Posakis priskiriamas vienos istoriškai reikšmingos tautos išminčiai, nors originalo rasti nepavyko. Labiau suprantama kalba jis reiškia, kad bus blogai, bet kaip nors išgyvensime. Anglakalbėje literatūroje sakoma, kad tai, kas šiandien atrodo bėda, ryt taps kasdienybe – new normal. Lietuviška kaimo versija būtų kur kas grubesnė – „šuo ir kariamas pripranta“, o labiau intelektuali – „ne už tokią dabartį kovojome“…
Valstybių politikai, o Europos Sąjungos vadovai jau ypač tvirtina, kad esame pilni vilčių kurti žalią, skaitmeninę, taikią, sočią, saugią ir patogią Europą. Ir mes už! Bet ruduo į Europą beldžiasi visai kitoks – ne tik žalią spalvą pakeisianti į margą paletę. Ateina su nesibaigiančia pandemija, potvyniais (tai ne po manęs tvanas, o tvanas – man), su rusų kibernetinėmis atakomis, migrantais, vamzdžiais Baltijoje, kivirčais dėl sienos Airijoje, dėl Ukrainos žemėlapio, dėl tėvų teisės prižiūrėti vaikus, dėl Bideno ir kiniečio. Ir dar ir dar… keistas Europos ruduo. Lietuvoje gi partija mokantiems džiaugtis jau nukabino nosį, o kas žadėjo daugiau jėgos – taip pat nelabai džiaugiasi…
Sovietinės sistemos žlugimas – „istorijos pabaiga“ – turėjo būti ir nesibaigiančios politinės atostogos. Turėjo pasibaigti karai, tautinės nesantaikos, taikingo gyvenimo fone turėjo išnykti skurdas, nelygybė, visos įmanomos diskriminacijos ir prievartavimai.
Tačiau dabar jaučiame, kad užsiatostogavome. Artėja kažkas naujo ir mums nesuprantamo. Šviesios atminties politikos guru Zbigniewo Brzezinskio pranašystė apie vadinamą „nevaldomą pasaulį“ pildosi. Vis dažniau kalbama apie demokratijos laidotuves – post-demokratiją, globalią anarchiją ir pan.
Mūsų planetoje gyvena jau septyni su puse milijardo protingų būtybių. Nepaisant įspūdingo pasaulinio proto, dauguma skundžiasi, kad gyvenimas pradeda priminti balaganą, kuriame jau nebesusigaudome, kas už ką atsakingas, kas dėl ko kaltas.
Rinkimai, turėję būti nuostabia demokratijos švente, tampa didžiausių ir dažnai nemalonių ekstremalių išbandymų metu. Jie dažnai suvokiami kaip neišvengiama bėda, trukdanti ne tik realizuoti ilgalaikius politinius projektus, bet tiesiog trukdanti gyventi. Pastaraisiais metais didieji politikos vadovai, o ir žiniasklaida iš paskos sušunka: „Ne tuos išsirinko…“ Laimi ne klasikiniai socialistai ar liberalai, laimi kažkokia „nesisteminė politika“ – „piratų“, „žvaigždučių“ ir „alternatyvų“ partijos, asmenybės, kurių „klasikiniai“ politologai iš viso netrauktų į kandidatų sąrašą. Tai gal tiems kvailiems rinkėjams nebeleisti balsuoti…?
Ar jums labai baisu? Man – ne.
Politologams ir kitiems „aiškintojams“ galima atsakyti visai paprastai: nesisteminės politikos nėra, tik jūs dar nesuprantate, kad sistema, kurios mokėtės, ir kuri vis dar aprašinėjama vadovėliuose, pasitraukė.
Nesisteminės politikos nėra, tik jūs dar nesuprantate, kad sistema, kurios mokėtės ir kuri vis dar aprašinėjama vadovėliuose, pasitraukė.
Atėjo nauja sistema, ir jūsų priedermė – ne kaltinti istorinius faktus ar kvailinti rinkėjus, o tą sistemą suprasti. Laikas baigti su iliuzijomis, kad politiką galima pakeisti prekybiniais sandoriais, kad Komisijos narius ir užsienio politikos vadovus galima parinkinėti ne pagal kompetenciją, o pagal lytinius, partinius ir tautinius kriterijus, pagal kvotas parašiutininkėms ir virėjams.
Europos integracija su visomis savo teigiamybėmis sukūrė hedonistinę bendruomenę. įrodžiusi, kad žmogaus siekis yra taikus, patogus, saugus gyvenimas, o ne kokių nors idealų gynimas. Tad ir vokiečiai su prancūzais buvo sutaikyti, siūlant turgų vietoje istorinės tiesos paieškų.
Politikai imasi į savo rankas bendrųjų reikalų tvarkymo, ir daro taip, kad jų mylimas rinkėjas gyventų kuo paprastesnį, kuo nerūpestingesnį gyvenimą, kad jo nekvaršintų nei geopolitika, nei šalies gynyba, nei kokie kiti „nemalonūs“ įsipareigojimai, kad visada jaustųsi galįs ką nors pats išsirinkti.
Laimingas žmogus neturi rūpintis, neturi aukotis, neturi tikėti antgamtiniais dalykais ar pomirtiniu gyvenimu, jo neturi jaudinti jokie rasės, lyties ar tautiškumo kompleksai. Taip laimę – pramoginės visuomenės laimę – piešia ne vienas politikas, ir tai patinka daugeliui rinkėjų. Rojus čia ir dabar… Tad ir tikėjimo nereikia.
Norėjome, kad mūsų vaikai mažiau dirbtų ir būtų aprūpinti nuo pat kūdikystės. Dabar stebimės, kodėl neskuba eiti į darbą ir tikisi, kad kažkas (tėvai ar valdžia) jais pasirūpins.
Norėjome, kad daugiau mokytųsi ir išmoktų, dabar stebimės, kad edukacija nesibaigia ir pasiekus ketvirtą dešimtį.
Norėjome, kad ilgiau augtų su rūpestingais tėvais ir nesivalkiotų gatvėmis, dabar nebenukrapštome nuo savo sprando ir nepriverčiame kurti savo atsakingas šeimas.
Norėjome, kad mūsų vaikai nekariautų, dabar stebimės, kad vengia net tėvynės ir amžinųjų vertybių gynimo. Įdomu ir tai, kad matydami valdžioje tipingus kaligulas, narcizus ir kitokius lėbautojus žmonės dažniausiai jų nesmerkia – jais žavisi. O iš valdžios jai reikia ne moralės pavyzdžio, o veikiau, tvarkos, leidžiančios susirinkti ir savo trupinius nuo hedonistinio valdžios stalo. Viskas teisingai.
Bet viskam ateina ir laidotuvių laikas. Demokratija, kuri turėjo būti visada lengvas ir geriausias pasirinkimas, tampa labai nelengvas. Gal teisus buvo Platonas, pranašavęs, kad demokratiją turi pakeisti… tironija. O gal nauja politika, kurią vis dar vadina nesistemine?
XXI amžius turi tapti naujų svajonių amžiumi. Visuomenė (ar taip vadinami rinkėjai) jau suvokė, kad pagrindinės pasaulio problemos yra ne finansinės ir ne teisinės. Jos yra moralinės. Politika, vis kaltinama populizmais ir kitais nesimpatiškais -izmais, vis dar klumpanti ir klystanti lygioje vietoje, yra ta moralės užuomazga, kuri gal bus ta viltis, galinti keisti vis dar tradicinėmis vadinamas politines dogmas. Ir šioje vietoje gal kaip tik reikia nebijoti. Nebijoti gyventi tikrame XXI amžiuje, o ne praėjusio šimtmečio tęsinyje.
Na ir ką? Vienas mūsų valdžios žmonių pamėgtas herojus sakė, kad kažkaip bus, juk nebūna, kad niekaip nebūtų. Bus gerai.
