Dr. Egidijus Vareikis. Apie paradų bėdas ir bėdų paradus

Lietuva nėra didelių karinių paradų kraštas. Gal todėl, kad dideliems reikia didelės kariuomenės ir daug techninės įvairovės. O gal tiesiog neturime tradicijos puikuotis kariniais gebėjimais? Gal dar dėl ko nors? Tad paradus dažniausiai matome kitose šalyse.

Paradai – tai politikos Žodis – žinutė, kaip dabar madinga sakyti. Maskvoje neseniai vienas toks paradas, buvo jau visa žinia. Jis papasakojo labai daug ne vien apie karą, bet ir apie visą paradą organizavusios šalies būklę. Šmaikštuoliai (o Rusijoje tokių dar yra), sakė, kad iš užrašo ant sienos „parad pobedy“ nubyrėjo kelios raidės ir jis paaiškėjo tikra tiesa – „parad bedy“. (tiems, kad nebemoka rusiškai, priminsiu, kad Pobeda yra pergalė tokia sena, kaip jos bendravardis rusiškas automobilis, o Beda – ir be vertimo aišku, kad tiesiog bėda).

Rusai, ne kaip lietuviai, yra tikri paradų fanai. Nors karinių paradų atsiradimo istorija siekia senąjį Egiptą, Romą ir kitas senovės kultūras, kurios taip pat mėgo demonstruoti ginklus, imituoti karinius gebėjimus ir kelti savo pačių moralę, rusai iki šiol buvo nepralenkiami – jiems priklauso ne vienas parado dydžio ir trukmės rekordas.

Pavyzdžiui, 1945 metų birželyje, kai Sovietų Sąjunga šventė pergalę prieš Vokietiją, parade dalyvavo apie 40 000 kariškių. Atrodo, kad net kinai su korėjiečiais jei ir pralenkė rusus, tai ne kariškių, o tik šiaip žioplinėjančiųjų skaičiumi. Bet iš tikro ne tik rekordai mums svarbu. Svarbi pati parado politikos žinutė, ar kaip dar sakoma, – komunikacija.

Rusai yra sugebėję surengti labai „netradicinės orientacijos“ paradų, kurių „žinutės“ netgi labai dviprasmiškos. Vienas jų – dabar jau labai žinomas SSSR ir Vokietijos kariaunų bendras „pasirodymas“ Breste po ką įvykdytos agresijos prieš Lenkiją. Paradai nėra saugus „spektaklis“, jų metu būta ir pasikėsinimų ir net sukilimų. Išties įdomus politikos žanras.

Svarbi pati parado politikos žinutė, ar kaip dar sakoma, – komunikacija.

Maskvos („pobiedos“) paradas – 2023 – liks kanoniniu sunkiai išsprendžiamos komunikacinės problemos pavyzdžiu. Pergalė, kurios garbei čia viskas vyksta, labai tolima, vis labiau pavirtusi banaliu spektakliu su (įtariama) nebe visai tikrais karo „dalyviais“ ir nebeautentiškomis fabulomis. Iš viso, tas, Maskvos žargonu – Didysis Tėvynės karas, buvo visai ne už tėvynės garbę, o už diktatūros triumfą, ir ne toks jau heroiškas. Tad šios dienos imperinei Rusijai reikėjo kažko naujo ir šviežio, kažkokios pergalės, turėsiančios tapti gražia šio šimtmečio pergalės pasaka.

Niekam ne paslaptis, kad tai „gražiai“ pergalei buvo pasiruošta dar pernai, pasiruošta su visomis „žinutėmis“ apie Rusijos grįžimą į didžiosios valstybės statusą, Rusijos valią dominuoti pasaulyje ir tikrą galią tokios valios įgyvendinimui. Prieš metus ir du mėnesius su trupučiu tas administratorius pasakė, kad Ukraina turi būti demilitarizuota ir denacifikuota. Žodis turėjo virsti kūnu – pergalės paradu Kijeve kovo 3 dieną. Bet nevirto.

Tada administratorius pasakė žodį-įsakymą apie Donbaso išlaisvinimą iki anų metų gegužės 9, nes tai tokia paradų diena. Ir tas kūnu netapo. Net iki bukaprotybės talžomas Mariuopolis nepasidavė administratoriaus žodžio galiai… Dabar turėjo būti bent rajono centras Bachmutas. Bet ir tas nepasidarė, o dar rusišką „kinžalą“ nukalė amerikietiškas „patriotas“.

Praeitų – 2022 metų – paradas dar buvo lyg sakantis, kad viskas čia pagal planą, tik dėl mažų techninių trukdžių pergalė vėluoja… Bet paradas dėl to neturi vėluoti. Panašu, kad organizatoriai tikėjo, kad ta pergalė tikrai bus. Šiemet viskas atrodė taip, kad jau nebetikėjo. Gėda, kad reikės vaidinti, jog ne taip čia viskas blogai, nors iš tikro, tai ne blogai, o visai blogai.

Kiekybinės analizės specialistai nustatė, kad šis kariaunos paradas buvo mažiausiais ne tik Maskvą administruojančio diktatoriaus laikais, bet ir per visą tų paradų istoriją. Tiesa, tankas – svarbiausiais tos kariaunos simbolis – tikrai buvo. Ir dar koks… (kaip?) nuo pjedestalo. Visais aspektais tai simboliška. Kam visai tai panašu į neįgalumą, kam į akivaizdžius nuostolius, kam į baimę.

Bėdos paradas. O jei kito jau ir iš viso nebus, kas tada? Tragedija? O gal visai ne. Ar Rusijos, ar tos Maskvos žmonėms reikia tų paradų, ir ko jiems iš tikro reikia?

Tokioje šalyje pačių žmonių nelabai kas klausia. Jiems pasako, ko ji turi norėti ar kuo piktintis. Bet tie „sakytojai“ irgi klysta ir blaškosi, nes jau nežino… kaip bus.

Per tuos karo mėnesius jau matosi kaip keičiasi kalba apie tai, kam tas karas ir kaip jis baigsis. Buvo kalba, kad rusas jau laimėjo ir iš tiesų nieko čia nepaprasto, tiesiog rusas visada pasiekia to, ką reikia pasiekti. Vėliau kalbėta, kad pergalė netoli bet kai pasiekti reikia pastangų, o rusas juk gali ir viską pasieks.

Dar vėliau atsirado motyvas, kad pergalė bus pasiekta, bet atsitiko truputį ne taip, prieš Rusiją kariauja ne Ukraina, o beveik visas kariauti dar sugebantis pasaulis. Bet pergalė ir paradas tikrai ateis. Šiemetiniame parade pasirodė baimė, kad pergalė gali ir neateiti, ir tai bus labai baisu.

Baisu?

O man regis nereikia jums, rusai ar maskvėnai, tos pergalės. Nereikia jums pergalės parado ir visos tos didžios, griozdiškos ir plėšrios imperijos.

Imperija verčia jus amžinai aukotis dėl pergalės paradų, amžinai būti tais nepasotinamais nemylimais Europos ir pasaulio plėšikais, tikinčiais, kad gerbti galima tik tada, kai bijomasi. Jums ten Maskvoje ir kituose tos valstybės „subjektuose“ reiktų suprasti, kad kur kas laimingiau bus galima gyventi visai nedidelėje taikoje šalyje, kurioje nebus melu persunktų pergalės paradų, šalyje, kurią aplinkiniai gerbs ne todėl, kad jos bijo, o todėl, kad su ja galima draugauti… ir net dar daugiau.

Po 2014 metų Rusijos agresijos, kai Strasbūre buvo svarstoma, ką daryti su Rusija, pasakiau tuometiniams jų parlamentarams – jūs atvažiuojate tik su problemomis ir įsitikinimais kad išspręsite jas, nes jūsų visi išsigąs. Tokia laimė… Dinozauras buvo labai stiprus ir baisus… bet numirė. Atvažiuokite su sprendimais ir viltimi, kad jus pamils… Pradėkite, beje, nuo savęs, būkite kuklūs ir mylintys kitus. Kaip jūsų kaimynai, kaip kokie lietuviai, kurie neorganizuoja didelių pergalės paradų. Ir bėdos paradų taip pat…

2 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version