Daiva Mažiulytė. Žalia spalva Šventajame Rašte

ŠaltinisXFM RADIJAS

Kas yra spalvos? Moksline kalba spalva yra pojūtis, kurį žmogui formuoja sudėtinga regos sistemos organizacija. Fizikai teigia, kad ta spalva, kurią matome, nėra tikroji daikto spalva, bet jo atspindys. Akies tinklainė sugeria šviesos kvantus, transformuoja ir informaciją nervinio signalo pavidalu siunčia į smegenis.

Šviesą bei jos spalvines charakteristikas fiksuojanti regos organų sistema visų mūsų vienoda. Ji veikia tiesiog nuostabiai – žmogaus akis skiria apie 10 milijonų atspalvių.

Betgi tiesa ir tai, kad žmogus gali matyti tik labai siaurą elektromagnetinių bangų ruožą – nuo 380 iki 760 nanometrų, t. y. spektrą nuo violetinės iki raudonos spalvos. Be galo sudėtingas ir išties dieviškas dalykas, jog galime matyti spalvas. Pagrindinės spalvos yra trys – raudona, žalia ir mėlyna, ir jas tinkamais kiekiais optiškai sumaišius gauname visas kitas spalvas. Šį kartą pakalbėkime apie žalią spalvą. 

Mūsų šalis – miškų, pievų kraštas, ir neįsivaizduojame jo be žalios spalvos. Pavasarį nuo pakrančių medžių ir vanduo ima švytėti tokio spindesio žaluma, kad neįmanoma atitraukti akių.

Senoviniuose žydų raštuose žalia spalva – dieviškos išminties (hebr.k. בינה binah) gelmių simbolis. Būtent ta išmintis gaubia žemę iš visų pusių. Žali medžiai, miškai, augalai pievos, žolė… gyvybę teikianti galybė glūdi žalioje spalvoje. Žalia yra gydanti spalva. Akiai ji yra maloniausia. Nemažai Biblijos komentatorių teigia, kad žalia spalva yra ir nemirtingumo spalva. Patyrinėkime, kas apie žalią spalvą kalbama Šventajame Rašte? Izaijo knygoje 15,6 skaitome:

„Ai, Nimrimų vandenys tyrlaukiais virto! Pievos išdžiūvusios, žolė nuvytusi, nebėra jokios žalumos”.

Toponimas Nimrimai (tai Moabo miestas) yra daugiskaitinė forma ir reiškia „leopardai”, „tyri vandenys”. Jis Šventajame Rašte pasitaiko du kartus Izaijo ir Jeremijo knygoje,  ir abudu kartus turimi omeny švarūs vandenys, virstantys drumstais, nešvariais.

Kaip minėta, tas žodis, tiesa jo vienaskaita, reiškia ir „leopardas“, o tiksliau, „greit bėgantis gyvūnas dėmėtu kailiu”. Nėra visiškai aiški jo etimologija, bet galimas dalykas  jis kilęs iš veiksmažodžio, reiškiančio „blizgėti, žėrėti”, ir tai apibūdina vandens tyrumą, švarumą.

Taigi Pranašas Izaijas pranašauja nelaimę Moabo kraštui, t. y. Nimrimų vandenys, drėkinę kraštą ir darę jį derlingą, išdžius. Augmenija virs šienu. Iš tiesų hebrajų kalboje nėra žodžio, kuris reikštų „šienas”, tiesiog paminima, kad kas nors nyksta, sudžiūsta. Izaijas sako, kad visi žali augalai nunyks taip, kad nebeliks žalumos. Pranašas nemini javų, daržovių, t. y. tų augalų, kuriais žmonės maitinasi, betgi sako, kad neliks žalumos kaip Dievo dovanos – žalios spalvos, kuri teikia ramybę, atgaivina. 

Hebrajų kalboje yra ne vienas žodis, reiškiantis žalią spalvą. Vartojami jie, atsižvelgiant į tai, kas apibūdinama. Cituotoje Izaijo 15, 6 knygos ištraukoje vartojamas žodis hebrajų k. יֶרֶק  yereq (yeh’-rek), kuris yra vienas seniausių žaliai spalvai nusakyti ir labiau reiškia žalumą, žalią spalvą, bet ne augalus. 

Pirmoji šio žodžio raidė Yod – mažiausia iš visų hebrajų raidžių, Judėjų tradicijoj Yodas – dieviškos energijos taškas, ji lyg priebalsių „atomas”, ja pradedamos ir baigiamos kurti visos kitos raidės („statybiniai” kūrinijos blokai), todėl Yodas liudija ir Dievo visagalybę, ji lyg ramybės garantas mums, gyvenantiems kintančiame pasaulyje. Antroji raidė Reshas. Ji reiškia pradžią, valdžią, pirmumą, o paskutinioji raidė Kufas (ק) – pati raidės forma primena centrinę nervų sistemą (t. y. stuburą – mūsų fizinio kūno gyvenimo medį), kuri yra dvasios „sostas”, Dievo sostas. Kufas – pilnatvę reiškianti raidė. 

Dievo dovanota žaluma išties teikia pilnatvę, ramybę mūsų mintims chaotiškame, besikeičiančiame pasaulyje, o juk mintys – mūsų gyvenimo kūrimo „plytos”.

Naujajame Testamente vartojamas žodis „chloros” (sen.graikų k. χλωρός), kuris reiškia „žalias”. Jis randamas ir Evangelijos pagal Morkų 6:39: „Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos.’ Ir kaip tai primena žodžius iš 23 Dovydo Psalmės: „Viešpats yra mano Ganytojas – man nieko netrūksta. Žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį.“

Tad jei žalia spalva šventajame Rašte – gyvybės, gyvybingumo, amžinumo idėją teigianti spalva, kaip suprantama, kad Jeremijas 17, 7-8 žmogų, pasitikintį Kūrėju, vadina laimingu, nes jis „tarsi medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, nebijantis kaitros, kai ji užeina; jo lapai nuolat žaliuoja, nepabūgsta sausros metu, nenustoja duoti vaisių.”

1 KOMENTARAS

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version