Pastaruoju metu drobulė vėl atsidūrė viešų debatų epicentre. Mokslo, istorijos ir teologijos atstovai pateikia priešingas hipotezes – nuo technologinio stebuklo iki tikėjimo gylio liudijimo.

Pirmieji bandymai suvokti drobulę

Dar 1898 m. fotografas Sekondo Pija pirmą kartą užfiksavo drobulę ir, ryškindamas negatyvą, išvydo aiškų nukankinto žmogaus atvaizdą su žaizdų žymėmis. Šis atradimas pažadino viešą susidomėjimą drobule.

1978 m. NASA mokslininkai Johnas Jacksonas (Džonas Džeksonas) ir Ericas Jumperis (Erikas Džamperis) atkūrė trimatį kūno vaizdą, naudodamiesi technologijomis, ir atrado ant vokų matomus apskritus iškilimus, kuriuos siejo su pagal senovinį paprotį ant mirusiojo akių dedamomis monetomis. Profesorius Alanas Vangeris netgi teigė ant jų įžvelgęs užrašą „Imperatorius Tiberijus“, kuris valdė Kristaus mirties metu.

Kraujo ir kančios pėdsakai

2013 m. prof. Gianni Borkaccia iš Paduvos universiteto (Italija) paskelbė 20 metų trukusį DNR tyrimą, kurio metu nustatyta, kad drobulės buvo lietęsi žmonės iš įvairių regionų – nuo Šiaurės Afrikos iki Kinijos. Tarp jų galėjo būti ir asmenų iš senovinės Judėjos.

Bario kristalografijos instituto (Italija) tyrėjai, naudodami elektroninius mikroskopus, patvirtino, kad kraujo dėmės – tikros. Jų analizė parodė, kad žmogus, suvyniotas į audeklą, patyrė dideles kančias – tai liudijo lininiuose pluoštuose aptiktos nanodalelės su organine medžiaga kreatininu – stipraus fizinio skausmo biologiniu žymeniu.

Liverpulio universiteto ir Italijos tyrimų komiteto eksperimentas parodė, kad tam tikros kraujo dėmės sutampa su sužalojimais, kuriuos galėjo patirti kryžiuojamas žmogus. Tačiau buvo pastebėta, kad kai kurios kraujo tėkmės neatitinka žinomų romėnų nukryžiavimo praktikų – tai sukėlė abejonių dėl drobulės tikrumo.

Visgi buvo priminta, kad kūnas prieš suvyniojant buvo nuplautas ir suvyniotas jau praėjus tam tikram laikui po mirties, todėl kraujo tėkmė galėjo skirtis nuo įprastos.

Diskusijos dėl audinio amžiaus

1988 m. trys nepriklausomos laboratorijos atliko radiokarboninį testą ir nustatė, kad audinys datuojamas 1260–1390 m. laikotarpiu. Tačiau šis rezultatas buvo grindžiamas mėginiu, paimtu iš drobulės pakraščio – vietos, kuri buvo restauruota po gaisro. Todėl daugelis mokslininkų abejoja testo patikimumu.

Fizikas Robertas Ruckeris pasiūlė teoriją, kad drobulės datavimą galėjo pakeisti neutronų spinduliuotės pliūpsnis – galbūt prisikėlimo akimirką. Be to, italų mokslininkas Liberato De Caro 2022 m. atliko rentgeno difrakcijos tyrimą, kuris parodė, kad celiuliozės pluoštai audinyje yra daug senesni nei viduramžių laikotarpis – galbūt siekia net I amžių.

Taip pat drobulėje aptikta augalų žiedadulkių, būdingų tik Artimiesiems Rytams, o audinio struktūra atitinka Palestinoje naudotą verpimo technologiją, kuri Europoje nebuvo žinoma. Drobulės ornamentas beveik tobulai atitinka audinius, rastus Masados tvirtovėje – žydų paskutinio pasipriešinimo romėnams vietoje.

Kritika naujiems tyrimams

Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukė Brazilijos 3D dizainerio Cicero Moraeso tyrimas, kuris teigė, kad drobulės atvaizdas yra „žemo reljefo“ meninė imitacija, o ne tikras žmogaus kūno atspaudas. Tačiau mokslininkai iš Tarptautinio sindonologijos centro (Turine) atmetė šį tyrimą kaip jau daugiau nei prieš šimtmetį paneigtą.

Prof. Cheryl White iš Luizianos universiteto pažymėjo, kad Moraesas ignoruoja sudėtingą informacijos perdavimo mechanizmą, kuris slypi drobulės atvaizde – pluošto mikrofibrose esantis kūno vaizdas perteikia tiesioginį erdvinį atstumą tarp kūno ir audinio, ko negalėjo padaryti viduramžių menininkai.

Vatikano pozicija ir popiežių požiūris

Nors Vatikanas niekada oficialiai nepaskelbė drobulės autentiškos, popiežiai ją laiko vertingu tikėjimo stiprinimo objektu. Pranciškus vadino ją „Viešpaties Jėzaus nukryžiuoto, mirusio ir prisikėlusio ikona“, Benediktas XVI – „laiku, kurio vertė begalinė“, o Jonas Paulius II – „Evangelijos veidrodžiu“ ir „tyra tylos kalba“.

Popiežius Pranciškus 2015 m. sakė, kad drobulė kviečia žvelgti į kiekvieno kenčiančio ir persekiojamo žmogaus veidą. Kardinolas Roberto Repole drobulę pavadino „prisikėlimo įspaudu“ ir „kvietimu gyventi naują gyvenimą“.

Tikėjimo paslaptis tęsiasi

Nors Bažnyčia nereikalauja tikėti drobulės autentiškumu, ji pripažįsta jos vertę kaip priemonę giliau apmąstyti Kristaus kančią ir meilę. Nepriklausomai nuo to, ar tai stebuklinga relikvija, ar viduramžių šedevras, Turino drobulė lieka neišspręsta mįsle, jungiančia mokslą, tikėjimą ir žmogiškąją viltį.

Kaip sakė šventasis Jonas Paulius II: „Drobulė byloja: tikėk Dievo meile – didžiausiu žmonijai duotu lobiu, ir bėk nuo nuodėmės – didžiausios nelaimės žmonijos istorijoje.“

The post Turino drobulė: relikvija tarp mokslo, tikėjimo ir slėpinio appeared first on LAIKMETIS.

Kasinėjimai vyko Olympe – senoviniame Lykijos uostamiestyje, esančiame dabartinėje Antalijos provincijoje. Nors archeologai šį objektą tiria nuo 2006 metų, pastarųjų sezonų radiniai išsiskiria savo svarba. Tarp naujausių atradimų – mozaikinės grindys, dideli moliniai indai – pifosai, ir, svarbiausia, ankstyvosios krikščionybės laikų bažnyčia su išskirtiniu įrašu.

Pasak Pamukalės universiteto docento Gökčeno Öztaskino, reikšmingiausia šių metų iškasena – prie įėjimo į šventovę mozaikoje įrašyti žodžiai: „Čia gali įeiti tik tie, kurie eina teisumo keliu.“

Anot archeologo, šio įrašo niekas nematė nuo XII a., kai miestas buvo apleistas. Užrašą supa tuo laikotarpiu būdingas augalinis ornamentas bei geradarių – tikriausiai statybą ar puošybą rėmusių asmenų – vardai.

Mokslininkų teigimu, bažnyčia veikė kelis šimtmečius, o pats miestas buvo svarbus religinis, kultūrinis ir prekybinis centras. Be šios šventovės, Olympe rasti ir kiti religiniai pastatai, tiltas, įėjimo kompleksas, galimas vyskupo rūmų kompleksas, Antimacho sarkofagas ir monumentali Marko Aurelijaus Archepolo kapavietė.

Šie atradimai pratęsia reikšmingų ankstyvojo krikščioniškumo reliktų seriją. Šių metų pavasarį archeologai pranešė apie krikščionišką gyvenvietę musulmoniškoje Jordanijoje – Taráyse, o pernai Centrinėje Europoje buvo aptiktas seniausias sidabrinis užrašas, liudijantis apie krikščionybės buvimą į šiaurę nuo Alpių.

The post Turkijoje aptikta V a. krikščionių bažnyčia su mozaikiniu įrašu, nematytu nuo XII a. appeared first on LAIKMETIS.

„Drobulės atvaizdas labiau atitinka meninę žemo reljefo reprezentaciją nei tikrą žmogaus kūno atspaudą“, – rašo brazilų 3D skaitmeninio modeliavimo specialistas Cicero Moraesas, naudojęs modeliavimo programinę įrangą.

Legendinė drobulė, kurios išmatavimai – 4,4 metro ilgio ir 1,1 metro pločio, yra viena iš garsiausių religinių relikvijų pasaulyje. Ant jos matomas nukryžiuoto vyro veidas, kurį atgailautojai ir religijos tyrėjai laiko Jėzaus atvaizdu – esą jis susiformavo, kai kruvinas Mesijo kūnas buvo suvyniotas į audeklą prieš 2000 metų.

Tačiau skeptikai šią teoriją ginčija, remdamiesi anglies izotopų datavimu, kuris parodė, kad drobulė sukurta tarp 1260 ir 1390 metų – laikotarpiu, kai Europoje itin paplito žemo reljefo skulptūros, ypač ant antkapių, kaip pažymi PBS.

Taigi, ar tai buvo tikrasis Jėzaus po mirties naudotas audeklas, ar viduramžių apgaulė?

Regis, Moraesas šį ilgalaikį ginčą išsprendė, panaudodamas aukščiau minėtąją technologiją moksliniam įrodymui, kad Turino drobulė negalėjo būti naudota Jėzaus kūnui suvynioti.

Norėdamas nustatyti, ar audeklas buvo labiau meninė forma ar religinės paskirties objektas, Moraesas sukūrė du skaitmeninius modelius: trimatį žmogaus kūno modelį ir žemo reljefo žmogaus figūros modelį, praneša „Livescience“.

Vėliau jis naudojo įvairius 3D modeliavimo įrankius, kad skaitmeniniu būdu uždengtų abu kūnus audeklu, ir palygino gautus audeklo vaizdus su istorinėmis Turino drobulės nuotraukomis, padarytomis 1931 m. Tai buvo tarsi kriminalistinė „vyniojimo“ dvikova. Šis tyrimas buvo tarsi ankstesnio eksperimento tąsa, kuriame buvo naudojamas tik trimatis kūno modelis be žemo reljefo versijos.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent žemo reljefo modelis tiksliai atitiko 1931 m. nuotraukose matomą vaizdą, tuo tarpu 3D žmogaus kūno modelis su deformuotu audeklu neatitiko formos.

Šiuo atveju audeklas išsikraipė aplink kūną – šį reiškinį Moraesas palygino su vadinamuoju „Agamemnono kaukės efektu“, kuris kilo nuo neįprastai plataus aukso mirties veido kaukės, rastos senovės Graikijos kapavietėje.

Tai galima palyginti su veido nudažymu ir prispaudimu prie audinio – atspaudas būna iškreiptas ir menkai primena tikrą veidą, todėl mažai tikėtina, kad drobulėje esantis Jėzaus veidas yra tikrasis jo atspaudas.

Todėl Moraesas padarė išvadą, kad Turino drobulė nebuvo tikrasis audeklas, kuriuo buvo suvyniotas Jėzaus kūnas. Veikiau tai buvo atvaizdas, sukurtas naudojant seklų reljefinį modelį kaip formą.

„Turino drobulės atvaizdas labiau atitinka žemo reljefo matricą“, – sakė jis „Livescience“. „Tokia matrica galėjo būti pagaminta iš medžio, akmens ar metalo ir nudažyta – ar net įkaitinta – tik kontaktiniuose taškuose, taip sukuriant matomą raštą.“

Vis dėlto Moraesas neatmetė labai mažos galimybės, kad tai galėjo būti ir tikros trimatės figūros atspaudas.

Kaip ir viduramžiais paplitę Jėzaus reljefai ant antkapių, Moraesas mano, kad Turino drobulė buvo laidotuvių meno kūrinys, „krikščioniškosios dailės šedevras“.

Nepaisant to, daugelis tyrėjų laikosi nuomonės, kad drobulės atvaizdas visgi buvo sukurtas nuo tikro kūno – būtent Jėzaus.

Paduvos universiteto profesorius Giulio Fanti savo tyrime tvirtina, kad Turino drobulė yra tikras įrodymas apie Jėzaus Kristaus kančias, remiantis kraujo dėmių raštais.

Fantis nurodo, kad „analizuojamos įvairios kraujo tėkmės kryptys iš šoninės žaizdos, tikėtinas plaučių skysčio buvimas“ bei kitos dėmės, rodančios patirtas kančias.

The post Naujas tyrimas neigia Turino drobulės autentiškumą appeared first on LAIKMETIS.

Savo knygos skyriuje „Įvairiapusė analizė: skaičiavimo metodai patikimiems rezultatams“ (Multiverse Analysis: Computational Methods for Robust Results) autoriai taikė šią metodiką – t. y. sistemingą skirtingų metodologinių pasirinkimų poveikio tyrimo rezultatams įvertinimą – Marko Regneruso, Teksaso universiteto Ostine sociologijos profesoriaus ir šios švietimo įstaigos šeimos ir kultūros tyrimų instituto vadovo, 2012 m. studijai.

Regneruso tyrime „Kuo skiriasi suaugę tėvų, turėjusių tos pačios lyties santykių, vaikai?“ nustatyta, kad tokių tėvų vaikai turi daugiau socialinių ir raidos sunkumų nei užaugę su santuokoje gyvenančiais biologiniais tėvais.

Youngas ir Cumberworth pabrėžė, kad Regnerauso straipsnis yra „vienas labiausiai ginčijamų 21 a. sociologijos tyrimų“.

Liepos 13 d. leidinyje Public Discourse Ruth instituto vyresnysis mokslo darbuotojas kun. Paulas Sullinsas šią analizę pavadino „nauju Regneruso reabilitavimu“, primindamas, kad po tyrimo publikavimo šis sociologas sulaukė „ideologinių kaltinimų audros, asmeninių įžeidinėjimų ir politinio spaudimo“.

„Mus nustebino Regneruso tyrimo išvadų tvirtumas“, – rašė Youngas ir Cumberworth. – „Prieš pradėdami analizuoti duomenis, buvome linkę pritarti kritikų išvadoms ir tikėjomės, kad išsami multivisatos analizė neabejotinai pagrįs jų teiginius.“

Regnerusas savo ruožtu padėkojo mokslininkams už objektyvų tyrimo ir jo kritikų analizavimą. Komentare katalikų naujienų agentūrai CNA jis sakė: „Man šie rezultatai visiškai nestebina. Įvairiapusė analizė tik įrodė, kad nepopuliarūs tyrimai nėra tas pats, kas klaidingi.“

Jis pridūrė: „Deja, nuo to laiko niekas nepateikė tokio plataus ir visapusiško tyrimo šioje srityje, nors duomenų kokybė ir imčių dydžiai toliau auga. Tema tebėra lydima bauginimų.“

Ruth instituto vadovė Jennifer Roback Morse sakė CNA: „Ši nauja analizė visiškai reabilituoja daktarą Regnerusą. Tačiau, mano manymu, jam to net nereikėjo – jo tyrimas niekada nebuvo klaidingas. Tai buvo pats išsamiausias ir geriausiai atliktas tyrimas tuo metu, kai viešąją erdvę užplūdo pseudomoksliniai tyrimai.“

„Tyrimai, teigę, kad tarp tos pačios ir skirtingos lyties tėvų nėra skirtumo, rėmėsi nereprezentatyviomis imtimis, – tęsė ji. – Daktaras Regnerusas pats surinko duomenis, kurie iki tol buvo pats reprezentatyviausias turimas rinkinys. Be to, jis atlaikė keletą ideologiškai motyvuotų „tyrimų“. Galiausiai Teksaso universitetas jį netgi paskyrė visateisiu profesoriumi.“

Pasak Morse, kuri įkūrė Ruth institutą 2008 m., siekdama ginti tradicinę krikščionišką seksualinę etiką, „liūdniausias viso šio ideologizuoto ginčo aspektas yra tai, kad eiliniai žmonės priima gyvenimą keičiančius sprendimus, remdamiesi pseudomokslu.“

„Daugelis moterų įsitikina, kad turėti vaiką su kita moterimi bus toks pats patyrimas, kaip ir su vyru. Tačiau kai gyvenimas parodo, kad taip nėra – dažnai jau būna per vėlu pakeisti kryptį“, – sakė ji. – „Tuo metu jau būna gimęs vaikas, kuriam iš tiesų reikia tėvo, o motina negali to suteikti.“

The post Naujas tyrimas patvirtino, kad vaikams, augintiems homoseksualų porų, sekasi prasčiau nei tiems, kurie augo santuokoje appeared first on LAIKMETIS.

Tyrimas, atliktas 2025 m. sausį apklausus 2 656 suaugusius JAV gyventojus, parodė, kad žmonės, kurie bent kartą per pastarąją savaitę skaitė Bibliją, jaučia gerokai mažesnį streso ir nerimo lygį nei tie, kurie išvis nesilietė prie Rašto. Be to, jie pasižymi didesniu vilties pojūčiu ir rečiau patiria vienišumo jausmą, praneša krikščioniškasis portalas crosswalk.com.

„Mūsų duomenys patvirtina: viskas, ką žmonės daro dėl savo gerovės – sportas, susitikimai su draugais ar savanorystė – prisideda prie pilnavertiškesnio gyvenimo. Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie reguliarų Biblijos skaitymą“, – pabrėžia Džonas Farkuaras Pleikas (John Farquhar Plake), inovatyvių programų vadovas ir pagrindinis „State of the Bible“ ataskaitų redaktorius.

Jis priduria: „Sąsajos tarp Šventojo Rašto skaitymo ir streso, nerimo bei vienišumo mažėjimo yra net stipresnės nei meditacijos, fizinių pratimų ar bendravimo su draugais atveju. Tie, kurie reguliariai kreipiasi į Dievo Žodį, randa jame paguodą sunkiu metu, viltį ateičiai ir vis augantį Dievo meilės suvokimą.“

Tyrimas taip pat parodė, kad tarp reguliariai Bibliją skaitančių žmonių:

– 71 % per pastarąją savaitę sportavo (tarp retai ar visai neskaitančių – 65 %);
– 73 % bendravo su draugais (nacionalinis vidurkis – 66 %);
– 27 % dalyvavo savanoriškoje veikloje, o tarp tų, kurie Bibliją skaito nereguliariai – tik 13 %.

Taigi, reguliarus Šventojo Rašto skaitymas ne tik stiprina tikėjimą, bet ir teigiamai veikia gyvenimo būdą – padeda žmonėms būti aktyvesniems, labiau įsitraukusiems į visuomenę ir emociškai atsparesniems.

The post Naujausias tyrimas skelbia, kad reguliarus Biblijos skaitymas geriną psichinę savijautą appeared first on LAIKMETIS.

Atradimas padarytas tikrinant informaciją, kad dokumentų gali būti medinėje Šv. Juozapo bažnyčios palėpėje.

Pirminės apžiūros duomenimis, rasti XVIII–XX amžiaus dokumentai yra Ukmergės apskrities Šešuolių valsčiaus tarpukario veiklos bylos, bažnytinės metrikacijos knygos ir gyventojų asmens dokumentai.

„Manau, tai vienas didžiausių dokumentų komplektų, kurie buvo laikyti dingusiais, bet netikėtai atrasti“, – sakė ekspedicijos vadovas, VU Istorijos fakulteto prodekanas Norbertas Černiauskas.

Anot jo, rasta šimtai nuoseklių bylų, tūkstančiai dokumentų.

„Visas šis radinys svarbus ne tik Šešuolių apylinkių gyventojams, bet ir Aukštaitijos regionui bei visai Lietuvai. Be to, dokumentai mena Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo įvykius. Tikėtina, kad atidus jų nagrinėjimas prisidės prie ne vieno rimto mokslinio atradimo ir istorinio vertinimo“, – teigė N. Černiauskas.

Anot vyriausiosios Lietuvos archyvarės Ingos Zakšauskienės, kiekvienas dokumento grįžimas į archyvus – nesvarbu, ar tai būtų šimtmečio senumo bažnytinės metrikos, ar pogrindinėje spaustuvėje spausdinti partizanų laiškai – reikšmingas žingsnis.

„Tai ne tik praeities išsaugojimas, bet ir mūsų pačių ryšio su istorija atkūrimas. Tik rinkdami šias dėlionės dalis galime matyti pilnesnį savo praeities vaizdą“, – tvirtino ji.

Rasti dokumentai bus perduoti Lietuvos centriniam valstybiniam archyvui.

Specialistai juos restauruos ir priskirs tinkamiems fondams.

Bažnytinės metrikacijos knygos bus nuskenuotos ir grąžintos Šešuolių parapijai.

The post Šešuolių bažnyčioje aptikti vertingi dokumentai appeared first on LAIKMETIS.

Archeologai, dirbantys senoviniame Olimpų mieste, atrado mozaikinį užrašą, įrengtą prie bažnyčios įėjimo šioje vietovėje, taip pat iki tol nežinomus mozaikinių grindų fragmentus tame pačiame pastate.

Manoma, kad užrašas „Tik tie, kurie eina teisumo keliu, gali čia įžengti“ turi religinę ir socialinę reikšmę, ypač ankstyvojo krikščionybės laikotarpio kontekste šiame regione. Ši frazė, tikėtina, tarnavo kaip simbolinė slenksčio žinia ankstyviesiems krikščionims lankytojams.

Šis atradimas yra dalis visos serijos radinių, toliau atveriančių turtingą archeologinį Olimpų paveldą – miesto, kuris klestėjo helenistiniu, romėnų ir Bizantijos laikotarpiais.

Įsikūręs Viduržemio jūros pakrantėje dabartinės Turkijos teritorijoje, Olimpai buvo vienas svarbiausių senovinės Likijos miestų. Susiformavęs helenistiniu laikotarpiu, vėliau tapo svarbia romėnų gyvenviete ir išlaikė savo reikšmę iki pat Bizantijos laikų.

Kasinėjimai šioje vietoje vykdomi nuo 2006 metų, o per pastaruosius ketverius metus archeologų grupės dirba be pertraukų ištisus metus.

Buvo atrasta daugybė svarbių statinių, įskaitant 1-ąją ir 3-ąją bažnyčias, įėjimo kompleksą, vyskupo rūmus, romėnų tiltą, monumentalias kapavietes ir turtingai dekoruotus mozaikinius pastatus.

Be religinių statinių, archeologų grupė dirba ir teritorijose, kurios iš pradžių buvo romėnų laikotarpio nekropoliai, tačiau dėl gyventojų augimo Bizantijos laikotarpiu buvo paverstos gyvenamosiomis zonomis.

2025 metų kasinėjimai bus sutelkti į keletą pagrindinių vietų: vakarinį nekropolį, centrinį šventyklos kompleksą, vyskupo rūmus ir 3-ąją bažnyčią. Taip pat planuojama per artimiausius dvejus metus užbaigti darbus šiaurinėje miesto dalyje, o tuomet aktyviau tęsti tyrimus pietuose.

The post Senoviniame Olimpų mieste atrastos bažnyčios liekanos appeared first on LAIKMETIS.

Atradimas, sukrėtęs pasaulį

1947 metais 15-metis beduinas Muhamedas ad-Dibas ganė ožkas netoli Negyvosios jūros. Vienai pasiklydus, berniukas netikėtai aptiko urvą, kuriame gulėjo keli moliniai ąsočiai su sunykusiais ritiniais. Tai buvo pirmasis susidūrimas su tuo, kas vėliau taps Kumrano ritinių lobynu – daugiau nei 900 rankraščių fragmentų, parašytų hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis. Tai seniausi žinomi Senojo Testamento rankraščiai, datuojami III a. pr. Kr. – I a. po Kr. laikotarpiu.

Technologijos ir tikėjimas – partneriai pažinimo kelyje

„Pasekmės – gilios“, – pabrėžia vienas iš naujojo tyrimo autorių, Groningeno universiteto dirbtinio intelekto docentas Marufas Dali. „Dabar mokslininkai gali vėl grįžti prie seniai keliamų klausimų: kada paplito vieni ar kiti bibliniai tekstai, ir kaip šie užrašai susiję su politiniais bei kultūriniais lūžiais Senovės Judėjoje.“

DI padėjo mokslininkams identifikuoti skirtingų raštininkų stilius, nustatyti tikslų datavimą ir analizuoti, kaip tekstai atspindėjo to meto kultūrines transformacijas. Naująjį metodą galima pritaikyti ir kitiems dar neištirtiems Kumrano rankraščiams – o tarp jų yra ir tokie, kurie iki šiol išlieka tikra mįsle.

Paslaptingi variniai ritiniai

1953 metų kovą prancūzų archeologas Anri de Kontensonas viename iš urvų atrado du didelius, pažaliavusius cilindrus. „Tai buvo neįtikėtina. Niekada nebuvau matęs nieko panašaus“, – rašė jis. Paaiškėjo, kad tai variniai ritiniai su tekstu vidinėje pusėje. Tačiau per amžius metalas buvo taip suplonėjęs, kad ritiniai būtų subyrėję, jei kas nors juos mėgintų išvynioti. Jie buvo perduoti Jeruzalės Rokfelerio muziejui. Kalbininkai iššifravo tik kelis žodžius: „užkasta“, „kask“, „auksas“, „sidabras“.

Tikrasis turinys: šventyklos lobiai?

1956 m. ritiniai buvo supjaustyti siauromis metalo juostelėmis ir tekstą pagaliau pavyko perskaityti. Jame rašoma:
„Didžiojoje cisternoje, esančioje kolonų salės kieme, įdubime priešais duris, kampe, paslėpta 900 talentų aukso. Cisternoje po rytine siena – 600 sidabro luitų. Prie didžiosios upės paslėpta 12 talentų aukso. Pranašo kape pietiniame kampe po antrąja kolona yra indas su auksinėmis figūrėlėmis ir papuošalais.“

Iš viso dokumente paminėtos 65 slėptuvės su 1285 talentais aukso ir 666 talentais sidabro. Vienas hebrajiškas talentas svėrė apie 35 kg – tai reiškia šimtus tonų tauriųjų metalų.

Likimo ironija

Kas šių lobių savininkai? Ir kur jų ieškoti? Dalis tyrėjų, tarp jų ir britų archeologas Johnas Allegro, buvo įsitikinę, kad čia aprašyti legendiniai Jeruzalės šventyklos lobiai, kuriuos minėjo ir Biblija: „Saliamonas aptraukė Namų vidų grynu auksu".

Tačiau 70 mūsų eros metais šventykla buvo sunaikinta romėnų. Dalis relikvijų buvo išvežta, tačiau, kaip rašė Juozapas Flavijus, brangenybės galėjo būti paslėptos. Allegro organizavo ekspedicijas Jeruzalės apylinkėse ir Kumrane, bet nesėkmingai. 1988 m., prieš pat jo mirtį, netoli tos pačios olos rastas senovinis ąsotis, tačiau jis buvo tuščias – ir, kaip paaiškėjo, pagamintas vėlesniais laikais.

Neįtikėtina hipotezė – lobiai Egipte?

1962 m. Allegro tautietis Robertas Featheris iškėlė alternatyvią teoriją: ritiniuose galbūt kalbama apie lobius Egipte. Jis įžvelgė užuominas į žydų vergovę ir išėjimą iš Egipto. Jo teigimu, „didžioji upė“ – tai Nilas, o „pranašas“ – ne kas kitas, kaip faraonas Echnatonas (tekste buvo graikiška anagrama ХНТХ).

1963 m. Featheris nuvyko į Amarnoje esančią faraono kapavietę, kur rado minėtą pietinį kampą, kolonas ir net užkastą mažą ąsotį su auksinėmis figūrėlėmis ir luitais. Tačiau Egipto valdžia neleido atlikti išsamesnių kasinėjimų.

Ateitis – su dirbtiniu intelektu?

Vėliau iškilo ir kitų teorijų: vieni mano, kad viską jau seniai išsivežė romėnai, kiti teigia, kad tai tik legenda. Tačiau dabar, pasitelkus dirbtinį intelektą, šimtmečius neatskleistos paslaptys pagaliau gali būti išnarpliotos. Galbūt netolimoje ateityje mokslininkai iš Groningeno pasieks ir varinius ritinius – ir tuomet pasaulis sužinos didžiausią Kumrano ir Jeruzalės šventyklos paslaptį.

The post Dirbtinis intelektas padeda atskleisti Kumrano ritinių ir Jeruzalės šventyklos lobių paslaptis appeared first on LAIKMETIS.

Jau sulaukę ketverių metų dauguma vaikų geba sklandžiai bendrauti žodžiu, o būdami šešerių–septynerių – jau supranta ir gali reikšti mintis raštu. Šie unikalūs gebėjimai bendrauti gimtąja kalba akivaizdžiai išskiria žmones iš visų kitų gyvų būtybių. Iš kur ši išskirtinė savybė?

Evoliucijos šalininkai tvirtina, kad pasaulio kalbos išsivystė spontaniškai, be jokio išankstinio sumanymo. Dauguma teorijų kalbos kilmę sieja su didėjančia žmogaus smegenų apimtimi, dėl kurios esą fiziologiškai tapo įmanoma kalbos raida. Pavyzdžiui, lingvistė Jean Aitchison spėja: „Skurdi fizinė aplinka skatino didesnį mėsos vartojimą, o tai lėmė smegenų augimą. Didesnės smegenys sąlygojo ankstyvą žmonių gimimą ir ilgą vaikystę, kurios metu motinos bendrauja su kūdikiais.“

Tačiau jei evoliucinė teorija teisinga, kodėl toks pranašumas kaip kalba neišsivystė pas kitus gyvūnus? Kodėl neegzistuoja pereinamosios komunikacijos formos? Kodėl visos kalbos, net pačios seniausios, yra tokios sudėtingos? Į šiuos klausimus evoliucijos teorija neturi tenkinančių atsakymų.

Gebėjimas kalbėti yra glaudžiai susijęs su specifine žmogaus smegenų struktūra ir unikalia balso aparato sandara. Tyrimai parodė, kad žmogaus kalba tiesiogiai priklauso nuo tam tikrų smegenų sričių neuroninių tinklų. Apie 97 % žmonių kalbai svarbios Broca ir Wernicke sritys yra tik kairiajame pusrutulyje.

Žmogaus „balso aparatas“ anatomiškai neturi analogų gyvūnų pasaulyje. Fiziologiniai kalbai būtini komponentai apima viršgerklės balsinį traktą, gerklas ir pojoslinę sistemą. Net artimiausi žmogaus giminaičiai – šimpanzės – neturi anatominės „įrangos“, reikalingos kalbai.

Įdomu, kad geriausiai žmogaus kalbą mėgina imituoti ne primatai, o paukščiai. Kaip pažymi neurologas Terrence'as Deaconas, „dauguma paukščių vokaliniu požiūriu gerokai pralenkia bet kurį žinduolį“. Tačiau net ir talentingiausios papūgos geba mėgdžioti garsus, nesuprasdamos jų prasmės.

Bonobo vardu Kanzi, kuris išmoko naudotis klaviatūra su simboliais, istorija rodo, kad net pačios protingiausios beždžionės po daugelio metų intensyvių mokymų pasiekia nebent dvejų metų vaiko lygį. Tuo tarpu žmonės nuo gimimo turi įgimtą, vidinį gebėjimą įsisavinti ir perteikti sudėtingą kalbą.

Įžymus lingvistas Noamas Chomsky iškėlė teoriją apie „universaliosios gramatikos“ egzistavimą – tai biologinių jungiklių sistema, leidžianti vaikystėje aktyvuoti sudėtingos kalbos struktūras. Stiprų šios teorijos pagrindimą suteikė dešimtmetį trukęs tyrimas, atliktas su 500 kurčių vaikų Managvoje (Nikaragva), kurie be išorinės pagalbos sukūrė nuoseklią ir gramatinę ženklų kalbą.

Pasaulyje egzistuoja daugiau nei 6800 kalbų, ir nė viena jų negali būti vadinama „primityvia“. Kaip pastebėjo paleontologas George'as Gaylordas Simpsonas: „Net tautos, turinčios pačias paprasčiausias kultūras, pasižymi aukšto lygio kalbomis su sudėtinga gramatika ir gausiu žodynu... Net seniausia rekonstruojama kalba yra jau sudėtinga ir moderni.“

Biblijoje kalbų atsiradimas paaiškinamas Babelio bokšto istorijoje (Pr 11, 1–9). Po tvano Nojaus šeima kalbėjo viena kalba, kuri perduota jų palikuonims. Kai žmonės nepakluso Dievo įsakymui išsisklaidyti po Žemę, Dievas stebuklingai įsikišo ir padalijo žmoniją į skirtingas kalbines grupes.

Faktas išlieka: kalba yra išskirtinai žmogiška savybė. Visos pastangos paaiškinti jos kilmę iš evoliucijos perspektyvos stringa dėl žinių apie kalbos pradžią stokos ir dėl to, kad gyvūnų pasaulyje nėra nė vienos rūšies, turinčios „pereinamąją“ komunikacijos formą. Žmogus geba kalbėti todėl, kad Dievas jį sukūrė su šiuo gebėjimu.

The post Kodėl žmonės kalba, o gyvūnai – tyli? appeared first on LAIKMETIS.

Kaip praneša CBN News, McColloughas, anksčiau dėstęs Centro koledže Kentukio valstijoje, įsitikinęs, kad garsusis stebuklas įvyko ne Kafr Kanos mieste, kaip paprastai manoma, bet maždaug 8 km. atstumu į šiaurę, archeologinėje vietovėje Hirbet Kanoje.

„Mes atradome didelį urvų kompleksą, kuris buvo naudojamas krikščionių piligrimų, atvykdavusių pagerbti stebuklo vietos“, – tvirtina mokslininkas. Pasak jo, komplekse matyti senoviniai įrašai, kryžių simboliai ir užuominos į Jėzaus vardą, o visa vieta buvo aktyviai lankoma maždaug prieš 1500 metų.

Hirbet-Kana, kaip nurodo istorikai, buvo žydų miestas, gyvavęs nuo 323 m. pr. Kr. iki 324 m. po Kr. Kai kuriuose kryžiuočių laikų žemėlapiuose ši vietovė taip pat siejama su biblijine Kana.

Pirmasis Jėzaus stebuklas aprašytas Evangelijos pagal Joną 2-ajame skyriuje. Joje pasakojama, kaip Jėzus, dalyvaudamas vestuvėse kartu su savo mokiniais ir motina Marija, pavertė vandenį vynu, kai šventėje baigėsi gėrimai. Šis įvykis, anot evangelisto Jono, buvo pirmasis ženklas, parodęs Jėzaus dieviškumą ir sustiprinęs mokinių tikėjimą.

Nors archeologiniai tyrimai Hirbet-Kanoje dar nėra baigti, profesoriaus McCollougho atradimai jau sukėlė susidomėjimą tarp biblinės istorijos tyrinėtojų bei piligrimų bendruomenių.

The post Amerikiečių istorikas teigia atradęs vietą, kurioje įvyko pirmasis Jėzaus stebuklas appeared first on LAIKMETIS.