Seime svarstomas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, kuris numato abortų prieinamumo didinimą ir jų kompensavimą valstybės lėšomis. Konstitucinis Teismas balandžio 10 dieną priėmė galutinį nutarimą, leidžiantį dirbtinį apvaisinimą vienišoms moterims, o balandžio 17 dieną – patvirtino galimybę tos pačios lyties poroms sudaryti partnerystę, atverdama kelią į šeimyninio statuso pripažinimą.

Pasak iniciatyvos autorių, šie sprendimai ne tik pamina prigimtinę šeimos sampratą, bet ir kelia grėsmę vaikų teisei augti natūralioje vyro ir moters šeimoje. Jie taip pat primena Fatimos apreiškimo regėtojos sesers Liucijos žodžius, kad paskutinė kova tarp Dievo ir Šėtono bus dėl šeimos.

Atsiliepdama į šiuos iššūkius, maldos akcijos „Už šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą“ iniciatyvinė grupė kviečia Lietuvos tikinčiuosius, ypač šeimas, visą gegužės mėnesį vienytis bendroje Rožinio maldoje. Maldos intencija – už šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą. Tikintieji kviečiami kiekvieną gegužės dieną melstis Rožinio maldą, o penktadieniais maldą papildyti pasninku ir gailestingumo darbais.

„Esame nykstančios tautos vaikai, tačiau turime galingą Užtarėją. Kviečiame visus prašyti Švč. Mergelės Marijos užtarimo, kad būtų atremtos prigimtinei šeimai ir negimusiai gyvybei žalingos iniciatyvos, o Dievas apšviestų klystančių brolių ir sesių sąžines“, – ragina maldos akcijos organizatoriai.

The post Lietuvos tikintieji kviečiami jungtis į maldą už šeimą ir gyvybę appeared first on LAIKMETIS.

The post Kaip vyksta konklava? appeared first on LAIKMETIS.

Jėzaus nukryžiavimo išgąsdinti mokiniai užsirakinę duris aptarinėjo tragiškus paskutinių dienų įvykius. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kokia slogi nuotaika slėgė jų širdis ir ką jie šįkart aptarinėjo, suvokę, jog su jų Mokytojo mirtimi sudužo visos jų viltys. Tuščias kapas, kurį Petras matė šios dienos rytą, dar neteikė tikrumo, kad Jėzus tikrai prisikėlė. Mokiniai pilni baimės. Ir staiga jų tarpe pasirodo Jėzus, linki ramybės, rodo savo žaizdas ir siunčia į pasaulį su misija nešti įtikėjusiems žmonėms Dievo gailestingumą, atleidžiant jų nuodėmes.

Tomas, kuris šio Jėzaus pasirodymo metu nebuvo, negalėjo patikėti draugų pasakojimu ir norėjo asmeniškai įsitikinti, kad Jėzus tikrai prisikėlė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20,25). Jėzus pasirodė antrą kartą, paliepė Tomui paliesti jo žaizdas ir tarė: „Jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20,27). Jėzus nepriekaištavo Tomui dėl jo netikėjimo, nes žinojo, kaip nukryžiavimas sukrėtė mokinių tikėjimą. Jėzus myli savo silpnus mokinius, ir ruošia juos didelei misijai eiti į pasaulį, skelbti mirusį ir prisikėlusį jų Mokytoją ir burti žmones į Jėzaus draugų bendruomenę.

Savo mirtimi ant kryžiaus Jėzus sumokėjo mūsų nuodėmių kainą, ir dabar, kai nuolankiai pasinaudojame Atgailos sakramentu, jos visiškai sunaikinamos

„Apaštalų darbų“ knygoje pasakojama apie šios bendruomenės pirmuosius žingsnius. Apaštalas Petras skelbia nukryžiuotąjį ir prisikėlusį iš mirties Jėzų, gydo ligonius ir išlaisvina piktųjų dvasių varginamus žmones. Pamažu augo įtikėjusiųjų žmonių bendruomenė. Šiandien ši bendruomenė, vadinama Bažnyčia visame pasaulyje priskaičiuoja per milijardą savo narių.

Labai greitai krikščionių bendruomenė susidurs su priešišku pasauliu ir jos nariai bus kruvinai persekiojami. Beveik visi apaštalai, išskyrus Joną, mirs kankiniais už mirtį nugalėjusiojo Jėzaus skelbimą. Apaštalas Jonas bus ištremtas į Patmos salą. Čia Jonui apsireiškęs Jėzus kalbėjo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1,17-18). Šio apreiškimo metu Jonui buvo apreikšta, kad paskutinį žodį tars ne Bažnyčios persekiotojai, bet Dievas: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21,3-4).

Šie Viešpaties apreiškimo žodžiai šiandien drąsina krikščionis, kurie yra persekiojami ir net žudomi, bet jie nemažiau yra reikalingi ir mums, kurie nepatiriame dėl savo tikėjimo prievartos, bet labai dažnai paniekinamai nurašomi, kaip atsilikę nuo modernaus pasaulio. Mums taip pat yra labai reikalingas Jėzaus padrąsinimas: „Nebijok!“.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20,29) - 2 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Besirengiant Mišioms, dar Šv. Petro bazilikos viduje buvusius popiežiaus palaikus pagerbė oficialių delegacijų vadovai. Jiems užėmus vietas priešais baziliką, iš bazilikos į aikštę pajudėjo procesija su popiežiaus karstu. Jį padėjus priešais altorių, ant jo uždėjus atverstą Evangelijų knygą, prasidėjo Mišios, kurioms vadovavo kardinolų kolegijos dekanas Giovanni Battista Re.

„Šioje didingoje Šv. Petro aikštėje, kurioje popiežius Pranciškus per pastaruosius 12 metų tiek kartų aukojo Eucharistiją ir vadovavo didiesiems susitikimams, šiandien susirinkome melstis prie jo mirtingųjų palaikų, su liūdna širdimi, bet stiprinami tikėjimo, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia kape. Tėvo namuose niekada nesibaigs laimės kupinas gyvenimas“, – pradėjo laidotuvių Mišių homiliją kardinolas.

Jis sakė, kad išliko visų akyse ir širdyse praėjusio sekmadienio, Velykų iškilmės, atminimas, kai popiežius Pranciškus, nepaisydamas rimtų sveikatos problemų, pasirodė Šv. Petro bazilikos balkone ir suteikė palaiminimą, o paskui aikštėje iš papamobilio sveikino daugybę žmonių, dalyvavusių Velykų Mišiose. „Savo malda dabar patikime mylimo popiežiaus sielą Dievui, kad suteiktų jam amžinąją laimę savo begalinės meilės šviesoje ir šlovėje.“

Pasak pamokslininko, labai iškalbingai šią dieną skamba Evangelijoje girdėti Kristaus žodžiai, skirti apaštalui Petrui: „Ar myli mane labiau negu šitie?“ (Jn 21, 17) Ir Petro atsakymas, greitas ir nuoširdus: „Viešpatie, tu viską žinai; Tu žinai, kad tave myliu!“ Jėzus jam patikėjo didžiąją ganytojo misiją. Tai Petro ir jo įpėdinių misija – meilės tarnystė, sekant Mokytoju ir Viešpačiu Kristumi, kuris „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45).

Nepaisydamas pastaraisiais mėnesiais akivaizdaus silpnumo ir kančios, popiežius Pranciškus pasirinko eiti šiuo pasiaukoji keliu iki paskutinės savo žemiško gyvenimo dienos. Jis sekė savo Viešpaties – Gerojo ganytojo – pėdomis, kuris taip mylėjo savo avis, kad atidavė už jas savo gyvybę. Popiežius tai darė su tvirtybe ir ramybe, būdamas artimas savo kaimenei – Dievo Bažnyčiai, prisimindamas Jėzaus žodžius, kuriuos mini apaštalas Paulius: „Daugiau laimės yra duoti negu imti“ (plg. Apd 20, 35).

„Savo malda dabar patikime mylimo popiežiaus sielą Dievui, kad suteiktų jam amžinąją laimę savo begalinės meilės šviesoje ir šlovėje.“

Kai kardinolas Bergoglio 2013 m. kovo 13 d. buvo išrinktas popiežiumi, jis jau turėjo ilgą pašvęstojo gyvenimo Jėzaus Draugijoje, o taip pat 21 metų pastoracinio darbo Buenos Airių arkivyskupijoje patirtį, priminė pamokslininkas. Tapęs popiežiumi, jis išlaikė savo temperamentą ir vadovavimo stilių, siekdamas tiesioginio ryšio su žmonėmis ir bendruomenėmis, norėdamas būti artimas visiems, ypač tiems, kurie patiria sunkumų, atstumtiesiems. Jis buvo popiežius tarp žmonių, atviros širdies visiems.

Savo būdingu žodynu ir kalba, kupina dėmesį patraukiančių vaizdų bei metaforų, jis visada stengėsi Evangelijos išminties šviesoje kalbėti apie mūsų laikų problemas, siūlydamas tikėjimo įkvėptus atsakymus ir skatindamas gyventi tikrai krikščionišką gyvenimą tarp dabartinio permainingo meto iššūkių ir prieštaravimų. Popiežius Pranciškus pasižymėjo dideliu spontaniškumu; jis kreipdavosi į visus, net į tuos, kurie yra toli nuo Bažnyčios. Jo misiją lydėjo įsitikinimas, kad Bažnyčia yra namai visiems – namai, kurių durys niekada neužsidaro.

Neapsakomai daug dėmesio popiežius Pranciškus skyrė pabėgėliams ir migrantams. Daugybe progų jis ragino rūpintis vargstančiaisiais. Popiežius Pranciškus visada į pirmą vietą kėlė gailestingumo Evangeliją, nuolat pabrėždamas, kad Dievas nepavargsta mums atleisti. Jis atleidžia visada, kad ir kokia būtų atleidimo prašančiojo padėtis; atleidžia visada, jei tik žmogus nori grįžti į teisingą kelią. Gailestingumas ir Evangelijos džiaugsmas – tai du popiežiaus Pranciškaus mokymo ir liudijimo raktažodžiai.

Kardinolas homilijoje priminė nesibaigiančius Pranciškaus raginimus nutraukti visus karus. Nežmoniškų baisumų, begalės mirčių akivaizdoje popiežius Pranciškus nuolat kėlė balsą, maldaudamas taikos ir kviesdamas susiprotėti, pradėti sąžiningas derybas, kad būtų rasti įmanomi sprendimai, nes karas – sakydavo jis – tėra žmonių mirtis, namų, ligoninių ir mokyklų griovimas. Karas visada palieka pasaulį blogesnį, nei jis buvo prieš tai. Karas visada yra skaudus ir tragiškas pralaimėjimas. „Statyti tiltus, o ne sienas“, – jis dažnai kartodavo šį raginimą.

Kardinolas Giovanni Battista Re, priminęs, kad popiežius Pranciškus susitikimus su tikinčiaisiais dažnai užbaigdavo prašymu už jį melstis, homilijos pabaigoje sakė: „Mielas popiežiau Pranciškau, dabar mes prašome Tavęs melstis už mus. Iš dangaus palaimink Bažnyčią, palaimink Romą, palaimink visą pasaulį, kaip tai padarei praėjusį sekmadienį iš šios bazilikos balkono, paskutinį kartą apkabindamas Dievo tautą, o simboliškai – visus žmones, kuri nuoširdžiai ieško tiesos ir sergi vilties šviesą.“

Pasibaigus Mišių liturgijai prie popiežiaus karsto prasidėjo atsisveikinimo liturgija. Lotynų apeigomis jai vadovavo popiežiaus vikaras Romos mieste kardinolas Baldassare Reina, graikų apeigomis – Antiochijos graikų melkitų katalikų patriarchas Youssefas Absi, atvykęs iš Damasko. Popiežius karstas per baziliką buvo išneštas į aikštę Vatikano viduje ir padėtas ant atviros automobilio platformos. Kortežas, lėtai pajudėjo link Švč. M. Marijos didžios bazilikos, važiavo per Romos centrą. Prie gatvių buvo išsirikiavę tūkstančiai žmonių.

Popiežius karstas per baziliką buvo išneštas į aikštę Vatikano viduje ir padėtas ant atviros automobilio platformos. Kortežas, lėtai pajudėjo link Švč. M. Marijos didžios bazilikos, važiavo per Romos centrą. Prie gatvių buvo išsirikiavę tūkstančiai žmonių. Pasiekus bazilikos aikštę, karstas buvo padėtas priešais Dievo Motinos – Salus Populi Romani – ikoną. Jau už uždarų karstas su Pranciškaus palaikais buvo nuleistas į kapą, įrengtą bazilikos kairiosios navos nišoje.

The post Įvyko popiežiaus Pranciškaus laidotuvės, dalyvavo 250 tūkst. žmonių appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs broliai kunigai, diakonai, brangūs tikintieji, šiais ypatingais Bažnyčiai Jubiliejiniais metais popiežius Pranciškus pakvietė mus būti vilties piligrimais, kad vilties stiprybė pripildytų mūsų dabartį (plg. SPES NON CONFUNDIT, Bulė dėl eilinio 2025 m. Jubiliejaus paskelbimo, 25). Tai labai svarbus kvietimas šiandienos pasauliui, kuris yra blaškomas nerimo bangų.

Dėl karo Ukrainoje, Rytų Europoje ir Lietuvoje jaučiama nesaugumo bei ateities baimės atmosfera, neigiamai veikianti mūsų protus ir širdis. Bažnyčios misija – siųsti ramybės ir paguodos žinią, kurią ypač dovanoja vieninga malda. Dabar gera proga liudyti tikėjimo galią ir kviesti vieni kitus susitelkti į maldą, naujai atpažinti, kad Šventoji Eucharistija yra malonių versmė, iš kurios kyla Dievo artumo ir paguodos dovana.

Brangūs broliai ir seserys, nuoširdžiai kviečiame Jus šių metų gegužės ir birželio mėnesiais sustiprinti mums brangių Rožinio maldos bei gegužinių ir birželinių pamaldų praktikas. Jos gali tapti nauja proga atgaivinti mūsų tikėjimą ir viltį, dovanoti ramybę, apgaubti Lietuvą malda už taiką.

Pateikiame Jums gegužės ir birželio mėnesiais siūlomos maldos, kurios intencija – malda už taiką, tvarką. Tai mums įprastos ir gerai pažįstamos maldos praktikos, jų detalesnis pristatymas yra pridėtas žemiau. Nuoširdžiai kviečiame Jus atsiliepti į šią mūsų, Lietuvos ganytojų, iniciatyvą, kuri teišsiskleidžia taika ir ramybe mūsų širdyse ir pasaulyje.

„Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose.“ (Ps 46, 2)

The post Lietuvos vyskupai: apgaubkime Lietuvą malda už taiką appeared first on LAIKMETIS.

Čia reiktų priminti, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas – procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“. Tuo tarpu šio straipsnio 3 dalyje teigiama, jog “pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems veiksniems asmenims“.

Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, todėl šį komentarą reikėtų pradėti būtent nuo (šiame nutarime konstatuoto) ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo 53 str. 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus. Taigi, visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 str. 1 dalyje numatytos žmogaus teisės į sveikatą, kaip teigia Konstitucinis Teismas.

53 straipsnis

(1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t.y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas – procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.). Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka[i]. Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga. Tiesa, Konstitucijos 53 str. 1 dalis apima ne tik sveikatos paslaugas, bet ir “medicinos pagalbą bei paslaugas”, tačiau tik tokias medicinos paslaugas, kurios teikiamos “žmogui susirgus”. Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 str. 1 dalies reguliavimo sritį.

Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje. Kitaip tariant, moterys Lietuvoje nuo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo 2016 metais momento įgijo įstatymu reguliuojamą teisę pasinaudoti šia procedūra, todėl Konstitucinis Teismas turėjo teisę vertinti įstatymo nuostatos (nesuteikusios šios teisės nesusituokusioms ir vienišoms motinoms) atitikimo Konstitucijos 29 straipsnyje numatytam lygiateisiškumo principui.

Pagalbinio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikimas Konstitucijos 29 straipsniui

29 straipsnis

(1) Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

(2) Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“ (17). Todėl pasak Teismo, „vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“ (24), kuris, pasak Teismo, šiuo atveju ir buvo pažeistas.

Visgi, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. Visų pirma, su žmogaus teisėmis susijusių (o kartais ir kitų) Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis. Pavyzdžiui, 20 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus laisvė neliečiama“, tuo tarpu 2 dalyje nurodoma, jog, visgi, įstatymas gali nustatyti laisvės atėmimo pagrindus ir procedūras, o 3 dalyje – kad asmenį galima sulaikyti nusikaltimo vietoje ir pristatyti į teismą. Panašiai sukonstruotas ir 22 straipsnis: jo 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, tuo tarpu 3 dalyje teigiama, jog, visgi, „pagal įstatymą“ ir „motyvuotu teismo sprendimu“ galima rinkti informaciją apie privatų asmenį. Kitaip tariant, negalima interpretuoti šių Konstitucijos straipsnių teigiant, kad, pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalies nuostata, leidžianti nusikaltimo vietoje sulaikyti asmenį, neva tai prieštarauja 1 dalyje numatytam asmens neliečiamumo principui. Panašiai negalima teigti ir to, jog 22 straipsnio 3 dalyje numatyta valdžios kompetencija tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais rinkti informaciją apie privatų asmenį, per se prieštarauja šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintam privataus gyvenimo neliečiamumo principui.

reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį.

Taigi, analogiškai sukonstruotas ir Konstitucijos 29 straipsnis, kurio 1 dalyje yra suformuluotas bendras principas (“Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”), o jo 2 dalyje šis principas detalizuojamas, teigiant, kad asmenų lygybės principas, be kita ko, reiškia draudimą žmonėms teikti privilegijas pagal 9 kriterijus, t.y. dėl asmens „lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu” (tiesa, paskutiniai trys kriterijai gali būti suprantami ir kaip vienas). Taigi, 29 str. 2 dalyje yra pateiktas baigtinis draudimo diskriminuoti kriterijų sąrašas, o suprantant šį sąrašą, kaip „atvirą“ (Konstitucijoje, kaip kokiame nors „neišbaigtame dokumente“), nebūtų jokios prasmės Konstitucijoje įvardinti draudžiamų privilegijuoti kriterijų sąrašą, nes Konstitucijos interpretatorius visuomet galėtų savo nuožiūra šį sąrašą plėsti.

Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“. Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“. Taigi, Konstitucinis Teismas šiame nutarime turėjo ne „prikurti“ naujų kriterijų (nepaaiškinęs kokiu teisiniu pagrindu), o pateikti Konstitucijos 29 str. 2 dalies nuostatos atitinkamą išaiškinimą. To nepadaręs, Konstitucinis Teismas neturėjo kompetencijos ginčijamos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatos pripažinti neatitinkančios Konstitucijos 29 straipsnio.

Visgi, pabandykime įsivaizduoti, kad Konstitucinis Teismas būtų draudimą teikti privilegijas dėl asmens „šeiminės padėties“ sąvoką išvedęs iš Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytos „socialinės padėties“ sampratos; tuomet užduokime klausimą, ar Konstitucija draudžia pagalbinio apvaisinimo procedūrą sieti išimtinai su moterimi, sudariusią santuoką?

Taigi, atsakant į šį klausimą, reikia priminti, kad Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.). Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams. Kitaip tariant, Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste. Čia reikia priminti, kad pagal Konstituciją visi asmenys gali sudaryti santuoką, aišku, nedraudžiant jiems pasirinkti ir kitokio bendro gyvenimo būdo, kylančio iš Konstitucijos 20 (žmogaus laisvės neliečiamumas), 21 (žmogaus orumo neliečiamumas) bei 22 (žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas) straipsnių.

Be to, dirbtinio moters apvaisinimo tikslas yra susilaukti vaikų, todėl pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“. Taigi, čia galime konstatuoti būtinybę šioje byloje į konstitucingumo analizę įtraukti Konstitucijos 38 str. 2 dalies nuostatą, teigiančią, jog „valstybė saugo ir globoja“ vaikystę kartu su „motinyste ir tėvyste“. Beje, analizuojant konstitucines vaiko teises, svarbu analizuoti ne tik 38 str. 2 dalies nuostatas, bet ir kitas Konstitucijos nuostatas: 26 str. 5 dalį[ii], 38 str. 6 ir 7 dalis[iii] bei 39 straipsnį[iv]. Kitaip tariant, analizuojant, ar galima konstituciškai pateisinti įstatymų leidėjo sprendimą apriboti vienišų it nesusituokusių moterų teisę į pagalbinį apvaisinimą, būtina įvertinti, ar toks ribojimas gali būti pateisinamas kitomis konstitucinėmis vertybėmis ir konstituciniais gėriais.

Taigi, skirtingai, nei šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijama Pagalbinio įstatymo nuostata galėtų būti pripažinta privilegijuojanti susituokusias moteris (vienišų ir nesusituokusių moterų atžvilgiu) tik tuo atveju, jei pastaroji moters teisė šiuo atveju būtų pripažinta svarbesnė nei įstatymo leidėjo siekis geriausius vaiko interesus sieti su tokia šeimos aplinka, kurioje jis augtų su abiem tėvais ir kurie kyla iš Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto “motinystės, tėvystės ir vaikystės” instituto. Be to, teisės hierarchijos kontekste čia reikia priminti, jog jau anksčiau buvo pastebėta, jog moters teisė į dirbtinį apvaisinimą nėra įtvirtinta Konstitucijoje, skirtingai nei vyro ir moters teisė į santuoką bei „vaikystės“ instituto siejimas su „motinystės ir tėvystės“ institutu. Aišku, įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją, teisę į dirbtinio apvaisinimo procedūrą gali suteikti visoms moterims, sulaukusioms tam tikro amžiaus, tačiau, būtų sunku surasti argumentų, kad jei jis nuspręstų šią teisę suteikti išimtinai susituokusioms moterims, siekdamas geriausių vaiko interesų, remiantis Konstitucijos 26, 38 ir 39 straipsniais, toks reguliavimas galėtų kaip nors pažeisti Konstituciją, kaip įvairių konstitucinių gėrių ir vertybių balansą.

Keletas apibendrinimų

1. Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kaip žmogaus lūkesčio susilaukti vaikų priemonė, nėra numatyta Konstitucijoje. Be to, ši procedūra yra ne sveikatos priežiūros paslauga, susijusi su ligos gydymu, o medicinos procedūra, apimanti su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą. Dėl šios priežasties ji nekyla iš Konstitucijos 53 straipsnio turinio (kalbančio apie medicinos paslaugas žmogui susirgus) ir todėl negali jam prieštarauti.

2. Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytas draudimo teikti žmogui privilegijas devynių kriterijų sąrašas yra baigtinis ir gali būti plečiamas tik Konstitucijos pataisos pagalba, tačiau šiame sąraše paminėtas draudimas teikti žmogui privilegijas dėl jo „socialinės padėties“ gali būti suprantamas, kaip apimantis ir jo „šeiminę padėtį“. Vis dėlto, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įvardintas ne tik „motinystės“, bet ir „tėvystės“ institutas (kartu su konstituciniu santuokos institutu) leidžia įstatymų leidėjui, siekiančiam geriausių vaiko interesų augti šeimoje su abiem tėvais, teisę į pagalbinio apvaisinimo procedūrą suteikti išimtinai susituokusiomis moterimis, nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo.

3. Reikia apgailestauti, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neatliko savo darbo iki galo, konstatavęs, jog ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo tyrime apsiribos tik jos atitikimo analize Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams ir “netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims“, kurios, beje, buvo iškeltos pareiškėjo. Tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, jog Konstitucinis Teismas taip ir neištyrė ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai klausimo, ką jis privalėjo padaryti pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius[v] ir Konstitucinio Teismo įstatymą. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, įgyvendindamas konstitucinį teisėtumą, privalo nuspręsti, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštarauja visai Konstitucijai, kaip svarbiausių teisinių nuostatų rinkiniui, sudarytam iš pusantro šimto straipsnių (ir dar keturių konstitucinių aktų), bet negali atlikti įstatymo konstitucingumo analizės tik keliems (savo nuožiūra pasirinktiems) Konstitucijos straipsniams. Taigi, konstitucinės kontrolės institutas yra susijęs su visos Konstitucijos analize dėl to, kad Konstitucija yra įvairių konstitucinių gėrių ir vertybių pusiausvyros ir darnos sistema, kurioje vienos konstitucinės vertybės (ir gėriai) yra tinkamai subalansuojamos su kitomis.

4. Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog “negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, jog įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, kad „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Tą faktą, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ buvo atsisakyta tirti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimas visai Konstitucijai ir kad minėtas prieštaravimas Konstitucijai nėra konstatuotas šio nutarimo rezoliucinėje ir bet kurioje kitoje dalyje, galima vertinti dvejopai: arba tai yra „netikslumas“, kurį pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 58 straipsnį Konstitucinis Teismas turi kuo skubiau ištaisyti[vi], arba reikia konstatuoti, jog  Konstitucinis Teismas šiame nutarime atliko tik dalinę ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo analizę. Visgi, norisi tikėti, kad čia yra minėtas „netikslumas“, nes  priešingu atveju šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str. 3 dalies nuostatos negali būti laikomos, kaip „priešingos Konstitucijai“ (Konstitucijos 7 straipsnio prasme) ir kaip tos, kurių „negali taikyti“ teisės subjektai, įskaitant teismus (107 ir 110 straipsnių prasme).

[i] 24 straipsnis

(2) Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia […] gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.

25 straipsnis

(3) Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai […].

26 straipsnis

(4) Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę […].

32 straipsnis

(2) Šios teisės [laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje] negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.

36 straipsnis

(2) Ši teisė [rinktis be ginklo į taikius susirinkimus] negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę […].

53 straipsnis

(1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

89 straipsnis

(1) Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų

105 straipsnis

(3) Konstitucinis Teismas teikia išvadas […]: 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas […];

108 straipsnis

Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai […]: 4) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės.

115 straipsnis

Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais […]: 3) dėl sveikatos būklės.

146 straipsnis

(1) Valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos […].

(2) Valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami Valstybę nustojo sveikatos […].

[ii] 26 straipsnis

(5) Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

[iii] 38 straipsnis

(6) Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

(7) Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

[iv] 39 straipsnis

(1) Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.

(2) Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.

(3) Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.

[v] 102 straipsnis

(1) Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

105 straipsnis

(1) Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.

[vi] 58 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo, išvados ir sprendimo ištaisymas

Konstitucinis Teismas, paskelbęs nutarimą, išvadą ar sprendimą, gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ištaisyti juose esančius netikslumus ir akivaizdžias redakcines klaidas, jeigu tai nekeičia nutarimo, išvados ar sprendimo esmės. Dėl to Konstitucinis Teismas priima sprendimą. Šis sprendimas išsiunčiamas ir skelbiamas šio įstatymo nustatyta tvarka.

The post Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Dėl įstatyme numatytų dirbtinio apvaisinimo paslaugų konstitucingumo appeared first on LAIKMETIS.

Vienas jų – popiežius virš 20 kartų paminėjo žodį „tauta“. Tai verta dėmesio tema, nes tiek popiežiai, tiek Pranciškus retokai ją vysto. Tačiau Lietuvoje jis kvietė prisiminti savo šaknis, iš kurių auga mūsų tapatybė. Jis teigė: „Mūsų tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu tautai.“ Perspėjo, kad nėra „nei „laboratorinės“, nei „destiliuotos“, nei „grynakraujės“  tapatybės”. Pranciškus priminė, kad „gražu, bet kartu ir nelengva, (...) o dažnai net skausminga priklausyti vienai ar kitai tautai“, vis tik, kurioje yra „įleidusi šaknis mūsų tapatybė, mes nesame žmonės be šaknų.“ 

Kodėl šie žodžiai mums tokie reikšmingi? Deja, esame atsidūrę keistoje situacijoje, kai kalbėti mūsų viešojoje erdvėje apie tautiškumą, lietuvišką tapatybę, protėvių šaknis yra kažkaip nejauku, nepatogu, retrogradiška.

Tačiau Pranciškus pasitikėjo mumis, kad nenuklysime į buką nacionalizmą. „Kiekviena tapatybė yra turtas, jeigu suvokiama kaip priklausymas tautai“, – sakė popiežius, beje, palinkėjęs, kad Lietuva būtų „vilties švyturiu“. Tai – palinkėjimas, galėtume sakyti tarsi popiežiaus testamentas mums.

Kitas akį krentantis Pranciškaus kalbų motyvas – pagalba artimui. 

Sakytume, kad tai būdinga jo tema, bet jis Lietuvoje prie socialinių skaudulių grįždavo beveik kiekvienoje kalboje. Aušros Vartuose popiežius priminė: „Šiandien mūsų laukia vaikai ir šeimos aptekę kraujuojančiomis žaizdomis; (...) kurios yra realios, tikros. Jie iš savo skausmo gelmių, iš savo tamsos šaukia, kad mes jiems atneštume galiestingosios meilės gydančią šviesą.“ Šis raginimas pamatyti šalia esančio žmogaus skausmą yra itin aktualus mums. 

Skandalinga, kad katalikiškos kultūros šalyje žemiau absoliutaus skurdo ribos gyvena apie 200 tūkst. gyventojų, kad savižudybėmis pirmaujame ES, o skiriasi kas antra šeima. Pranciškus pasibeldė į mūsų saviizoliacijos duris, primindamas, kad šios socialinės problemos reikalauja ne tik statistinio fiksavimo, bet ir konkrečių veiksmų.

Jis kalbėjo: „Negražu gyventi skundžiantis. Negražu gyventi laižantis savo žaizdas! Kiek jaunų žmonių palieka savo šalį, nerasdami tinkamų galimybių! Kiek yra depresijos, alkoholio ir narkotikų aukų! Kiek garbaus amžiaus vienišų žmonių, neturinčių su kuo pasidalinti, ką išgyvena“. 

Šios realijos kelia esminius klausimus: Kodėl katalikiška Lietuva, turėdama stiprias tradicijas ir bendruomeniškumą, nesugeba efektyviai padėti patiems pažeidžiamiausiems savo piliečiams? Ar Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas socialinėje srityje gali būti veiksmingesnis? Kaip įgyvendinti Pranciškaus viziją apie "išeinančią Bažnyčią", kuri ne tik pamokslauja, bet ir veikia prie problemų šaknų?

Šie iššūkiai reikalauja ne tik diskusijų, bet ir sistemingų sprendimų, kuriuose dalyvautų tiek religinės, tiek pasaulietinės institucijos.

Kitaip tariant, socialiniai paribiai laukia žmonių, kurie ieško prasmingos savirealizacijos. Nenuostabu, kad kaip priemonę popiežius siūlo evangelinę logiką: „Tapti pačiu paskutiniu ir visų tarnu; būti ten, kur niekas nenori eiti, kur niekas neužklysta, pačiame atokiausiame užkampyje; ir tarnauti, kuriant susitikimo erdves su pačiais paskutiniais, su atstumtaisiais.“

Ar jis nepataisomas idealistas, keliantis sunkiai įgyvendinamus tikslus? 

Taip, jei krikščionišką meilę laikysime nepasiekiamu idealu. Pranciškus mus kvietė išdrįsti išeiti iš mums įprastų mastymo standartų. 

Pranciškus mus kvietė išdrįsti išeiti iš mums įprastų mastymo standartų. 

Prisimindamas, kad įgijome judėjimo laisvę, popiežius kvietė šia laisve pasinaudoti kaip išėjimu iš savo pačių uždarumo ir ribotumo: „Būtų nuostabu, jeigu kartu su šia judėjimo laisve augtume ir tarpusavio susitikimo bei solidarumo laisvėje, kad galėtume dalytis dovanomis, kurias patys gavome, kad išeitume iš savęs pačių ir dovanotume save kitiems“. 

Išėjimo motyvas buvo girdimas ne sykį. Kaune, Santakoje, Pranciškus paskatino būti „išeinančia“ Bažnyčia, kuri nebijo išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampa nematoma. Tokia yra „pranciškiška“ Bažnyčios koncepcija – be triumfalizmo, be viešpatavimo regalijų, rizikuojanti „susitepti“ ir gyvenanti tarnystės dvasia. Jis žino, kad tas „išėjimas kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj nerimą ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje.“

Šio „išėjimo“ ženklas turėtų būti – išeinantys iš savo saugaus statuso kunigai. Popiežius kalbėdamas dvasininkams pliekė kunigus-funkcionierius, kitaip vadinamus klerikalais: „Turi savo darbo laiką, savo  biurą, atidaro savo biurą tam tikrą valandą, dirba darbą, uždaro biurą. O žmonės lauke. Žmonės neprisiartina.“ Pranciškus skatino imtis konkrečių veiksmų, kurie padėtų Bažnyčiai išeiti į žmones: „Bet, tėve, žmonės neateina...“ Eik jų ieškoti! Eik jų ieškoti. „Jaunimas šiandien neateina.“ Tai sugalvok ką nors: dienos centrą, ką nors, kad jiems padėtum, būk arti žmonių!“ 

Vis tik verta pastebėti, kad kritiškus popiežiaus pastabus dvasininkijai  anuomet lydėjo entuziastingos Kauno arkikatedroje susirinkusių kunigų ir  vienuolių ovacijos. Tai ženklas, kad dvasininkijoje yra sveikas pradas, kad  šimtai vyrų trokšta prasmingai gyventi šioje šalyje. 

Tačiau svarbu, kad ne vien pasirinktume gražių citatų iš šviesaus atminimo popiežiaus kalbų. Ar  prisiminę Pranciškaus paraginimus bandysime patvirtinti apie mus pasakytus jo žodžius: „Ši tauta iš tiesų turi tvirtą „sielą“, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti!“

Atrasti šią sielą yra esminis šiandienos uždavinys mums. To neradę šiame pasaulyje paprasčiausiai neturime savo vietos. Tai popiežiaus palikimas, kurį privalome paversti tikrove.

The post Tomas Viluckas. Popiežiaus Pranciškaus palikimas Lietuvai appeared first on LAIKMETIS.

Abiem atvejais kalbame apie minas. Tik vienos sprogsta iš karto, o kitos – po tam tikro laiko. Vienos terioja kūnus, kitos – galvas. Vienos skirtos apsiginti nuo priešų, o kitos – priešus augina, gydo, daugina.

Neseniai perskaičiau Timothy Snyderio knygą „Kelias į nelaisvę. Rusija, Europa, Amerika“ (leidykla „Hubris“, 2024). Pateikęs aibes įžvalgų autorius puikiai aprašo nuolatinius rusijos bandymus Vakarus tapatinti su nuodėminga seksualine indoktrinacija „nekaltai rusijai“. Suprask, ji, rusija, yra nekalta dėl savo amžino į(si)pareigojimo saugoti „tikrąsias vertybes“ nuo iš Vakarų sklindančios degradacijos, kuri pirmiausiai sietina su LGBTQ ideologijos plėtra.

ar nėra taip, kad neramiais laikais patys sau po kojomis dedame minas?

Po minėto KT sprendimo girdžiu į teisines peripetijas nesigilinančių piliečių reakcijas (ne visi privalome būti teisininkais, tačiau gera ir teisinga, kai visi gerbia Konstituciją). Daugumai KT verdiktas nepatinka, netinka ir piktina.

Natūraliai kyla klausimas, ar šis sprendimas, sąmoningai paskelbtas prieš pat Šv. Velykas, didina mūsų atsparumą ir pasiryžimą ginti valstybę ar ją silpnina? Ar turėdami begales kitų teisinių būdų užtikrinti suinteresuotų žmonių teises, pasirinkome geriausią? Pastaba: kad jie tvarkytini ir kelia bėdų – faktas.

Žodžiu, ar nėra taip, kad neramiais laikais patys sau po kojomis dedame minas? Kodėl būtent dabar reikėjo tokio KT sprendimo? Tuo metu, kai judame dėl teisingo ir racionalaus atsisakymo vykdyti Jungtinių Tautų konvenciją dėl priešpėstinių minų uždraudimo, tokie sprendimai yra labai pavojingi. Racionaliai mąstantis žmogus visada vengia pavojingų kelių ir juda ten, kur saugu, kur mažiausiai galimų nuostolių.

Jeigu manote, kad priešiška propaganda nepasinaudos šiuo precedentu – klystate. Reikalui esant reikia turėti galimybę sprogmenimis blokuoti okupantų kelius, bet nesuteikime jiems šanso minuoti mūsų smegenis.

The post Dr. Valdas Kilpys. Apie minas okupantams ir saviems appeared first on LAIKMETIS.

Italų kalbos dovana popiežiškai terminijai

Italų kalba, tapusi Katalikų Bažnyčios kasdienybės dalimi, dovanojo pasauliui terminą, kuris su kiekviena konklava atgyja ir sukelia diskusijas tiek tarp dvasininkų, tiek tarp pasauliečių. „Papabile" – tai žodis, reiškiantis kardinolą, laikomą realiu kandidatu į Šv. Petro Sosto paveldėtojus.

Šis terminas, kilęs iš žodžių papa (popiežius) ir bile (galintis tapti) junginio, pirmą kartą užfiksuotas XIX amžiuje, tačiau jo reikšmė yra daug senesnė. Nors jis yra neformalus, žiniasklaida ir vatikanistai su malonumu jį vartoja prieš kiekvieną naujo popiežiaus rinkimą.

Istorinis kontekstas ir pirmieji „papabile“

Bažnyčios istorija liudija, kad popiežių rinkimai niekuomet nebuvo tik paprastas balsavimo procesas. Jie visada buvo persmelkti politinių ir teologinių intrigų. Dar viduramžiais buvo įprasta kalbėti apie tam tikrus kardinolus kaip favoritus, tačiau būtent XIX amžiuje terminas „papabile" tapo plačiai vartojamu, ypač spaudoje ir bažnytiniuose sluoksniuose. XX amžiuje, atsiradus masinei komunikacijai, šis žodis įgavo dar didesnį svorį.

Istorija rodo, kad favoritai ne visada laimi. Net ir tada, kai prognozės rodo aiškų kandidatą, konklava gali nustebinti pasaulį. Ne veltui sakoma: „Kas įeina į konklavą kaip popiežius, išeina kaip kardinolas." Tai senas romiečių posakis, kuris puikiai iliustruoja netikėtumus, lydinčius popiežiaus rinkimus.

Žymiausi „papabile“ ir netikėti rinkimų rezultatai

Daugelis popiežių iš tikrųjų buvo laikomi favoritais, tačiau buvo ir tokių, kurių išrinkimas sukėlė nuostabą.

Išrinkti popiežiai, kurie buvo laikomi papabile:

1. Benediktas XV (1914–1922) – prieš 1914 m. konklavą laikytas stipriu kandidatu, galinčiu atkurti taiką Pirmajo pasaulinio karo metu.
2. Pijus XII (1939–1958) – kaip Vatikano diplomatas ir artimas Pijaus XI bendradarbis, jis buvo akivaizdus pasirinkimas.
3. Jonas XXIII (1958–1963) – iš pradžių laikytas „pereinamuoju“ popiežiumi, tačiau tapo Vatikano II susirinkimo iniciatoriumi.
4. Paulius VI (1963–1978) – aiškus favoritas po Jono XXIII mirties, vadovavęs Bažnyčiai svarbių reformų laikotarpiu.
5. Benediktas XVI (2005–2013) – daugelio laikytas pagrindiniu kandidatu dar prieš prasidedant konklavai.

Kardinolai, kurie buvo laikomi favoritais, bet popiežiais netapo:

1. Giuseppe Siri – buvo laikomas popiežiumi keliose konklavose (1958, 1963, 1978), tačiau taip ir neišrinktas.
2. Carlo Maria Martini – intelektualas ir reformų šalininkas, kurį palaikė progresyvieji kardinolai.
3. Jorge María Mejía – stiprus kandidatas, bet niekada negavęs pakankamai balsų.
4. Francis Arinze – buvo minimas kaip pirmasis galimas Afrikos popiežius, tačiau 2005 m. rinkimuose Benediktas XVI turėjo daugiau šansų.
5. Angelo Scola – 2013 m. buvo laikomas pagrindiniu Benedikto XVI įpėdiniu, o kai kurie Italijos vyskupai netgi jį iš anksto pasveikino kaip popiežių.

Netikėtas 2013 m. konklavos rezultatas

2013 m. popiežiaus rinkimai buvo vienas didžiausių netikėtumų šiuolaikinėje Bažnyčios istorijoje. Po Benedikto XVI atsistatydinimo favoritais laikyti kardinolai Angelo Scola ir Odilo Scherer. Italijos žiniasklaida jau matė Scolą kaip aiškų nugalėtoją, o kai kurie vyskupai jį iš anksto sveikino. Tačiau konklava balsavo kitaip – išrinktas buvo argentinietis Jorge Mario Bergoglio, tapęs popiežiumi Pranciškumi.

Kodėl „papabile" ne visada laimi?

Istorija rodo, kad popiežių rinkimuose didelį vaidmenį atlieka ne tik kandidato asmeninės savybės, bet ir politiniai, geografiniai bei be abejo, dvasiniai veiksniai. Kartais kardinolai nenori rinkti aiškaus favorito, nes bijo per didelės jo įtakos ar nori išlaikyti pusiausvyrą tarp skirtingų Bažnyčios grupių. Taip pat įtakos turi dvasinė nuotaika konklavos metu – balsavimai vyksta slaptai, o Šventosios Dvasios vadovavimas dažnai nuveda netikėtais keliais.

„Papabile" sąrašai ir realybė

Nors žiniasklaida ir vatikanistai prieš kiekvieną konklavą sudaro galimų kandidatų sąrašus, šie sąrašai yra tik prognozė. Istorija liudija, kad Bažnyčia dažnai pasirenka lyderį, kuris gali atrodyti netikėtas, tačiau atspindi to meto poreikius ir lūkesčius.

Viena yra aišku – popiežiaus rinkimai visada išlieka viena iš didžiausių intrigų Katalikų Bažnyčios gyvenime, o terminas „papabile" dar ilgai bus neatsiejama šių diskusijų dalis.

The post Kas yra papabile? appeared first on LAIKMETIS.

Jėzaus mirtis ant kryžiaus nepaprastai prislėgė jo mokinius; jiems atrodė, kad palaidotos viltys, kurias jie buvo sudėję į savo Mokytoją.

Evangelistas Jonas pasakoja, kaip ankstų pirmos savaitės rytą prie Jėzaus kapo skubėjo Marija Magdalietė. Skubėjo ne susitikti su Jėzumi, bet atiduoti pagarbą jo kūnui – tinkamai jį paruošti amžinam poilsiui kapo rūsyje. Radusi nuristą akmenį nuo kapo angos, o patį kapą tuščią, Marija Magdalietė apie tai pranešė Jėzaus mokiniams. Atskubėję Petras ir Jonas rado tuščią kapą. Tik dabar Jonas aiškiai suvokė, ką Jėzus buvo kalbėjęs apie savo mirtį ir prisikėlimą: „Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20).

Po prisikėlimo Jėzus dar ne kartą pasirodys savo mokiniams, kad galutinai juos įtikintų, jog mirtis netarė paskutinio žodžio. Apaštalų darbų knygoje skaitome apie Petro liudijimą: „Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, <...> mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių (Apd 10, 39–41).

Kristaus Prisikėlimą turime švęsti ne tik vieną kartą per metus, bet nuolatos, ir mes tai darome švęsdami Mišias – Kristaus kančios ir prisikėlimo paminėjimą bei sudabartinimą. Kiekvieną kartą, kai švenčiame Mišias, ne tik prisimename Jėzaus prisikėlimą, bet realiai dalyvaujame jo mirties ir prisikėlimo slėpinyje.

Jėzaus prisikėlimą švenčiame kiekvieną kartą, kai pasinaudojame Sutaikinimo sakramentu. Dievas atleidžia apgailimas mūsų nuodėmes, nes už jas sumokėta Kristaus mirties kaina, o jo prisikėlimas skelbia ir apie mūsų būsimąjį prisikėlimą gyvenimui Dievo šviesoje.

Jėzaus prisikėlimas yra pamatinė mūsų tikėjimo tiesa. Pirmieji ją išgirdo žmonės Sekminių dieną subėgę prie namo, kur apaštalai buvo apdovanoti Šventosios Dvasios dovanomis. Anuomet Petras visų vardu kalbėjo: „Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2, 32).

Panašiai apie Jėzaus prisikėlimą skelbė apaštalas Paulius, buvęs krikščionių persekiotojas, o po susitikimo su Prisikėlusiuoju Jėzumi tapęs uoliausiu apaštalu: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse“ (1 Kor 15, 17).

Kristus prisikėlė, prisikelsime ir mes. Ši tikėjimo tiesa ypač svarbi, kai patiriame įvairių sunkumų, fizinę ar moralinę kančią. Todėl giliai tikintis krikščionis negali stokoti optimizmo; jis žino, kad kančia yra laikina; amžinas yra tik prisikėlimas su Jėzumi.

Švęsdami Jėzaus prisikėlimą, pasitikrinkime, koks yra mūsų tikėjimo būsimuoju prisikėlimu gylis, kiek jis nulemia mūsų dabartinio gyvenimo kokybę.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 11) - Šv. Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.