Nežinau kaip jus, bet mane gerokai nuliūdina, jei kokią dieną netikėtai kažkoks svarbus ir neatidėliotinas reikalas pakiša koją ir sutrukdo ateiti į Vilniaus Gailestingumo šventovėje vykstančius atlaidus. Atrodo, tarsi prarandu kažką labai brangaus, ko jau niekada negalėsiu susigrąžinti. Didžiulė malonė daugumai žmonių yra ateiti ir pasimelsti čia. Nuostabu, kad ir dieną, ir naktį, čia visuomet rasi tavęs laukiantį Jėzų.
Tačiau, kai ateina taip laukti ir ypač brangūs Gailestingumo savaitės atlaidai, negali nejausti, kad kažkas dar ypatingai reikšmingo čia nutinka. Jau vien išoriškai: plačiai atlapotos durys, bruzdesys, pilnai užsėsti, net linkstantys suolai (labai ačiū tai pandemijai, kad galų gale susiprato baigti savo juodus bažnyčių tuštinimo darbus).
Žavus ir įkvepiantis aukštai į balkonėlį užsikabarojusio chorelio giedojimas 15-ą Gailestingumo valandą, pasiilgti, išgarsėję per „Marijos Radiją“ retai matomi svečiai vyskupai ir kunigai, atskubėję iš įvairių Lietuvos vietų, o kur dar maldos, atsidūsėjimai, dėkojimai, prašymai, maldavimai, nuo kurių šios mažytės šventovės oras pasidaro tarsi pritvinkęs nematomo, bet tokį gerą užtaisą turinčio ir trokštamo Gailestingumo kvapo ir ozono.
Kasdienis atlaidų dienos repertuaras susirinkusius tarsi pakylėja į patį Dangų. Bet nepamirškim, kad šioje Vilniaus ir Lietuvos šventovėje gyvenimas verda ne tik dieną. Šios šventovės šeimininkas pats Jėzus Kristus visoje garbėje čia būna išstatytas savo soste ir naktimis.
Taigi ir tuomet čia varstomos durys, renkasi ištikimi Kristaus gerbėjai, o atlaidų metų švelniausiais balsais kasnakt jam gyrius gieda įvairiausi muzikantų gildijos nariai. Jėzus sukviečia visus tuos, kurie turi įkvėpimą būti su Juo, mėgautis Jo artumu ir meile ir garbinti Jį!
Šis trumpas pasakojimas apie Dievo Gailestingojo atlaidus yra skirtas tiems, kurie neturi galimybių apsilankyti čia, pabūti ir pasisvečiuoti pas vienintelį pasaulyje sesers Faustinos akimis regėtą Gailestingumo Jėzų, nutapytą drobėje.
Tačiau dabar pabandysim savo žvilgsnius pakreipti nuo išorės į vidų, ir šiek tiek plačiau praskleisim Gailestingumo paslapties šydą. Turėdami tikslą pamatyti ir suprasti, o kas gi vyksta žmonių sielose, gyvenimuose, jų aplinkoje, kai jie susitinka kupiną Gailestingumo Jėzaus žvilgsnį, kai Jis švelniai ir su meile prisiliečia prie mūsų žaizdų, baimių, liūdesio ar netekties.
Savo liudijimais apie Viešpaties Gailestingumo darbus jų gyvenimuose sutiko pasidalinti keli Gailestingumo šventovėje sutikti žmonės. Ačiū jiems už atvirumą ir meilę!
Tegul ši ypatinga Viešpaties Gailestingumo malonė neaplenkia nei vienos širdies. Gailestingasis Jėzus nori matyti mus visus linksmus, laimingus, sveikus, mylinčius ir trokštančius vieni kitiems dovanoti meilę ir gėrį.
Augustino liudijimas
Gailestingumo šventovę Vilniuje atradau dar prieš karantiną, taigi prieš dvejus metus. Labai norėjau sustiprinti savo tikėjimą ir ieškojau kokios nedidelės, jaukios bažnyčios, nes didelėse man nelabai jauku. Per vieną bičiulę Dievas man parodė šitą šventovę, ir ji tokia kompaktiška ir naujoviška man labai patinka. Ypač gera, kad čia galima adoruoti Jėzų. Anksčiau niekada neadoruodavau naktį, o dabar kartą per mėnesį kartu su „Marijos Radiju“ iš pirmo mėnesio penktadienio į šeštadienį ateinu garbinti Švenčiausiąjį Sakramentą. Po tokios naktinės adoracijos labai pasijaučia Dievo veikimas, ypač tose užbaigiamose adoraciją 6 val. ryto aukojamose šv. Mišiose.
Aš visą gyvenimą ieškojau Dievo. Prieš kokius šešerius metus pradėjau intensyviai skaityti Bibliją, ir tai mane paragino vaikščioti į bažnyčią. Nors Dievo ir taip galima visur ieškoti tyra širdimi, bet aš ėmiau intensyviau vaikščioti į Mišias. Todėl čia dažnai apsilankau.
Per tą laikotarpį pastebėjau, kad pagerėjo mano santykiai su tėvais, ypač su tėčiu. Ir mamai savo tikėjimo pavyzdžiu padariau įtakos. Ji ėmė ir mane geriau suprasti, ir kunigus.
Mano tėtis labai dvasingas žmogus, nuo mažens man rodydavo pavyzdį savo kalbom, manieromis, elgesiu. Jis elgėsi ne taip, kaip įprasti pasauliečiai. Dabar supratau, kad toks tėčio elgesys buvo Dievo veikimas, už ką aš esu jam labai dėkingas. Jisai man įdiegė dvasingumą nuo mažens, o dabar gyvenant intensyvesnį dvasinį gyvenimą tie dalykai labiau atsiskleidžia.
Galvojau, ką man veikti gyvenime, ir kai pradėjau daugiau melstis, adoruoti, supratau, kad norėčiau susieti savo darbą su sportu, aktyviu gyvenimo būdu, sveikatingumu. Taigi tapau sveikatingumo treneriu, padedu kitiems žmonėms. Per tuos dvejus metus mano gyvenime atkrito nereikalingi draugai, liko tik labai mažas tikrų draugų ratas. Įvyko ir stebuklas.
Anksčiau maniau, kad vienas draugas, kuris buvo gana žemiškas, nepritaps prie manęs, bet bendraudamas su manimi jis atsivertė. Man patinka asmeniškai bendrauti su žmonėmis ir su jais dalintis savo tikėjimu.
Neseniai viena mano draugė prisipažino, kad ji nusivylė visomis šventėmis. Sugalvojau ją pakviesti į Velyknaktį šventovėje. Jai taip patiko, sakė, kad tai buvo pati geriausia jos gyvenime šventė. Po to karto ji gavo tokį didelį įkvėpimą, ir štai matau ateina čia pakylėta.
Aldonos istorija
Tikėjimo dovaną nuo pat mažens man įskiepijo močiutė, pas kurią augau per vasaras. Mano tėvai dėl savo negalios, o abu jie negirdintys ir nekalbantys, negalėjo man perteikti tikėjimo. Mokykloje mokiausi sovietmečiu, kurio ideologija išmušinėjo Dievą iš galvos, o močiutė priešingai – skiepijo tikėjimą.
Tad augau ir brendau tokiame konflikte, bet pati tikėjau, kad Dievas yra. Pamenu, ruošiantis Pirmajai Komunijai, buvo sunkiausia suprasti, kaip Dievas gali būti Trijuose asmenyse. Turėjau abejonių ir dėl Kristaus Prisikėlimo, matyt, nebuvau gavusi tinkamo paaiškinimo.
Nežiūrint to, buvau dievobaiminga, o bažnyčią lankiau tik vasaromis kaime su močiute. Viena Vilniuje nedrįsau lankytis. Suaugusi ištekėjau. Nors santuoka mano iniciatyva įvyko bažnyčioje, tačiau mūsų gyvenime nebuvo to tikėjimo praktikavimo. Kelias į bažnyčią buvo apleistas, neskaitant tam tikrų progų, kaip vaikų krikštynos, giminaičių vestuvės…
Vėliau vienos krikščioniškos televizijos laidos įkvėpti jau lankėme bažnyčią, kad ir per konfliktą, nes tai buvo mano „užgaida”. Gyvenome užmiestyje. Sykį, kai mūsų gyvenime jau buvo pasipylę problemos, mano vyras atvežė mane į Vilnių, ir aš turėjau nemažai laisvo laiko iki paskaitų.
Užėjau į Katedrą. Čia nebuvo jokių Mišių, tad ėmiau skaityti skelbimus. Mano dėmesį labiausiai patraukė pavaizduotas Gailestingumo paveikslas ir informacija apie naujai atidaromą Gailestingumo šventovę. Ten dar buvo parašyta apie seselę Faustiną, kuri gyveno Vilniuje ir turėjo vizijas.
Perskaičiau tą skelbimą ir mane taip pagavo žinia, kad sesuo Faustina ne tik matė, bet ir ir bendravo su pačiu Jėzumi! Tada labai susimąsčiau: „Pala, Dievu aš tikiu, o Jėzumi?!“ Buvo ypač įspūdinga, kad seselė Faustina su Jėzumi bendravo ne prieš du tūkstančius metų, o labai netolimais laikais, praėjusiame šimtmetyje. Nuo to laiko mano širdis liko labai paliesta Jėzaus.
Kai matydavau, kad žmonės švenčia Kalėdas ar Velykas, bet toli gražu ne visi supranta, ką iš tiesų švenčia, man būdavo labai liūdna. Taigi, mano tikėjimas nuo proto nusileido į širdį su didžiule dovana – Jėzumi. Vėliau turėjau progos pasimelsti malda, kuria pasišaukiau Jėzų į savo širdį. Ir atsivėrė dar didesni lobiai.
Neužilgo mano dukrai rentgenu diagnozavo sunkią ligą. Gydytojai liepė ruoštis operacijai. Nedrįsau dukros gąsdinti, bet meldžiausi su dideliu tikėjimu, kai buvo atliekama kompiuterinė tomografija. Gydytojas priblokštas pasakė, kad nematyti to, ką rodė rentgenas. Mano atsakymas buvo: ačiū Dievui!
Prieš tai tikėjau Dievu, bet neturėjau pasitikėjimo. Iš savo vyro buvau pasidariusi stabą, buvau visapusiškai priklausoma nuo jo ir neįsivaizdavau, kaip be jo gyvenčiau. Dabar vis pagalvoju, koks grožis, kad mane Gailestingumo Jėzus užkalbino tiesiog per Katedroje kabėjusį skelbimą… Nors… Visas sunkus laikotarpis dar labiau apsunko, griuvo santuokinis gyvenimas, o aš vis kėliausi ir kėliausi su Kristumi. Pasirodo, laimingiausi metai, nebuvo laimingiausi.
Laimingiausia tapau, iškentusi gyvenimo subyrėjimą (vyras išdavė, bendrų namų ir kito turto neliko, liko Dievo dovanoti vaikai), nes sutikau Tą, Kuris neišduoda, Kuris priima kiekvieną su Meile, Kuris gydo ir išveda iš visų sunkumų originaliu būdu, dovanodamas nuostabą ir džiaugsmą. Dėkoju Dangiškam Tėveliui už mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, už Jo Gailestingumą.
Kai pažiūriu atgal, Jis visada buvo šalia ir vedė į gilesnį santykį su Juo. Tik Jame visa pilnatvė. Tebūna pašlovintas Viešpats!
Nuo redakcijos. Panašius liudijimus numatome skelbti kiekvieną sekmadienį, tad laukiame ir jūsų pasakojimų.
