Paskutiniu metu tarp Armėnijos ir Azerbaidžano vyko svarbūs pokyčiai, kurie apvainikuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vašingtone šių metų rugpjūčio 25 d pasirašyta taikos sutartimi.

Aplankyti Armėniją tikrai verta, čia dar šmėžuoja sovietiniai realiktai – pusšimčio metų sovietinės mašinos. Subirėjus sovietinei sistemai, matosi nemažai griuvėsiais likusių gamyklų, kitų pastatų. Tačiau Jerevanas, kuriuo seka ir kitos vietovės, ryškiai atsinaujina, modernėja. Į savo šalį daug investuoja pasklidę po visą pasaulį armėnai, kurių už Armėnijos sienų gyvena dar tiek pat, kiek pačioje Armėnijoje. 

Armėnija dvidešimto amžiaus pradžioje labai skaudžiai nukentėjo nuo Osmanų imperijos, buvo vykdomas armėnų genocidas. Tai vienas iš pavyzdžių, kur veda noras plėsti ir įtvirtinti tik savo tapatybę, galią. Beje, kiti įžvelgia, kad ir armėnai taip pat nepasižymi tolerancija kitom nei jų tapatybėm. Tai rodo ir Armėnijos valstybės grynas tautiškumas - 98 proc. šalies gyventojų yra armėnai. Prieš kurį laiką čia gyveno žymiai daugiau kitų tautybių žmonių, bet jie išvyko dėl priešiško požiūrio į juos. Taip pat ir armėnai masiškai migravo iš Azerbaidžano valdomų teritorijų.

Pasidalinsiu ne šiaip kelionės įspūdžiais, kokios ten gražios šalys, tikrai draugiški žmonės, kad verta jas aplankyti, bet atkreipsiu dėmesį į susidarančią bėdą, kai šalys turi savo tautines, valstybines religijas. Tai ir paskatino pasidalinti šiuo komentaru. Krašto grožį labiau pailiustruos nuotraukos.

Armėnija neturi savo stiprios karinės galios, ilgą laiką ja manipuliavo Rusija, vaizduodama globą. Tačiau pas armėnus gajus siekis atkurti didžiąją Armėnija, kuri tikrai nesiriboja dabartinės šalies sienomis. Nors nei patys armėnai negali tiksliai pasakyti, kur ta išskirtinė jų šalis tiksliai turi ribotis su kitomis šalimis – į ją, suprantama, turi įeiti ir Turkijos teritorijoje esančios vietovės su Ararato kalnu. Šis kalno simbolis yra ir valstybės herbe. Taip pat dabartinio Irano, Azerbaidžano, Sakartvelo teritorijos. Šio išskirtinumo, didžiosios tapatybės ideologiją savotiškai palaiko ir Armėnijos Bažnyčia.

 Armėnijoje yra Armėnų apaštališkoji bažnyčia, kaimyninėje šalyje - Sakartvele (Gruzijoje) Sakartvelų Bažnyčia. Praėjusių metų vasarą pranešta, kad Sakartvelo valdančioji partija „Sakartvelo svajonė“ svarsto galimybę Sakartvelo Stačiatikių Bažnyčia paskelbti valstybine religija ir tai įtvirtinti Konstitucijoje. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kad kartvelas būtų ne šios Bažnyčios narys. Tai tuo labiau pasakytina apie Armėnijos apaštalinę bažnyčią. Akivaizdu, kad tiek kartvelų, tiek armėnų istorijoje, jų tautinėje tapatybėje šių bažnyčių įtaka milžiniška. Tai turi ir teigiamas, ir ryškiai neigiamas puses. Ribojama religinė laisvė, viena religija tampa privilegijuota, išskirtinai finansuojama.

Didelė blogybė yra tautiškumo, valstybės ir išskirtinės religinės tapatybės susipynimas į vieną gumulą. Štai šių metų birželio 10 d. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas paragino Armėnijos apaštališkosios bažnyčios narius imtis iniciatyvos nušalinti šios Bažnyčios vadovą katolikosą Gareginą II. Ir priežastis labai svarbi: Bažnyčios vadovas savotiškai palaiko ekstremistinį dalies armėnų siekį, utopinę svajonę atkurti didžiąją Armėniją.

Armėnų Bažnyčios vadovas kvietė savo narius protestuoti prieš premjero taikos siekį su Azerbaidžanu. Po Kalnų Karabacho praradimo armėnų arkivyskupas Bagratas Galstanianas vadovavo protestams prieš premjerą, kad jis nesugebėjo karinėmis priemonėmis išlaikyti 1988 metais nuo Azerbaidžano atsiskyrusio ir prie Armėnijos besijungiančio Kalnų Karabacho. Vyskupas buvo suimtas.

Lankydamasis Armėnijoje nedviprasmiškai pajaučiau šį armėnų tapatybės pervertinimą, apsvaigimą nuo jos. Gražu kiekvieno krašto išskirtinė tapatybė, bet nacionalizmas, „mistiškas“ savo tapatybės sureikšminimas turi ir itin neigiamą pusę – genocidus, kitų tapatybių naikinimus, engimus, neapykantas, karus ir pan.

Šis tautinis ir religinis identitetas visiškai persipina su mitologiniu pasakojimu, kuriuo pagrindžiamas išskirtinumas, nacionalistinė ideologija. Nuo armėnų raštijos pradžios penktame amžiuje kai kurie armėnų istorikai savo karalius vadino Haiko palikuoniais. Dalis armėnų savo šalį vadina Hajastanu (žeme, kur gyvena hajai), o save hajais.

Haikas armėnų protėvių mitologijoje dievas – karo, laiko ir trukmės valdytojas. Plintant krikščionybei imtas vadinti Nojaus provaikaičio Togarmo sūnumi, kuriam pavesta valdyti Ararato žemę.

Kita kaimyninė Kaukazo šalis kartvelai turi savų iliuzinių mitų, kad jie taip pat kilę nuo Nojaus sūnaus provaikaičio. Jafetas turėjo brolį Kartvelą, kartvelų (gruzinų) tautos prosenelį. Lankantis Sakartvele gidas pasakoja šias mitologijas su tikybiniu užsidegimu.

Dalyje dabartinės Armėnijos ir daugiausia kaimyninių šalių žemėse dar ne vieną šimtą metų prieš į šalį įvedant krikščionybę gyvavo Urartų karalystė, armėnų tariamas tautos ir valstybės branduolys, jos šaknys, nors tada ši šalis tikrai nesivadino Armėnija.

Kai iš tokių mitologinių, religinių pasakojimų bandoma sudurstyti šiandieninė tapatybė, o dar jos įgyvendinimo imamasi galios, karinėmis priemonėmis – taikos, skirtingų tapatybių sugyvenimo nesitikėk.

Tik duok galios, kariuomenę, ir šias religines, mitologines-tautines idėjas kas nors imsis įgyvendinti. Matėme prie kokių tragedijų privedė išskirtinės „arijų rasės“ fašistinės utopijos. Matome kur veda rusiškasis išskirtinumo, didžiosios Rusijos siekis, nes jų tapatybė „aukštesnė“, „vertingesnė“, galinti užgožti ir naikinti kitas tapatybes. Ten veda Rusijos diktatorinės valstybės ideologijos ir Rusijos stačiatikių bažnyčios susitapatinimas. Ir tai daroma tariamos krikščionybės, sukarikatūrinto Jėzaus vardu. Kitas pavyzdys - buvusios Jugoslavijos šalių, pirmiausia serbų nacionalizmas taip pat paremtas noru atkurti senąją Serbijos didybę. Ten taip pat persipynusi tautinė serbų ideologija ir Serbijos stačiatikių bažnyčia.

Gyvenime svarbiausia - žmogiškumo viršenybė, kitoniškumo, įvairovės priėmimas.

Atrodo, kad ir kaip šios - armėnų, azerbaidžaniečių, turkų, kurdų - tapatybės susipriešinusios, tikiu, kad ir šiuose kraštuose kažkada bus tokia erdvė, kaip pas mus Šengeno, kur per sienas bus galima keliauti be ypatingų problemų, kad ne sienos, teritorijos bus esmė, bet jungiantys tiltai, įvairovių grožis. Bet pirmiausia reikia nutraukti tiesioginius karus ir plėtoti ilgalaikę taiką, keisti požiūrį iš siauro tautiškumo į bendražmogiško bendradarbiavimo su skirtybių priėmimu jauseną - yra aiškių ženklų, kad link to šios šalys ir žengia politiniame lygmenyje, bet tam priešinasi su religija, nacionalizmu susijusios grupės.

Šiose šalyse didelę ateitį turi turizmas, čia apstu istorinių, kultūrinių, gamtinių vertybių, grožybių. Toje pynėje vertingos ir skirtingos tapatybės, bet jų nevalia religiškai, nacionalistiškai sureikšminti. Tuo labiau nuo jų turi būti atskirtos religinės grupės, monolitinės galios, politikos, ideologijos, pinigų sąjungos. Ir jos visos vertingos, bet nei vienas mitas, kultūrinė raiška ir tapatybė negali būti sureikšminamos ir apribojamos šiandienine tauta, valstybe.

Gal ir mums apsvaigti bei pradėti siekti atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę? Mūsų vertingumas vien todėl, kad mūsų šaknyse yra viena tokia ryški gija, nepadaro mūsų vertingesnių, pavyzdžiui, už latvius, ar estus, kurie tokios gijos savo tapatybėje neturi. Galima pasidžiaugti, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvavo kultūrinis, tautinis ir religinis pliuralizmas. Tuo pasigirti gali nedaugelis buvusių ir esamų galybių. To visiems ir linkiu.

The post Ar Kaukazo tautos ir jų kaimynai sukurs savo Šengeno erdvę? appeared first on LAIKMETIS.

Šiuo metu, kai pasaulis išgyvena tarptautinę pertvarką – iškylant naujoms galybėms, stiprėjant kultūriniam susipriešinimui šalių viduje ir augant nepasitikėjimui globalistiniu modeliu, – Deneenas tvirtina, kad tautinės tradicijos, religinės šaknys ir vietinis lojalumas yra būtini sveikai politinei visuomenės būklei. Anot jo, vadinamoji „liberali netolerancija“ nėra atsitiktinis nukrypimas, bet natūrali sistemos pasekmė: kai liberalizmui nepavyksta „sulaužyti“ gilių įsitikinimų, jis pereina prie tiesioginės prievartos.

Deneeno požiūris į Amerikos ir Europos politiką nutraukia klasikinį kairės–dešinės suskirstymą. Pasak jo, naujoji politinė skirtis brėžiama tarp transnacionalinės elito klasės – išsilavinusios, kosmopolitiškos ir korporatyvios – ir darbo klasės, kuri, paradoksaliai, tapo pagrindine konservatyvia jėga. Šiame interviu, vykusiame MCC Feszt renginio metu, Deneenas aptaria besikeičiančią paradigmą, progresyvizmo ribas ir bendrojo gėrio sampratą susiskaldžiusioje visuomenėje.

Ar pasikeitė kairės–dešinės paradigma?

- Taip, iš esmės. Po Antrojo pasaulinio karo kairė gynė darbo klasę, įkvėpta socialistinių ar net marksistinių tradicijų, o dešinė atstovavo finansiniam elitui. Šiandien – priešingai. Jungtinėse Valstijose Demokratų partija tapo korporacijų, aukštų pajamų ir aukštojo mokslo partija. Jos didžiausi rėmėjai – universitetai, tarptautinės korporacijos ir stambios institucijos. Tuo tarpu Respublikonų partija virto darbo klasės partija. Tai sugriauna mitą, kad darbininkai būtinai palaiko kairiąsias idėjas. Beje, pats Marksas bijojo, kad darbo klasė – konservatyvesnė nei elitas – labiau vertina stabilumą, tvarką ir tradicijas.

Ar vardan įvairovės susiduriame su globaliu, vienalyčiu mąstymu?

- Įvairovė visada buvo iššūkis – tai ne moderni idėja. Šiuolaikinis liberalizmas siūlo atsisakyti bendrojo gėrio idėjos ir teigia, kad kiekvienas turi veikti pagal savo valią, laikantis sutarimo nereikšti agresijos. Tačiau tam, kad tai veiktų, pirmiausia visi turi būti liberalais, o tik po to – jei nori – katalikais, judėjais ar musulmonais. Tokiu būdu tariama įvairovė ištirpsta materialistinių vartotojų vienodume. Tai nuskurdina žmogaus gyvenimą – atima tokius esminius dalykus kaip draugystė, šeima ir tiesos ieškojimas, palikdama egzistencinę tuštumą.

Kaip liberalizmas elgiasi su tais, kurie priešinasi jo projektui?

- Iš pradžių – netiesioginiais būdais, dažniausiai ekonominiais: kad būtum priimtas, turi atsisakyti savo religinių įsitikinimų ar tradicinių vertybių vardan efektyvumo. Tačiau kai pasipriešinimas paliečia pamatinius dalykus – žmogaus ir moters sampratą, santuoką ar Dievo vaidmenį – liberalizmas griebiasi tiesioginių priemonių. Būtent tai vadinu „liberalia netolerancija“ arba „neliberaliu liberalizmu“. Tai ne išimtis, o natūrali sistemos raidos pasekmė.

Ar šiam veržimuisi yra ribos?

- Taip. Viena iš ribų buvo biologinės tikrovės neigimas. Tvirtinimas, kad vyras ir moteris neegzistuoja, ar jų pakeitimas tokiais terminais kaip „gimdytojas“, sukėlė visuomenės pasipriešinimą. Ne visi Trumpą palaikė dėl simpatijų jam asmeniškai – daugelis jį rėmė kaip reakciją į progresyvią radikalizaciją.

Ar liberalizmas neišvengiamai eina šiuo keliu?

- Taip, tai yra jo vidinė logika. Liberalizmas nuolat ieško naujų tikrovių, kurias galėtų sugriauti individualios laisvės vardu – iki to, kad jau laikoma savavališka būti vyru, moterimi, tėvu ar vaiku. Tikrovė ilgainiui vėl primena apie save, tačiau revoliucinis impulsas nesiliauja. Mes pasiekėme liberalios logikos kulminaciją – tai tampa liberalia priespaudos forma.

Ar tiesa sugeba apsiginti?

- Tikrovė linkusi sugrįžti, nes ji yra mūsų žmogiškosios prigimties dalis. Tai apima ir vyrų bei moterų skirtumų pripažinimą, ir faktą, kad esame gamtos dalis. Šiame kontekste ir dešinė peržiūri savo pozicijas: kalbama ne tik apie klimato paniką, bet ir apie tai, kaip gyventi laikantis planetos ribų. Čia susiduria du požiūriai: vienas – technologinis optimizmas, kuris siekia peržengti ribas (net skrendant į Marsą), o kitas – žemiškas konservatyvumas, vertinantis žemdirbystę, vietines bendruomenes ir saikingą vartojimą.

Kaip apibrėžtumėte bendrąjį gėrį?

- Anglų kalboje žodis common reiškia tiek „bendras“, tiek „eilinis“. Vienas iš būdų įvertinti bendrąjį gėrį – stebėti, kaip sekasi eiliniams žmonėms. Ar jie klesti, ar vargsta? JD Vance’as, dabar Jungtinių Valstijų viceprezidentas, kilęs būtent iš šios aplinkos, žino, ką reiškia matyti, kaip klaidingos ekonominės ir socialinės politikos ją naikina.

Gerai sutvarkytoje visuomenėje net ir neturint elito privilegijų eilinių žmonių vaikai turėtų turėti tikrų galimybių.

The post Prof. Patrickas J. Deneenas: liberalizmas žada įvairovę, bet uždeda ideologinį rėmą appeared first on LAIKMETIS.

Konferencija skirta apmąstyti 2021 m. rugsėjo 12 d. paskelbtą Šiluvos deklaraciją, kurioje išskirtinai pabrėžta būtinybė laisvoje demokratinėje valstybėje gerbti pamatinį asmens ir visuomenės gėrį –žmogaus gyvybę nuo jo prasidėjimo iki natūralios mirties, vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei lygiavertiškumą, prigimtinę šeimą ir tėvų teisę pagal savo dorovinius principus auklėti savo vaikus, sąžinės, religijos ir žodžio laisvę.

Šių metų konferencijoje pagrindinis dėmesys kreipiamas laisvei ir demokratijai. Prelegentai iš Lietuvos ir užsienio pasidalins savo mintimis apie tai, kokie veiksniai ir kokiais būdais šiandienos Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje ardo demokratiją ir/ar riboja jos piliečių laisvę; kaip kurti šiuolaikinę valstybė bei visuomenę, kuri nenaikintų jos pačios išlikimui būtinų moralinių prielaidų; kaip visuomenėje atkurti pasitikėjimą tiesa; kaip suderinti laisvę vadovautis pažinta moraline tiesa su pareiga laikytis įstatymų, kuriuos nustato demokratinė dauguma; kaip išvengti žmogaus teisių infliacijos, „žmogaus teisėmis“ paverčiančios ideologinių grupių interesus; kaip valstybė gali padėti laisvei jos neuzurpuodama; kaip išvengti Konstitucijos pavertimo instituciniu demokratijos bei laisvės varžymo instrumentu.

Konferencijoje pranešimus skaitys: buvęs popiežiaus Benedikto XVI asmeninis sekretorius, apaštalinis nuncijus Baltijos šalims arkivyskupas dr. Georg Gänswein, filosofas prof. dr. Alvydas Jokubaitis, istorikas prof. dr. Egidijus Aleksandravičius, teisininkas dr. Vygantas Malinauskas, strategijos specialistas, filosofijos lektorius Mindaugas Kubilius, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo bendradarbė prof. dr. Rasa Čepaitienė, VDU KTF Santuokos ir šeimos studijų centro vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Birutė Obelenienė, Ateitininkų federacijos gen. sekretorius, filosofas Ignas Kriaučiūnas ir kt.

Diskusijos dalyje savo mintimis dalinsis: Kauno arkivyskupas metropolitas J. E. dr. Kęstutis Kėvalas, LR Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė, Vilniaus universiteto lektorius, žurnalistas Linas Kontrimas. Moderuos žurnalistas Virginijus Savukynas.

Daugiau informacijos ir konferencijos programą rasite čia.

Konferencijos globėjai:  J.E. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas ir J.E. Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Konferencijos organizatoriai: Lietuvos Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas, Laisvos visuomenės institutas.

Renginio tiesioginė transliacija vyks per Delfi.lt, Laisvos visuomenės instituto ir Lietuvos Krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos Facebook ir YouTube paskyras, internetiniame portale „Laikmetis“, Katalikų medijų centro Youtube paskyroje ir kitur.

The post Nacionalinė konferencija „Kaip nesunaikinti laisvės ir demokratijos: Šiluvos deklaraciją apmąstant?" appeared first on LAIKMETIS.

Kita vertus, per šešis šių metų mėnesius sukčių išviliota suma maždaug 1,5 mln. eurų mažesnė nei 2024-ųjų pirmąjį pusmetį.

„Sukčiavimų daugėja pagrinde dėl sukčių aktyvumo, atsižvelgiant į tai, kad tai yra pelninga nusikalstama veika, tobulėja įrankiai nusikaltimams vykdyti, daugėja galimybių slėpti savo tapatybę“, – BNS sakė Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) atstovė Jelena Sirgėdienė.

Pasak jos, tam įtakos turi ir „skaitmeninis progresas“.

„Atsirado daugiau elektroninių parduotuvių, gyventojai daugiau bendrauja naudojantis įvairiomis programėlėmis ir panašiai“, – teigė J. Sirgėdienė.

Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, per pirmąjį 2023 metų pusmetį policija dėl sukčiavimo pradėjo 2055 ikiteisminius tyrimus, pernai per pirmą pusmetį – 2389, šiemet – 2654.

Tuo metu padaryta žala kiek sumenko – šiemet per pusmetį pavogta beveik 5 mln. 600 tūkst. eurų, o pernai – beveik 7 mln. eurų.

Pasak pareigūnės, tobulėja socialinės inžinerijos metodai: išnaudojama viešoje erdvėje esanti informacija, aktualijos, sukčiavimui panaudojama įvairi taktika – nuo baimės sukėlimo iki manipuliacijų patiklumu.

Valstybės kontrolės duomenimis, per visus 2024 metus Lietuvos gyventojai ir įmonės vien dėl elektroninių sukčiavimų prarado daugiau nei 17 mln. eurų.

Savo ruožtu Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centras nurodo, kad realiai išvilioti bandyta dvigubai didesnę sumą – 35 mln. eurų.

„Alio, mama“

Policijos duomenimis, šiemet, kaip ir ankstesniais metais, populiariausiu pinigų išviliojimo būdu išlieka telefoninis sukčiavimas, taip pat dažnai pasitelkiamos suklastotos bankų ir įvairių institucijų svetainės, imituojamas investavimas.

Telefoninius sukčiavimus pareigūnai skirsto į du tipus. Pirmasis – kai apsimetama mobiliojo ryšio operatorių, bankų, policijos, „Google“ ar kitų įstaigų darbuotojais. Antrasis – kai apsimetama artimuoju ar jo atstovu dėl tariamos avarijos, kurioje nukentėjo žmonės. Pastarąjį būdą pareigūnai vadina „Alio, mama“. 

Anot pareigūnų, investiciniai sukčiai neapsiriboja tik vienkartiniu pinigų išviliojimu. Jie dažnai pratęsia apgaulę – pakartotinai susisiekia su nukentėjusiaisiais siūlydami tariamas pinigų išieškojimo ar sugrąžinimo paslaugas, kuriomis susiviliojus prarandama dar daugiau lėšų. 

tobulėja socialinės inžinerijos metodai: išnaudojama viešoje erdvėje esanti informacija, aktualijos, sukčiavimui panaudojama įvairi taktika – nuo baimės sukėlimo iki manipuliacijų patiklumu.

Dar du populiarūs apgaudinėjimo būdai – romantinis sukčiavimas ir sukčiavimas apsimetant įmonės vadovais. 

Romantinis sukčiavimas dažniausiai būna nukreiptas prieš vyresnio amžiaus moteris, socialiniuose tinkluose ieškančias pažinčių. Sukčiai apsimeta tolimose šalyse esančiais gydytojais, aktoriais, aukšto rango kariškiais. Apgavikai susuka galvas meilės ištroškusioms moterims ir išvilioja iš jų pinigus.

Pareigūnai yra fiksavę atvejų, kai moterys pardavė savo namus, paėmė paskolas ir viską atidavė tariamiems mylimiesiems.

Įmonių vadovais apsimetantys sukčiai dažniausiai siunčia buhalterėms nurodymus pervesti pinigus į tariamų verslo partnerių sąskaitas.

„Kalbant apie fizinius asmenis, išviliojamos sumos kai kuriais atvejais siekė ir 100 tūkst. eurų, ypatingai tais atvejais, kai aukos buvo įkalbintos parduoti nekilnojamąjį turtą ir perduoti už jį gautas lėšas“, – sakė J. Sirgėdienė.

Viena didžiausių išviliotų sumų

Pareigūnai atkreipia dėmesį, kad policininkais, bankų ir ir įvairių Lietuvos įstaigų darbuotojais apsimetantys sukčiai dažnai net nemoka lietuvių kalbos, šneka rusiškai. Tai vienas iš paprasčiausių būdų identifikuoti apgaulę. Vis tik net ir tokiais atvejais žmones patiki sukčiais.

Pasak Kriminalinės policijos biuro atstovės, šiemet fiksuota ir viena didžiausių išviliotų sumų Lietuvoje.

Įtariamasis, pasinaudodamas neteisėtomis pinigų grąžinimo schemomis iš tarptautinės bendrovės „Amazon“ išviliojo daugiau nei 2,5 mln. eurų.

Atliktų kratų ir poėmių metu pas vyrą ir jo galimus bendrininkus paimta beveik 5 mln. eurų vertės virtualios valiutos ir per 700 tūkst. eurų grynaisiais.

Bylos duomenimis, minėtas vyras susirašinėjimo platformoje „Telegram“ buvo sukūręs grupę, kurioje kartu su bendrininkais susitardavo atlikti prekių pirkimus iš „Amazon“.

Kuomet užsakytos prekės pasiekdavo „klientus“, jie, piktnaudžiaudami įsigytų prekių grąžinimo politikos taisyklėmis, pareikšdavo, kad jos neatkeliavo arba atkeliavo tik tuščia dėžė, tad pinigai būdavo grąžinami pirkėjui.

„Tai – beprecedentis sukčiavimo atvejis“, – teigė J. Sirgėdienė.

Ryšio blokavimas – vos keliuose kalėjimuose

Anot pareigūnų, dalis sukčių veikia iš įkalinimo įstaigų.

Kaip skelbia Valstybės kontrolė, šiuo metu kuriama bendra nacionalinė platforma, kurioje visos svarbiausios šalies institucijos turės pranešti apie įvykusius kibernetinius incidentus.

Šioje platformoje turėtų bendradarbiauti policija, Nacionalinis kibernetinio saugumo centras ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija. Tai leis greičiau identifikuoti grėsmes, koordinuotai reaguoti į incidentus ir užtikrinti efektyvesnį tarpinstitucinį bendradarbiavimą. 

Be to, siekiant išvengti sukčiavimų, vykdomų tiesiai iš įkalinimo įstaigų, pradėta modernizuoti ir kalėjimų vidaus infrastruktūra.

Tačiau, Valstybės kontrolės žiniomis, nė viena iš šių iniciatyvų kol kas nėra visiškai įgyvendinta.

„Telefoninio ryšio blokavimo sistemos jau yra įdiegtos keliuose kalėjimuose, kur jos apima po kelis sektorius. Tai leidžia žymiai sumažinti neteisėto ryšio naudojimo galimybes“, – BNS nurodė Kalėjimų tarnybos atstovė Renata Maldūnienė.

Pasak jos, pradėjus šį projektą buvo planuota diegti 2G, 3G ir 4G tinklų kontrolės sistemas, tačiau „dėl sparčios technologijų kaitos šiandien aktualiausia yra 4G ir 5G ryšio kontrolė“.

„Šiuo metu tarnyba vertina rinkos galimybes ir laukia patikimų techninių sprendimų, užtikrinančių visų aktualių ryšio technologijų kontrolę, įskaitant ir 5G“, – teigė R. Maldūnienė.

The post Sukčiavimų daugėja - policija appeared first on LAIKMETIS.

Straipsnyje, paskelbtame „New York Post“, teisininkas ir geologas, mokslų daktaras bei „Discovery Institute“ mokslinis bendradarbis Casey'is Luskinas apkaltino muziejų tuo, kad jo ekspozicija siekia „įtikinti lankytojus, jog mumyse, kaip žmonėse, nėra nieko ypatingo“.

Davido Kocho žmogaus kilmės salėje įrengta ekspozicija teigia, kad genetinis skirtumas tarp žmonių ir šimpanzių sudaro vos apie 1,2 %. Tačiau Luskinas atkreipia dėmesį, kad naujas tyrimas, paskelbtas 2024 m. balandį žurnale „Nature“, rodo kur kas didesnius skirtumus – iki 15 %, jei įskaičiuojamos struktūrinės variacijos ir genetiniai suderinimai.

„Šis evoliucionistų argumentas, kad mes same tik 1 procentu skirtingi nuo beždžionių, yra klaidingas. Iš tiesų skirtumai daug gilesni“, – pabrėžė mokslininkas tinklalaidėje „ID The Future“. Pasak jo, tai greičiau patvirtina bendro Kūrėjo idėją nei „bendro protėvio“ sampratą.

Luskinas taip pat sukritikavo parodą už tai, kad ji australopitekų ir kitus senovinius radinius pristato kaip „ankstyvuosius žmones“, nors moksliniai duomenys rodo ryškius beždžioniškus bruožus: vaikščiojimą ant krumplių ir prisitaikymą laipioti medžiais.

„Visa jų griaučių sandara – nuo pirštų iki pėdų – liudija, kad tai buvo būtybės, daug artimesnės beždžionėms nei žmonėms“, – pažymėjo jis.

Mokslininkas šią situaciją pavadino „atvirkštiniu Skoupsu“, primindamas, kad prieš šimtą metų JAV vyko teismai dėl darvinizmo dėstymo, o dabar, priešingai, didžiausi muziejai „slėpia moksliškai tikslius duomenis“.

„Discovery Institute“, kuris skleidžia Protingojo sumanymo teoriją, pranešė, kad iki šiol šiai mokslinei koncepcijai paremti paskelbta beveik 200 recenzuotų tyrimų.

The post Mokslininkas: siekiama įtikinti, kad nėra skirtumo tarp žmonių ir šimpanzių appeared first on LAIKMETIS.

Iš pirmo žvilgsnio Dominikos Respublikos vėliavoje akį patraukia didelis baltas kryžius centre. Jo širdyje – valstybės herbas, kuriame vaizduojama atversta Biblija, virš jos iškeltas kryžius.

Įdomu tai, kad į herbo Bibliją įrašyta konkreti eilutė – Jono evangelijos 8, 32: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“

Kai šalis siekė nepriklausomybės, jos veikėjams buvo svarbu laisvę pabrėžti ne tik politine, bet ir dvasine prasme. Jie norėjo priminti, kad tikėjimas ir tvirtos moralinės vertybės padeda atskirti gėrį nuo blogio. Melas, priešingai, skaldo tautas, gimdo nepasitikėjimą ir nerimą.

Herbo sukūrimas

Dominikos Respublikos herbą sukūrė politikas Casimiro Nemesio de Moya, o oficialiai jis patvirtintas 1913 m. Jo aprašas įtvirtintas Konstitucijos 32 straipsnyje:

„Nacionalinis herbas yra tokių pačių spalvų kaip nacionalinė vėliava. Centre – atversta Biblija Jono evangelijos 8, 32 vietoje, virš jos – kryžius. Abu kyla iš trofėjaus, sudaryto iš dviejų iečių ir keturių nacionalinių vėliavų be herbo, išdėstytų iš abiejų pusių. Kairėje pusėje – laurų vainikas, dešinėje – palmės šaka.“

Viršuje herbas vainikuojamas mėlyna juosta su šūkiu „Dios, Patria y Libertad“ („Dievas, Tėvynė ir Laisvė“). Apačioje – raudona juosta su užrašu „República Dominicana“.

Tikėjimas – tautos širdyje

Nors kai kurie politikai kartais bando naudoti vėliavą be herbo, dauguma dominikiečių tokius veiksmus laiko nepagarba savo šalies krikščioniškoms vertybėms. Jie pabrėžia, kad Dievas yra visko centras, o Jo buvimas vėliavoje – to aiškus ženklas. Kai kurie net tiki, jog meilė ir ištikimybė Viešpačiui saugo šalį nuo gamtinių katastrofų, kurios ne kartą smarkiai nusiaubė kaimyninį Haitį.

Unikalumas pasaulio mastu

Žinoma, yra šalių, kurių vėliavose taip pat matome kryžių – pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė su savo garsiuoju „Union Jack“, sudarytu iš Šv. Jurgio, Šv. Andriejaus ir Šv. Patriko kryžių. Tačiau Dominikos Respublika yra vienintelė valstybė, kurios vėliavoje pavaizduota Biblija. Netgi Vatikano vėliava tokio simbolio neturi.

Todėl keliaudami į šią Karibų salą (beje, ten vis dažniau lankosi mūsų tautiečiai) nepamirškite pakelti akis į dangų – pasigrožėkite saulelydžiu ar saulėtekiu, kai kartu su vėju plazda vėliava, o kartu su ja – ir atverstas Šventasis Raštas.

The post Vienintelė šalis pasaulyje, kurios vėliavoje plazda Šventasis Raštas appeared first on LAIKMETIS.

Panevėžio vyskupija įsteigta 1926 metų balandžio 5-ąją. Likus metams iki vyskupijos jubiliejaus, kreiptasi į visuomenę prašant sukurti šimtmečio skiriamuosius ženklus – himną bei logotipą.

Esminė sąlyga jų kūrėjams – simboliuose atspindėti Panevėžio vyskupijos savastį. Himno kūrėjų prašyta sukurti jį tokį, kad būtų atskleista vyskupijos istorija, parodytas šimtmetį besitęsiantis tikėjimo kelias, įvardytos katalikiškosios vertybės, dvasinis paveldas, bendrystės bei atsinaujinimo siekis.

Norėta, kad himne suskambėtų ir dėkingumas Dievui. Logotipo nuostatuose skelbta, kad jis turi būti aiškus, informatyvus, įsimenamas, atspindintis Panevėžio vyskupijos akcentus bei katalikų tikėjimo simbolius. Piniginis atlygis už šiuos kūrinius nenumatytas, jų autoriams bus įteiktos simbolinės dovanėlės.

Dešimt kūrėjų

„Kūrėjų gausos nesulaukėme, tačiau džiaugiamės, kad ir žodžius himnui, ir logotipą kūrė po penkis autorius. Pačių sukurto himno tekstus atsiuntė penkios moterys, o logotipo pavyzdžius kūrė du vyrai bei trys moterys“, – skaičiavo vyskupijos Katechetikos centro vadovė Jurgita Mulokaitė de Moraes, kuriai patikėta koordinuoti vyskupijos šimtmečio himno bei logotipo sukūrimo klausimus.

J. Mulokaitė de Moraes pabrėžė, kad iš penkių himno variantų ir dar didesnio skaičiaus pateiktų logotipų, mat pastarųjų kai kurie autoriai pateikė po kelis variantus, renkant geriausią diskusijų nekilo. Visi komisijos nariai geriausiu himno tekstu pripažino atsiųstąjį Laimutės Beinarauskienės. Geriausiu logotipu išrinktas Jokūbo Zovės darbas. Katechetikos centro vadovės teigimu, didžiulį įspūdį komisijai padarė J. Zovės sukurto logotipo koncentruota bei išgryninta idėja.

Logotipe komisijos nariai įžvelgė ir Ostiją, ir monstranciją, pavaizduotą kryžių, o pačiame viduryje įrašytos raidės PV, reiškiančios „Panevėžio vyskupija“. Logotipe taip pat paminėti ir vyskupijos įkūrimo – t. y. 1926, ir jos šimtojo jubiliejaus – 2026 metai. Įrašytas ir Panevėžio vyskupijos šūkis „Augti tikėjime, gyventi Kristuje“.

Lengvai gimę žodžiai

Susipažinusi su vyskupijos himno žodžiais komisija, pasak J. Mulokaitės de Moraes, vertino ne tik jų prasmę, bet ir rimą bei ritmą.

„Buvo vertinama, kad parašytiems žodžiams būtų galima lengvai pritaikyti muziką“, – pasakojo Katechetikos centro vadovė. Pasak jos, šiuos reikalavimus kaip tik ir atitiko L. Beinarauskienės kūryba. Joje glaustai atskleista šimtametė vyskupijos istorija. J. Mulokaitė de Moraes pridūrė, kad, susitarus su himno teksto autore, tekstas truputį pakoreguotas, kad lengviau būtų pritaikyti muziką.

Pati L. Beinarauskienė „Sekundei“ teigė, jog kvietimą kurti vyskupijos šimtmečio himną radusi internete. Visgi toks konkursas ją ne itin sudomino, bet paskambinusi draugė paragino kurti. „Ėmiau skaityti Panevėžio vyskupijos istoriją nuo jos susikūrimo iki šių dienų, apmąsčiau jos nueitą šimtmečio kelią, o jau tada sėdau rašyti“, – pasakoja L. Beinarauskienė. Vyskupijos himno autorė – panevėžietė, lietuvių kalbos mokytoja.

L. Beinarauskienė teigė, jog, pagauta įkvėpimo, kartais parašanti po eilėraštį. Kad jos sukurtas tekstas bus įvertintas kaip geriausias iš pateiktųjų, pedagogė teigė tikrai nesitikėjusi, sulaukusi tokios žinios, nudžiugo, pasijuto įvertinta.

Pabūgo logotipo nesukursiąs

Panevėžio vyskupijos šimtmečio logotipo autorius Jokūbas Zovė – vienas garsiausių Lietuvoje grafikas, kaligrafas. Jis yra 27 pašto ženklų autorius, daugiau nei šimto firminių ženklų kūrėjas.

Iš Rokiškio rajono kilęs dailininkas sukūrė Rokiškio miesto 500 metų jubiliejaus ženklą, jo sukurtas ir gimtųjų Kamajų herbas bei vėliava. Menininkas dirba dailininku Vilniaus Martyno Mažvydo bibliotekoje. J. Zovė pasakoja, jog apie paskelbtą konkursą Panevėžio vyskupijos logotipui sukurti sužinojęs iš Rokiškio dekano, kunigo Eugenijaus Noviko.

„Perskaitęs logotipo sukūrimo nuostatus, pagalvojau, kad bus pernelyg sudėtinga, nepajėgsiu. Bet kai paėmiau popieriaus lapelį, žiūriu, Dievui padedant, pavyksta“, – kalbėjo menininkas.

O išgirdęs, kad jo logotipas pripažintas geriausiu, J. Zovė sako jautėsi pamalonintas. Prasmingi simboliai J. Mulokaitės de Moraes teigimu, logotipas neabejotinai puoš visus jubiliejaus metų vyskupijos dokumentus. O himnas bus giedamas per vyskupijos šventes, įvairius renginius.

Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas pridūrė, kad šimto metų proga turėti abu simbolius – ir logotipą, ir himną – yra svarbu bei prasminga. Kol kas nei himno tekstas, nei logotipas viešai neskelbiami.

Mokytoja Laimutė Beinarauskienė Panevėžio vyskupijos šimtmečio himnui tekstą ryžosi sukurti paskatinta draugės.

The post Panevėžio vyskupija jau turi logotipą ir himną appeared first on LAIKMETIS.

Jos duomenimis, 12,7 tūkst. stojančiųjų pakviesti studijuoti valstybės finansuojamose vietose, kai pernai jų buvo 12,5 tūkstančio.

Į universitetus iš viso pakviesta 12,5 tūkst. (pernai – 11,6 tūkst.), iš jų 8,8 tūkst. – į valstybės finansuojamas vietas, pernai tokių buvo dviem šimtais mažiau.

Populiariausios studijų programos universitetuose – medicina, teisė, ekonomika, programų sistemos, specialioji pedagogika ir logopedija, taip pat teisė, statybos inžinerija, veterinarinė medicina.

Į kolegijas šiemet kviečiama 8,4 tūkst. stojančiųjų (pernai 7,8 tūkst.), iš jų 3,9 tūkst. turėtų studijuoti valstybės finansuojamose vietose – tiek pat kiek pernai.

ŠMSM duomenimis, daugiausia pakviestųjų į slaugos, tarptautinio verslo, ikimokyklinio ir priešmokyklinio bei pradinio ugdymo, socialinio darbo studijų programas.

Kaip pažymėjo ministerija, daugiau kaip 1,5 tūkst. stojančiųjų kviečiami tapti pedagogais – beveik 150 daugiau nei pernai. Šis būsimų pedagogų skaičius nėra galutinis, ŠMSM tikisi, kad iš viso pedagogikos studijos pritrauks per 2 tūkst. studentų.

Per antrus metus veikiančią antrąją konkursinę eilę stojantiesiems iš socialiai jautrios aplinkos pakviesti studijuoti 538 stojantieji, pernai jų buvo 395.

Į profesinio mokymo įstaigas kviečiama 18,8 tūkst. stojančiųjų – šimtu mažiau nei pernai. Iš jų 7,7 tūkst. dar nėra įgiję vidurinio išsilavinimo.

Daugiausia stojančiųjų kviečiama į transporto priemonių remontininko, individualios priežiūros darbuotojo, apdailininko, suvirintojo, virėjo, paramediko, kirpėjo, apskaitininko, elektriko, kosmetiko profesinio mokymo programas.

Pasak švietimo ministrės Ramintos Popovienės, stojantieji rinkosi valstybei reikalingas specialybes ir profesijas.

„Šių metų priėmimo tendencijos rodo, kad stojantieji tiek į aukštąsias mokyklas, tiek į profesinio mokymo įstaigas motyvuotai renkasi valstybei reikiamas specialybes ir profesijas“, – pranešime sakė ministrė.

Sutartis su aukštosiomis mokyklomis stojantieji gali pasirašyti iki rugpjūčio 14 dienos.

Papildomas priėmimas į universitetus ir kolegijas vyks nuo rugpjūčio 15 iki 19 dienos.

Jame į valstybės finansuojamą studijų vietą galės pretenduoti tik pagrindinio priėmimo metu nesudariusieji jokios sutarties arba sudariusieji valstybės nefinansuojamų studijų sutartį. Kvietimų studijuoti po papildomo priėmimo stojantieji sulauks rugpjūčio 22-ąją.

Kaip rašė BNS, šiais metais studijų programas bendrajam priėmimui siūlo 14 universitetų – 11 valstybinių ir trys nevalstybiniai – bei 13 kolegijų – septynios valstybinės ir šešios nevalstybinės.

The post Paskelbti kvietimai į aukštąsias mokyklas appeared first on LAIKMETIS.

Pastaruoju metu drobulė vėl atsidūrė viešų debatų epicentre. Mokslo, istorijos ir teologijos atstovai pateikia priešingas hipotezes – nuo technologinio stebuklo iki tikėjimo gylio liudijimo.

Pirmieji bandymai suvokti drobulę

Dar 1898 m. fotografas Sekondo Pija pirmą kartą užfiksavo drobulę ir, ryškindamas negatyvą, išvydo aiškų nukankinto žmogaus atvaizdą su žaizdų žymėmis. Šis atradimas pažadino viešą susidomėjimą drobule.

1978 m. NASA mokslininkai Johnas Jacksonas (Džonas Džeksonas) ir Ericas Jumperis (Erikas Džamperis) atkūrė trimatį kūno vaizdą, naudodamiesi technologijomis, ir atrado ant vokų matomus apskritus iškilimus, kuriuos siejo su pagal senovinį paprotį ant mirusiojo akių dedamomis monetomis. Profesorius Alanas Vangeris netgi teigė ant jų įžvelgęs užrašą „Imperatorius Tiberijus“, kuris valdė Kristaus mirties metu.

Kraujo ir kančios pėdsakai

2013 m. prof. Gianni Borkaccia iš Paduvos universiteto (Italija) paskelbė 20 metų trukusį DNR tyrimą, kurio metu nustatyta, kad drobulės buvo lietęsi žmonės iš įvairių regionų – nuo Šiaurės Afrikos iki Kinijos. Tarp jų galėjo būti ir asmenų iš senovinės Judėjos.

Bario kristalografijos instituto (Italija) tyrėjai, naudodami elektroninius mikroskopus, patvirtino, kad kraujo dėmės – tikros. Jų analizė parodė, kad žmogus, suvyniotas į audeklą, patyrė dideles kančias – tai liudijo lininiuose pluoštuose aptiktos nanodalelės su organine medžiaga kreatininu – stipraus fizinio skausmo biologiniu žymeniu.

Liverpulio universiteto ir Italijos tyrimų komiteto eksperimentas parodė, kad tam tikros kraujo dėmės sutampa su sužalojimais, kuriuos galėjo patirti kryžiuojamas žmogus. Tačiau buvo pastebėta, kad kai kurios kraujo tėkmės neatitinka žinomų romėnų nukryžiavimo praktikų – tai sukėlė abejonių dėl drobulės tikrumo.

Visgi buvo priminta, kad kūnas prieš suvyniojant buvo nuplautas ir suvyniotas jau praėjus tam tikram laikui po mirties, todėl kraujo tėkmė galėjo skirtis nuo įprastos.

Diskusijos dėl audinio amžiaus

1988 m. trys nepriklausomos laboratorijos atliko radiokarboninį testą ir nustatė, kad audinys datuojamas 1260–1390 m. laikotarpiu. Tačiau šis rezultatas buvo grindžiamas mėginiu, paimtu iš drobulės pakraščio – vietos, kuri buvo restauruota po gaisro. Todėl daugelis mokslininkų abejoja testo patikimumu.

Fizikas Robertas Ruckeris pasiūlė teoriją, kad drobulės datavimą galėjo pakeisti neutronų spinduliuotės pliūpsnis – galbūt prisikėlimo akimirką. Be to, italų mokslininkas Liberato De Caro 2022 m. atliko rentgeno difrakcijos tyrimą, kuris parodė, kad celiuliozės pluoštai audinyje yra daug senesni nei viduramžių laikotarpis – galbūt siekia net I amžių.

Taip pat drobulėje aptikta augalų žiedadulkių, būdingų tik Artimiesiems Rytams, o audinio struktūra atitinka Palestinoje naudotą verpimo technologiją, kuri Europoje nebuvo žinoma. Drobulės ornamentas beveik tobulai atitinka audinius, rastus Masados tvirtovėje – žydų paskutinio pasipriešinimo romėnams vietoje.

Kritika naujiems tyrimams

Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukė Brazilijos 3D dizainerio Cicero Moraeso tyrimas, kuris teigė, kad drobulės atvaizdas yra „žemo reljefo“ meninė imitacija, o ne tikras žmogaus kūno atspaudas. Tačiau mokslininkai iš Tarptautinio sindonologijos centro (Turine) atmetė šį tyrimą kaip jau daugiau nei prieš šimtmetį paneigtą.

Prof. Cheryl White iš Luizianos universiteto pažymėjo, kad Moraesas ignoruoja sudėtingą informacijos perdavimo mechanizmą, kuris slypi drobulės atvaizde – pluošto mikrofibrose esantis kūno vaizdas perteikia tiesioginį erdvinį atstumą tarp kūno ir audinio, ko negalėjo padaryti viduramžių menininkai.

Vatikano pozicija ir popiežių požiūris

Nors Vatikanas niekada oficialiai nepaskelbė drobulės autentiškos, popiežiai ją laiko vertingu tikėjimo stiprinimo objektu. Pranciškus vadino ją „Viešpaties Jėzaus nukryžiuoto, mirusio ir prisikėlusio ikona“, Benediktas XVI – „laiku, kurio vertė begalinė“, o Jonas Paulius II – „Evangelijos veidrodžiu“ ir „tyra tylos kalba“.

Popiežius Pranciškus 2015 m. sakė, kad drobulė kviečia žvelgti į kiekvieno kenčiančio ir persekiojamo žmogaus veidą. Kardinolas Roberto Repole drobulę pavadino „prisikėlimo įspaudu“ ir „kvietimu gyventi naują gyvenimą“.

Tikėjimo paslaptis tęsiasi

Nors Bažnyčia nereikalauja tikėti drobulės autentiškumu, ji pripažįsta jos vertę kaip priemonę giliau apmąstyti Kristaus kančią ir meilę. Nepriklausomai nuo to, ar tai stebuklinga relikvija, ar viduramžių šedevras, Turino drobulė lieka neišspręsta mįsle, jungiančia mokslą, tikėjimą ir žmogiškąją viltį.

Kaip sakė šventasis Jonas Paulius II: „Drobulė byloja: tikėk Dievo meile – didžiausiu žmonijai duotu lobiu, ir bėk nuo nuodėmės – didžiausios nelaimės žmonijos istorijoje.“

The post Turino drobulė: relikvija tarp mokslo, tikėjimo ir slėpinio appeared first on LAIKMETIS.

Religijos išstūmimas

Kandidatė akcentuoja valstybės ir religijos didesnio atskyrumo svarbą, pasisako prieš religinių įsitikinimų naudojimą priimant įstatymus, palaiko valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Duodama priesaiką Seime ji praleido sakinį „Tepadeda man Dievas“.

Genderizmas, LGBT ir abortai

Ruginienė aktyviai pasisako už lyčių lygybę, smurto prieš moteris prevenciją ir LGBTQ+ teisių užtikrinimą. Ji palaiko Stambulo konvencijos ratifikavimą, partnerystės įteisinimą tos pačios lyties poroms, lytiškumo ir reprodukcinių teisių švietimą mokyklose, taip pat nacionalinės strategijos nuo antisemitizmo, rasizmo ir LGBTQ+ diskriminacijos būtinybę.

Kaip ministrė, Ruginienė palaiko Reprodukcinės sveikatos įstatymą, kuris numato valstybės kompensavimą nėštumo nutraukimo paslaugoms, taip pat pasisako už platesnį pagalbinio apvaisinimo kompensavimą. Ji pabrėžia, kad tokios paslaugos turi būti prieinamos ir mažas pajamas gaunantiems žmonėms, nes šie esą dažnai neturi galimybės naudotis kokybiškomis medicinos paslaugomis.

Tik translytiškumo klausimu ji neturi aiškios pozicijos.

Socialinis jautrumas

Ingos Ruginienės pasisakymai leidžia susidaryti nuoseklaus socialinio jautrumo politikės paveikslą. Ji, pavyzdžiui, palaiko studentų apmokamų praktikų įteisinimą, pritartų finansavimo socialinei apsaugai didinimui, remia skurdo mažinimo politiką ir įtraukią jos rengimo praktiką.

Politikė įsitikinusi, kad socialinės išmokos turi siekti bent minimalius vartojimo poreikius.

Kandidatė į premjeres I. Ruginienė finansų politikoje laikosi socialdemokratinių vertybių, akcentuodama socialinio teisingumo ir viešojo intereso svarbą. Siekia, kad socialinės išmokos atitiktų minimalius vartojimo poreikius.

Politikė kritikuoja Lietuvos banko pasyvumą ginant viešąjį interesą bei pasisako už aktyvesnį reguliavimą, kad finansinės paslaugos būtų prieinamos visiems, ypač regionuose gyvenantiems žmonėms.

Ruginienė taip pat nepritaria grynųjų pinigų atsisakymui, laikydama tai rizikingu sprendimu socialiai pažeidžiamoms grupėms. Jos finansinė vizija grindžiama lygybės, solidarumo ir valstybės atsakomybės principais.

Klimato kaita

Ruginienė pritaria ir paminklų asmenims, galimai prisidėjusiems prie Holokausto, pašalinimui iš viešosios erdvės.

Ji taip pat remia rusakalbių piliečių teisę puoselėti savo kultūrą bei kalbą ir pritartų tautinių mažumų kalbų vartojimui gatvių pavadinimuose jų dominuojamuose regionuose.

Ruginienė pritaria žmogaus poveikio klimato kaitai teorijai. Ji neigia tiek lengvųjų narkotikų legalizacijos, tiek ginklų platinimo naudą saugumui.

Ji taip pat neigiamai vertina Lietuvos ekonominių santykių su Kinija plėtrą ir pasisako už atsakomybės taikymą politikams, sulaužiusiems Konstituciją.

Leftizmo principai

Iš kandidatės į premjeres Ingos Ruginienės viešų pasisakymų matyti nuosekli kairiosios pakraipos vertybinė laikysena, ką iliustruoja, kad ir jos simpatijos Kamalai Harris ar Palestinos valstybingumui. Ji palaiko partnerystės įteisinimą tos pačios lyties asmenims, abortų ir pagalbinio apvaisinimo prieinamumą valstybės lėšomis, lytiškumo švietimą mokyklose bei religijos ir valstybės atskyrimą.

Toks vertybinis nuoseklumas leidžia manyti, kad Ruginienės pozicijos atitinka modernios leftistinės ideologijos principus, akcentuojančius socialinį jautrumą, kultūrinį liberalumą ir stiprią valstybės rolę viešojo intereso srityse.

The post Kandidatės į premjeres Ingos Ruginienės vertybinis portretas: beveik nuoseklus leftizmas appeared first on LAIKMETIS.