Devynias knygas parašiusi mokytoja: jaunimą žavi ne tik technologijos

Marija Gustainienė, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, šiemet išleido 9-ąją savo knygą. Literatei, įkvėpimo besisemiančiai iš gyvenimo tėkmės, kūryba suteikia polėkį. Tačiau eilės žavi ne tik ją – mokytoja atskleidžia, kad kūrybos galia ji stengiasi sužavėti ir šiuolaikinį jaunimą. Apie savo knygas ir kelius į jauno žmogaus širdį ji sutiko papasakoti plačiau.

Pirmieji „pasimatymai“ su poezija. Kaip ji atsirado Jūsų gyvenime?

-Iš prigimties esu romantikė, svajotoja. Nuo vaikystės gyvenu knygų pasaulyje, nes jos man padeda spręsti problemas, aš jose randu atsakymus į sau rūpimus klausimus, iš jų mokiausi gyventi. Taip darau iki šiol.

Poezija man yra sielos pasaulis, aš jautriai reaguoju į žodžius, ilgai juos nešioju savyje, išgyvenu. Be to, poezija man padėjo „nusipiešti“ savo gyvenimo idealus, turtinti sielą, po truputį spalvinti vienatvę.

Romantišką prigimtis atsiskleidė ir jūsų ankstyvojoje kūryboje?

-Rašyti eilėraščius pradėjau dar pradinėje mokykloje. Rašiau trumpus rašinėlius apie kasdienę buitį, paskui ėmiau eiliuoti ir net dabar jaučiu, kaip tada man buvo gera kalbėtis su savimi jautriais žodžiais. Gal dėl to, kad aš buvau atstumtas vaikas šeimoje, jaučiausi nemylima, gūžiausi į savo pasaulį ir jame ieškojau spalvų.

Pagrindinė mano eilėraščių tema – meilė. Ji yra mano gyvenimo prasmė, ji man duoda impulsą šypsotis ir įkvepia optimizmo.

Kaip pomėgis kurti tapo pirmąja knyga?

-Pirmoji mano knyga ,,Mano dalia dalužė“ išleista 2003 metais, bet iki jos jau turėjau didelį pluoštą eilėraščių. Tiesa, šiuos eilėraščius baiminausi spausdinti, atrodė, kad dar reikia ,,įvilkti“ žodžius į metaforas, kad jie jautriau eitų į skaitytojų širdis.

Paskui išleidau filosofines esė, nes labai myliu ir domiuosi filosofija. Daug klausimų  iš mano pačios gyvenimo padėjo atsakyti filosofija. Po kurio laiko pasirodė mano romanas „Laiškas ant obels žiedo“ – tai atsisveikinimas su skaudžia praeitimi, su viskuo, kas sunkino mano širdį. O tada jau prasidėjo kelias į poeziją. „Grįžtu iš ilgesio sodų“ buvo išleista 2019 metais, o šiemet – „Nešu gyvenimą kaip meilę“. Beto, jau turiu daugiau kaip 200 naujų eilėraščių ir juos dėlioju į būsimą naują knygą. Poezija aš gyvenu, eilėraščius nešioju savyje ir dalijuosi su kitais kaip nuoširdžia šypsena ir šiluma.

Rašytoja ir mokytoja Marija Gustainienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar leisdama pirmąją knygą nebijojote kritiškų vertinimų? Ką patarti pradedančiam literatui, kad jis įveiktų savo baimes ir nebijotų viešinti kūrybos?

-Savo knygomis aš einu į žmonių širdis. Kas gali sumenkinti šilumą? Kritikos nesulaukiau, tik gerų palinkėjimų ir jautrių žodžių. O gal man pasitaikė tokie nuoširdūs skaitytojai?

Manau, kad kritikuoti gali tik labai drąsus žmogus, kuris yra tikras dėl to, ką jis rašo. Mano žodžiai eina iš širdies.

Kalbant apie jaunimą, kuris žengia pirmus žingsnius kūrybos kelyje – esu mokytoja ir labai palaikau kuriančius mokinius, juos skatinu, kai kurie net sako, kad esu pirmas žmogus, kuriam parodė savo eilėraščius. Man labai gera, kad manimi pasitiki jauni žmonės.

Mes visi esame netobuli, mes – ieškotojai. Aš dar ir dabar tebeieškau gyvenimo prasmės, ieškau meilės, nes manau, kad kiekvienam žmogui ji yra skirta, tik nevienodu laiku. Gera vien svajoti ir rašyti.

Šiemet išleidote jau devintąją knygą. Kas paskatino nesustoti ties pirmąja ir eiti toliau?

-Kiekviena knyga man dovanojo džiaugsmą, o dabar jau negaliu sustoti – mane įkvepia garsas, spalva, smulkmena, jausmas. Poezijos yra mano dvi paskutinės knygos. Šiandien tiesiog gyvenu poezija, kai einu gatve viena jau galvoje rikiuojasi žodžiai – tiesiog čia ir dabar, atrodo, iš niekur, bet aš gerai žinau, kad kiekvienas mano žodis yra išgyventas, išjaustas, išsvajotas. Palikusi praeityje tai, kas mane skaudino, dabar tiesiog džiaugiuosi kiekviena gyvenimo diena, ją branginu ir rašau. Poezija man duoda sparnus gyventi.

Džiugu ir tai, kad keliems mano eilėraščiams mokytoja Salomėja Ruzgienė parašė muziką, jie atliekami įvairiuose renginiuose Kaune. Ne ka mažiau džiaugsmo sukelia ir kūryba vaikams – pasaką „Keliauninkės“, skirtą vaikams, suvaidino mano mokiniai Kauno lėlių teatro scenoje.

Kalbant apie kitas knygas, manau, didelis laimėjimas buvo mano romanas „Laiškas ant obels žiedo“, pasirodęs 2014 m., nes jį skaitytojai rinko tarp geriausiųjų, taip pat daug palaikymo ir gerų žodžių sulaukiau savo esė knygoms.

Jūsų naujausia poezijos knyga susijusi su garsaus dailininko kūryba. Papasakokite, kaip tai nutiko?

-Naujausioje poezijos knygoje „Nešu gyvenimą kaip meilę“ sakau „nešu“, nes gyvenimas yra stebuklas, dovanojantis kiekvienos dienos žinią, naują patirtį, atveria erdvę stebėti ir pažinti. Metams einant, o jaunystei visiškai pasilikus toli, mokausi vis stipriau mylėti gyvenimą.

Armėnų kilmės dailininkas  Arman Alaverdyan, gyvenantis Ispanijoje, padovanojo man galimybę jo paveikslą „Draugystė“ panaudoti knygos viršeliui. Užsimezgė mūsų šilta draugystė, mano namuose atsirado dailininko paveikslų – juose daug spalvų, gyvenimo žavesio, jie man byloja, kad gyvenimas yra be galo gražus. Mes ir dabar susirašinėjame laiškais, palaikome vienas kitą kurdami.

Esate nepaprastai produktyvi – tokia kūrybos gausa gali pasigirti ne kiekvienas. Iš kur semiatės energijos kūrybai?

-Mane pažįstantys sako, kad esu „darboholikė“. Tas tiesa, o kūryba man yra poilsis, atgaiva širdžiai. Sakyčiau, kad tai yra savotiška psichologinė terapija man pačiai. Nenustoju šypsotis ir džiaugtis gyvenimu, nes galiu rašyti, išimti žodžius iš širdies ir jos dovanoti kiekvienam, kas laukia. Socialiniuose tinkluose randu daug gerbėjų, kurie laukia mano eilėraščių, mane stiprina savo palaikymu. O man tiesiog gera rašyti. Man kūryba duoda energiją. Jei labai pavargstu, rašau eilėraštį, užsimirštu ir… pailsiu, tarsi atsikvėpimas po sunkumo, tarsi atgaiva sielai gimsta eilėraštis.

Rašytoja ir mokytoja Marija Gustainienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Dirbate mokytoja ir kasdien bendraujate su jaunimu. Ar sunku modernių technologijų epochoje jauną žmogų sudominti poezija, literatūra?

-Tai labai priklauso nuo pastangų, kurias skiri. Savo mokiniams literatūrą nešu kaip įdomų faktą, kuris beldžiasi į žmogaus sielą. Kalbu tai, kas gali sudominti, rašytoją ar poetą artinu prie jauno žmogaus kaip asmenybę, kaip mūsų laiko žmogų – ir jis tampa suprantamas šiuolaikiniam jaunuoliui.

Paskutiniu metu vienuoliktokai žavėjosi Martynu Mažvydu, jie sakė, kad laukia mano pamokų, nes „užsikrėtė“ literatūra. O man labai smagu. Kiekvieno kūrėjo gyvenime yra smulkmenų, kurios gali sudominti jaunus žmones. Vadovėlis neveda į kūrybos erdves, reikia apsiskaitymo ir gilesnio supratimo, kas yra literatūra. Aš pati labai draugauju su naujomis informacinėmis technologijomis, bet jos visiškai netrukdo paprastai ir žmogiškai jausti, kalbėtis.

Ar galima sakyti, kad poezija „užsikrečia“ visi?

-Negaliu pasakyti, kad visi jauni žmonės myli poeziją. Ji daliai mokinių nėra vienas artimiausių žanrų, bet Vytauto Mačernio, Pauliaus Širvio, Salomėjos Nėries poezija negali būti tik žodžiai, parašyti strofose, tai yra daug giliau. Poezijos pasaulis mokiniams atsiveria, kai imame analizuoti ir interpretuoti kūrinius, tada ir jauni žmonės ima matyti poezijos gelmes. Todėl tam, kad kūrinys artėtų prie jauno skaitytojo, taikau įvairius aktyviuosius ir modernius metodus, siekiu sudominti mokinius.

Ačiū už pokalbį.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

1 KOMENTARAS

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis