Pastarųjų dienų antraštėse ir komentaruose apie Afganistaną dažniausiai pasitaikantis („raktinis“) žodis aiškus – pralaimėjome. Civilizacija rauda. Pralaimėjome. Beviltiškai ir, galima net sakyti, be šūvio. Visos mintys tik apie tai, kad karas už mūsų ir jūsų laisvę baigėsi gėdingu pažeminimu. 20 metų, pasirodo, darėme tai, kas visiškai… vėjais???
Pralaimėjome? Už mūsų ir jūsų laisvę?
Kažkaip tikėjausi ne to iš viso politikos ir žiniasklaidos elito. Tikėjausi, kad bus sakoma, jog karas nesibaigė! Pralaimėjome mūšį kažkur Azijoje, bet kovą už savo civilizacines vertybes tęsime iki pergalės. Tęsime, nes manome, kad jos yra vertos mūsų kovos ir mūsų aukos.
Buvo laikai, kai rodėsi, kad Hitleris ir Stalinas jau laimėjo. Laimėjo beveik viską, ko siekė. Britų premjeras Chamberlainas džiaugėsi, kad Miunchene pasiektas sandėris su Hitleriu yra „taika visai generacijai“, suomiams beveik niekas nepadėjo, o Baltijos šalys… ką čia ir bekalbėti. Toksai politikas Winstonas Churchillis visgi pastebėjo: turime gėdą, o dar sulauksime ir karo. Taip ir įvyko…
Europa tuomet buvo pasiruošusi gyventi gėdoje, nes ta gėda buvo nors ir gėda, bet savaip patogi, buvo galima dar postringauti apie „realią“ geopolitiką ir Versalio sutarčių klaidas, nepakėlus užpakalio nuo sofkutės. Net ne protokolinės, o naminės.
Bet tai truko neilgai, ir gėda būtų virtusi dar didesne gėda, jei ne keli labai ne sofų politikos atskalūnai. Toks prancūzų aristokratas De Gaulle, užuot lindėjęs patogioje emigracijoje, pasišovė kovoti už gėdingai pralaimėjusios savo šalies ir Europos garbę. O minėtasis Churchillis po kelių dienų depresijos pasakė tai, ko jo pirmtakas būtų nedrįsęs net galvoti (citata iš Winstono biografijos, vertimas mano):
„Mes eisime iki galo, mes kovosime Prancūzijoje, mes kovosime jūrose ir vandenynuose, kovosime vis labiau pasitikėdami savo didėjančia jėga ore, mes ginsime savo salą, kokia bebūtų to kaina, mes kovosime paplūdimiuose ir lėktuvų nutūpimo aikštelėse, laukuose ir gatvėse, kovosime kalnuose, niekados nepasiduosime, o jei mūsų sala ar didžioji jos dalis bus pavergta ir badaujanti, kuo aš šiuo metu netikiu, mūsų užjūrio imperija, Britanijos laivyno apginkluota ir vadovaujama, tęs kovą iki tol, kol Gerojo Dievo valia Naujasis pasaulis visomis savo jėgomis ir galia žygiuos pirmyn gelbėti ir vaduoti Senojo…“
Tikrai taip, po Pearl Harboro gėdos ir Naujasis pasaulis atsitokėjo – neutralitetas gėdos atžvilgiu yra taip pat gėda. Įsivaizduokite, kad Churchillis būtų atėjęs iš Downing gatvės 10 namo mūšio už Britaniją dienomis ir pasakęs: „Nedaug ką čia galime padaryti… Kad tik tie vokiečiai nebūtų pernelyg grubūs, gavę simbolinius šalies raktus“.
Senovės karo išminčius Sun Tzu rašė, kad pralaimėjimas mūšio lauke yra tik karo epizodas, tikrasis pralaimėjimas susiformuoja kovotojo galvoje. Taigi. Lietuvos partizanai krito mūšiuose, bet niekada nemanė, kad pralaimėjo. Tad ir mes nepriklausomybę atkūrėme, o ne sukūrėme todėl, kad ji mūsų galvose niekada nepralaimėjo.
„Šaunusis“ ES užsienio politikos asas Borrellis dar kartą parodė „stuburą“: pralemeno tik tiek, kad su Talibanu reikės kalbėtis ir net pripažinti, nes tasai gali supykti ir nelesti ES piliečiams nukakti iki oro uosto. O tikėjausi, kad bent pasakys … nedrįskite liesti mūsų piliečių!
Tikėjausi, kad bent primins, jog žmogaus teises ginsime visame pasaulyje, ir ginsime rimtai. Ne, jis tiesiog neturėjo valios pakilti nuo sofkutės, nes … nes tokie jau mes tapome, galvodami, kad esame mylimi ir galime valdyti pasaulį finansiniais projektais ir susitarti, kaip daryti biznį su diktatoriais, vaidindami, kad pertraukose tarp sandėrių giname žmogaus teises. Su diktatoriais kartais reikia kalbėti, bet žinoti, kad jie ne džentelmenai. Taip, Trumpas bandė derėtis dėl kiek nors garbingesnių kapituliacijos sąlygų, Bidenas pasidavė besąlygiškai.
Priežastys, kodėl šiandien neturime nei De Gaulle, nei Churchillio visai suprantamos – mūsų (turiu galvoje ES ir kitas garbingas Europos organizacijas) politinės struktūros tokiems netgi nenumato vietos, mat jie neišpildo nacionalinių kvotų, lyčių lygybės, sofkutės protokolo ir kitokių „vertybinių“ reikalavimų. Jie nenumatyti net Europos ateities planuose, nes planuose nėra numatyta, kad Europą teks realiai ginti. Esame juk vadinamosios istorijos pabaigos rezervatas, kurio ideologija aiškina, jog karų nebebus. Nes mes jų nenorime, tad jiems ir nesiruošiame. Nors žinome, kad karai kyla ne todėl, kad mes jų nenorime.
Mūsų europiniai politikai (kaip skaitau ir girdžiu) ruošiasi bekompromisinėms „vertybinėms“ kovoms su Kačinskiu, Orbanu, Janča (o gal ir Nausėda), bet negali nei riebesnio žodžio pasakyti tiems Afganistane, kuriuos šiaip jau vadina primityviais ir nevertybiškais.
Mūsų politikai eis ginti vaivorykštinių lyčių teisę indoktrinuoti vengrų vaikus, tėvams nežinant, bet afganų moterys jau suprato, kad savo santykius su vyrais ir vaikais turės susitvarkyti pačios.
Mūsų politikai eis ginti vaivorykštinių lyčių teisę indoktrinuoti vengrų vaikus, tėvams nežinant, bet afganų moterys jau suprato, kad savo santykius su vyrais ir vaikais turės susitvarkyti pačios (ir susitvarkys, manau), nes feministės ir vaivorykštės, beje, taip pat kapituliavo besąlygiškai…
Tačiau ne apie tai… Konferencijoje apie Europos ateitį daug nuostabių svajonių apie žalią, tvarią ir tvarią ekonomiką, šiaip jau malonų gyvenimą. Tiesiog miela žinoti ir labai norisi. Norisi ilgai ir laimingai gyventi tame gerovės rezervate apsimetant, kad ta minėta istorija su visais karais yra tik istorija. Bet to „laimingo“ gyvenimo nebus, jei manysime, kad karai baigėsi. Ateis kitas karas, niekur čia nedingsi. Jei neturėsime De Gaulle ir Churchillio, tai greitai ne pasaulinės temperatūros laipsnio dalys, ne atsinaujinanti energija ir ne dirbtinis intelektas bus galvoje. Priešininkų kariauna atvažiuos „nudrožtais“ benzininiais kledarais ir neatsiprašys.
Post scriptum. Kristaus Bažnyčios autoritetai sako, kad visada viskas turi baigtis gerai. Jei atrodo, kad blogai, reiškia dar nesibaigė. Taigi ir tas Afganistanas, ir visos mūsų vertybės… dar nesibaigė.
