Prieš metus gėrėme kavą su žmogumi į kurio nuomonę įsiklausau. Tada nuskambėjo žodžiai, kuriuos prisiminiau dabartinės imigrantų krizės kontekste: „Džiaukimės paskutiniais ramiais Lietuvos gyvenimo metais“. Tada bandėme modeliuoti pavojus, tačiau neatspėjome. Buvo tik nuojautos, kurios pasitvirtino su kaupu.
Mūsų valstybė įžengė į periodą, kuris pareikalaus didžiulio piliečių susiklausymo. Pavojaus akivaizdoje tai nėra lengva, nes įsijungia masių psichologijos mechanizmai, kurie karštligiškai verčia ieškoti kaltų. Dėl Lietuvai stojant į Šengeno erdvę ištaškytų europinių lėšų ir atvirų sienų kalta lieka dabartinė valdžia. Dabarties metu populiariausia laikysena yra valdančiųjų kritikavimas ir net keikimas.
Dar viena masiškai pasireiškianti žmonių reakcija — krizės ignoravimas. Suprask, nieko čia tokio: Graikijoje, Italijoje ne tiek tų imigrantų ir nieko, išgyvena. Abu požiūriai nei nauji, nei išskirtiniai (panašiai buvo kalbama prieš sovietų okupaciją: vyravo dvi nuomonės — „nieko tokio“ ir „niekas nevyksta“). Tačiau faktas yra tai, kad mūsų valstybės laivas įplaukia į labai neramius vandenis. Nelegaliai sieną kertantys imigrantai yra tik vienas iš pavojų. Krizė yra kompleksinė.
Teisybės dėlei būtina pasakyti, kad valdantieji padarė beveik viską, kas įmanoma blogiausio, kad visuomenė susipriešintų. Dar tuomet, kai Ūsuotas Tarakonas tik grasino imigrantais, dėl noro žūtbūt prastumti įstatymus, kuriems nepritaria dauguma Lietuvos gyventojų (Stambulo konvencija, Partnerystės įstatymas ir t.t.), esantys pozicijoje patys pradangino žmonių suteiktą pasitikėjimą.
valdantieji padarė beveik viską, kas įmanoma blogiausio, kad visuomenė susipriešintų.
Tai yra viena iš priežasčių, kodėl suvaldyti nelegalių imigrantų krizę dabartinei valdžiai bus labai nelengva. Susiduriama su situacija, kai bet koks valdančiųjų veiksmas priimamas skeptiškai ar net priešiškai. Per trumpą laiką TS-LKD iššvaistė ne tik rinkimuose gautą pasitikėjimą, bet ir gerokai rimtesnius dalykus: moralinį autoritetą, dešiniąsias prokrikščioniškas vertybes, galiausiai iš rankų paleido „antirusiškumo vėliavą“, kuri dažnai gelbėdavo partiją sumažėjus reitingams.
Mums, kaip valstybei, tai nieko gero nežada. Jau dabar su didele tikimybe galima prognozuoti, kad rasis nauja, radikalesnė dešinioji politinė jėga. Atsižvelgiant į valstybei iškilusio pavojaus dydį ir pobūdį, tai veikiau prasta, nei gera naujiena. Politinio stabilumo trūkumas yra tai, ko labiausiai reikia į Rytus esantiems mūsų kaimynams.
Girdžiu nepatenkintųjų argumentus, kad gudročiai konservatoriai siekia politinių tikslų naudodamiesi imigrantų krize. Kviečia vienytis tik po jų partijos vėliava, mažiau kritikuoti ir veikti išvien. Toks kvietimas reikalingas ir svarbus, bet, pasikartosiu, pasitikėjimo apkabos tuščios. Ir dėl to kalti patys valdantieji.
Blogiausia, kas galėtų nutikti artėjančioje Seimo rudens sesijoje, būtų toks pat beatodairiškas ir siaurakaktiškas prieš šeimą nukreiptų įstatymų priėmimo forsavimas. Esu tvirtai įsitikinęs, kad neilgtrukus nelegalūs imigrantai susivoks ir patirs, kad jų ateitis miglota, o Lietuvoje ne visuomet šviečia saulė ir tuomet galima tikėtis bet ko: smurto protrūkių, riaušių stovyklose ar masinių pabėgimų. Apie provokatorių, piktavalių ir agresyvių asmenų sąmoningą siuntimą iš Rytų net nekalbu. Sumaištis — jų „darbas“.
Esant tokiai situacijai valstybės laivui reikia, pirmiausiai, išmintingo ir aktyvaus kapitono, kurio pasigendama. Ir, antriausiai, išmanančių vairininkų, kuriais, regis, niekas nebepasitiki. Ak, tiesa, patys jūreiviai ir net keleiviai turi imtis realių darbų, o ne dienomis taukšti apie maišto galimybę.
Be vienybės toli nenuplauksim.
