Dr. Egidijus Vareikis. Noriu būti klerikalas

Klerikalas – va, koks nemalonus žodis. Bent jau populiarioje literatūroje ir leksikoje. Dažnai girdžiu: būk politikas, tik nebūk klerikalas. Net garbingi kunigai taip pataria. Klausiu, kodėl tai blogai, ai, sako… ir iš esmės nieko nepasako, kas blogai.

Pagal enciklopedinius apibrėžimus klerikalizmas yra politinė srovė, kurios dalyviai siekia stiprinti Bažnyčios ir jos socialinės doktrinos įtaką politiniame ir visuomeniniame šalies gyvenime.

Su Bažnyčios įtaka sukūrėme daug gerų dalykų. Daug mokslo, etikos, estetikos, geografijos ir sielos gelmių atradimų, žmogaus darbo rankų ir proto kūrinių. Teologijos fakultetai universitetuose buvo prestižiniai. Ten, kur sakyta „už mūsų ir jūsų laisvę!”, buvo sakoma „Dievui ir Tėvynei!“

Žmonės, kurie taip darė buvo veikiau klerikalai nei liberalai. Lietuvos krikštas buvo tikras kelias į Europą senais laikais. Prieš šimtmetį Lietuvą iš esmės atkūrė klerikaline vadinama krikdemų valdžia. (Su visa pagarba tautininkams ir jų pasiekimams, kuriais negalima nesižavėti, vis tik sakau, kad jie atėjo „ant gatavo“).

Sakote, Bažnyčia taip pat klydo. Žinoma, kad taip. Jokia bendrija, kurią sudaro žmonės, negali būti neklystanti. Neklysta nebent fariziejai ir kokie protą bei sąžinę pametę ateistai. Pažvelgus atidžiau ir palyginus, įvertinus nacionalinių ir internacionalinių socialistų, liberalų, nacionalistų ir kitų, net klasikiniais vadinamų, judėjimų klaidas bei nusikaltimus.

Paaiškėja, kad tie „blogieji“ klerikalai ne tokie jau blogi, o Bažnyčios įtaka neretai apsaugojo kitus politikus nuo dar didesnių klaidų. Sakoma, kad ne naujų reformatorių Bažnyčiai reikia, reikia naujų šventųjų. Politikai, matyt, taip pat. Bent jau ne daugiau „neklystančio“ išmanumo, o padorumo. Tiesiog reikia daugiau tikinčiųjų.

Šiandien, kaip žinia, klerikalams nėra lengva. Sakoma, kad Bažnyčia, kuri ragina elgtis padoriai, yra atsilikusi ir senamadiška. Lyg tai nepadorus elgesys būtų progreso požymis. Gal, kai kam. Europos Parlamente legaliai veikia komunizmo dogmas aukštinanti frakcija, bet smerkiami įstatymai ginantys krikščionišką požiūrį į šeimą. Į Šventąsias mišias ten susirenka vos keli procentai parlamentarų, netgi vadinančių save krikščionimis demokratais.

Lietuvos Seime, kur keliolika metų pirmininkavau tokiai Maldos grupei (dėkoju visiems už bendras maldas ir palaikymą viso Seimo darbams!), sulaukdavau kur kas daugiau patyčių, nei tie, kurie verkia dėl savo lytinių paklydimų. Juk Seimas, neva, ne vieta maldai, čia vieta įstatymams. Tad ir įstatymai, ar jų projektai neretai kreivi šleivi, prasilenkiantys su elementariu padorumu.

Mūsų – politikų – santykiai su Bažnyčia išties nenuoširdūs. Kaip kažkada pastebėjo filosofas Alvydas Jokubaitis, 1918 metais Lietuvą atkūrę politikai tikėjo Dievu ir eidavo į bažnyčią. Manau, juos šiandien be baimės galime vadinti klerikalais. 1990 metais Lietuvą atkūrė politikai, kurie šiaip jau į bažnyčią neina, bet žino, kad reikia palaikyti gerus santykius su hierarchais. O prieš rinkimus ir su vietiniais kunigais, net jei kunigai to nenori.

Ne paslaptis, kad ne vienam iš mūsų politikų bendruomenės Bažnyčia yra tik ritualinių paslaugų bendrovė su savais ceremonmeisteriais – kunigais ar vyskupais, nelygu koks ritualas. Šią vasarą tradiciniuose Kryžių kalno atlaiduose politikus galima buvo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Man pasirodė liūdna, bet niekas, įskaitant minėtus hierarchus, labai nesistebėjo ir neliūdėjo. Juk ne rinkimų metai.

Suprasdami, kad žmonių (juos politikai vadina rinkėjais) tikėjimas Dievu vis tik yra kur kas didesnis nei pasitikėjimas valdžiomis, politikai labai nori, kad Jėzus taptų būtent jų atstovaujamos partijos nariu. Ta neapsakomai maloni frazė „Dievas su Mumis“ ir stumia juos į „gerus santykius“ su Bažnyčia. Mat gal Jėzus ims ir ateis, Bažnyčios hierarchų pastūmėtas.

Suprasdami, kad žmonių (juos politikai vadina rinkėjais) tikėjimas Dievu vis tik yra kur kas didesnis nei pasitikėjimas valdžiomis, politikai labai nori, kad Jėzus taptų būtent jų atstovaujamos partijos nariu.

Geriau, kad neateitų, mažiau moralizavimo, bet kad rinkėjai patikėtų, kad jis su Mumis. Klerikalizmo klasika moko, kad reikia elgtis priešingai – ne suvilioti Jėzų, o patiems įsilieti į Jėzaus partiją. Tai įmanoma visiškai nepriklausomai nuo to, kaip vadinasi tavo žemiškoji politinė organizacija, tai įmanoma, jei elgiesi kai Jėzaus partijos narys. Ar toks klerikalizmas yra blogis, kurio reikia vengti, ar mes čia kažko nebesuprantame? O gal vis dar nesuprantame?

Atkurtos Lietuvos Seimas (tada dar formaliai Aukščiausioji Taryba) turėjo tokį vieną narį Alfonsą Svarinską, kuris tikrai buvo ne šiaip sau kunigas. Kadangi turėjau labai asmeninių biografinių sąsajų su šio žmogumi, pažinau jį kaip išties nevienadienį politiką. Dažniau prieštaraudavau jam nei pritardavau, kartais iki piktumų. Slaptoje kišenėlėje visada laikiau politikų didelėmis raidėmis įrašytą argumentą, kad XX amžius yra toks, kur kunigams geriau nebūti parlamentuose, vyriausybėse ir šiaip jau didesnėje politikoje. Tai buvo XX amžius ir praeitas tūkstantmetis, tad gal dar anuomet jiems ir nereikėjo būti. Dabar XXI amžius, kažkaip jaučiu, kad … jau reikia.

Nes daug ko reikia. Reikia ne begalinių diskusijų ir nuomonių įvairovės, reikia tiesos. Reikia ne Temidės užrištomis akimis, reikia akivaizdaus teisingumo. Reikia ne savanaudiškumu grįstų žmogaus teisių ir hedonizmo, reikia padorumo. Regis, visi žinome, kur tai galima rasti, tik bijome pasakyti… O gal bijome rasti?

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

5 KOMENTARAI

  1. Super straipsnis. Gal kam nors atsivers akys? Nors antiklerikalai „Laikmečio“ turbūt neskaito, bet juk nemažai katalikų taip pat kreivai supranta klerikalizmo sąvoką. Nuoširdus ačiū Autoriui.

    • Mūsų šiandieninėje leksikoje yra daug iškreiptų sąvokų. Ir jos taip „prilipę“, kad sunku net „nugramdyti“. Štai, pavyzdžiui, net katalikiškoje spaudoje randu sąvokas „abortas“ ir net „išsivalymas“, užuot sakius „negimusios gyvybės žudymas“. Kai sakome abortų draudimas, skamba nesimpatiškai (simpatiškai liberalams), kai sakome gyvybės apsauga – tiesa, kokią mes giname, bet… nesugebame kalbėti mums palankiais žodžiais. Tokiais laikais gyvename.

  2. Puikus straipsnis. Nuoseklus dėstymas ir, aišku, gera mintis. Gal jau laikas ir bažnyčiai atsisukti veidu į visuomenės politinį gyvenimą.
    Tiesos ir tikėjimo praradimas griauna ateities pamatus. Jaunimas to dar nesupranta bet, tačiau, ir nežino kas ta ateitis ir kur jie turi eiti.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis