Ar nekyla įtarimas, kad dėl situacijos kultūros srityje labiausiai kaltas Prezidentas? Skaitau, žiūriu, dėlioju mintis šiaip, dėlioju anaip ir prieinu išvados, kad ne. Mes patys kalti.
Paaiškinsiu kodėl.
Regis, susidūrėme su situacija, kai kultūros žmonės pasidavė minios sindromui arba memams galiojančioms taisyklėms. Kalbant moksliškai, mus užvaldė naratyvas, kuris teigia, kad kalčiausias dėl visko yra konkretus žmogus, pamirštant apie demokratiją ir jos įpareigojimus.
Keistas ministro paskyrimas išjudino tai, kas – mąstant valstybiškai – yra saugotina ir puoselėtina. Ir visai nesietina su Prezidento – ar ko kito – vardu ar pavarde. Esu patyręs panašių precedentų, tik, saugodamas sveiką kailį, šį kartą jų neminėsiu. Kai nesvarbu kokios – kultūringos ar chamiškos – minios taisyklės pradeda krutinti valstybės pagrindus – verta sunerimti.
Esu įsitikinęs, kad demokratiniai procesai turi veikti net tuomet, kai jais remiantis padaromos kvailystės. Šiame kontekste verta konstatuoti, kad „Nemuno aušra“ turi legitimų ir demokratiniu būdu įgytą mandatą atstovauti už ją balsavusius piliečius. Tai ir yra daroma. Gerai ar blogai – kitas klausimas.
Su gautu mandatu kiekvienai partijai užkraunama sunkiai įvertinama atsakomybė. Kaip Švietimo ir mokslo komiteto narys puikiai suvokiu, kokios svarbos yra Kultūros ministro skyrimo reikalas. Susiduriame su labiausiai išsilavinusia, nuomonę turinčia ir neretai labai jautriai reaguojančia visuomenės dalimi.
Kultūros ministras privalo būti tas, su kuriuo susikalbėtų tiek Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, tiek miestelio didis arba truputį menkesnis menininkas. Čia aksioma, kuri buvo ignoruota. Poste turime asmenį su kuriuo niekas nenori bendrauti. Tik tyčiotis. Tai yra labai blogai. Gerokai blogiau, nei galime įsivaizduoti, nes būtent kultūros žmonės yra valstybės šerdis. Ją pažeidus medis džiūsta, nyksta, miršta.
Man būtų nekorektiška vertinti Ignoto Adomavičiaus kompetencijas. Bet pritarti arba nepritarti kultūros žmonių nuomonei – galiu. Tai ir darau. Pakako spaudos konferencijos. Nuomonę turiu ir ji labai nesiskiria nuo to, kas kalbama viešumoje, išskyrus bandymą viską suversti Prezidentui.
Kyla natūralus klausimas, kaip buvo galima šios keistos situacijos išvengti? Paminėsiu keletą buvusių ministrų pavardžių: Kėvišas, Prudnikovas, Jučas, Šaltenis, dar Gelūnas. Įvardinkime tokią, kuri galėtų stoti į vieną gretą su paminėtaisiais ir aš atsiimsiu visus savo karčius žodžius. Balsuosiu abiejomis rankomis. Gėlių įteiksiu.
Tačiau lieka klausimas, į kurį atsakymo, regis, nesužinosime: jei genijų genijus, talentų talentas ir menininkų menininkas pretenduotų tapti Kultūros ministru, teikiamas „Nemuno aušros“, ar pritartumėte?
Tik atsakius į šį klausimą galima pradėti ieškoti kaltų.
