Stebėdamas tai, kas vyksta Ukrainoje, prisiminiau senus istorijos atlasus, kuriuose buvo žemėlapiai su nubraižytomis fronto linijomis, įvairių spalvų strėlikėmis, rodančiomis, kur kas puola, bei pasvirusiais kryželiais, pažyminčiais svarbiausias mūšių vietas. Buvo ir bendras visų tų žemėlapių pavadinimas – „karo veiksmų teatras“, lyg bylojantis, kad karas yra savotiškas sceninis veikalas su savais personažais ir siužetinėmis intrigomis.
Specialistai pastebi, kad karas Ukrainoje, nepaisant visų jo modernybių, yra kažkuo panašus į Pirmąjį pasaulinį karą, nes vyksta mūšiai dėl teisės kontroliuoti miestus ir kaimus, „nukirsti“ strateginius geležinkelius, įveikti upes ir kitas natūralias kliūtis.
Ne vienas interneto tinklapis kasdien nubraižo padėties žemėlapius. Tad prieš mūsų akis – karo veiksmų teatras, gėrio ir blogio kovos siužetas, savos simpatijos ir antipatijos, svajonių scenarijai ir skaudi tikrovė…
Ne paslaptis, kad minėto teatro žiūrovų skaičius seniai sumušė daugelį lankomumo ir komentavimo rekordų, gi karo teatro kritikų ir ekspertų skaičius… toks tikrai sunkiai įsivaizduojamas.
Tiesa, Ukrainos karas – ne praeities įvykių ar rašytojų išmonių inscenizacija. Karo veiksmų teatro personažai ne išgalvoti, jų pergalės ir mirtys – realybė, o lengvabūdiška diskusija prie žemėlapio apie tai, kieno šansai didesni, kam čia labiau pasiseks ir kieno patranka toliau šaudo, tampa vis labiau amorali.
Guodžiu save tuo, kad dauguma eilinių karo veiksmų teatro lankytojų yra Ukrainos pusėje. Tačiau skauda širdį dėl to, kad žmonės, laikantys save šalių valdovais ar kokiais visuomenės lyderiais šį karą mato kaip kažkokias gladiatorių kautynes, kuriose jie – vadinamieji lyderiai – galiausiai gali pakelti ar nuleisti nykščius, gali pasakyti, kas turi laimėti, ir kaip elgtis su pralaimėjusiu – pribaigti ar pasigailėti.
skauda širdį dėl to, kad žmonės, laikantys save šalių valdovais ar kokiais visuomenės lyderiais šį karą mato kaip kažkokias gladiatorių kautynes.
Gladiatorių kovos buvo toks romėniškas sportas. Jo siužete būdavo ir taip, kad vieni arenoje vaizduodavo dorus ir teisingus romėnus, kiti – klastingus barbarus, kai kada juos „atstovaudavo“ laukiniai žvėrys ar kokie hominidiniai monstrai. Publika natūraliai palaikydavo savus, gi organizatoriai spręsdavo, kaip apginkluoti vienus ar kitus, kad pabaiga nebūtų lengvai prognozuojama, o kautynių peripetijos keltų kuo daugiau emocijų.
Taigi, respektabilūs didelių ir atsakingų šalių vadovai turi visokius politikos ir teisės mokslų diplomus, praėję visokiausius lyderystės ir viešųjų ryšių mokymus, mato Ukrainos karą su agresoriais kaip kokias gladiatorių kautynes, kurias jie gali reguliuoti – galvoja, kad turi tam teisę.
Jau koks pusmetis girdžiu, kaip jie dozuoja sankcijas pradžioje potencialiam, paskui realiam agresoriui, sprendžia, kokius ginklus duoti besiginančiam, kad nežūtų, ir ko neduoti, kad nenugalabytų agresoriaus per greit.
Jie mano turį teisę spręsti, kokį sklypą atmatuoti agresoriui, kai kautynės ima pabosti. Galiausiai jie iš viso mano, kad čia yra… tik teatras, ir niekam neturi skaudėti galvos, kaip jis čia pasibaigs… Nes gyvenimas juk tęsiasi.
Visi kautynių stebėtojai – nuo gatvės politikų iki tarptautinių organizacijų vadovų – daro dvi klaidas. Tiksliau sakyčiau, dvi nuodėmes, nes jos kyla iš bene didžiausios nuodėmės – puikybės.
Pirmoji – tai įsitikinimas, kad šiais laikais karų neturi būti, o jei jie yra, tai čia tik toks nelaimingas atsitikimas darbe. Buvo toks karo (o veikiau taikos) teoretikas Normanas Angelas, prieš gerą šimtą metų „įrodęs“, kad karai tampa neįmanomi. 1909 metais parašęs knygą „Didžioji iliuzija“ jis ne tik pražiopsojo pasaulinį karą, bet gavo Nobelio taikos premiją. Ir ne bet kada – 1933 metais, kai Antrasis pasaulinis karas buvo jau „ant nosies“.
2012 metais Nobelio taikos premiją gavo Europos Sąjunga. Tai lyg patvirtinimas, kad taika Europoje yra todėl, kad yra šios bendrijos. Bet štai po premijos nepraėjo nė dveji metai, kaip Rusija užgrobė Krymą ir sukėlė karą dėl Donbaso, karą, kuris dabar jau yra tikrai karas. Taigi, liūdna su ta ES taikos misija.
Antroji – įsitikinimas, kad karas yra kažkokios techninės varžybos, kuriose nugali stipresnis, o paskui jau mes sprendžiame, kaip čia su juo – draugauti ar ne draugauti. Tad ir karo likimą galima nulemti duodant ar neduodant tiems gladiatoriams daugiau kalavijų ar skydų.
Iš tikrųjų, karai šia prasme yra dviejų rūšių. Kai kurie yra savotiškai „techniniai“. Juose laimi techninės priemonės – fizinė karinė galia. Tai – nežūtbūtiniai karai, o greičiau varžybos, kurių rezultatus gali akceptuoti ir pralaimėjęs, jei jis taip pat kariavo techninį karą.
Kas kita – civilizacinis karas, karas dėl tautiškumo, kultūros, identiteto ir kitų civilizacijos bruožų. Techniniai laimėjimai juose – tik regimybė, civilizacijų karo negalima laimėti technika. Tokiame kare nepakanka įrodyti vien tik fizinį pranašumą.
Tokiame kare reikia sunaikinti priešo kultūrą plačiausiąja prasme. Jį laimi ta civilizacija, kuri karo momentu yra labiau pasiruošusi žūtbūtinei konfrontacijai. O tokia dažniausiai būna ta, kuri yra drąsesnė ir mažiau skaičiuoja ekonomines karo pasekmes. Tokie karai nėra racionalūs ir nesibaigia taikos traktatais, net jei juos kas nors ir pasirašo.
Tikriausiai supratote, kad gladiatorių kautynių teisėjai ir karo veiksmų teatro kritikai žemėlapiuose ir ginklų tiekimo peripetijose mato techninį karą, nors supranta, kad Rusijos ir Ukrainos karas skiriasi. Rusijai – tai karas dėl geopolitinio grobio, Ukrainai – karas dėl civilizacinio identiteto.
Ar gali Ukrainos gladiatoriai laimėti net tuomet, kai scenarijuje tai nenumatyta? Klausimas verčia prisiminti, o kas gi nutiko su tomis gladiatorių kovomis Romoje. Čia visko nepapasakosi, bet atsirado gladiatorių, kurie ėmėsi kautis ne pagal scenarijų ir išėjo už „koliziejų“ ribų. Atsirado ir raktinis žodis „krikščionybė“, kuri galiausiai pribaigė visas gladiatorių kovas.
Ukrainoje pastaraisiais metais daug kas iš vaidybos scenarijų tapo politine realybe. Tam reikėjo daug drąsos ir… geopolitinės fantazijos. Kad tik jos nepritrūktų.
