o bene kiekvienas Lietuvos kaimas turėdavo savo keistuolį.
Humoras turi vertę dėl to, kad siauraprotystė su juo nesuderinami. Žvelgiant valstybiškai, lietuviškas juokavimas iš esmės skiriasi nuo angliškojo ar, juo labiau, žydiškojo humoro, tačiau tai visiškai nereiškia, kad turime susitaikyti su esama situacija. Juolab, esama nuostabių kūrinių parašytų būtent lietuvių autorių (Teofilis Tilvytis, Kazys Boruta, Balys Sruoga). Būta ir visai neblogų, nors ir nevienareikšmių, projektų televizijoje (geras humoras visuomet išbando ribas). „Šėpos teatras“, net skandalingoji „Radio Show“ – tai laidos, kurios versdavo mąstyti.
Nesinori grimzti į seniokišką moralizavimą, bet kokybiško humoro stygius bado akis. Politikai – rūškani, stendaperiai – kalba tik apie aną galą, TV vedėjai – grimuotos stovylos ar sėdylos ir tik vienintelis „Šventinis bankuchenas“ gelbsti rimtumu persunktą Lietuvos erdvėlaikį. Būtų mano valia, Lukui Šidlauskui įteikčiau visus aukščiausius valstybės apdovanojimus.
Už tai, kad teikia viltį, jog dar ne viskas prarasta.
