Nuo pat ryto į Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčią plūdo tikintieji ir geravaliai žmonės atsisveikinti su viena iškiliausių Lietuvos asmenybių. Paskutinę pagarbą velionei atidavė Bažnyčios ir šalies vadovai, kultūros veikėjai ir buvę sesers bendražygiai. Prie karsto stovėjo Lietuvos kariuomenės garbės sargyba.

Šv. Mišių koncelebracijai, kurioje dalyvavo beveik visi Lietuvos vyskupai, abu Lietuvos kardinolai, Šv. Tėvo pasiuntinys Lietuvoje ir Baltijos šalyse Antun Pedar Rajič, vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Kardinolas S. Tamkevičius: sesers Nijolės gyvenime ryškiai matoma įvairialypė meilės praktika

Šv. Mišių metu homiliją pasakė kardinolas Sigitas Tamkevičius. Skelbiame visą homilijos tekstą.

"Per Velykas minime patį svarbiausią žmonijos istorijos įvykį – mūsų Viešpaties iš numirusiųjų prisikėlimą. Šis įvykis paliečia kiekvieną žmogų priėmusį į savo gyvenimą Jėzų Kristų, nes Jo prisikėlimas atveria perspektyvą, dėl kurios tikrai verta džiūgauti. Apaštalas Paulius apie tai kalba: „Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo“ (Rom 6, 10)

Iš pirmojo amžiaus mus yra pasiekęs rašytinis dokumentas - apaštalo Pauliaus mokinio Luko parašyta knyga „Apaštalų darbai“. Joje pasakojama apie pirmuosius Bažnyčios žingsnius po Jėzaus prisikėlimo. Petras susirinkusiai miniai kalbėjo: „Mes esame liudytojai visko, ką jis (Jėzus) yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti <...> iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių“ (Apd 10,39-42). Sujaudinti Petro kalbos žmonės klausė, ką jie turėtų daryti? Petras ragino atsiversti ir pasikrikštyti, kad gautų Šventosios Dvasios dovaną.

Tik ką girdėjome pasakojimą, kaip apaštalas Petras pagydė luošą elgetą. Šis paprašė tik išmaldos, o gavo didžiausią dovaną – buvo pagydytas iš prigimto luošumą. „Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą“ (Apd 3,8).

Susirinkome atsisveikinti ir palydėti į Tėvo namus iškeliavusią seserį Nijolę, kuriai labai tinka „Apaštalų darbų“ knygos žodžiai: „Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą“.

Paveiksluose matome nutapytus šventuosius labai rimtais veidais ir galima susidaryti nuomonę, kad visi šventieji yra panašūs. Sesers Nijolės gyvenimo šventumas buvo, būtent, šiek tiek kitoks. Prieš Mišias klausėmės jos gyvenimo istorijos pasakojimo, kuris išryškino jos dvasinį gyvenimą, kuris buvo apstus ne tik kančios, bet ir tyro džiaugsmo, kuris visuomet vainikuoja besąlyginę ištikimybę Evangelijai.

Kas nulėmė tokį ses. Nijolės dvasinį gyvenimą? Be jokios abejonės didžiausia Dievo dovana buvo ses. Nijolės sveikai religingi tėveliai. Iš jų paveldėjo sveiką, optimistišką charakterį, iš jų mokėsi Dievą laikyti gyvenimo centru bet kokiose sąlygose: ir kai viskas gerai klojasi, ir kai tenka nešti sunkų gyvenimo kryžių.

Sovietiniais metais, kai mokyklose buvo diegiama ateistinė pasaulėžiūra, jaunutei Nijolei pasirinkti Dievui pašvęstąjį gyvenimą reiškė apsisprendimą, kad Dievas jai bus žvaigždė, kurį švies ir rodys kelią, pilną pačių netikėčiausių išbandymų. Areštas, sunkūs tardymai, teismas, paskyręs šešerių metų bausmę, lageris ir tremtis Sibire buvo tie išbandymų keliai, kuriais teko eiti jaunai vienuolei, pasirinkusiai gyvenimo centru ne marksistinę ideologiją, bet už žmones gyvybę paaukojusį Jėzų Kristų. Tie išbandymai buvo Dievo dovana, nes niekas žmogaus negali taip priartinti prie Dievo, kaip kantriai pereiti kančios keliai.

Ses. Nijolė labai anksti suvokė, kad tikėjimas be meilės, be gerų darbų būtų miręs, todėl jos gyvenime labai ryškiai matoma įvairialypė meilės praktika. Šios meilės orbitoje buvo ne tik pagalbos reikalingi žmonės, bet ir pavergta Tėvynė. Neatsitiktinai ses. Nijolė įsijungė į kovos už laisvę judėjimą. Teisiama ji žinojo, kad laukia ilgas nelaisvės kryžiaus kelias, bet sąmoningai jį rinkosi.

Teismo metu ses. Nijolė kalbėjo: „Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms, Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę?! Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti dėl žmonių teisių – gražiausia meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti dėl žmonių teisių ir teisingumo, bet ir būti nuteistai. Gaila tik, kad mažai spėjau žmonių labui pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų“.

Ses. Nijolės meilės orbitoje buvo ir tie, kurie ją tardė, gąsdino ir nuteisė. Juos visus ji laikė savo broliais, kuriuos Dievas labai myli, tik tie broliai yra nelaimingi, nes neturi tikėjimo ir meilės. Ses. Nijolė jų nekeikė, bet už juos meldėsi.

Paklausta, kas per 85 – erius metus jos gyvenimo metus jai buvo svarbiausia, ses. Nijolė atsakė: „Tai kad Dievas yra Meilė ir Gailestingumas. Tikėti jo Sūnumi Jėzumi – tai tikėti, kad meilė yra galingesnė už neapykantą, ir už bet kokį blogį. Meilė turi tapti mūsų gyvenimo pagrindu“.

Labai simboliška, kad Dievas ses. Nijolę pasikvietė pas save pasauliui švenčiant Kristaus Prisikėlimą. Laidotuvėse melskimės, kad mes, dar keliaujantieji, būtume Kristaus Prisikėlimo liudytojais, šiek tiek panašiais, kokia buvo ses. Nijolė."

Laidotuvių apeigoms vadovavo vyskupas J. Kauneckas

Po Mišių Vatikano atstovas arkivyskupas P. A. Rajič tarė atsisveikinimo žodį ir perdavė artimiesiams popiežiaus Pranciškaus užuojautą. Gedulinga procesija, kuriai, kaip ir laidojimo apeigoms, vadovavo s. N. Sadūnaitės bendražygis laisvės kovose Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, nuvilnijo į Verkių kapines.

Gedulingoje procesijoje dalyvavo virš 20 kunigų, pašvęstojo gyvenimo atstovai, Seimo nariai, visuomenininkai.

Norintiems pagerbti mirusiosios kilnaus gyvenimo atminimą, buvo išreikšta sesers Nijolės valia vietoj gėlės žiedo paaukoti Vilniaus arkivyskupijos Carito valgyklai “Betanija”, vargšams ar pagelbėti jums žinomai stokojančiai šeimai ar asmeniui.

N. Sadūnaitė gimė Kaune 1938 metais, Anykščiuose baigė Jono Biliūno vidurinę mokyklą, 1970 metais Vilniuje – medicinos seserų kursus.

Aktyvi antisovietinė veikėja N. Sadūnaitė 1975 metais sovietų režimo buvo nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą.

Vienuolės kelią po mokyklos pasirinkusi moteris buvo nuteista trejus metus kalėti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje ir po to dar trejiems metams tremties.

Grįžusi į Lietuvą N. Sadūnaitė vėl įsitraukė į „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybą, dėl to buvo toliau sovietų saugumo persekiojama.

1987 metų rugpjūčio 23 dieną ji su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje paminėti Ribentropo ir Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.

2018 metais N. Sadūnaitei įteikta Seimo įsteigta Laisvės premija, skiriama žmonėms, nusipelniusiems laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms. Joms ji skyrė ypatingą dėmesį iki pat savo iškeliavimo į amžinybę.

The post Vilniuje į Tėvo namus palydėta sesuo Nijolė Sadūnaitė (skelbiama kardinolo S. Tamkevičiaus homilija) appeared first on LAIKMETIS.

Esu giliai įsitikinęs, kad Velykų rytą Lietuva Danguje įgijo dar vieną užtarėją. Ne vien todėl, kad sesuo Nijolė iškeliavo per Velykas (sena krikščioniška tradicija teigia, kad visi, net didžiausi nusidėjeliai, mirę per Velykas, patenka tiesiai į Dangų). Ji buvo tikrąja to žodžio prasme šventoji – be pompastikos, stebuklų šleifo ar dirbtinės povyzos. Tik - gyvenimiškas paprastumas.

Šventuosius įsivaizduojame švytinčius Dievo šlovės auksu, tokius juos vaizduojame paveiksluose ar tiražuojame kortelėse. Sukūriame nuo gyvenimo ir kasdienybės atitolusius vaizdinius. Tuomet Dangus, kaip giedama senovinėje kantičkoje, atrodo tolimas.

Pagal Biblijos išmintį vien Dievas yra šventas. Žodis „šventas“ hebrajiškai skamba kaip kadoš, ir reiškia „išskirti“, „padėti į šoną“. Verčiant Senąjį Testamentą į graikų kalbą, jis buvo išverstas žodžiu hagias, kuris reiškia „atskirtas nuo žemės“. Dažnai lotyniškoje tradicijoje vartojamas žodis sacrificare reiškia „pašventinti“, t. y. išskirti Dievui. Kaip matome, visose pagrindinėse Biblijos kalbose „šventas“ reiškia daugmaž tą patį – išskirtinumą.

Tad ir šventasis yra tarsi „paimtas“ iš minios žmogus, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad kalbama apie nuo šio gyvenimo atsiribojusį žmogų. Pašventinti reiškia atskirti, padėti į šoną, bet ne tam, kad jis būtų abejingas šiam pasauliui, o užmegztų autentišką santykį su Dievu ir su Jo mylimais žmonėmis.

Tokia buvo sesuo Nijolė. Ji tikrai buvo „paimta“ iš šitos visuomenės, kad jai galėtų paliudyti meilės žmonėms radikalumą. Pakanka prisiminti protu nesuvokiamą jos kreipinį į savo persekiotojus ir kankintojus: „Broliai, kėgėbistai“. Iš jos lūpų niekada nesigirdėjo keikimų, neapykantos ar paniekos žodžių. Jei kažkas sesei nepatikdavo, ji tik gūžtelėdavo pečiais ir žvelgdavo nustebusiu veidu.

Nieko keista, kad ji jau nepriklausomoje Lietuvoje tapo „atskirta“. Ji nebuvo glamūrinė, todėl netiko žiniasklaidai, visada kalbėdavo tiesiai, jai visai nerūpėjo, ką apie ją ir jos poziciją vienu ar kitu klausimu pagalvos kiti.

Ji tikrai buvo „paimta“ iš šitos visuomenės, kad jai galėtų paliudyti meilės žmonėms radikalumą.

Beje, šio likimo susilaukė ne vienas sovietmečio disidentas Lietuvoje. Ko gero, esame viena iš retųjų posovietinių valstybių, kuri parodė tiek nepagarbos savo didvyriams, priešinusiems okupaciniam režimui kaip tai vyksta mūsų šalyje. Atrodytų oficialiai jiems įteikiame premijas ir apdovanojimus, tačiau tikrovėje jų nuomones nustumiame į šalį ir šiuos žmones padarome marginaliniais veikėjais.

Tokio likimo susilaukė ir Nijolė Sadūnaitė. Jos pozicija galimais žmogaus teisių pažeidimų atvejais susilaukdavo pasmerkimų žiniasklaidoje ar iš viešų intelektualų. Prisiminkime Garliavos atvejį, kurio dviprasmiškumus disidentė bandė iškelti atsiimdama Laisvės premiją Seime. Tuomet ji buvo tiesiogiai išvadinta patvorine ir melage.

Kitas plačiai nuskambėjęs atvejis, kai sesuo Nijolė gynė Eglę Kusaitę. Dabar ši istorija nugulė į užmarštį, tačiau laikas parodė, kad kovotoja už mūsų laisvę buvo teisi. Šiais laikais sunkiai įsivaizduotume aplinkybes, kad Rusijos saugumo tarnybų agentai Lietuvos kalėjime galėtų tardyti merginą, o prokurorai keltų jai bylą už galimą teroristinę veiklą Rusijos teritorijoje. Jos gynėja viešai buvo sesuo Nijolė, tuomet sulaukusi eilinės etiketės, kad yra teroristų gynėja.

Dar tektų prisiminti ir jos norą apginti vieno Medininkų žudynių vykdytojų teisę į nešališką gynybą, kas vėl sukėlė pasipiktinimą, kad esą ji stojasi už Lietuvos priešą.

Visais atvejais disidentei svarbiausia buvo žmogaus teisės, kurios yra neatsiejama mūsų orumo, kylančio iš Dievo atvaizdo, dalis. Tokią jos poziciją galime suprasti pažvelgę į Nijolės Sadūnaitės gynimosi kalbą 1975 m teisme. Ten yra tokia mintis: “Meilė žmonėms - visų didžiausioji meilė, o kovoti dėl žmonių teisių - gražiausioji meilės daina. Tegu ji skamba visų širdyse, tegu niekad nenutyla!”

Manau, kad šie jos žodžiai, kurių ji laikėsi nuosekliai visą gyvenimą, yra tikras testamentas mums visiems. Jei jų laikytumėmės, šventumas būtų toks pat paprastas kaip ir sesuo Nijolė.

The post Tomas Viluckas. In Memoriam sesei Nijolei appeared first on LAIKMETIS.

Tammy Peterson (Tamės Peterson) tikėjimas susiformavo kalbant rožinį, jai kovojant su reta vėžio forma. Petersonas yra žinomas dėl savo biblinių paskaitų, ypač apie Pradžios ir Išėjimo knygas, kurios dažnai patinka tiek krikščionims, tiek pasauliečiams klausytojams.

EWTN naujienų korespondento Colmo Flynno (Kolmo Flino) paklaustas, ką mano apie krikščioniškąją Velykų žinią, Petersonas atsakė, kad tai „pagrindinė žmonijos istorija".

„Kalbėsiu apie ją iš psichologinės pusės ir papasakosiu apie literatūrinius atgarsius, - sakė jis. - Tai pasakojimo apie drakoną ir lobį, kuris yra seniausias mūsų pasakojimas, variantas. Tam tikra pamatine prasme tai pagrindinė žmonijos istorija - kad tamsiausiose vietose galima rasti tai, kas vertingiausia."

Petersonas pažymėjo, kad jis „neketina gilintis į teologinius dalykus", tačiau „kalbant griežtai iš psichologinės pusės", Velykų istorijoje aprašoma „blogiausia, ką mums gali pateikti gyvenimas ir mirtis", tačiau vėliau pateikiamas „pažadas".

„Šios istorijos pažadas yra tas, kad jei ko nors imamasi iš visos širdies, pasekmės yra atperkančios, perkeičiančios ir išganingos, - kalbėjo jis. - Dvasios prisikėlimas, amžinas dvasios prisikėlimas - toks yra pažadas".

Paklaustas, ką jam reiškia kryžius, Petersonas atsakė, kad „tai taškas, kuriame viskas susijungia".

„Tai gyvenimo agonija, - tęsė jis. - Su Dievo malone galima sakyti, kad tai gyvenimo triumfas agonijos, piktadarystės akivaizdoje, štai kas tai yra."

„Būtent tai ir yra dieviškumas; jis neišreiškiamas, nes negali būti iki galo atskleistas. Mažai tikėtina, kad jis bus visiškai atskleistas per visą jūsų egzistenciją, tačiau jis nuolat kviečia žengti jus į priekį, - tęsė jis. - Štai ką reiškia degantis krūmas Mozės pasakojime. Skirtingiems žmonėms jis (dieviškumas, - red. past.) pasirodo skirtingose vietose".

Paklaustas, ką reiškia matyti, kaip jo žmona prisijungia prie Katalikų Bažnyčios, Petersonas teigė, kad tai „stebuklingas dalykas".

„Savo žmoną pamilau nuo tos akimirkos, kai ją pamačiau dar būdamas vaikas, - atviravo jis. - Jei ką nors myli, tau skaudu, kai matai, kad jie nukrypsta nuo to, kas tave prie jų traukia. Ir nuo tada, kai ji ėmė stengtis nuodugniau save apšviesti, - o katalikybės tyrinėjimas tam buvo labai svarbus, - ji daug labiau tapo tokia, kokia yra."

Nors jo žmona tapo katalike, Petersonas sakė, kad jis ir toliau „greičiausiai" neprisijungs prie Bažnyčios. Kai Flynnas paklausė, kas trukdo Petersonui pačiam tapti kataliku, jis atsakė: „Nemanau, kad mane kas nors stabdo. Kiekvienas turi savo likimą."

Jis teigė, kad tai, ar tai yra jo paties „likimo" dalis, yra „mažai tikėtina", nes jis, jo žodžiais tariant, „egzistuoja dalykų ribose".

The post Jordano Petersono žmona pasirinko Katalikų Bažnyčią appeared first on LAIKMETIS.

„Mes visada akcentavome, kad valdžia mums reikalinga ne dėl postų, o dėl to, kad tai yra instrumentas pasiekti žmones ir pateisinti jų lūkesčius į gerą, saugų ir orų gyvenimą. Todėl galvodami apie prezidento rinkimus ir tai, kad jie turi pasibaigti tradicinių vertybių ir tikrų darbų Lietuvai pergale, privalome padaryti atitinkamą žingsnį – pasitraukti iš šių rinkimų“, – sakė „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis.

Pasak jo, penktadienį posėdžiavusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) taryba įvertino viešosios nuomonės apklausų duomenis, kuriuose matyti, jog partijos rėmėjų balsai pasiskirsto tarp A. Verygos, I. Vėgėlės ir perrinkimo siekiančio prezidento Gitano Nausėdos.

R. Karbauskis teigė, jog partija siekia, kad konservatorių keliama premjerė Ingrida Šimonytė nepatektų į antrąjį rinkimų turą. Jis paragino ir kitus kandidatus į prezidentus pasekti LVŽS pavyzdžiu.

Parlamentaras A. Veryga šią savaitę Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė per 36,7 tūkst. rėmėjų parašų, kai kandidatavimui pakanka 20 tūkstančių.

Pasak R. Karbauskio, partijos taryba kviečia A. Verygą vesti LVŽS sąrašą į birželį vyksiančius Europos Parlamento rinkimus. Sąrašas bus tvirtinamas vėliau penktadienį.

Prezidento rinkimai Lietuvoje vyks gegužės 12 dieną.

The post Valstiečiai atšaukia A. Verygos kandidatūrą į prezidentus, rems I. Vėgėlę appeared first on LAIKMETIS.