„Anksčiau šiandien mes pareikalavome Han arešto orderio“, – teigė prokuroras Park Sang-jinas (Pak Sangdžinas).

Susivienijimo bažnyčia įkurta Pietų Korėjoje, o jos sekėjai kartais vadinami munistais pagal jos mirusio įkūrėjo Sun Myung-moono (Sun Mjungmuno) pavardę.

Bažnyčios Japonijos skyrius anksčiau buvo kaltinamas tuo, kad spaudžia sekėjus aukoti dideles sumas, taip pat dėl narių vaikų nepriežiūros.

Bažnyčia, oficialiai vadinama Šeimų federacija už taiką ir susivienijimą pasaulyje, neigia kaip nors pažeidusi įstatymus, bet virtinė buvusių narių viešai kritikavo jos praktiką.

Religinė bendruomenė, kurią kritikai vadina sekta, dabar skelbia vienijanti maždaug 3 mln. narių visame pasaulyje.

The post Pietų Korėjos prokurorai pradėjo teisinį Susivienijimo bažnyčios vadovės persekiojimą appeared first on LAIKMETIS.

Naujausioje tinklalaidės Ask Pastor John laidoje „Desiring God“ tarnystės įkūrėjas atsakė į klausytojos klausimą apie savo požiūrį į krikščioniškąjį misticizmą ir „prarastas“ dvasines praktikas, praneša krikščioniškas portalas The Christian Post.

Piperis apibrėžė mistiką kaip „ekstatinį ar už kūno ribų patiriamą ryšį su antgamtinėmis jėgomis, tikintis gauti paslėptą žinojimą ar aukštesnės tikrovės patyrimą“.

Pasak jo, tokios praktikos nėra suderinamos su krikščioniškuoju keliu: „Ne, mes neturime to ieškoti. Neieškokite atsinaujinimo ar galios per ekstatines būsenas ar kontaktą su dvasinėmis jėgomis. Neikite tuo keliu“, – pabrėžė jis.

Remdamasis Antruoju laišku korintiečiams, Piperis pažymėjo, kad apaštalas Paulius nelaikė mistinės patirties tikro apaštališkumo įrodymu ar šventumo raktu. Anot jo, „tikroji krikščioniškojo gyvenimo jėga slypi ne mistinėse patirtyse, bet pasitikėjime Kristumi, kuris parodo savo jėgą mūsų silpnume“.

Tuo pat metu teologas pridūrė, kad neįprastų dvasinių patirčių nereikia atmesti, jei jos pasitaiko, tačiau nevertėtų jų siekti kaip įprasto dvasinio gyvenimo kelio.

„Turime taip giliai ieškoti Kristaus pažinimo, kad būtent Jis taptų mūsų sielos pasitenkinimu ir širdies džiaugsmu, o ne mistinės patirtys“, – sakė Piperis.

Krikščioniškojo misticizmo tema išlieka teologinių diskusijų objektu. Kai kurie teologai ir Bažnyčios jį vertina kaip teigiamą patirtį, kiti žiūri atsargiai. Pavyzdžiui, autorius ir dėstytojas Jaredas Wilsonas (Džaredas Vilsonas) dar 2018 m. rašė, kad „egzistuoja teisingas ir klaidingas misticizmas“, o svetainė Got Questions pabrėžia: „Viskas, ką patiria krikščionis, turi atitikti biblinę tiesą“.

The post Žymus protestantų teologas perspėja apie klaidingos mistikos pavojų appeared first on LAIKMETIS.

Vargonai įrengti katalikų Šventojo Išganytojo vienuolyne Jeruzalės senamiestyje. Muzikantas Davidas Catalunya jais atliko liturginę giesmę Benedicamus Domino Flos Filius. Vėliau instrumentas bus saugomas „Terra Sancta“ muziejuje.

Tyrėjai nustatė, kad kryžiuočiai vargonus atgabeno į Betliejų XI amžiuje. Po šimto metų jie buvo paslėpti, siekiant apsaugoti nuo musulmonų antpuolių.

Vargonų buvimo vieta ilgą laiką buvo nežinoma, kol 1906 m. darbininkai, statę pranciškonų hospisą Betliejuje, juos aptiko sename kapinyne. Po kasinėjimų archeologai rado 222 bronzinius vamzdžius, varpelius ir kitas detales.

2019 m. tyrėjų komanda, vadovaujama D. Catalunyos, pradėjo vargonų atkūrimą. Paaiškėjo, kad kai kurie vamzdžiai vis dar veikia po 700 metų, praleistų žemėje.

Vargonų meistras Winoldas van der Puttenas originalius vamzdžius įmontavo greta kopijų, pagamintų pagal istorines technologijas. Ant originalų iki šiol išlikusios meistrų paliktos gairės ir natų žymėjimai.

Ateityje ekspertai planuoja sukurti kelias vargonų kopijas, kad jos būtų įrengtos įvairiose Europos ir pasaulio bažnyčiose.

The post Seniausi krikščioniškajame pasaulyje vargonai prabilo Jeruzalėje po 800 metų tylos appeared first on LAIKMETIS.

„Skaičiuotojas“, o ne archeologas

Mykytiukas, save vadinantis ne archeologu, o „skaičiuotoju“, specializuojasi senovės užrašų, antspaudų ir molinių lentelių analizėje. Jo metodas – kruopščiai tikrinti, ar juose minimos Biblijoje aprašytos asmenybės, ir „vesti sąskaitą“, kai pavyksta nustatyti tvirtas identifikacijas.

Tyrimai prasidėjo dar 1990-aisiais, kai profesorių sudomino antspaudas su Senajame Testamente minimu karaliaus vardu. Nuo to laiko jis išanalizavo tūkstančius užrašų, juos lygindamas su Biblijos tekstais. Rezultatas – nuolat pildomas sąrašas karalių, šventikų ir valdininkų, kurių egzistavimas patvirtintas istoriniais šaltiniais.

Nuo karaliaus Dovydo iki Darijaus II

Vienas ryškiausių pavyzdžių – karalius Dovydas. Ilgą laiką laikytas legenda, jis minimas trijose IX a. pr. Kr. datuojamose senovinėse užrašuose iš Egipto, Aramo ir Moabo, kurie patvirtina „Dovydo dinastiją“.

Puikiai patvirtintas ir Babilono valdovas Nabuchodonosaras II, sugriovęs Jeruzalę. Jo vardas gausiai aptinkamas dantiraščio lentelėse, sukurtose jo valdymo laikais.

Tarp kitų istorinių figūrų:

• Šišakas (Šešonkas I) – Egipto faraonas, įsiveržęs į Judą apie 925 m. pr. Kr.
• Ezekijas, Judo karalius – žinomas dėl religinių reformų ir kovos su Asirijos valdovu Sanheribu.
• Kiras Didysis – persų valdovas, leidęs žydams grįžti iš tremties; jo „Kiro cilindras“ sutampa su Biblijos aprašymu.
• Baltazaras, Babilono valdovas, ilgai laikytas išgalvotu, kol archeologija patvirtino jo kartu su tėvu Nabonidu valdymą.

Iš viso Mykytiuko sąraše – 53 asmenys, tarp jų Egipto, Asirijos, Babilono ir Persijos valdovai bei žydų karaliai, šventikai ir raštininkai.

Griežti atrankos kriterijai

Profesorius pabrėžia, kad vien tik vardas nėra pakankamas. Reikalingas titulo, genealogijos, laikotarpio ir vietovės sutapimas. Tik tada asmuo įtraukiamas į sąrašą kaip „patikimai identifikuotas“.

Kodėl tai svarbu?

Mykytiukas pabrėžia, kad jo darbas nėra tikėjimo klausimas, o istorinis tyrimas: „Nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų, turint tiek daug aiškių, konkrečių duomenų, matau daugiau priežasčių priimti nei atmesti bendrą Biblijos istorinį patikimumą.“

Jo išvados meta iššūkį požiūriui, kad Biblija nepatikima tol, kol jos nepagrindžia kiti šaltiniai.

Ribos ir ateitis

Vis dėlto archeologija negali patvirtinti visko – pavyzdžiui, Abraomo ar Mozės egzistavimo kol kas nepavyko įrodyti. Tačiau Mykytiukas mano, kad išlikę duomenys pakankamai svarūs, kad į Biblijos pasakojimus būtų žiūrima rimtai.

Jo sąrašas ir toliau pildomas, o darbas atskleidžia: net ir šiuolaikinio skepticizmo epochoje senovės akmenys ir lentelės vis dar kalba – ir kartais patvirtina Biblijos istorijas.

The post Profesoriaus tyrimas: 53 Biblijoje minimos asmenybės patvirtintos archeologija appeared first on LAIKMETIS.

Nors internete randamose nuotraukose šventojo Karolio Akučio kūnas gali atrodyti kaip nesuiręs, Bažnyčia niekada oficialiai to nėra paskelbusi.

Ieškant jo nuotraukų, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog kūnas nesuiręs. Klaidina ir ankstesni pranešimai spaudoje – kai kurie 2020 m. Italijos žiniasklaidoje pasirodę straipsniai teigė, kad jo kūnas yra nesuiręs. Tačiau oficialiai patvirtinta, kad tai nėra tiesa.

Asyžiaus arkivyskupas Domenico Sorrentino, 2020 m. spalio 1 d. per Mišias atidarius Karolio kapą, sakė: „Šiandien mes jį vėl regime jo mirtingame kūne. Kūne, kuris per kelerius palaidojimo Asyžiuje metus patyrė įprastą irimą.“

Kaip paaiškino kun. Carlos Acácio Gonçalves Ferreira, šventovės, kurioje yra Karolio kapas, rektorius, jo kūnas buvo rastas „vientisas“, tačiau patyręs trūnumą.

Nors pro stiklinę karsto angą kūnas atrodo nesuiręs, iš tikrųjų jis padengtas vaško sluoksniu, suformuotu taip, kad atkartotų jo išvaizdą prieš laidojimą. Tai nėra neįprasta praktika. Europoje, ypač Italijoje, šventųjų palaikai dažnai apgaubiami vaško sluoksniu, kad juos būtų galima patalpinti į stiklinį relikvijorių ir tikintieji galėtų pamatyti šventąjį tokį, koks jis atrodė mirties metu.

Tarp tokių vašku padengtų šventųjų yra šv. Julijonas Eimardas bei šv. Jonas XXIII. Nors dalis jų kūnų po mirties buvo gerai išsilaikiusi, jiems buvo uždėtos vaško kaukės, kad jie galėtų būti viešai rodomi stikliniuose karstuose.

Tai neretai sukelia painiavą tarp žmonių, kurie nėra susipažinę su šia tradicija. Piligrimams gali pasirodyti, kad šventasis yra nesuiręs, nors iš tiesų jie mato vaško sluoksnį.

Net jei Karolio kūnas yra suiręs, jo šventumo pavyzdys išlieka galinga įkvėpimo žinia visiems žmonėms, ypač paaugliams.

The post Ar šventojo Karolio Akučio kūnas yra nesuiręs? appeared first on LAIKMETIS.

Strasbūro teismas praėjusią savaitę pripažino, kad Lietuva pažeidė Eriko Rutkausko teisę laisvai reikšti mintis ir išpažinti religiją.

E. Rutkauskas į Strasbūro teismą kreipėsi dėl to, kad valstybė neatleido jo nuo karinės tarnybos ir neužtikrino tikros alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos.

EŽTT nurodė Lietuvos valstybei pareiškėjui sumokėti 1 tūkst. eurų.

Bylos duomenimis, E. Rutkauskas buvo pakviestas atlikti karinę tarnybą, jis pranešė negalįs tarnauti kariuomenėje dėl religinių įsitikinimų ir pateikė prašymą leisti atlikti alternatyvią civilinę tarnybą, bet karinė vadovybė 2015 metais šį prašymą atmetė. Vėliau tokį sprendimą patvirtino Lietuvos teismai.

Lietuvos Vyriausybė prašė išbraukti šią peticiją iš nagrinėjamų bylų sąrašo, nes E. Rutkauskas taip ir neatliko privalomosios karo tarnybos, mat 2015 metų rugsėjį šaukimas į karo tarnybą buvo sustabdytas, atsiradus pakankamam savanorių šauktinių skaičiui.

Pareiškėjas nebuvo pašauktas į privalomąją pradinę karo tarnybą ir kitais metais, nes pasiekė šaukiamųjų amžiaus ribą. 

Be to, karinė vadovybė, žinodama problemą, taiko pereinamojo laikotarpio priemones ir sustabdo asmenų, pateikusių prašymus atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, nepriklausomą nuo karinės kontrolės ir priežiūros, šaukimą į privalomąją tarnybą, teigė Vyriausybė.

2022 metų birželį EŽTT jau buvo pripažinęs, kad Lietuva pažeidė karo tarnybai pašaukto Jehovos liudytojo minties, sąžinės ir religijos laisvę. Tuomet savo teises Strasbūro teisme gynė Turkijoje gyvenantis Jehovos liudytojų bendrijos dvasininkas Lietuvos pilietis Stanislavas Teliatnikovas.

Bylos duomenimis, jis taip pat 2015-ųjų birželį buvo pakviestas atlikti pradinę privalomąją karo tarnybą ir taip pat prašė atleisti jį nuo karinės tarnybos arba suteikti galimybę atlikti alternatyviąją.

Abejose bylose EŽTT konstatavo, kad privalomosios karo tarnybos sistema nesugebėjo pasiekti „teisingos pusiausvyros tarp visos visuomenės ir pareiškėjo, kuris niekada neatsisakė vykdyti savo pilietinių įsipareigojimų, interesų“.

S. Teliatnikovo byloje EŽTT nurodė, kad alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba Lietuvoje yra iš esmės susijusi su karo tarnyba, todėl negali būti vertinama kaip atskira civilinė tarnyba. 

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas socialdemokratas Laurynas Šiaudvydis BNS sakė, kad Lietuva turėtų keisti alternatyvios krašto apsaugos tarnybos tvarką.

„Taip, Lietuva turėtų užtikrinti geresnes galimybes asmenims dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų atlikti tarnybą kitais būdais. Kuo, pavyzdžiui, tarnyba dirbant sveikatos sektoriuje, nėra tokia pat verta tarnyba ir kodėl ji negalėtų pakeisti tų funkcijų, kurios Lietuvos kariuomenė turėtų vykdyti“, – svarstė parlamentaras.

Privalomoji karo tarnyba Lietuvoje grąžinta 2014 metais Rusijai aneksavus Ukrainai priklausantį Krymą. Kasmet atlikti karo tarnybą pašaukiami keli tūkstančiai jaunuolių.

The post Lietuva pralaimėjo bylą EŽTT Jehovos liudytojų bendrijos dvasininkui appeared first on LAIKMETIS.

Kasinėjimų rezultatai buvo pristatyti spaudai liepos 31 d., po kelių mėnesių darbų po Vanso miestelio, esančio į vakarus nuo Nico, turgavietės paviljonais, pranešė FSSPX News.

„Šis atradimas yra didžiulės reikšmės, nes Europoje tokie pasitaiko tik kartą per 50 ar 60 metų,“ – sakė Fabienas Blanc-Garidelis, Nico metropolio archeologinės tarnybos ir projekto vadovas.

Vanso turgavietės paviljonų renovacija šių metų pradžioje atvedė prie katedros atradimo.

Archeologai teigia, kad šioje vietoje atsispindi daugiau nei šeši šimtmečiai krikščioniško gyvenimo – nuo V iki XI amžiaus, kol katedra buvo apleista ir nugriauta.

Vienas įspūdingiausių radinių – išorinė krikštykla, kurioje rastas baseinas išliko originalios būklės, be vėlesnių pakeitimų. Blanc-Garidelis krikštyklą apibūdino kaip „cirkuliarinį pastatą, greičiausiai apsuptą kolonada ir uždengtą stogu“, o krikšto šriftas buvo aštuonkampis išorėje ir kryžiaus formos viduje. Šrifto vidus buvo išklotas béton de tuileau – romėnišku betonu iš sutrintų plytų.

„Šriftas yra labai geros būklės,“ – Fox News Digital sakė Blanc-Garidelis, pridurdamas, kad ši struktūra „patvirtina Vanso vyskupijos senumą ir mūsų žinias apie ankstyvąsias krikščioniškas religines praktikas ir Provanso regione.“

Tuo metu krikštas dar dažniausiai buvo teikiamas suaugusiesiems daliniu panardinimu, priešingai nei šiandieninėje Romos Katalikų Bažnyčioje praktikuojama krikšto apeiga.

Ekspertai teigia, kad radiniai atskleidžia ne tik liturginę praktiką, bet ir krikščionybės augimą regione. Pasak Blanc-Garidelio, Vanso vyskupija vėlyvosios antikos laikotarpiu tapo įtakingu centru, strategiškai įsikūrusiu tarp Italijos ir Galijos.

Pranešama, kad XI amžiuje katedra buvo nugriauta, kad užleistų vietą naujai bažnyčiai netoliese.

Nepaisant atradimo reikšmės, jis nesustabdys Vanso turgavietės rekonstrukcijos. Savivaldybė nusprendė integruoti radinius į atnaujintą paviljoną.

Krikštykla, įsikūrusi būsimo komplekso prieigose, bus matoma po apsauginiu stiklo skydeliu, o katedros apsidės pamatai galimai bus eksponuojami po permatomomis grindimis.

The post Prancūzijoje po turgaviete aptiktos 1500 metų senumo krikščionių katedra ir krikštykla appeared first on LAIKMETIS.

Tai pirmasis reikšmingas atradimas saloje per pastaruosius trisdešimt metų, galutinai patvirtinantis, kad namai vienuolyno komplekse, iškastame dar 1990-aisiais, tikrai priklausė krikščionių vienuoliams, praneša Abu Dabio kultūros ir turizmo departamentas.

Kryžiaus forma siejasi su krikščioniškąja tradicija, kilusia senovės Mesopotamijoje. Panašių atvaizdų rasta Irake ir Kuveite, o tai leidžia nuspėti apie glaudžius šio regiono ryšius su kultūriniais ir dvasiniais Artimųjų Rytų centrais.

Šiandien Šir Bani Jas yra gamtos rezervatas, kuriame gyvena gazelės ir damanai, tačiau prieš pusantro tūkstančio metų čia klestėjo vienuolių gyvenimas. Bažnyčia ir vienuolynas, atrasti dar 1992 metais, priklausė plačiam krikščionių bendruomenių tinklui Persijos įlankoje.

Krikščionybė šiame regione išplito tarp IV ir VI amžiaus, dar prieš islamo atsiradimą VII amžiaus pradžioje. Specialistų teigimu, kurį laiką Šir Bani Jas saloje krikščionių bendruomenės gyvavo greta musulmonų. Tačiau VIII amžiuje vienuolynas ėmė nykti ir galiausiai buvo apleistas.

Artefakto amžius siekia daugiau nei 1400 metų. Kryžius nulietas lentelės pavidalu – 27 cm ilgio ir 17 cm pločio. Jame pavaizduota laiptuota piramidė, simbolizuojanti Golgotą, iš kurios pagrindo skleidžiasi lapai – retas ankstyvosios krikščioniškos ikonografijos elementas. Kitoje pusėje išlikęs meistro, gaminusio šį artefaktą, piršto atspaudas.

Ekspertai šį radinį vadina vienu svarbiausių pastarųjų metų archeologinių atradimų, nes jis atskleidžia menkai žinomą ankstyvosios krikščionybės istorijos puslapį Arabijos įlankoje.

The post Senovinis krikščioniškas kryžius rastas Abu Dabio emyrate appeared first on LAIKMETIS.

Straipsnyje, paskelbtame „New York Post“, teisininkas ir geologas, mokslų daktaras bei „Discovery Institute“ mokslinis bendradarbis Casey'is Luskinas apkaltino muziejų tuo, kad jo ekspozicija siekia „įtikinti lankytojus, jog mumyse, kaip žmonėse, nėra nieko ypatingo“.

Davido Kocho žmogaus kilmės salėje įrengta ekspozicija teigia, kad genetinis skirtumas tarp žmonių ir šimpanzių sudaro vos apie 1,2 %. Tačiau Luskinas atkreipia dėmesį, kad naujas tyrimas, paskelbtas 2024 m. balandį žurnale „Nature“, rodo kur kas didesnius skirtumus – iki 15 %, jei įskaičiuojamos struktūrinės variacijos ir genetiniai suderinimai.

„Šis evoliucionistų argumentas, kad mes same tik 1 procentu skirtingi nuo beždžionių, yra klaidingas. Iš tiesų skirtumai daug gilesni“, – pabrėžė mokslininkas tinklalaidėje „ID The Future“. Pasak jo, tai greičiau patvirtina bendro Kūrėjo idėją nei „bendro protėvio“ sampratą.

Luskinas taip pat sukritikavo parodą už tai, kad ji australopitekų ir kitus senovinius radinius pristato kaip „ankstyvuosius žmones“, nors moksliniai duomenys rodo ryškius beždžioniškus bruožus: vaikščiojimą ant krumplių ir prisitaikymą laipioti medžiais.

„Visa jų griaučių sandara – nuo pirštų iki pėdų – liudija, kad tai buvo būtybės, daug artimesnės beždžionėms nei žmonėms“, – pažymėjo jis.

Mokslininkas šią situaciją pavadino „atvirkštiniu Skoupsu“, primindamas, kad prieš šimtą metų JAV vyko teismai dėl darvinizmo dėstymo, o dabar, priešingai, didžiausi muziejai „slėpia moksliškai tikslius duomenis“.

„Discovery Institute“, kuris skleidžia Protingojo sumanymo teoriją, pranešė, kad iki šiol šiai mokslinei koncepcijai paremti paskelbta beveik 200 recenzuotų tyrimų.

The post Mokslininkas: siekiama įtikinti, kad nėra skirtumo tarp žmonių ir šimpanzių appeared first on LAIKMETIS.

Iš pirmo žvilgsnio Dominikos Respublikos vėliavoje akį patraukia didelis baltas kryžius centre. Jo širdyje – valstybės herbas, kuriame vaizduojama atversta Biblija, virš jos iškeltas kryžius.

Įdomu tai, kad į herbo Bibliją įrašyta konkreti eilutė – Jono evangelijos 8, 32: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“

Kai šalis siekė nepriklausomybės, jos veikėjams buvo svarbu laisvę pabrėžti ne tik politine, bet ir dvasine prasme. Jie norėjo priminti, kad tikėjimas ir tvirtos moralinės vertybės padeda atskirti gėrį nuo blogio. Melas, priešingai, skaldo tautas, gimdo nepasitikėjimą ir nerimą.

Herbo sukūrimas

Dominikos Respublikos herbą sukūrė politikas Casimiro Nemesio de Moya, o oficialiai jis patvirtintas 1913 m. Jo aprašas įtvirtintas Konstitucijos 32 straipsnyje:

„Nacionalinis herbas yra tokių pačių spalvų kaip nacionalinė vėliava. Centre – atversta Biblija Jono evangelijos 8, 32 vietoje, virš jos – kryžius. Abu kyla iš trofėjaus, sudaryto iš dviejų iečių ir keturių nacionalinių vėliavų be herbo, išdėstytų iš abiejų pusių. Kairėje pusėje – laurų vainikas, dešinėje – palmės šaka.“

Viršuje herbas vainikuojamas mėlyna juosta su šūkiu „Dios, Patria y Libertad“ („Dievas, Tėvynė ir Laisvė“). Apačioje – raudona juosta su užrašu „República Dominicana“.

Tikėjimas – tautos širdyje

Nors kai kurie politikai kartais bando naudoti vėliavą be herbo, dauguma dominikiečių tokius veiksmus laiko nepagarba savo šalies krikščioniškoms vertybėms. Jie pabrėžia, kad Dievas yra visko centras, o Jo buvimas vėliavoje – to aiškus ženklas. Kai kurie net tiki, jog meilė ir ištikimybė Viešpačiui saugo šalį nuo gamtinių katastrofų, kurios ne kartą smarkiai nusiaubė kaimyninį Haitį.

Unikalumas pasaulio mastu

Žinoma, yra šalių, kurių vėliavose taip pat matome kryžių – pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė su savo garsiuoju „Union Jack“, sudarytu iš Šv. Jurgio, Šv. Andriejaus ir Šv. Patriko kryžių. Tačiau Dominikos Respublika yra vienintelė valstybė, kurios vėliavoje pavaizduota Biblija. Netgi Vatikano vėliava tokio simbolio neturi.

Todėl keliaudami į šią Karibų salą (beje, ten vis dažniau lankosi mūsų tautiečiai) nepamirškite pakelti akis į dangų – pasigrožėkite saulelydžiu ar saulėtekiu, kai kartu su vėju plazda vėliava, o kartu su ja – ir atverstas Šventasis Raštas.

The post Vienintelė šalis pasaulyje, kurios vėliavoje plazda Šventasis Raštas appeared first on LAIKMETIS.