Tačiau ar tikrai šis vaizdas istoriškai pagrįstas? O gal tai tik sumaniai sukurta „žvirblių baidyklė“, kurią XIX a. vadinamieji „švietėjai“ naudojo ideologinėje kovoje, priešpastatydami „proto šviesą“ tariamai „prietarų tamsai“?

Faktai piešia visai kitokį paveikslą. Pradėkime nuo Antikos.

Senovės graikai: ne primityvai, o mokslo pionieriai

Įsivaizdavimas, kad senovės graikai buvo naivūs stebėtojai, neturėję supratimo apie pasaulio sandarą, yra klaidingas. Graikų filosofai ir mokslininkai ne tik žinojo, kad Žemė yra apvali (apie tai rašė Pitagoras, Platonas, Aristotelis), bet ir sėkmingai bandė ją išmatuoti.

III a. pr. Kr. Eratostenas Kirenietis, naudodamasis paprastais geometrijos principais ir Saulės šešėlių stebėjimais skirtinguose miestuose, apskaičiavo Žemės perimetrą su stebėtinai maža paklaida, net ir pagal šiuolaikinius standartus. Aristotelis pateikė empirinį įrodymą apie Žemės apvalumą: besikeičiantis žvaigždėto dangaus vaizdas keliaujant į pietus bei apvalus Žemės šešėlis Mėnulio užtemimų metu.

Nors jų kosmologiniai modeliai buvo geocentriniai (iki Aristarcho iš Samo, kuris pasiūlė heliocentrinę sistemą dar gerokai prieš Koperniką), jie buvo paremti stebėjimais ir matematiniais skaičiavimais, o ne primityviais mitais.

Krikščionybė: ne mokslų priešė, o jų lopšys?

Ne mažiau klaidingas yra mitas apie amžiną krikščionybės ir mokslo konfliktą. Viduramžių Europą dažnai piešiame kaip „tamsiuosius amžius“, kur Bažnyčia esą slopino pažinimą. Tikrovė – visai kitokia.

Žinių išsaugojimas: Būtent vienuolynai išsaugojo nemažą dalį antikinio paveldo, įskaitant Aristotelio veikalus, tapusius viduramžių gamtos filosofijos (t. y. to meto mokslo) pagrindu. Tokie krikščionių mąstytojai kaip Tomas Akvinietis aktyviai įtraukė aristoteliškąją filosofiją, fiziką ir logiką į savo filosofinę sistemą.

Universitetų atsiradimas: Viduramžiai – tai laikotarpis, kai buvo įkurti pirmieji Europos universitetai (Bolonijoje, Paryžiuje, Oksforde, Kembridže ir kt.), dažnai su Bažnyčios parama. Būtent šie žinių centrai nutiesė kelią būsimai mokslo revoliucijai.

Tikintys mokslininkai: XVI–XVII a. mokslo revoliucijos veikėjai dažnai buvo giliai tikintys krikščionys. Kopernikas, pasiūlęs heliocentrinį modelį, buvo kanauninkas. Johanas Kepleris, atradęs planetų judėjimo dėsnius, laikė mokslą dieviškosios tvarkos pažinimu. Galilėjus, kurio ginčas su Bažnyčia buvo labiau susijęs su politika ir Šventojo Rašto aiškinimu nei su mokslu, iki gyvenimo pabaigos liko ištikimas katalikas ir artimas popiežiaus draugas. Niutonas, klasikinės mechanikos kūrėjas, rašė daug teologinių traktatų. Vėliau – Blezas Paskalis, Gregoras Mendelis (genetikos pradininkas, augustinų vienuolis), Žoržas Lemetras (kunigas, Didžiojo sprogimo teorijos autorius) – sąrašą galima tęsti. Šie žmonės nematė prieštaros tarp tikėjimo ir mokslinės tiesos paieškų.

Mitų kalba: vėžliai, drambliai ir pasaulio tvarka

O kaipgi tie vėžliai ir drambliai? Šie vaizdiniai, atėję daugiausia iš hinduistinės mitologijos, nebuvo fiziniai pasaulio sandaros aprašymai. Tai simbolinė kalba, išreiškianti esmines idėjas:

Vėžlys – stabilumo, ilgaamžiškumo, ištvermės ir kosminės tvarkos simbolis.

Drambliai – jėgos, tvirtumo ir atramos simboliai.

Pasaulio „pastatyto“ ant šių būtybių, nebuvo siekiama pateikti kaip naivaus fizinio modelio – tai buvo metafora, pabrėžianti tvarką, struktūrą ir pamatines galias. Paraidžiui interpretuoti šiuos mitus – reiškia nesuprasti jų prigimties ir paskirties.

Laikas atskleisti tiesą

XIX a. ideologai, siekę įtvirtinti pozityvistinės mokslo sampratos pranašumą, sąmoningai kūrė karikatūrinį praeities vaizdą – kaip esą neišprususių, prietaringų, religijos sukaustytų epochų.

Ši propaganda iškreipė mūsų supratimą apie istoriją, sukurė dirbtinius priešpriešos naratyvus (mokslas prieš religiją) ir užtamsino tikruosius mūsų protėvių pasiekimus bei pasaulėžiūrų sudėtingumą. Šį mitą, kuris kartais kartojamas iki šiol, būtina paneigti.

Laikas pripažinti žmogaus intelektinės istorijos sudėtingumą ir turtingumą, atsisakant supaprastintų ir ideologiškai angažuotų pasakojimų apie „plokščią žemę“ ir tariamą krikščionybės reakcingumą.

The post „Plokščios Žemės“ mitas appeared first on LAIKMETIS.

Praėjusią savaitę apklausų bendrovės „Pew Research“ paskelbto tyrimo duomenimis, 30 % amerikiečių bent kartą per metus pasinaudoja bent viena iš šių ezoterinių praktikų. Populiariausia iš jų – astrologija (28 %), toliau seka taro kortos (11 %) ir būrėjai (6 %).

Katalikų Bažnyčios katekizmas aiškiai atmeta „visas būrimo formas“, teigdamas, kad jos „prieštarauja vien Dievui prideramai pagarbai, meilės kupinai Dievo baimei.“ (Nr. 2116).

Tyrimas taip pat rodo, kad tiek religingi, tiek nereligingi amerikiečiai vienodai linkę tikėti astrologija.

Didžiausia tikinčiųjų dalis, mananti, jog būrimasis iš kortų, astrologija ar būrėjų paslaugos gali suteikti įžvalgų, yra tarp ispanakalbių katalikų, juodaodžių protestantų ir su jokia konkrečia religija nesitapatinančių suaugusiųjų.

Tuo tarpu ateistai ir baltaodžiai evangelikai dažniausiai teigia niekada nesinaudojantys tokiomis praktikomis. Išsiskiria jaunesni suaugusieji – ypač jaunos moterys – kurios dažniau tiki astrologija ir skaito horoskopus, nurodo tyrimas. Tarp 18–49 metų moterų 43 % sako tikinčios astrologija.

Be to, tyrimas parodė, kad LGBT tapatybę deklaruojantys amerikiečiai taip pat dažniau linkę į ezoterines praktikas. Apie pusė LGBT amerikiečių bent kartą per metus domisi astrologija, o taro kortomis jie naudojasi tris kartus dažniau nei heteroseksualūs suaugusieji.

The post Astrologija, taro kortos ir būrimai JAV išlieka populiarios praktikos - apklausa appeared first on LAIKMETIS.

Kas nutiko?

2024 m. liepos 29 d. Lucy Connolly, 42 metų motina, sureagavo į Sautporte įvykusį tragišką išpuolį, kurio metu žuvo trys mergaitės. Paveikta įtampos, ji socialiniame tinkle „X“ parašė:

„Masinis deportavimas – dabar. Tegul, jei reikia, visi prakeikti viešbučiai, pilni tų niekšų, dega. Ir kartu su jais pasiimkite išdavikišką vyriausybę bei politikus. Man fiziškai bloga vien pagalvojus, ką dabar teks iškęsti toms šeimoms. Jei dėl to būsiu laikoma rasiste – tebūnie.“

Įrašas sulaukė apie 310 tūkstančių peržiūrų per 3,5 valandos, kol buvo ištrintas. Tačiau 2024 m. spalį Connolly buvo nuteista 31 mėnesiui kalėjimo už rasinės neapykantos kurstymą, o 2025 m. gegužę jos apeliacija buvo atmesta.

Teismas nustatė, kad žinutė buvo pavojinga ir galėjo skatinti smurtinius veiksmus. Nors Connolly pareiškė apgailestavimą, teismas nurodė, kad ji menkai suvokia savo poelgio rimtumą.

Žingsnis policinės valstybės link

Ashendenas komentare teigia, kad ši byla atskleidžia gilesnę tendenciją: „Tai buvo tviterio įrašas, ne bomba. Ir vis dėlto į jį atsakyta kaip į kibernetinį terorizmą.“ Anot jo, tokia neproporcinga bausmė atspindi vykdomosios valdžios norą įbauginti visuomenę, kad žmonės bijotų laisvai kalbėti.

Jis pabrėžia dvigubus standartus, primindamas kitus atvejus, kai asmenys, tokie kaip politikas Ricky Jones, raginę susidoroti su oponentais, nebuvo sulaikyti ir vis dar laukia teismo. Šis Leiboristų partijos tarybos narys buvo nufilmuotas sakantis miniai: „Turime jiems perpjauti gerkles ir jų atsikratyti“ (o „jiems“, regis, turėti omenyje baltaodžiai protestuotojai).

„Tokie iškilūs akademikai kaip profesorius Davidas Betzas (Deividas Betzas) iš Londono King's College perspėjo, kad mūsų visuomenėje jau bręsta pilietinis karas – o jo pradžia, galima sakyti, jau įvyko, vystantis pirmiesiems pilietinio ir politinio smurto etapams.

Mažiausia, ką turėtume padaryti – katalikiška sąžine reaguoti į civilių ir žmogaus teisių krizę, kurios simboliu tapo teismų sprendimų nelygybė“, - ragina britų teologas.

Katalikų tylėjimas

Ashendenas griežtai vertina katalikų bendruomenės reakcijos stoką: „Paskutinius penkiasdešimt metų katalikai garsiai smerkė neteisingumą Lotynų Amerikoje ar Afrikoje. Bet kai teisingumas žlunga mūsų pačių šalyje – mes tylim. (...) Katalikų bendruomenės tyla ypač išryškėja JAV viceprezidento JD Vance'o protesto fone – jis perspėjo dėl prekybinių sankcijų Europai, jei ši toliau bandys įtvirtinti švelnųjį totalitarizmą, pažeidžiantį piliečių teises ir laisves.“

Jis primena: „Katalikiškoji tradicija labai aiškiai apibrėžia kataliko pareigą priešintis korumpuotai valstybei.

Šv. Tomas Akvinietis, nors ir neragino maištauti, leido priešintis kraštutiniais atvejais. Jei valstybė tampa tironiška – nuosekliai neigia teisingumą ir veikia prieš bendrąjį gėrį – ji praranda teisėtą valdžią. Savo veikale De Regno („Apie karaliavimą“) jis teigia, kad tironą, veikiantį savo naudai, o ne teisingumui, galima nuversti – idealiu atveju taikiai ar institucinėmis priemonėmis.

Akviniečio požiūriu, natūralioji teisė (protingas gėrio ir blogio pažinimas) yra viršesnė už žmonių sukurtąją. Jei valstybės veiksmai prieštarauja natūraliajai teisei, piliečiai turi moralinį pagrindą prieštarauti ir neprivalo paklusti neteisingiems įsakymams.“

Politiniai ir tarptautiniai atgarsiai

Buvęs ministras pirmininkas Borisas Johnsonas (Borisas Džonsonas) įspėjo, kad Jungtinė Karalystė „praranda žodžio laisvės reputaciją“, nes policija vis dažniau reaguoja į internetinius pasisakymus. Jis smerkė „beprotišką ir nežmonišką sprendimą“ ir sakė: „Starmerinė Britanija virsta policine valstybe, kur visi turime bijoti beldimo į duris dėl ištartos frazės... Dabar Jungtinėje Karalystėje policija kasmet atlieka per 10 000 areštų dėl pasisakymų internete – daugiau nei Rusijoje, ir šis nuosprendis yra dar viena propagandinė dovana Vladimirui Putinui.“

„Kai buvęs premjeras įspėja, kad šalis virsta policine valstybe, būtų kvaila nusukti akis ir apsimesti, kad nieko nevyksta“, - rašo G. Ashenden.

Laisvo žodžio sąjungos generalinis sekretorius Toby's Youngas (Tobis Jangas) siekia pabrėžti disproporciją dar ryškesniu pavyzdžiu – imigrantų seksualinių išnaudotojų gaujomis: „Kaip gali būti teisinga, kad Lucy nuteista daugiau nei dvejiems su puse metų už vieną tviterio įrašą, kai vaikų seksualiniu išnaudojimu kaltinami gaujų nariai, prisipažinę dėl kaltės, gauna švelnesnes bausmes?“

Jis priduria: „Lucy turėtų būti namie su dukra ir vyru, o ne pūti kalėjime… Niekas neginčija, kad jos įrašas buvo įžeidus, bet bausmė yra akivaizdžiai neproporcinga.“

Ashendenas apibendrina: „Jei nesugebame atsibusti, matydami, kaip motina neteisingai atskiriama nuo savo dukros ir vyro dėl vieno neapgalvoto įrašo – kas tada mus sukrės?“

Gavinas Ashendenas komentare The Catholic Herald Lucy Connolly byla tampa simboliu platesnio proceso – valstybės virsmo į struktūrą, kurioje neapykantos kalbos įstatymai naudojami selektyviai, o žodžio laisvė vis dažniau paminama.

The post Lucy Connolly byla: iššūkis sąžinėms ir britų visuomenės pagrindų erozija appeared first on LAIKMETIS.

Tinklalapis gionata.org, vienijantis LGBT+ krikščionių grupes, paskelbė šių metų maldos budėjimų (vigilijų) žemėlapį, kuriame – daugiau kaip 60 renginių Italijoje ir kitose Europos šalyse. Kaip teigiama pranešime, šios „ekumeninės maldos“ vyksta nuo gegužės 9 d. iki birželio 13 d. tokiuose miestuose kaip Milanas, Roma, Neapolis, Florencija, Barselona, Krokuva, Varšuva ir kt. Siekiama įtraukti įvairių konfesijų atstovus, tačiau vis daugiau iniciatyvų vyksta katalikiškuose kontekstuose.

Katalikų vyskupai – tarp dalyvių

Maldos budėjimams vadovaus ir keli Katalikų Bažnyčios hierarchai. Tarp jų – Fano vyskupas Andrea Andreozzi, Pezaro arkivyskupas Sandro Salvucci, Florencijos arkivyskupas Gherardo Gambelli, Kremonos vyskupas Antonio Napolioni ir Parmos ganytojas Enrico Solmi (portalas La Nuova Bussola Quotidiana yra itališkas - red. past.). Kai kuriais atvejais jie prisijungs prie renginių, kurių metu naudojami LGBT simboliai, tokie kaip vaivorykštinės stulos.

Tuo tarpu Lugane (Šveicarija), kaip skelbia žiniasklaida, vietos vyskupas, priešingai, sustabdė tokią iniciatyvą, kuri turėjo vykti protestantų bažnyčioje.

Organizuota strategija, ne spontaniškas judėjimas

Svarbu pastebėti, kad šios iniciatyvos nėra pavienės ar spontaniškos. Jas remia tokios struktūros kaip Tikėjimo, lyties ir lytiškumo komisija, priklausanti protestantiškoms bažnyčioms (baptistams, metodistams, valdiečiams), bei Global Network of Rainbow Catholics – pasaulinė LGBT katalikų organizacija, kurios tinklalapis veikia kaip šių akcijų koordinavimo centras.

Bažnyčios mokymas – ar vis dar galioja?

Šios iniciatyvos kelia klausimą: ar vyskupai, dalyvaujantys tokiose budėjimuose, prisimena oficialų Bažnyčios mokymą? Dar 1986 m. tuometinis Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Josephas Ratzingeris (vėliau – popiežius Benediktas XVI) paskelbė dokumentą „Laiškas apie homoseksualių asmenų pastoraciją“, kuriame perspėta dėl grupių, darančių spaudimą Bažnyčiai keisti jos mokymą apie žmogų ir kūriniją.

Dokumente nurodoma, kad kai kurios grupės, save vadinančios katalikiškomis, realiai nepalaiko Bažnyčios Magisteriumo, o kartais jam net atvirai prieštarauja. Vyskupai raginami būti ypač budrūs tokių programų atžvilgiu.

Kardinolas Mülleris: homofobija – išgalvotas terminas

Vokietijos kardinolas Gerhardas Ludwigas Mülleris, buvęs Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas, neseniai interviu pareiškė, kad „homofobija paprasčiausiai neegzistuoja“ ir yra „ideologinis įrankis, kuriuo siekiama valdyti žmonių sąmonę“. Jo nuomone, LGBT judėjimas stokoja mokslinių argumentų, todėl kuria ideologiją, kuri primena marksistinę pasaulėžiūrą – ne tikrovė formuoja mąstymą, o mąstymas kuria savo „tikrovę“.

Pasak Müllerio, kai kurie vyskupai šiandien tiesiog bijo pasakyti tiesą ir leidžiasi bauginami. „Pirmųjų amžių krikščionys buvo metami žvėrims – šiandien tikintieji draskomi psichologiniu teroru, pasinaudojant žmonių nežinojimu“, – sakė jis.

Meilė visiems – bet ne ideologijai

Bažnyčia turi pašaukimą mylėti kiekvieną žmogų, taip pat ir tuos, kurie jaučia trauką tos pačios lyties asmenims. Tačiau, kaip pabrėžia kardinolas Mülleris, meilė nereiškia paklusimo genderizmo propagandai. Krikščioniškas gailestingumas neturėtų virsti ideologiniu nuolaidžiavimu.

Ar šis balsas bus išgirstas? Ar vyskupai, kuriems patikėta ginti Bažnyčios tikėjimą, ištars aiškų žodį? Gegužė – metas Marijos garbei ar gender ideologijai?

The post LGBT maldos budėjimų banga pasiekia Bažnyčią appeared first on LAIKMETIS.

Ši bažnyčia siejama su 2022-aisiais įvykdytu ekspremjero Shinzo Abe (Šinzo Abės) nužudymu.

Švietimo ministerijos atstovas spaudai naujienų agentūrai AFP teigė, kad Tokijo apygardos teismas „išleido įsakymą panaikinti“ Susivienijimo bažnyčios skyrių Japonijoje.

Ši religinė sekta įkurta Pietų Korėjoje, o jos sekėjai kartais vadinami munistais pagal jos mirusio įkūrėjo Sun Myung-moono (Sun Mjungmuno) pavardę.

Buvęs premjeras Sh. Abe – ilgiausiai tarnavęs Japonijos lyderis – 2022-aisiais buvo nušautas rinkimų kampanijos metu, kaip įtariama, vyro, kuris piktinosi Susivienijimo bažnyčia.

Pranešama, kad žudikas supyko dėl to, kad jo motina paaukojo Bažnyčiai apie 100 mln. jenų (tuo metu – apie 930 tūkst. eurų).

Po ekspremjero nužudymo atlikti tyrimai atskleidė glaudžius sektos ryšius su daugeliu konservatyvios valdančiosios partijos įstatymų leidėjų. Dėl šios priežasties atsistatydino keturi ministrai.

Sekta kaltinama spaudžianti savo pasekėjus skirti jai gyvenimus griaunančias aukas. Priekaištaujama, kad jos nariai taip pat nesirūpina vaikais, nors bažnyčia neigia bet kokius nusižengimus.

The post Japonijos teismas nurodė atimti teisinį pripažinimą Susivienijimo bažnyčiai appeared first on LAIKMETIS.

Savo pranešime, pavadintame „Mąstymas ir veikimas netikrumo laikais“, Munilla pabrėžė, kad „šiam puolimui ir sistemingam naujos visuomenės primetimui negalime pasipriešinti vien kritika ir nauja politine vadovybe, veikiau reikia atsivertimo judėjimo. Iš šios krizės išbrisime tik atnaujinę šventumo siekį“.

Jis taip pat tvirtino, kad visuomenei reikia „pakeisti pasaulėžiūrą, kurioje iš kryžiaus priešų taptume kryžiaus žmonėmis“, nes, kaip pabrėžė ganytojas, „be kryžiaus nėra šlovės; didelė klaida daryti dichotomiją tarp kryžiaus ir laimės; kryžius mus veda į šlovę, o šlovė yra visiška laimė“.

Šiame kontekste jis apibūdino socializmą kaip „ideologiją, kuri yra kryžiaus priešas“, o jos sociologinės ir politinės srovės tapo „tautų kapu, kuriame ‚auklė-valstybė‘ išsprendžia visas problemas“, nesikreipdama į individų pasiaukojimą ir įsipareigojimą.

Dėl to kyla „antropologinė krizė, pakylėjanti iki įstatymo ir aukščiausio įsakymo lygmens, siekianti sukilti prieš prigimtinę tvarką, žaizdas paverčianti teisėmis, užuot priėmusi emocines žaizdas, kurios yra šeimos iširimo vaisius“.

Vyskupas pridūrė, kad „vidinę žmogaus tuštumą bandome kompensuoti vartotojiškumu ir materializmu, bėgame nuo emocinio įsipareigojimo ir atsivėrimo gyvybės dovanai, o kančia traktuojama kaip kažkas nesuderinamo su žmogaus orumu. Šis pasaulis tiek daug kenčia dėl to, kad nenori kentėti, kad bėga nuo Kristaus kryžiaus.“

The post Ispanijos vyskupas: socializmas yra „kryžiaus priešas“ appeared first on LAIKMETIS.

Svetainė pateikia net 22 vietas visoje Lietuvoje, kur tėvai savo vaikus gali nuvežti, idant šie pajustų pramogą baisiausių vaiduoklių apsuptyje.

Tarp daugelio kitų, jose siūlomos ir tokios patirtys:

– „Pragaro pasaulis atsivers nuo spalio 11 dienos iki lapkričio 3 dienos, nesuspėję išeiti, liks įkalinti gyvenimui su Liuciferiu!“

– „Liuciferio zonoje tikra pragaro kasdienybė su specialiais efektais ir gyvais gąsdintojais!“

– „Demonų ir velnių pasaulyje, gaudynės su angelais ir žmonės įdarbinti demonams!“

– „Beveik 1 kilometro ilgio take Jūsų lauks gyvi animatoriai – gąsdintojai, kurie privers Jus išbėgti klykiančius iš baimės! Pasiruoškite būti rimtai išgąsdinti…“

– „Pačius drąsiausius parko lankytojus pakviesime į 5 skirtingus siaubo kambarius– beprotnamį, landynę, psichiatrinę, skerdyklą ir pragarą“.

Visa tai su dideliu pasimėgavimu siūloma vaikams, kuriems šios šventės tamsioji pusė kelia didelį susidomėjimą. Tačiau koks šios šventės turinys?

Trumpa istorija

Mirties dievas Samhainas

Helovyno šventimas kyla iš keltų šventės Samhaino. Archeologiniu ar literatūriniu požiūriu apie keltų religines apeigas ir dievybes žinoma per mažai, tačiau atrodo, kad jų religinius metus žymėjo keturios pagrindinės „ugnies šventės“, iš kurių Samhainas buvo paskutinė ir svarbiausia.

Keltų Naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d., o išvakarėse būdavo rengiama šventė mirties dievo Samhaino garbei. Ji simbolizavo šalčio, tamsos, nykimo laiko pradžią (todėl ilgainiui imta sieti su žmogaus mirtimi). Keltai tikėjo, kad dievas Samhainas tą vakarą leidžia mirusiųjų sieloms grįžti į namus.

Ramybė su mirusiaisiais

Štai kodėl buvo svarbu sutvarkyti savo reikalus su gyvaisiais ir mirusiaisiais, ypač jei pastarieji nebuvo pakankamai pagerbti per savo gyvenimą. Taip buvo siekiama paskutinį kartą juos pamaloninti prieš prasidedant metų „nakčiai“ ir užtikrinti jų ramybę. Šią naktį esą simboliškai išnyksta riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, todėl per spiritizmą ir aiškiaregystę galima užmegzti ryšį su mirusiaisiais.

Numaldyti piktąsias jėgas

Vakare žmonės privalėdavo užgesinti židinius, druidai iš ąžuolo šakų uždegdavo laužą, jame aukodavo gyvūnus, grūdus, net žmones. Po aukojimo (manoma, piktosioms jėgoms numaldyti) kiekviena šeima nuo šio laužo vėl uždegdavo savo židinius.

Šventės metu žmonės, kad atbaidytų piktąsias dvasias, kartais vilkėdavo specialiais šiurpiais kostiumais, pagamintais iš gyvulių odos ir galvų arba išsidažydavo veidą anglimi. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį. Kad dvasios nepatektų į namus, keltai kurstė ugnį, ruošė jiems skanėstus ir palikdavo juos namo prieangyje.

Samhaino sukrikščioninimas

IX amžiuje Bažnyčia Britų salose (dabartinėje Airijoje ir Škotijoje) įsteigė Visų šventųjų iškilmės dieną, o Samhainą pavadino All Halows‘ Eve – Visų Šventųjų išvakarėmis. Iš čia ir kilo dabartinis pavadinimas – Helovynas. Helovynas užgožė Samhainą, Vėlinių išvakarės tapo budėjimo, maldos ir pasninko naktimi ruošiantis kitai dienai.

Tačiau bendruomenės išlaikė ir kai kuriuos senovinius papročius, ko gero gimė ir kitų. Vaikai ėmė vaikštinėti pas žmones ir prašinėti skanėstų. Tai turėjo būti smagi ir triukšminga diena. Kiti ėmė „vaidinti dvasias“, vaikščiodami naktį, pasišviesdami tuščiavidurėmis ropėmis, rinkdami maistą ir krėsdami bjaurius pokštus tiems, kurie atsisakydavo duoti „dovanų“. Ilgainiui klostėsi pasaulietiniai, įvairiuose regionuose skirtingi Helovyno šventimo papročiai.

Pokyčiai XIX amžiuje

Dabartinį pavidalą Helovynas pradėjo įgauti XIX amžiuje, kai airių ir škotų emigrantai, atvykę į Šiaurės Ameriką, šią šventę išpopuliarino. Mada persirenginėti vaiduokliais, vampyrais, giltinėmis ir kitokiais baisūnais kilo XIX a. pabaigoje. Šventė liko susijusi su mirusiųjų minėjimu, tačiau labiau simboliškai – katalikiška Helovyno prasmė ėmė blėsti, liko tik pramogos elementas. Būtent Amerikos visuomenės pateikta reinterpretacija Helovyną pavertė vartotojiška švente, vis labiau išstumiančia tikėjimo turinį.

Tradicija persirenginėti įvairiais kostiumais atsirado Airijoje ar Škotijoje maždaug XIX a. JAV ji išplito XX a. pradžioje. Ketvirtajame dešimtmetyje JAV parduotuvėse jau pasirodė pirmieji masinės gamybos šventiniai kostiumai. Pagal tradicijas kostiumai imituoja antgamtines, dažniausiai baisias būtybes – vaiduoklius, skeletus, raganas, velnius, vampyrus – viską, ko žmonės bijo. 

Egzistuoja ir kitas itin svarbus istorinis elementas. Nuo XIX a. keli anglosaksų ezoteriniai judėjimai populiarino ir skleidė bendravimo su mirusiaisiais (vadinamojo channelingo arba spiritizmo) ir mediumistinių gebėjimų (aiškiaregystės ir kt.) praktiką. Šie judėjimai sparčiai vystėsi, atsirado keletas okultinių grupių, kai kurios iš jų buvo atsidavusios šėtonui. Šie okultiniai judėjimai aktyviai veikia tokiose įvairiose srityse kaip muzika, menas ir literatūra, o Samhainą (taigi ir Helovyną) pasisavino kaip savo okultinės praktikos dalį. 

Svarbu žinoti, kad satanizmas, susibūręs į judėjimą Wicca vardu, pasisavino pagrindines keltų pagoniškojo pasaulio ritualinių švenčių datas. Tarp jų buvo ir Samhaino šventė naktį iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją, laikoma pagrindine švente, pradedančia švenčių kalendorių. Šėtono garbintojams, nors kiekvieną naktį iš šeštadienio į sekmadienį jie švenčia šėtoniškas apeigas, kad išniekintų krikščionių švente laikomą sekmadienį, pagrindinė jų kalendoriaus šventė, kuria prasideda šėtoniški metai, yra Helovyno naktis, per kurią švenčiamas įžengimas į tamsą.

Štai kodėl Helovynas tapo magijos, siaubo ir mirties švente, priešingai nei krikščionybė, kurios šaknys – Dievas, kuris Kristuje, nepaisant gyvenimo išbandymų, dovanoja ramybę, viltį, taiką ir džiaugsmą. Štai kodėl Lietuvoje kuriami Siaubo miesteliai skelbia: „Pragaro pasaulis atsivers nuo spalio 11 dienos iki lapkričio 3 dienos, nesuspėję išeiti, liks įkalinti gyvenimui su Liuciferiu!“.

Ką sako egzorcistai?

Lietuvos krikščioniškoje erdvėje yra pasirodę straipsnių, kuriuose nesureikšminamos Helovyno šventimo galimos neigiamos pasekmės. Mūsų nuomone, sumaniau žvelgti į tai, ką sako kunigai egzorcistai.

Kun. Francesco Bamonte, tarptautinės egzorcistų asociacijos viceprezidentas, Romos miesto egzorcistas, tiek studijuodamas istoriją, tiek praktiškai susiduriantis su Helovyno šventimo pasekmėmis, mums gali būti patikimas atskaitos taškas.

Kas yra Helovynas?  

Kun. Bamonte sako, kad Helovynas nėra rudens karnavalas, jis nėra ir sekuliari šventė, neturinti jokio religinio elemento. Iš tikrųjų tai yra pagoniškos šventės, prisidengusios smagia ir nekalta pasaulietine švente, atgaivinimas. Tai yra magijos, siaubo ir mirties šventė.

Koks šio reiškinio tikslas?

Egzorcistas teigia, kad šis reiškinys yra dalis projekto, kurio tikslas – ne tiek uždirbti pinigų, kiek puoselėti neopagonybę, okultinį ir maginį mentalitetą visuomenėje, ypač tarp vaikų, paauglių ir jaunimo. Galiausiai tai bandymas užgesinti šviesą, kurią Kristus atnešė į žemę, kad krikščioniškoji gyvenimo vizija išnyktų tarp naujųjų kartų ir būtų sugrąžinta bei paskandinta senovinėje ir slegiančioje pagonybės tamsoje.

Kas jį skatina?

Kun. Bamonte sako, kad nedaug kas žino, jog tą naktį, kaip ir prieš tai bei po jos, Blogio garbintojai, atlikdami iškrypėliškus ritualus jo garbei, aukoja jam žaidimus, pramogas ir „energiją“ visų tų, kurie, švęsdami Helovyną, daugiau ar mažiau sąmoningai prikelia tamsos pasaulį. Iš tikrųjų jie įsitikinę, kad taip stiprina velnio galią tiek visuomenėje, tiek ir savyje, kurie jį iššaukia, aukodami jam ir net aukodami jam savo artimo gyvybę.        

Antai, buvęs aukšto rango Šėtono kunigas, stebuklingai išgelbėtas, Johnas Ramirezas (Džonas Ramiresas), jau daugiau nei 16 metų mokantis viso pasaulio tikinčiuosius kaip nugalėti priešą, liudija apie savo tamsiuosius metus: 

„Mums, kaip velnio garbintojams, Helovynas buvo labai ypatingas ir mes nekantriai laukėme jo šventimo, nes žinojome, kokias pasekmes ir kokią tamsią galią slepia ši naktis. Raganų pasaulyje ji labai skiriasi nuo visų kitų naktų. Tai būtų tas pats, kas man šiandien paklausti tikinčiųjų: „Kiek jums svarbus Didysis penktadienis ir Prisikėlimo sekmadienis?“. Helovynas turi tiek pat daug svorio ir svarbos tiems, kurie gyvena tamsioje pusėje“.

Toliau jis sako: „Prisimenu dienas prieš Helovyną, kai mes, velnio garbintojai, turėjome demonų pasaulio nurodymus, ką reikia daryti, ir žinojome, kad naktis bus ilga. Miegojau visą dieną, kad būčiau pailsėjęs ir pasiruošęs vidurnaktį, kad galėčiau iki pat ryto skleisti pragarą pasaulyje“.

Helovyno personažai ir šventimo formos

Romos miesto egzorcistas siūlo atkreipti dėmesį į Helovyno personažus: bauginančios pabaisos, vampyrai, vaiduokliai, zombiai, raganos, velniai, baugūs klounai, kruvinos kaukolės, dalgiais ar kirviais pervertos galvos ir net šiurpūs bei skandalingi žmogaus orumą žeminantys atvaizdai, pavyzdžiui, netikri iškankinti ar sukapoti lavonai.

Šiuo laiku neproporcingai daug padaugėja piktžodžiavimų krikščionių tikėjimui ir simboliams. Kunigai vaizduojami su zombių kaukėmis, suplėšytomis stulomis, sutanomis ir kunigų drabužiais, krauju suteptais vienuolių rūbais. Daugiau nei akivaizdu, kad aplink šį šventimą tvyro baimės, mirties, siaubo ir demoniškumo atmosfera.

Kokios Helovyno šventimo pasekmės?

Anot egzorcisto kun. Balmonte, sunkios pasekmės pasireiškia dvejopai. Vienos jų pasimato tuoj pat, kitos ruošia būsimam blogiui.

Satanistai prieš Helovyną „meldžiasi“ šėtonui, kad šis įvykdytų kokį nors kruviną poelgį. Jau rytojaus dienos žinios praneša apie pagausėjusius tragiškus epizodus keliuose, vandalizmo aktus, gausius nusikaltimus ir tt. Visa tai išreiškia smurtinį Helovyno pobūdį.

Tačiau pasekmės, anot egzorcisto, yra ir ruošiančios būsimai kančiai. Helovyno šventimas predisponuoja priimti negatyvius, okultinius, ezoterinius pasiūlymus, palankius šiai kultūrinei orientacijai. Kiek daug tėvų su dideliu siaubu supranta - kai jau būna per vėlu, - kad jų paaugliai vaikai nuo vaikystės Helovyno dėka išmoko užsiiminėti mediumais, seansais ir ritualais, kad užmegztų ryšį su velniu. 

Todėl Helovyno reiškinys kelia didelį nerimą ir realų pavojų, nes net jei tie, kurie tai daro, neketina švęsti raganavimo ir velnio, iš tikrųjų jie bendrauja su šia blogio, tamsia ir kenksminga dvasine srove, kuria, patys to nesuvokdami, yra apgaubiami tarsi tamsos aureole, todėl tampa labiau pažeidžiami tiek įprastų, tiek nepaprastų velnio veiksmų su visomis jo žalingomis pasekmėmis jų gyvenimui. Tokios lengvabūdiškos ir tariamai nekenksmingos pramogos gali ne tik paruošti dirvą būsimam nepaprastam velnio veikimui, bet ir leidžia jam pakirsti ir subjauroti jaunų žmonių sielas.

Kaip reaguoti?

Romos miesto egzorcistas klausia: Kaip galima pakeisti šį labai liūdną reiškinį? Reikia skatinti viską, kas yra alternatyva Helovynui, stiprinti tikrąją Visų šventųjų šventės prasmę, kaip tai daro daugelis kunigų. Suaugusieji ir vaikai gali įsitraukti į šventųjų kostiumų gamybą.       

Taip pat sekmadienį prieš spalio 31 d. palaiminkite drabužius; parapijų salėse ir oratorijose iškabinkite šventųjų gyvenimo atvaizdus, organizuokite šventųjų procesijas, kuriose dalyvautų vaikai ir, kiek įmanoma, jaunimas bei animatoriai; pasiūlykite vaikams surengti šviesią šventųjų šventę: žaidimus, dovanas, užkandžius, procesiją su deglais ir maldą už taiką; maldos budėjimus su Švenčiausiojo Sakramento adoracija.

Vaikams ir suaugusiesiems reikėtų paaiškinti bendrystę, kuri mus sieja su visais šventaisiais ir mūsų mirusiaisiais, padedant jiems atskirti tai, kas kenksminga, nuo to, kas nekenksminga; o svarbiausia – priminti, kaip svarbu mums, katalikams, švęsti savo bičiulius šventuosius, kurių užtarimu galime gauti tiek daug malonių ir pagerbti savo brangius mirusiuosius, kurie laukia mūsų maldų ir su kuriais tikimės vieną dieną susijungti amžinybėje.

Žodžiu, intensyviai darbuotis parapijose ir mokyklose, kad išryškėtų akivaizdus antikrikščioniškas Helovyno fenomeno komponentas, nesibaiminant, kad būsime pavadinti fanatikais, bet visada kaip kasdienių veiksmų kompasą turint savo įsišaknijimą Tiesoje. Atgaivinkime naujųjų laikų šventųjų veidus, kurie spindi nuostabia Dievo šviesa, o ne baisias Helovyno kaukes, išreiškiančias niūrią tamsos ir blogio pasaulio atmosferą.

The post Diakonas Lukas Skroblas. Helovynas - okultinio ir maginio mentaliteto visuomenėje puoselėjimas appeared first on LAIKMETIS.

„Kad ir kaip kai kurie masonai primygtinai tvirtintų, jog galima būti kataliku ir priklausyti ložei, iš tikrųjų šios dvi pasaulio ir Dievo vizijos yra nesuderinamos“, - perspėjo jis. Katalikams griežtai draudžiama būti masonais ar priklausyti masonerijai. Pateikiame septynis punktus, kuriuos būtų gerai žinoti, norint nepaklysti dėl šio keblaus klausimo.

Dievo idėja

Kunigas aiškino, kad Dievo idėją „masonams diktuoja protas, o katalikams ją duoda Dievo Apreiškimas Jėzuje Kristuje“.

„Masonams Dievas yra Didysis Visatos Architektas, tačiau jie neigia, kad Jėzus yra gimęs, o ne sukurtas, tos pačios prigimties kaip Tėvas, Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos, tikrasis Dievas iš tikrojo Dievo, kuris įsikūnijo ir kalbėjo visiems žmonėms, kad pasiūlytų jiems išganymą“, kaip skelbia Katalikų Bažnyčios Nikėjos tikėjimo išpažinimas.

Reliatyvizmas

Toliau Hayenas įspėja, kad „masonerija sveikina visas religijas, vadovaudamasi reliatyvizmu, o katalikybė reikalauja meilės kupino paklusnumo vieninteliam tikrajam Dievui ir visų įsitikinimų, priešingų Kristaus apreikštam Dievui, atsisakymo“.

Masonų „paslaptys“

Meksikos kunigas taip pat atkreipė dėmesį, kad „masonerija tyrinėja ‚paslaptis‘, kurios atskleidžiamos tik nedaugeliui įšventintųjų, pasiekusių aukštesnį šių mįslių pažinimo lygį. Kita vertus, katalikas žino apie Didįjį slėpinį, kuris buvo paslėptas šimtmečius ir atskleistas laiko pilnatvėje, kai Žodis tapo žmogumi.“

„Šis „Didysis slėpinys“ skirtas ne saujelei pašvęstųjų, bet visai žmonijai: žmogus yra be galo mylimas Dievo ir pašauktas Kristuje dalyvauti tame pačiame dieviškajame gyvenime čia, Žemėje, ir amžinybėje“, - pabrėžia Hayenas.

Brolybė masonerijoje

„Brolybė masonerijoje kildinama iš Prancūzijos revoliucijos idealų: tai bendroji idėja, kad esame broliai vien dėl to, jog priklausome tai pačiai žmonių giminei“, - aiškina meksikiečių kunigas.

„Tačiau būti broliais katalikams pirmiausia reiškia pripažinti brolybės šaltinį, kuris yra Dievas Tėvas, davęs savo Sūnų Jėzų Kristų, kad padarytų mus sūnumis Sūnuje“, kasdien Eucharistijoje atiduodančiam save už mus visus.

Masoniška filantropija ir krikščioniška labdara

Hayenas taip pat pažymėjo, kad „krikščioniškoji labdara skiriasi nuo masoniškos filantropijos. Masonai sako, kad ji grindžiama gėrio darymu, bet kokio gėrio? Jiems nėra jokios moralės, pagrįstos prigimtiniu įstatymu ir Dekalogu. Iš tikrųjų abortų, eutanazijos ir tos pačios lyties asmenų santuokų skatinimas yra masonų įkvėptas. Savo veiksmus jie grindžia moraliniu ir doktrininiu reliatyvizmu“.

Kunigas pabrėžė, kad „katalikams meilę įkvepia Kristaus meilės įsakymas: ‚Naują įsakymą jums duodu, kad mylėtumėte vieni kitus, kaip aš jus mylėjau‘ (Jn 13, 34), o pats Kristus gyvena savo broliuose: ‚Iš tiesų, sakau jums: visa, ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte‘ (Mt 25, 40).“

Ką Katalikų Bažnyčia sako apie masonus?

Kanonų teisės kodekso 1374 kanone nustatyta: „Asmuo, įsteigęs asociaciją, kovojančią prieš Bažnyčią, turi būti nubaustas teisinga bausme; tas, kuris skatina tokią asociaciją arba jai vadovauja, turi būti nubaustas interdiktu.“ Plačiąja prasme interdiktą galima apibrėžti kaip kanoninę bausmę arba cenzūrą, kuri, nors ir nenutraukia bendrystės su Bažnyčia, kaip ekskomunika, tačiau atima iš asmens galimybę priimti sakramentus ar dalyvauti jų apeigose.

1983 m. patvirtinto Kanonų teisės kodekso formuluotė nuo 1917 m. redakcijos skiriasi dviem aspektais: bausmė nėra automatinė ir joje nėra aiškiai paminėta masonerija.

Reaguodamas į tai, tuometinis kardinolas Josephas Ratzingeris, būdamas Vatikano Tikėjimo mokymo kongregacijos - šiandien dikasterijos - prefektas, 1983 m. paskelbė „Deklaraciją dėl masonerijos“. Šiame būsimojo popiežiaus Benedikto XVI tekste pabrėžiama, kad „Bažnyčios neigiamas vertinimas masonų susivienijimų atžvilgiu išlieka nepakitęs, nes jų principai visada buvo laikomi nesuderinamais su Bažnyčios doktrina“.

Todėl „narystė juose ir toliau lieka draudžiama. Tikintieji, įstoję į masonų asociacijas, yra sunkios nuodėmės būklėje ir negali priimti šventosios Komunijos“, - skelbiama tekste.

Naujausias Vatikano dokumentas apie masonus

2023 m. lapkričio 15 d. Vatikanas dar kartą patvirtino, kad katalikai negali priklausyti masonerijai ir jiems draudžiama stoti į ložes dėl jų „nesuderinamumo“ su katalikų doktrina.

Tikėjimo mokymo dikasterija šią deklaraciją paskelbė dokumentu, kurio tekstą, patvirtintą popiežiaus Pranciškaus, pasirašė jos prefektas kardinolas Víctoras Manuelis Fernándezas. Dokumentas buvo paskelbtas atsakant į Filipinų Dumaguete vyskupijos ordinaro Julito Corteso paklausimą, kuris Šventajam Sostui išreiškė susirūpinimą dėl padėties jo vyskupijoje, susidariusios dėl „nuolat didėjančio tikinčiųjų skaičiaus“, stojančių į masoneriją.

The post Kodėl nesiderina katalikybė ir masonerija appeared first on LAIKMETIS.

Iniciacijos

Visuotinė Mikao Usui atrasta energija teka kanalais, kurie yra aktyvuojami per iniciacijas[1]. Šie kanalai vadinami čakromis, todėl praktikuojantieji Reiki sieja gydymą su jomis. Čakrų skaičius priklauso nuo tradicijos. Jos aprašytos vedose ir tantriniuose tekstuose, sakoma, kad šios čakros yra energijos sūkuriai, subtiliosios energijos centrai, atveriantys ekstrasensoriniam suvokimui[2], susijusiam su visuotine energija. Čakros tradiciškai siejamos su dievybėmis ir manoma, kad jų yra septynios. Vainikinė čakra, esanti viršugalvyje, yra atveriama pirmosios iniciacijos pakopos metu, kad būtų pakviesta energija. Kitos čakros, išsidėsčiusios tarp antakių, gerklose, širdyje, bamboje, lytinių organų srityje ir stuburo pabaigoje, išsivalo ir susiderina kitų formacijos pakopų metu. 

Teigiama, kad asmuo, kuris yra perėjęs Reiki iniciacijas, prisipildo šios energijos ir tampa jos perdavimo kanalu. Jis jau geba nukreipti visuotinę energiją į žmogaus fizinį, protinį ir dvasinį kūną bei gydyti visus jo būties lygmenis. Šis metodas susijęs su holistine[3] minties srove ir terapija, būdinga Naujajam amžiui[4].

Norint pradėti iniciaciją, nereikia jokios išankstinės formacijos. Kiekvienas gali tapti Reiki kanalu. Kiekvieno mokymo kurso pabaigoje išduodamas sertifikatas, kuris turi tik mokymo mokyklos pripažinimą, nes kiekviena mokykla yra konkurencinga ir nebūtinai pripažįsta kitose mokyklose praktikuojamas iniciacijas. Iniciacijos turi likti paslaptyje, jei norima, kad praktikuojantis arba Reiki meistras išsaugotų su juo susijusias galias.

Reiki meistras atlieka adepto[5] iniciacijos ritualą, dar vadinamą mokinio harmonizavimas. Palaipsniui mokiniui atskleidžiami itin svarbūs simboliai (juos mes aptarsime vėliau), priklausomai nuo jo iniciacijos lygio. Meistras pažadina ir stimuliuoja adepto energetinius kanalus, kad šis galėtų priimti ir vėliau skleisti kosminę energiją. Reiki meistras visada turi rekomenduoti savo Meistrus, kurie jam suteikė iniciaciją.

Visa formacija apima tris, o kai kuriose mokyklose ir keturis laipsnius, kuriuose – paskaičiavome – išsidėsčiusios šešios iniciacijos. 

Pirmasis laipsnis leidžia mokiniui prisijungti prie visuotinio energijos šaltinio per keturias nuoseklias iniciacijas. Meistras parodo, kaip uždėti rankas ant savo paties, o paskui ant paciento kūno. Kaip minėjome, vainikinė čakra, esanti viršugalvyje, yra atveriama pirmosios iniciacijos pakopos metu, kad būtų pakviesta energija. Taip atveriamas energiją pernešantis kanalas. Tada adeptas įgyja gebėjimą nukreipti Reiki dėdamas rankas, mąstydamas figūras ir viduje kartodamas mantras[6]. Po šių apsivalymų arba harmonizavimo tikimasi, kad mokinio vibracinis dažnis bus imlus Reiki, todėl jis galės gydyti save ir savo artimuosius. Po ketvirtosios iniciacijos, manoma, adeptas jau apvalytas, kanalas jame atvertas ir užanspauduotas. Jis jau turi naują „turtą“, kuris jį lydės visą likusį gyvenimą. Jam patariama praktikuotis kuo daugiau, nes kuo daugiau Reiki skleidžiama, tuo labiau stiprėja energija.

Antrasis laipsnis pagerina ryšį su Reiki per kitas dvi iniciacijas. Praėjus maždaug trims mėnesiams po pirmojo laipsnio praktikos mokinys geba priimti simbolius, kurių reikia, kad  mintimis per atstumą perteiktų Reiki. Šiame etape jis gauna tris slaptus simbolius kartu su atitinkamomis mantromis. Simbolių pagalba mokinys galės siųsti universalią gyvybinę energiją į bet kurį erdvės ir laiko tašką. 

Šiame etape jis taip pat įvedamas į santykį su astralinėmis būtybėmis, nes būtent jos perteikia jam savo galias. Šias dvasines astralinio pasaulio būtybes krikščioniškoji tradicija priskiria demoniškoms dvasioms.  

Teigiama, kad antrojo laipsnio adeptas lengvai judės beribiame erdvės ir laiko pasaulyje. Jokių ribų, esama visagalybėje, baigtinumas nugalėtas. Žmogus tampa dievu, nebepriklausančiu nuo atsitiktinumų. Pasitelkęs mentalinį gydymą, neigiamus ir nusidėvėjusius praeities psichikos modelius, kurie tebevaldo mūsų dabartinį elgesį, adeptas  jau geba transformuoti į teigiamus modelius, taip pašalindamas vidinei senatvei būdingą psichinį sustingimą. 

Tai ypač rimta: tai tikėjimas, kad turime priėjimą prie paciento pasąmonės ir galime keisti net jo prisiminimus. Egzistuoja akivaizdus pseudoterapeuto įsibrovimo į savo pacientą pavojus. 

Trečiasis laipsnis suteikia galimybę tapti meistru, gebančiu perduoti Reiki mokymus ir iniciacijas. Meistras gali įkrauti Reiki energija ne tik žmones, bet ir daiktus, vietas ir gyvūnus.

Priimdamas Reiki, adeptas įsijaučia į mediumo būseną, o perduodamas Reiki, įlieja šią būseną į žmogų, kuris ja „naudojasi“, taip paruošdamas šį tapti Reiki perteikėju. Šis magiškas procesas leidžia adeptui užmegzti ryšį su astraline esybe, bendradarbiaujančia su Meistru. Šis adeptui ne tik perduoda Reiki ir galią jį perduoti, bet ir suveda jį su okultine dvasia, kuri nuo šiol teiks jam savo galias. Būtent mediumo būsenoje adeptas tampa imlus okultinio pasaulio esybėms, kurios yra tikrieji Reiki praktikos poveikio sukėlėjai.

Iniciacija suteikiama ir nuotoliniu būdu. Šis veikia taip pat, kaip ir gyvo susitikimo metu. Kadangi iniciacijos atliekamos astraliniame pasaulyje, meistras, sekdamas numatytu ritualu, tėra ryšys tarp fizinio ir astralinio pasaulių.

Slaptieji Reiki simboliai

Teigiama, kad Mikao Usui gavo tris simbolius, kurie jam pasirodė ugniniu šviesoraščiu parašyti dangaus ekrane. Kiti teigia, kad jis gavo keturis simbolius. Kiekvienas simbolis turi savo pavadinimą. Tas pavadinimas, simbolio vardas, yra jo kosminis kodas, o patsai simbolis – dieviškoji aukštesniosios plotmės esybė, pašaukta tarnauti žmonijai. Reikipraktikai šiuos simbolius vadina angelais. Kaskart, kai ištariamas simbolio vardas, mentaliniame lygmenyje susijungiama su angelu-simboliu, tereikia ištarti: „Sei He Ki“ arba „Čo Ku Rei“, ir bematant atsiranda ryšys, angelas-simbolis viską girdi ir tuoj pat atsiranda greta. Kai piešiamas simbolis tam tikrame erdvės taške arba mintimis pasiunčiamas tenai, tai nurodoma šiam angelui vieta, kur norima, kad jis įdiegtų savo nešamą harmonijos matricą. Kadangi, Reiki – tai spindulys, kuris turi pradžią ir pabaigą. Spindulio pradžia – Kūrinijos ištakose, o pabaiga – ten, kur mes jis siunčiamas, ištariant kanalo atvėrimo kodą. Tad Reiki simboliai yra raktas šios gydymo sistemos energijos siuntimui.

Sakoma, kad šių simbolių vizualizacija ir vidinis garsų tarimas leidžia gydyti per atstumą. 

Taigi, kiekvienas simbolis atitinka savitą angelą. Simbolio naudojimas ritualo metu jį kviečia. Tai ne kas kita, kaip demoniškos dvasios. 

Trys simboliai yra šie:

Chokurei spiralės formos.

Seiheki yra tam tikra tibetietiškos sanskrito raidės „Ah“ deformacija.

Honshazeshonen reiškia grįžimą prie ištakų.

Kiti ketvirtą simbolį vadina Daikomyô, kuris vaizduoja Šiaurinę žvaigždę, esančią tarp Saulės ir Mėnulio. 

​Iniciacijos pirmojo simbolio pavadinimas reiškia: „Energija, ateik“. Ji užrašoma ant paciento kūno toje srityje, kurią norima harmonizuoti, ir mintyse bei slapta pakartojama tris kartus. Jį taip pat galima naudoti norint energiją kam nors nusiųsti per atstumą, išvalyti patalpą arba apsisaugoti nuo neigiamos įtakos. Ją taip pat galima užrašyti ant daiktų, ant laiško arba ant audinio, kurį reikia uždėti ant sergančios vietos. Tai iš tikrųjų yra magiškas ritualas[7], kurio metu naudojamas magnetizmas.

Antrojo simbolio pavadinimas reiškia „Aš turiu raktą“. Jis naudojamas protiniam gydymui, siekiant atpalaiduoti sąmoningą protą ir iškelti nesąmoningus prisiminimus.

Trečiasis simbolis reiškia: „Manyje esantis Buda užmezga ryšį su tavyje esančiu Buda“. Jis naudojamas gydant per atstumą. 

Su simboliais taip pat siejamos mantros. Tai šventi garsai arba žodžiai, kurie turėtų suaktyvinti tam tikras energijas. Jos turi būti tariamos tyliai. Pagal Vedų, hinduistų raštų, mokymą, mantra yra konkrečios dievybės įsikūnijimas. Šiais šūksniais šaukiamasi dievybių iš nematomo pasaulio, praktikuojančiajam to net nežinant. Taip šaukiamasi demonų.

Yra daugybė Reiki formų, kuriose naudojami kiti simboliai ir nurodomi kitų dvasių ar dievybių vardai. Kiekvienas Reiki meistras gali sugalvoti begalę savo panteono ir variantų, kurių kiekvienas galingesnis už kitą.

Sekančioje dalyje trumpai pristatysime Reiki gydymo seansą ir pateiksime išvadas krikščionišku požiūriu. 

​Sekančioje ir paskutinėje dalyje trumpai aptariame Reiki gydymo seansą ir pateikiame krikščioniškas išvadas. 

[1]Iniciãcija (lot. initiatio – įšventinimas), pirmykščių kultūrų vaikinų ir merginų pripažinimo suaugusiais vyrais ir moterimis apeigos. Iniciacijai būdinga pamokymai, fiziniai ir dvasiniai išbandymai (pasninkavimas, išbandymas nemiga, apipjaustymas ir kita), simbolinė naujokų mirtis ir jų atgimimas nauju statusu. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

[2]Ekstrasensòrinis suvokimas, parapsichologijoje – informacijos priėmimas ir suvokimas netradiciniais jutimais ir mokslu nepaaiškinamais būdais. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

[3]Holistinė terapija grindžiama energetiniais (kvantinė medicina, kinų medicina, magnetizmas (magnetai, geobiologija ir kt.), psichiniais, aplinkos (ekologija ir sveikata), sociokultūriniais (žiniasklaidos, švietimo, meno ir kt. poveikis) ir transpersonaliniais (arba dvasiniais) požiūriais.

[4]Naujasis Amžius - pati žinomiausia Vakaruose ir plačiausiai reklamuojama šiuolaikinė religija. Tai plačiai paplitęs okultinis neopagoniškas sąjūdis, kurį galima pavadinti skirtingų spiritistinių ir okultinių grupių, kultų mokyklų bei mokymų konglomeratu.

[5]Adèptas (lot. adeptus – pasiekęs), kurios nors idėjos, doktrinos, religijos sekėjas arba šalininkas. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

[6]Mántra (skr.), budizme, džainizme, hinduizme, sikhizme – sakralinė formulė, meditacijos skiemuo, garsinė dievybės inkarnacija. Rečituojama balsu arba mintyse per įvairius religinius ritualus, medituojant. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

[7]Magija (lot. magia, gr. mageia), tikėjimų ir veiksmų sistema, kuria remiantis manoma, kad pasitelkus antgamtines galias, mistinėmis priemonėmis ir veiksmais galima paveikti aplinką, fizinius objektus ar įvykių eigą (dažniausiai ateitį). (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

The post Diakonas Lukas Skroblas. Iniciacijos ir slaptieji Reiki simboliai appeared first on LAIKMETIS.

Tai vienas iš geriausiai žinomų ir labiausiai išpopuliarėjusių „naujųjų terapijos metodų“, naudojančių daoizmo[1]principus. Vos per kelerius metus šio metodo vystymasis pasiekė tiek pat nerimą keliančius, kiek ir reikšmingus mastus. Iniciacija į šį magišką metodą nereikalauja jokios kvalifikacijos ar išankstinio pasirengimo. Vos per kelis mėnesius tarkim sunkvežimio vairuotojas iš mažo regiono kaimelio gali tapti Reiki meistru ir pradėti labai pelningą praktiką, teikiančią visų rūšių patologijų gydymo paslaugas. Klinikinė diagnozė nenustatoma; gydytojas tiesiog pastebi prastą paciento energetinę būklę ir atkuria jos srautą.

Pristatydami šį metodą, pirmiausia pažvelgsime į Reiki kilmę, paskui aptarsime šio gydymo metodo formacijos laipsnius, po to trumpai susipažinsime su Reiki naudojamais simboliais, vėliau mesime akį į patį gydymo procesą ir galiausiai padarysime išvadas. Didžioji dalis medžiagos kyla iš Reiki praktikų pateiktos informacijos. Vertindami šią medžiagą krikščionišku požiūriu, remsimės prancūzų kunigo vienuolio Joseph Marie Verlinde mokymais.  

Reiki kilmė

Reiki – japonų kalbos žodis, susidedantis iš dviejų ženklų: Rei – visuotinė  aukštesnioji dvasia arba energija, ir ki– Rei dalis - gyvybinė energija, kuri cirkuliuoja visame, kas egzistuoja, ji ir individuali kiekvienos būtybės energija. Reikianalogiškai atitinka kinų energiją či, hinduistų prana ir krikščionių Šventąją Dvasią. Tačiau, jei Šventoji Dvasia krikščionims yra dieviškasis Asmuo, tai Reiki – beasmenė kosminė energija.

Reiki šalininkai veda paralelę tarp Biblijos Pradžios knygos pradžios ir šintoizmo[2] doktrinos, pagal kurią pradžioje buvo pirminė energija či, kuri pasireiškė garso pavidalu ir sukūrė pasaulį, kuriame gyvename. Pagal šią doktriną visos būtybės yra dieviškosios energijos apraiškos. Kuo labiau jai atsiveriame, tuo labiau pasineriame į kosminį gyvenimą.

Reiki apima net tris dalykus: universalią gyvybės energiją, žinias, gaunamas iš iniciacijos apie šią energiją, ir šios energijos perdavimo technikų rinkinį. Taigi esame subtilaus suvokimo ir intuicijos srityje. 

Jo įkūrėjas Mikao Usui (1864-1926), japonas, teologijos profesorius ir krikščionių kunigas (vėliau metęs tarnystę - red. past.) Jis vadovavo nedideliam Došihos universitetui Kiote, Japonijoje. Vieną dieną vienas iš jo studentų paprašė parodyti jam Jėzaus praeityje padarytus stebuklus. P. Usui negalėjo atsakyti į šį prašymą, tačiau nuo tos dienos jis susidomėjo šiuo klausimu ir stengėsi išsiaiškinti, kuo pagrįsti mūsų Viešpaties padaryti stebuklai. Jis net atnaujino studijas Čikagoje, mokėsi hebrajų ir graikų kalbų, kad galėtų studijuoti tekstus originalo kalba, tačiau jam nepavyko sužinoti, kaip Jėzus darė stebuklus.

Nusivylęs grįžo į Japoniją, tačiau jam dar buvo likęs vienas šaltinis – budizmo  tekstai, nes Buda, regis, irgi turėjo gydomųjų galių. Tapęs budistu ir vienuoliu zen vienuolyne, jis toliau ieškojo stebuklingo gydymo recepto. Legenda byloja, kad J. Usui studijavo sanskritą, kad galėtų perskaityti Budos tekstus originalo kalba.

Galiausiai jo uolias pastangas vainikavo sėkmė: jis aptiko vieno Budos mokinio užrašus, kuriuose aprašyta, kaip Buda gydė. Tačiau dokumente buvo nemažai simbolių, kurių Usui nemokėjo naudoti. Jis nusprendė imtis dvidešimt vienos dienos rekolekcijų ant Kuramos kalno, trijų savaičių, per kurias pasninkavo, meditavo ir šaukėsi dieviškosios jėgos. Šių rekolekcijų pabaigoje, dvidešimt pirmą dieną, jis pamatė, kaip ant jo nusileidžia neapsakomo intensyvumo šviesos kamuolys, ir pateko į gilų transą. Prieš jo akis ėmė šokti tūkstančiai įvairiaspalvių burbulų. Jis pamatė, kad kai kurie iš jų buvo permatomi ir juose buvo simboliai, kuriuos buvo aptikęs rankraščiuose. Jis iš karto intuityviai suprato, ką šie simboliai reiškia ir kaip jais naudotis. Giliame transe jam atsiskleidė senoviniai gydymo metodai, kurie buvo prarasti. Tuomet Usui sugebėjo iššifruoti, naudoti ir perduoti visuotinės energijos dvasią - Reiki.

Mokytojo gyvenimas ir žinios buvo perduodamos žodžiu iki 1982 m., kai pasirodė pirmieji leidiniai apie Reiki. Nuo septintojo dešimtmečio pradžios Naujojo amžiaus banga, prasidėjusi JAV vakarinėje pakrantėje, tapo Reiki perdavimo Vakaruose konvejeriu. Šio judėjimo priešakyje stovėjo japonų kilmės amerikietė ponia Haxayo-Takata, viena pirmųjų Reiki praktikuotojų, ir jos anūkė Phyllis Lei Furumoto.

[1]Daoizmas (kin. dao – kelias), viena kinų religijų. Atsirado III–II a. prieš Kristų. Jungė daoizmo filosofiją su liaudies tikėjimais ir magija, joga bei meditacija. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

[2]Šintoizmas (jap. shinto – dievų kelias), sintoizmas, japonų religija. Terminas pradėtas vartoti 6 amžiuje. Garbinama daug dievų, kuriems skiriamos maldos. 1868–1945 šintoizmas buvo Japonijos valstybinė religija. Šiuolaikinėje Japonijoje šintoizmas egzistuoja įvairiomis formomis. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

The post Diakonas Lukas Skroblas. Reiki pavojai. Ištakos appeared first on LAIKMETIS.