Motina Bažnyčia birželio 1 d. pasipildė keturiais naujais diakonais, kurios iškilmingos Eucharistijos metu pašventino Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, praneša Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija.
Iškilmingas tikėjimo išpažinimas kartu su celibato priesaika liudininkų akivaizdoje – paskutinis žingsnis prieš priimant Šventimų sakramentą.
Diakonato šventimų homilijos metu G. Grušas teigė, kad Kristaus, aukščiausio ir amžinojo kunigo, šventė grąžina į tikėjimo ir gyvenimo centrą – Kryžiaus auką. Anot jo, visi esame pašaukti susitapatinti su save dovanojančiu Kristumi. Vienas iš būdų – šventimai, įpareigojantys kiekvieną dieną eiti nelengvu Dievo valios nurodytu keliu. Šventimų metu Dievo akivaizdoje šventinamieji padovanoja savo gyvenimą Jėzui ir Bažnyčiai, tačiau tai reikia daryti nuolat.
Šventimų metu Dievo akivaizdoje šventinamieji padovanoja savo gyvenimą Jėzui ir Bažnyčiai, tačiau tai reikia daryti nuolat.
Savo homilijos metu arkivyskupas G. Grušas svarstė apie šventimų metu prisiimamus įsipareigojimus. Ypač buvo atkreiptas dėmesys į celibatą, kurio nesilaikymas palieka daug žaizdų – kai skauda vienam nariui, su juo kenčia ir visas kūnas. Vis dėlto Kristaus auka – meilės auka, o celibatas – meilės atidavimas Kristui dalyvaujant aukoje, todėl nereikia bijoti.
Homilijos pabaigoje arkivyskupas kreipėsi į būsimuosius diakonus sakydamas, kad jų nugyventi gyvenimai bus aiškiausi pamokslai, jei liudys Kristaus meilę rodant aukos–kunigo–altoriaus ryšį.
„Dėkojame Dievui, kad savo malone pažymėjo, ką buvo pradėjęs seminarijos absolventų Lino, Deivido, Miroslav ir Miroslav Jono gyvenime!” – rašoma kunigų seminarijos pranešime.
Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis tuo tarpu, prieš priimdamas pasižadėjimus iš seminarijos absolventų, pažymėjo: celibato priesaika nėra tik disciplinarinė nuostata, o laisvai pasirinktas kelias, tikrovė, kurioje galima išsiskleisti, mylint Dievą ir žmones.
Anot ganytojo, prisiimant įsipareigojimus reikia ištikimai bendradarbiauti su Viešpačiu, nes jų neištesėjimas atneša skausmą, turi griaunančią ir papiktinančią jėgą. Tylus laikymasis ištikimybėje irgi yra jėga.
Kalbos pabaigoje būsimiems diakonams buvo palinkėta, kad tariami priesaikų žodžiai giliai įsirėžtų širdyse ne kaip daug kartų ištartą formulė, o kaip tikėjimo žodžiai.
Jaunas vienuolis naujokas vienuolyne perrašinėjo senus rankraščius. Po kurio laiko atėjo jis pas vienuolyno vyresnįjį:
-Tėveli, aš pastebėjau, kad visi broliai perrašinėja rankraščius ne iš originalų, bet iš senesnių kopijų. Jei kuris padarys klaidą, ji pasiliks raštuose amžiams!
Abatas ir sako:
-Mes originalus labai saugome, jiems po kelis tūkstančius metų, negalime jų taip paparastai vartyti.
Tačiau po ilgo ginčo įleido naujoką į archyvą, kur saugomi originalai. Tas ir pradingo požemiuose. Po savaitės sunerimę vienuoliai nusileidžia jo ieškoti, o tas daužo galva į sieną ir šaukia:
-Ne, ne, ne!!!
-Broli, kas nutiko? – klausia jo vienuoliai.
Tas pakelia į juos beprotiškai blizgančias akis ir sušnibžda:
-“Celebrate”! Originale buvo parašyta “Celebrate”, o ne “Celibate”!
Butu gerai kad ponai is dvaru patys laikytusi isipareigojimu kunigams, ne tik ora virpintu lupomis ir judintu rankomis.
Kokie susiraukę. Jokio džiaugsmo. Kaip tokie nelaimingi gali skelbti Evangeliją?
Tik keturi…. Maža pašaukimų! O kad jų būtų daugiau, tereikia iš seminarijų iškuopti pyderlendus… Ten patekęs jaunas žmogus tampa arba didvyriu , jei atsilaiko, arba šėtonijos auka…. Gaila, kad pastarųjų daugiau, vien todėl niekada ten neleisčiau savo sūnaus
Melavo, apgavo mus, save, visus. Jie jokios moralinės vertės nebeturi.
ir vėl painiojami… Įdomu būtų išgirsti ne perpasakotą tekstą o pamokslo citatą.
Kunigas negali nesilaikyti celibato. Celibatas yra “buvimas nevedusiu”. Vesti gali tik pasaulietis, kunigas – ne. Aktyvūs gėjai kunigai, bei gi gyvenantys su moterimis ir turintys su jomis vaikų laikosi celibato – neveda.
Kunigų gyvenančių su moterimis ir kunigų gėjų arba iš viso nėra, arba vienetai. Nes bažnyčioje vienintelis būdas gauti nuodėmių atleidimą yra išpažintis. Net ir masturbacija yra didelė nuodėmė. Arba išpažintis, arba amžinybė pragare. Kunigas išpažinties metu griežtai baudžia už nuodėmes prieš skaistumą. Tai kažkoks pyderastas iš viso net ir nuo klausyklos būtų nuvytas. Žodžiu, jeigu praktikuojama išpažintis, o ji kunigams neabejotinai šventa, neįmanoma būti kunigu darant nusikaltimus prieš 6 įsakymą. Jūs melagis.
Pats melagis manipuliatorius niekselis.
neišpasakytas
tokių naivuolių atsiranda?
Yra kūno skaistumo įžadas. Lytiniai santykiai be santuokos sakramento yra paleistuvystė ir nesvarbu kunigas ar artojas.
palieka daugiau žaizdų. Ir to, kuris jo nesilaiko ir juo tikėjusių, kad laikosi.
kiek prisimenu, Jėzaus laikais celibato laikytis nereikėjo ir nė vienas dėl to nebuvo žaizdotas. Celibatas įvestas tik 11 a. Matyt buvo suinteresuotų.
Būtent, čia yra vidinis išskaičiuotad Bažnyčios apsisprendimas ir su Dievo valia neturintis nieko bendro.
Jei celibatas yra “laisvai pasirinktas kelias”, tai gal katalikai vyrai, norintys tapti kunigais, gali jo ir nesirinkti? Ar privalomai turi rinktis? Tai kur čia įsiterptų žodis “laisvai”?
reiškia: tapęs kunigu negalėsi vesti. Laisvė rinktis: būti kunigu ar ne.
Mirtina nuodėmė, lytinis aktas ne Santuokos sakramente, nei kunigo Šventimų, nei pasauliečio Santuokos nepanaikina.
Na vienam fruktui čia tai tikrai kils sunkumų su celibatu 😀