Kaip Lenkijos prezidento rinkimų rezultatai atskleidžia gilesnius politinius susiskaldymus šalyje?

Akivaizdžiausias rezultatas – konservatyvioms jėgoms pavyko bent jau laikinai sustabdyti antisuverenistinės koalicijos, kurią sudaro kairiosios ir liberalios partijos, veržimąsi į valdžią. Pralaimėjusi pusė iki pat pabaigos tikėjo savo pergale ir grasino perimti visus valdžios svertus. Uždaroje sistemoje jie būtų galėję nevaržomai persekioti opoziciją ir įgyvendinti visus nurodymus iš Briuselio ir Berlyno.

Kartu su Vengrija, Lenkija turi didžiausią ir geriausiai organizuotą konservatyvųjį judėjimą Europoje. Tusko bandymas sunaikinti šį judėjimą būtų sulaukęs ne tik ES institucijų ir Europos elito palaiminimo, bet, jei būtų tai pavykę, žymėjęs esminį žingsnį link ES kontrolės nacionalinių valstybių atžvilgiu.

Daug lenkų baiminosi „rumuniškojo scenarijaus“, tai yra – kad Nawrockio pergalė būtų panaikinta arba bent jau nuolat kvestionuojama, taip palaipsniui delegitimizuojant prezidentą. Tokių signalų buvo galima girdėti iš Tusko partijos dar iki rinkimų. Dauguma politinių stebėtojų sutaria, kad tokią plėtrą sustabdė Ursulos von der Leyen sveikinimas Nawrockiui – ji buvo viena pirmųjų politikų, pasveikinusių jį, tikėtina, spaudžiant JAV administracijai. Trumpas aktyviai palaikė Nawrockį per rinkimų kampaniją, susitiko su juo Ovaliniame kabinete, o jo komanda ne kartą išreiškė paramą. Šiandien, kai JAV ir ES santykiai įtempti, atviras išpuolis prieš Nawrockį būtų traktuojamas kaip provokacija prieš JAV prezidentą.

Tačiau kova Lenkijoje ir Europoje dar nesibaigė. Prezidento rinkimų kampanija Lenkijoje pasiekė naujas piktavališkumo ir vulgarios agresijos žemumas. Lengva prognozuoti, kad ši purvo ir įžeidinėjimų lavina tik stiprės Nawrockiui pradėjus eiti pareigas. Nuo 2005 metų būtent Donaldas Tuskas orkestruoja tokią toksišką retoriką ir, nors kaip premjeras yra beviltiškai nekompetentingas, puikiai moka skleisti nuodus. Pakanka pasakyti, kad 2023 m. parlamento rinkimuose Tusko koalicija masiškai naudojo šūkį „iš...ti oponentus“, taip įveikdama PiS. Ši kampanija, mano manymu, turėtų patekti į politinės istorijos vadovėlius kaip iliustracija, kiek žemai puolė Europos kultūros srovė XXI amžiaus pradžioje.

Kodėl Lenkijos liberalusis elitas mano turįs „prigimtinę teisę valdyti“ ir niekina tuos, kurie balsuoja kitaip?

Tai ne pirmas kartas, kai matome iškreiptą aristokratijos formą Lenkijos politikoje – valdantieji atvirai niekina ūkininkus, darbininkus, kaimų ir mažų miestelių gyventojus, apskritai visus, kurie nėra pakankamai patenkinti „progreso žygiu“. Jie ne tik įžeidinėjo tokius žmones, bet ir atkakliai stengėsi juos perauklėti, „pakelti jų sąmoningumą“, paversti juos „naujais žmonėmis“. Tai prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai valdžią užėmė sovietų remiami komunistai ir pradėjo plataus masto represijų bei indoktrinacijos kampaniją, siekdami paversti lenkus iš tariamai atsilikusių ir retrogradinių „senųjų laikų aukų“ į pažangius, komunistinio mąstymo žmones.

Panaši operacija – tik be komunistinio žiaurumo – buvo pradėta po 1989-ųjų. Nauji liberalios demokratijos valdovai suprato, kad žemesnių sluoksnių lenkai vėl pasirodė esą atsilikę ir nesuprantantys naujojo pasaulio, todėl, jų nuomone, vėl reikia juos perauklėti. Ši perauklėjimo politika tęsiasi iki šiol, dar labiau sustiprinta, kai Vakarų kairuoliškas elitas pradėjo savo antišeiminę revoliuciją: tos pačios lyties santuokas, LGBT, abortų propagavimą ir pan. Šiai naujai ofenzyvai, kaip ir kitose ES šalyse, būtina masinė indoktrinacija nuo pat darželio.

Tusko koalicija šią ideologiją perėmė ir pavertė ją dar vienu įrankiu prieš opoziciją. Tam besipriešinantys, vadinami fašistais, fanatikais arba naudingais idiotais, kurie vis tiek atsidurs istorijos šiukšlyne. Šis konfliktas vis dažniau pateikiamas kaip kova tarp „šviesuolių“ ir „neišsilavinusios padugnių“ klasės.

Tačiau reikia aiškiai pasakyti: būti „šviesiu“ nereiškia turėti išsilavinimą, o turėti teisingas pažiūras. Neseniai mano draugo taksistas paklausė: „Ar jūs irgi (!) nusivylęs rinkimų rezultatais?“ – „Ne, džiaugiuosi, balsavau už Nawrockį“, – atsakė. Taksistas, matyt, priblokštas, nutilo, o paskui paklausė: „Koks jūsų išsilavinimas?“ – „Esu universiteto profesorius“, – atsakė draugas. „Tai negali būti tiesa“, – piktai atkirto vairuotojas, ir pokalbis baigėsi.

Toks paniekos žmonėms jausmas būdingas visai kairiajai ir liberalų stovyklai. Abi grupės žino: praeitis buvo bloga, o ateitis – gera, tad kai tik jos paima valdžią, iškart pradeda medžioti būsimojo rojaus priešus.

Ar įmanoma tikėtis civilizuoto politinio dialogo Lenkijoje, ar kairiųjų „moralinis kryžiaus žygis“ jau padarė kompromisą neįmanomą?

Iš to, ką stebiu, man tai atrodo labai mažai tikėtina. Tusko koalicija neatėjo į valdžią su nuoseklia Lenkijos reformos programa. Jų veiksmų esmė – dvi kryptys: pirma, nuolatinis puolimas prieš konservatyvią opoziciją, ypač prieš PiS; antra – visko, kas ateina iš Briuselio ir Berlyno, įgyvendinimas.

Pirmo būdo jie neatsisakys, nes jis jiems atnešė pergales. Antro – negali atsisakyti, nes Tuskas priklauso nuo ES paramos ir apsaugos.

Konservatyvios partijos, įskaitant PiS, vis labiau tolsta nuo ES ir laiko ją priešiška organizacija, turinčia despotinių polinkių ir siekiančia įgyvendinti leftistinę programą. Visa tai iš esmės reiškia susidūrimą tarp suvereniteto ir paklusnumo. Esant tokiam požiūrių skirtumui, kompromisas beveik neįmanomas.

Šis skirtumas – verta pažymėti – būdingas ne tik Lenkijai. Daugybėje šalių – pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Vokietijoje – konservatyvios, antisąjunginės partijos marginalizuojamos ir apjuosiamos savotišku sanitariniu kordonu. Italija galbūt yra išimtis, bet Rytų Europa eina kitu keliu.

Ar Karolio Nawrockio pergalė teikia vilties pristabdyti „progresyvių“ ideologijų sklaidą Lenkijos visuomenėje?

Reikia prisiminti, kad Lenkijos prezidento galios nėra tokios, kaip Prancūzijos ar JAV prezidentų, bet jis taip pat nėra bejėgis. Svarbiausias jo įgaliojimas – vetuoti parlamento priimamus įstatymus. Todėl Nawrockis galės veiksmingai blokuoti vyriausybės planus dėl neapykantos kalbos įstatymų, vienalyčių santuokų, švietimo, imigracijos, energetikos ir visko, kas silpnina Lenkijos suverenitetą.

Dėl to ir daugybės kitų priežasčių jis turėtų išlaikyti bendradarbiavimą su partijomis, kurios rėmė jį rinkimuose. Tarp jų santykiai dažnai įtempti, todėl būtina turėti bendrą platformą, ypač ten, kur grėsmė iškyla šeimai ir bandoma primesti naują abejotiną moralę. Lenkijai ir Nawrockiui reikalingas toks bendras frontas, ypač žinant, kad ES tikrai pradės naujus išpuolius prieš prezidentą – kaip visada, kai kas nors meta iššūkį jų abejotinai „įstatymų leidybos moralės“ autoritetui.

Ir Lenkija, ir prezidentas turi būti pasirengę gintis.

The post Prof. Ryszardas Legutko: paniekos žmonėms jausmas būdingas visai kairiajai ir liberalų stovyklai appeared first on LAIKMETIS.

Tikėjimu alsuojantis hitas – pirmoje vietoje

Vienas ryškiausių šios bangos pavyzdžių – dainininko Alexo Warreno kūrinys „Ordinary“. Tai „melodinga, liaudiško skambesio baladė apie tikėjimą ir meilę“, kuri jau 20 savaičių išsilaiko „Billboard Hot 100“ sąraše, o praėjusią savaitę pasiekė pirmąją vietą. Tai – ne pavienis atvejis. Krikščionių atlikėjai Brandonas Lake’as ir Forrestas Frankas taip pat džiaugiasi sėkme: Lake’o „Hard Fought Hallelujah“ jau 19 savaičių laikosi tope, o Franko „Your Way’s Better“ – 10 savaičių.

Dar gegužę žurnalas Billboard paskelbė, kad „krikščioniška muzika rimtai sugrįžta“, pažymėdamas, jog tai pirmas kartas per 11 metų, kai du tikėjimu paremti kūriniai pateko į bendrąjį muzikos topą.

Kultūrinė priešprieša: nuo „brat summer“ iki „tradpop“

Ši tendencija kardinaliai prieštarauja 2024 m. vyravusiai popkultūros bangai, žinomai kaip „brat summer“, kurią palaikė tuometinė viceprezidentė Kamala Harris. Tuomet dominavo drąsios ir provokuojančios atlikėjos – Sabrina Carpenter, Chappell Roan ir Charli XCX. Tačiau šiandien vis dažniau atsigręžiama į paprastesnį, dvasinį ir tradicijas pabrėžiantį turinį.

Kantri žanras taip pat kyla

Kartu su krikščioniška muzika aukštumas pasiekia ir kantri žanro kūriniai. Morganas Wallenas, Thomas Rhettas, Jelly Rollas ir Shaboozey nuolat pasirodo tarp populiariausių dainų. Walleno albumas „I’m the Problem“ gegužę pasiekė srautinio klausymo rekordus. Net ir „American Idol“ šiemet neatsiliko nuo tendencijų – dalyviai atvirai kalbėjo apie savo tikėjimą, o Velykų proga surengtas trijų valandų specialusis laidos koncertas „Tikėjimo dainos“, kuriame skambėjo giesmės ir šlovinimo muzika.

Tradicinės vertybės tampa madingos

Kaip pastebi Semafor, popmuzikos krypties pokytis atspindi platesnį visuomenės posūkį į konservatyvesnes vertybes. Verslai vis dažniau traukiasi iš „Pride“ iniciatyvų ir atsisako DEI (įvairovės, lygybės ir įtraukties) programų. Tuo pat metu išpopuliarėjo ir „trad wife“ fenomenas internete – jaunos moterys, pabrėždamos ištikimybę šeimos, tikėjimo ir moteriškumo vertybėms, sąmoningai pasirenka tradicinį moters vaidmenį.

Apie tai liudija ir jaunosios kartos požiūris. Šių metų „Turning Point USA“ konferencijoje kelioms Fox News Digital kalbintoms Z kartos atstovėms buvo svarbu „ginti tradicines vertybes, grindžiamas tikėjimu ir moteriškumu“. Floridietė Grace sakė: „Laikytis vertybių, kurias perteikia Biblija, ir jas taikyti kiekvienoje gyvenimo srityje – tai padeda kurti pamatus sau ir savo šeimai, atspindint Dievo žinią.“

Kultūrinės krypties ženklas?

Klausytojų pasirinkimai ir muzikos industrijos reakcijos rodo, kad „tradpop“ ir krikščioniškos temos ne tik grįžta į madą, bet ir tampa atsvara liberaliai dominuojančiai popkultūrai. Ką tai reiškia ilguoju laikotarpiu – dar anksti spręsti, tačiau akivaizdu, jog tikėjimu grįsta kūryba šiandien rezonuoja su didžiąja dalimi Amerikos publikos.

The post Tradicinės vertybės grįžta į popmuziką: tikėjimo įkvėptos dainos šturmuoja topus appeared first on LAIKMETIS.

Šitaip formuluodami problemą, ne tik sumažiname jos mastą, bet ir esame nesąžiningi. Tokia argumentacija leidžia manyti, jog pozicija už gyvybę yra iš esmės religinė – tai dogmų reliktas, o ne išvada, padaryta remiantis protu, etika ar nuoseklia žmogiškųjų vertybių filosofija. Dar blogiau yra tai, kad ši prielaida dažnai panaudojama visus, pasisakančius už gyvybę, vaizduoti kaip religinius fanatikus arba kovojančius prieš moterų teises.

Ar „už gyvybę“ judėjimai turi religinį pamatą?

Idėjos netampa negaliojančiomis vien dėl to, kad jų laikosi ir religingi asmenys. Teigti, kad įsitikinimai turi būti atmesti, nes juos išpažįsta religija, yra argumentacijos klaida. Yra ateistų, kurie abortus atmeta ne dėl dieviškojo įsakymo, bet dėl to, kad, remdamiesi protu, mano, jog gyvybė turi prigimtinę vertę. Ar juos galima kaltinti slaptu pamaldumu? Ar turime atmesti jų argumentus, nes jie netelpa į religinį naratyvą?

Už gyvybę argumentų susiaurinimas vien tik iki tikėjimo klausimo yra ne tik meškos paslauga diskusijai, bet ir moralinės atsakomybės atsisakymas. Įsitikinimą atmesti lengviau, jei pateiki jį tik kaip „religinę dogmą“, negu kad susiduriant su šio įsitikinimo logika, etika bei nepatogiais klausimais, kuriuos jis gali kelti.

Gyvybės gynimą vadinti „religiniu klausimu“ reiškia siekti diskredituoti moralinę poziciją, visiškai nesigilinant į jos turinį. Tai ne tik silpnas etikečių klijavimas, bet, mano nuomone, ir intelektualinis bailumas.

Pagrindiniai už gyvybę argumentai yra grindžiami biologija (kada prasideda žmogaus gyvybė), etika (žmogaus gyvybės vertė) ir teisingumo dorybe (moralinė ir prigimtinė pareiga apsaugoti nekaltus ir bejėgius). Nė vieno iš šių aspektų priėmimui tikėjimas į Dievą nėra būtinas.

Taip, tiesa, kad daugelis judėjimo už gyvybę narių yra religingi. Na ir kas? Juk esmė ne tame. Nuo kada judėjimo demografinė padėtis pradėjo lemti jo principų teisingumą ar teisėtumą? Mes neatmetame pilietinių teisių judėjimo kaip religinio kryžiaus žygio, nors daugelis jo lyderių, tokių kaip daktaras Martinas Liuteris Kingas, buvo pastoriai. Mes neturime nurašyti ekologijos judėjimų, nors daugelis jos šalininkų apie gamtą kalba emocingai, asmeniškai ar net beveik religingai. Kodėl tuomet už gyvybę pasisakančiųjų reikalas išskiriamas iš kitų, o jo moralinis rimtumas sumenkinamas iki paprasčiausių religinių jausmų?

Net jei ankstyvieji judėjimai už gyvybę ir buvo stipriai įsišakniję religinėse bendruomenėse (nors tai yra ginčytinas istorinis klausimas), tai vis tiek dar nieko nepasako apie jo argumentų pagrįstumą. Idėjos teisingumas nepriklauso nuo to, kas pirmas ją išsakė ir kodėl.

Pavyzdžiui, jei Einšteinas būtų buvęs kunigas, ar reliatyvumo teorija būtų teologinė? Jei religingas žmogus sako, kad vogti yra blogai, ar jo tikėjimas panaikina moralinį šios pozicijos svorį?

Tokia argumentacijos kryptis, kai, siekiant diskredituoti argumentą, atsekama jo kilmė, yra vadinama genetine argumentacijos klaida. Tą patį mąstymo būdą naudoja tie, kurie sako, jog „demokratija yra vakarietiška idėja“, norėdami ją atmesti nevakarietiškose visuomenėse. Tai tingu, paviršutiniška ir nesusiję su paties argumento turiniu.

Kodėl asociacijos yra svarbios

Žodžiai formuoja suvokimą, o suvokimas – vykstantį bendravimą (diskursą). Vadinti poziciją už gyvybę „religiniu klausimu“ yra ne tik kategorizavimas, bet ir būdas iškreipti diskusijos pobūdį dar prieš jai prasidedant. Už gyvybę pasisakančiųjų įsitikinimų įvardijimas „religiniais“ iš pat pradžių marginalizuoja argumentus. Tokiu būdu šis klausimas pašalinamas iš viešosios etikos srities ir perkeliamas į privačią tikėjimo sritį, tarsi su politika tai nebūtų susiję labiau nei asmeniniai mitybos įpročiai. Taip žmonės įpranta giliai moralinius, visuomeninius klausimus suvokti kaip „kelių pamaldžių žmonių“ asmenines nuomones bei manyti, kad tokios diskusijos gali vykti tik Bažnyčiose, o ne teismuose ar Seime.

Už gyvybę pasisakančiųjų įsitikinimų įvardijimas „religiniais“ iš pat pradžių marginalizuoja argumentus.

Mane neramina tai, jog toks klaidingas apibūdinimas gali paskatinti žmones (ypač jaunus ar savęs nepriskiriančių jokiai religinei bendruomenei) manyti, kad jei jie nepriklauso konkrečiam tikėjimui, tuomet ir neturi pagrindo ar teisės laikytis pozicijos už gyvybę. Tai gali užkirsti kelią žmonėms prieiti šias išvadas, remiantis protu, etika ar asmeniniais įsitikinimais. Taip visuotinė moralinė problema tampa uždaru lokalios grupės klausimu. Dar blogiau, tai gali vesti prie savotiškos argumentacinės segregacijos, kai tam tikri požiūriai išstumiami iš teisėtų viešų diskusijų ne dėl to, kad jie klaidingi ar žalingi, bet vien dėl to, kokie žmonės jų laikosi.

Šis apgaulingas asociacijų kūrimas taip pat skurdina ir “už pasirinkimą” (abortus palaikančiųjų) pusę. Jei nėra rimtai diskutuojama su “už gyvybę” argumentais, kurie remiasi biologija, etika ir teisingumu, daugelis “už pasirinkimą” šalininkų galiausiai ginasi prieš vadinamąjį “šiaudinio žmogaus” argumentą. Filosofinį terminą, apibūdinantį situacijas, kai diskutuojama prieš savo paties susikurtą, dėl to ir lengvai įveikiamą, oponentą. Šiuo atveju šiaudinis žmogus būtų įsivaizduojama teokratija, “už gyvybę” argumentus grindžianti vien religinėmis dogmomis. Tuo tarpu tikrasis oponentas savo argumentus grindžia filosofija ir logika. Tad tokioje situacijoje išjuokiamas neegzistuojantis priešas, kaip karikatūriškas piktadarys, užuot kovojant su realia opozicija. To pasekmė – stringantis dialogas.

Apibendrinimas

Norint būti veikiančia visuomene, negalima sau leisti, kad esminiai moralės klausimai būtų traktuojami kaip nišiniai teologiniai ginčai. Karo, rasizmo ar skurdo klausimų neperkeliame į religinę sritį vien todėl, kad daugelis religingų žmonių turi tvirtą nuomonę apie juos. Nesakome, kad pasipriešinimas rasizmui yra „religinis klausimas“ vien todėl, kad Bažnyčios žygiavo Selmoje. Netvirtiname, kad rūpinimasis vargšais yra niekinis, nes jis atspindi Biblijos principus. Mes teisingai suprantame, kad tai nėra sektantų rūpesčiai, tai vieši, pilietiniai ir giliai žmogiški klausimai.

Tad kodėl taip nekalbame apie gyvybę?

Kodėl abortų klausimas, turbūt vienas giliausių mūsų laikų moralinių klausimų, išskirtas į atskirą grupę ir atmestas kaip „religinis“? Jei žmogaus orumas ir teisingumas pažeidžiamiems yra svarbūs, jei etika, užuojauta ir protas yra mums brangios vertybės, tuomet privalome šį klausimą spręsti sąžiningai, o ne klijuodami etiketes.

Žmogaus gyvybės vertė nėra denominacijos klausimas. Ji nėra katalikiška ar protestantiška, musulmoniška ar žydiška, dvasinė ar pasaulietinė. Ji yra visuotinė. Ir bet kuri visuomenė, kuri tikisi būti teisinga, turi taip ją traktuoti. Tai nėra „religinis klausimas“. Tai žmogiškas klausimas. Jis nusipelno, kad į jį būtų žiūrima taip pat rimtai ir moraliai aiškiai, kaip į visus žmogiškuosius klausimus.

The post Bryanas Lawrence'as Gonsalvesas. Abortai nėra tik religinis klausimas appeared first on LAIKMETIS.

Sugrįžę iš jiems patikėtos misijos, mokiniai džiaugėsi sėkme; jie kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“ (Lk 10, 17). Tačiau Jėzus liepė mokiniams džiaugtis ne todėl, kad jiems paklusdavo net piktosios dvasios, bet kad jų vardai bus įrašyti danguje.

Evangelijos pasakojimas primena, kaip Dievas veikia šioje žemiškoje tikrovėje, – jam reikalingi ištikimi pagalbininkai. Ir tie pagalbininkai nebūtinai turi būti dvasininkai – vyskupai ar kunigai; labai dažnai jais būna ir pasauliečiai katalikai.

Pirmieji ir bene svarbiausi Dievo pagalbininkai yra giliai tikintys tėvai, kurie ne tik žodžiu, bet ir savo pavyzdžiu išmoko vaikus tikėti ir mylėti Dievą. Neturėtume šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, jei ji nebūtų turėjusi giliai tikinčių tėvų, įskiepijusių dukrelei gilų pamaldumą. Neturėtume šv. Augustino, jei jis nebūtų turėjęs Jėzų labai mylėjusios motinos.

Labai svarbūs Dievo pagalbininkai yra katechetai. Sovietiniais laikais, kai vaikų mokymas tikėjimo tiesų būdavo draudžiamas, katechetai – pasauliečiai ir seselės vienuolės – vasaros metu paruošdavo daugelį vaikų pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Prisimenu Šventosios Šeimos kongregacijos seselę Janiną, kuri vasarą įvairiose parapijose suburdavo grupeles vaikų ir juos išmokydavo pagrindinių tikėjimo tiesų.

Evangelijos pasakojimas primena, kaip Dievas veikia šioje žemiškoje tikrovėje, – jam reikalingi ištikimi pagalbininkai.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, gerais Jėzaus pagalbininkais tapo tikybos mokytojai, kurie tūkstančiams mokinių paklojo ir tebekloja tikėjimo pamatus.

Dievo pagalbininkas gali būti kiekvienas tikintis žmogus, jeigu jis ne tik tiki į Dievą, bet ir spinduliuoja meile bei nepavargdamas daro gera jį supantiems žmonėms.

Labai brangi yra gero kunigo tarnystė, kai ganytojas pasiaukojamai tarnauja, ne tik švęsdamas Mišias ir teikdamas sakramentus, bet ir mokydamas žmones labiau pažinti ir pamilti Jėzų. Ganytojams gražiausias pavyzdys, kaip reikia perduoti žmonėms tikėjimo tiesas, yra šv. apaštalas Paulius. Buvęs pirmųjų krikščionių persekiotojas tapo uoliausiu Evangelijos skelbėju. Patirdamas daug pasaulio priešiškumo, jis pagonims uoliai skelbė Gerąją naujieną apie Dievo karalystę.

Apie tai apaštalas Paulius Antrajame laiške korintiečiams rašo: „Kur kas daugiau kalėjau. Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą“ (2 Kor 11, 23.26–27). Patirdamas daug vargo, apaštalas Paulius džiaugiasi: „Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10).

Per Krikštą mes tapome Jėzaus draugais. Pasitikrinkime, kokie iš tikrųjų mes esame jo draugai ir pagalbininkai.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Štai aš siunčiu jus“ (Lk 10, 3) - 14 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

„Šiandien prisijungiau prie tūkstančių žmonių Budapešto gatvėse, kur desperatiškai siekdamas uždrausti „Pride“ eitynes Orbánas paskelbė jų draudimą“, – rašė ji „Instagram“ paskyroje. „Tai dar vienas fašistinis išpuolis prieš žmogaus teises. Pride yra ne tik protestas, bet ir meilės bei mūsų tapatybės šventė. Fašistai niekada neuždraus meilės.“ Jei Thunberg būtų pasiekusi Gazą, ji galbūt suprastų, kad ten yra kitaip.

Kovo mėnesį Vengrijos parlamentarai priėmė Vaikų apsaugos įstatymo pataisą, kuria balsų dauguma – 136 prieš 27 – uždraudė LGBT „Pride“ eitynes. Ministras pirmininkas Viktoras Orbánas pareiškė, kad vaikų apsauga nuo LGBT ideologijos ir nepadorių viešų reginių yra svarbiau nei aktyvistų teisė viešai juos propaguoti. Vengrijoje Orbáno LGBT politika tokia populiari, kad jai priešintis – politiškai nenaudinga.

Svarbu pažymėti, tai nuo ko Vengrijos įstatymų leidėjai stengėsi apsaugoti vaikus. Pavyzdžiui, šį mėnesį Toronte nuogi vyrai žygiavo pro šeimas su vaivorykštinėmis vėliavomis, skelbdami šūkį „normalizuoti nuogybę“, o vyrai vilkintys „šuniukų“ fetišo apranga lietėsi ir bučiavosi. Panašūs vaizdai fiksuoti ir kituose didžiuosiuose Vakarų miestuose, kuriuose neretai dalyvavo aukšto rango politikai. Tam tikro tipo lyderiams atrodo esą būtina, kad visuomenė matytų tai viešai.

Daug tokių politikų birželio 26 d. susirinko į Budapeštą „Budapest Pride“ – iššūkį metančiame renginyje, kurį palaikė tarptautiniai aktyvistai, vėl nukreipę dėmesį į Vengriją. Tarp dalyvių buvo Europos Komisijos lygybės komisarė Hadja Lahbib, Europos Parlamento vicepirmininkas Nicolae Ștefănuță ir Liuksemburgo europarlamentaras Marc Angel, EP LGBTI teisių tarpparlamentinės grupės bendrapirmininkis.

Žinoma, pasirodė ir 22 metų Greta Thunberg – tarsi iš pareigos.

Šiandien Greta dalyvauja protestuose jau ne tik kaip žmogus, bet ir kaip prekės ženklas.

Thunberg – tai pasaulinė profesionali aktyvistė, primenanti Hergé sukurtą žurnalisto Tintino moterišką versiją. Ji išgarsėjo būdama vos 16-os, kai 2019 m. rugsėjį Jungtinių Tautų klimato viršūnių veiksmų susitikime išrėžė piktą kalbą Europos biurokratams, kaltindama juos neveiklumu. Jos frazė „Kaip jūs drįstate!“ tapo legendine. Ironiška, bet tąkart ją pakvietė ir į kitus svarbiausius renginius – nuo Davoso forumo iki Europos Parlamento.

Thunberg metams paliko mokyklą, kad pamokytų pasaulio lyderius, kaip kovoti su klimato krize, o vėliau suprato, kad aktyvizmas – tai ir pelningas verslas. Šiandien ji dalyvauja protestuose jau ne tik kaip žmogus, bet ir kaip prekės ženklas. Greta, be aplinkosauginių temų, neseniai papildė savo darbotvarkę Palestinos klausimu – šį mėnesį bandė su aktyvistais jachta pasiekti Gazą.

Pernai mitinge Vokietijoje ji šaukė: „F*** Israel!“. Bandydama sujungti savo kovas į visumą, pridūrė: „Negalime delsti – nei dėl Palestinos, nei dėl klimato kaitos.“ O kaip paaiškėjo, ir dėl LGBT darbotvarkės.

Greta Thunberg kelionė į Gazą ir jos atvykimas į Budapeštą paremti LGBT judėjimo turi savitą simetriją. Vengrijos vyriausybė daugelį metų sulaukia išpuolių dėl dviejų priežasčių: atsisakymo priimti tūkstančius musulmonų migrantų ir griežtos opozicijos LGBT ideologijai. Kad pagrindiniai jų politiniai oponentai piktinasi abiem šiais dalykais, daug pasako apie Europos progresyvistų savinaiką ir vidinius prieštaravimus.

Greta Thunberg politinė reikšmė – tai beveik tobulas šiuolaikinio pomoderniojo progresyvizmo prieštaravimų simbolis. Ji išgarsėjo, kai tapo atgailos skelbėja elito žmonėms – juos barti kviesdavo į iškilmingus renginius. Dabar ji žygiuoja mitinguose, kur skanduojama už Izraelio sunaikinimą, ir protestuose, kur reikalaujama krikščioniškosios Europos atsisakymo. Thunberg – internacionalistė, po įvairiomis vėliavomis – nesvarbu, ar tai būtų pusmėnulis, ar vaivorykštė.

The post Jonathonas Van Marenas. Greta: pažangiųjų prieštaravimų simbolis appeared first on LAIKMETIS.

Prisiminiau Ūdrį praeitą savaitę, stebėdamas NATO šalių vadovų susitikimą, kuris specialistų ir žurnalistų įvertintas labai nevienareikšmiškai. Vertinimų spektre būta pasigėrėjimo, kad tai istorinis „lūžio taškas“, mat susitarta dėl didelių pinigų, sutarta krizės akivaizdoje ir dar su neprognozuojama Amerika. Būta ir visiško nusivylimo - dar niekada nebuvo tokios banalios ir trumpos darbotvarkės, kad net vargu ar reikėjo sukvietinėti valstybių vadovus. Juk sutarta tik dėl pinigų.

Kai kas sako, kad kalbos apie pinigus yra tam tikras pakaitalas kalbų apie realią gynybą („duosim pinigų, ir nesukit mums galvos...“), skirti pinigus lengviau nei pasižadėti fiziškai gintis („pinigai – tai dar ne karas...“), o pats NATO darosi savotiška buhalterinė organizacija, svarbiausias dokumentas – išlaidų gynybai suvestinė... Ir taip toliau. Save priskirčiau daugiau besidžiaugiantiems, nei nusivylusiems. Kaip bežiūrėsi – dalyviai išsiskirstė geresnės nuotaikos nei rinkosi į susitikimą, gi Rusijos propaganda laidė pykčio strėles ir NATO ir vieno prezidento link. Jei taip, tai neblogai.

O kuo čia dėta opera? Opera yra muzikos kūrinys, ir, atrodo, neturėtų kiek nors sietis su Euroatlantinio saugumo reikalais, tačiau vis tik siejasi. Minimos operos personažas – jaunas ir gabus karys – visiems žinomoje arijoje pasakė mažiausiai tris dalykus, labai svarbius Euroatlantiniam saugumui mūsų dienomis.

Pirma – tikra tiesa, kad nusibodo „girioj stumbrą varinėti“, kitaip sakant laikas baigti pasakas apie tai, kad karo nebus ir visa karyba virs tik medžioklės pramoga. Karas jau vyksta ir jam reikia rimtai ruoštis. Su šia tiesa, nors ji dar daug kam nepriimtina. Pinigai, apie kuriuos kalba ir sutaria NATO, yra indėlis į būsimą taiką, nes, kaip ten beišsisukinėtum, si vis pacem para bellum.

Tačiau vien tik pinigai taikos ir saugumo nesukurs. Reikia naujų dalykų – „kalavijo, ant žarijų žaizdro lieto“, - bet vien daugiau gaminamos technikos nepakaks. Reikės ir daugiau kariūnų akademijose, daugiau uniformuotų žmonių mūsų draugų ir pažįstamų tarpe. Nei bendrasis vidaus produktas, nei socialinė gerovė, nei „aukštesnė“ kultūra savaime nėra pergalės garantai. Yra dar ir būtina motyvacija ginti tai, ką vadiname vertybėmis. Tikrai tos vertybės turi būti tikros. Vis dažniau pastebime, kad daug kartų išjuokta tėvynės meilė ar tautos garbė yra kur kas svarbiau nei vėjo malūnėlių skaičius laukuose ar kokios lyčių konvencijos. 

Antra, ko NATO dar nepasiekė, tai nuostata, kad priešą geriausiai medžioti jo paties teritorijoje, nelaukiant, kol ateis į tavo namus. Kažkada vis tie šlovingi kunigaikščiai, pradedant Mindaugu vėliau Vytautu su Jogaila, baigiant visais karingais Sobieskiais ir Chodkevičiais taip ir darė, tad jų valstybė buvo galinga ir gerbiama. Galima sakyti, visa laimė, kad tuomet nebuvo tokių skrupulingai pabrėžtinai gynybos reikmėms sukurtų aljansų. NATO yra puikus aljansas, kuris, reikalui esant, gina mūsų namus, bet neturi „licenzijos“ kariauti su blogiu už kiemo tvoros...

Tačiau vien tik pinigai taikos ir saugumo nesukurs.

Turi tokį „penktąjį straipsnį“, kurį šiandien nebelabai moka pats sau paaiškinti. O paaiškinti tikrai reikia, nes straipsnis sugalvotas beveik prieš aštuonias dešimtis metų, kuomet aljanso užpuolimas buvo įsivaizduojamas kaip Antras Pasaulinis karas. XXI amžiaus užpuolimas gali būti visiškai kitoks, tad labai reikia žinoti, kaip visa tai veiks. Galiausiai turi veikti savaime, nes gali nutikti, kad reikiamu momentu reikiamoje vietoje to reikiamo – nusprendžiančio – žmogaus nebus. Ar tikrai kausimės tik tada, kai priešas bus mūsų teritorijoje, ir niekada neisime priešo „medžioti“ jo paties valdose, kaip kad siūlo(si) Ūdrys.

Trečia Ūdrio arijos vieta, svarbi saugumui yra paskutinės josios eilutės. Ten sakoma, kad karui žirgą reikia paruošti taip, kad priešas jo bijotų. Šiandien, deja, mes bijome priešo, o ne jis mūsų. Ilgą laiką manėme, kad priešą reikia „prisijaukinti“ - padrąsinti ir įtikinti, kad tikrai nenorime jam nieko blogo. Tada ir jis nieko blogo nedarys.

Ir iš kur tiek naivumo mumyse? XX a. pirmoje pusėje Europa buvo labiausiai militarizuotas ir labiausiai nuo karo kenčiantis regionas planetoje. Iki dvidešimt pirmojo amžiaus antro dešimtmečio pradžios ji tapo mažiausiai militarizuota ir mažiausiai kariaujančiu, taikos, bendradarbiavimo, ir transnacionalinės integracijos modeliu. Tačiau jis pasirodė neatsparus tiek senoms, tiek ir naujoms grėsmėms. Europos Sąjungos mėginimai „kietąjį“ saugumą pakeisti „minkštąją galia“, „žaliuoju kursu“, prekybos galimybėmis ar individualiomis žmogaus teisėmis pasirodė neveikiantys – minkštoji galia – tai tik aksominė pirštinaitė, puošianti kietą kumštį. Be kumščio ta pirštinaitė – tik niekingas skudurėlis.

O pabaigai klausimas, ar tas Ūdrys, prašantis valdovo leisti eiti į karą yra teigiamas ar neigiamas personažas, Gynėjas ar karo kurstytojas? Teigiamas ar neigiamas yra „gerasis“ valdovas, kuris labai nenori karo, o jo „pavėluota reakcija“ iš esmės ir tampa pralaimėjimo priežastimi?

Žinau, kad nenorite karo, ir aš jo nenoriu. Tai kaip čia su tais penkiais procentais? Ar jie mus išgelbės? Jei manysime, kad penkių procentų pakaks laisvei apginti, labai klystame. Jei būsime pasiryžę atiduoti visą šimtą, tai 95 sugrįš, kaip mokesčių permoka, jei esame pasiryžę atiduoti tik penkis ir dar su išlygomis... tai Pilėnų finalas.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Ūdrys appeared first on LAIKMETIS.

Po Prisikėlimo Jėzus pasirodė savo mokiniams prie Tiberiados ežero. Papusryčiavęs su mokiniais Jėzus tris kartus klausė Petrą: „Ar myli mane?“ Išgirdęs Petro atsakymą: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“, Jėzus pavedė jam vadovauti Bažnyčiai: „Ganyk mano avis!“ (plg. Jn 21, 15–17). Petras ištikimai vykdė jam pavestą misiją iki savo kankinystės. Po Petro mirties jo įpėdiniai – Romos vyskupai vadovavo ir tebevadovauja Bažnyčiai per tūkstantmečius, ir pildosi Jėzaus pranašystė, kad pragaro vartai jos nenugalės. Šiuo metu šiai Bažnyčiai, kuriai vadovauja šv. Petro įpėdinis popiežius Leonas XIV, priklauso 1,3 milijardo katalikų visame pasaulyje.

Šalia šv. Petro stovi kitas apaštalas šv. Paulius. Būdamas žydų tikėjimo, jis pradžioje persekiojo Jėzaus išpažinėjus, laikydamas juos klaidatikiais. Tačiau kai jam apsireiškė Jėzus kelyje į Damaską, tapo uoliausiu Evangelijos skelbėju pagonių tarpe. Šv. Pauliaus laiškai tapo brangiu Bažnyčios lobiu; juos skaitome, apmąstome ir bandome gyventi pagal Pauliaus rodomą dvasinį kelią.

Apaštalas Paulius baigė savo gyvenimą taip pat kankinio mirtimi. Būdamas kalėjime, jis rašė savo draugui Timotiejui: „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant“ (2 Tim 4, 6–8).

Šventųjų apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus šventės proga pasitikrinkime, kiek mums yra svarbu priklausyti Katalikų Bažnyčiai.

Priklausymas Bažnyčiai gali būti tik labai formalus, kai esame pakrikštyti ir bent retkarčiais su kitais pakrikštytaisiais dalyvaujame Mišiose. Šiuo metu, kai gyvename labai sekuliarioje visuomenėje, tokiu būdu Bažnyčiai priklauso daugelis, tačiau toks priklausymas negaivina žmogaus dvasios.

Tikrai priklausome Bažnyčiai tuomet, kai galime su apaštalu Petru pasakyti: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 15, 17). Meilė Jėzui nėra tik graži emocija, bet aiškus apsisprendimas visą savo gyvenimą tvarkyti pagal Jėzaus paskelbtą Evangeliją. O tai nelengva.

Sovietiniais laikais, kai buvome okupuoti, Bažnyčia buvo laikoma tuometinės santvarkos priešu; aktyvūs Bažnyčios nariai būdavo nustumiami į gyvenimo pakraščius. Dabartiniu metu turime visišką laisvę, tačiau sekuliarioje visuomenėje žmogaus priklausymas Bažnyčiai visiškai negarantuoja, kad būsime gerbiami, nors mūsų gyvenimas būtų tikrai nepriekaištingas.

Švęsdami Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventę, atnaujinkime savo pasiryžimą, giriami ar niekinami, visuomet išlikti ištikimais Jėzaus sekėjais, panašiais kaip šie Bažnyčios apaštalai.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Tu esi Petras – Uola“ (Mt 16, 18) - Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventė appeared first on LAIKMETIS.

Skaitytojams pirmiausiai prisipažinsiu, kad jau antrą kartą esate mano gimtosios Plokščių parapijos klebonas, ją aptarnavęs nuo 2019 m. gegužės 31 d. iki 2022 m. sausio 6-osios ir po kunigo Gedimino Marcinkevičiaus mirties 2024 metų liepos 17 dieną vėl ją aptarnaujantis. Turbūt retai pasitaiko, kai vėl tenka grįžti į tą pačią parapiją, nors ir joje negyvenate, o tik atvykstate? Tikriausiai čia ypatingas atvejis, nes Jums teko rūpintis ankstesniojo Plokščių klebono kunigo Antano Urbanavičiaus laidotuvėmis, o štai po pusantrų metų parapija patyrė antrojo kunigo mirtį? Todėl gal pirmasis klausimas ir bus apie tai, kaip apibūdintumėte ankstesnę ir dabartinę aptarnaujamos Plokščių parapijos padėtį.

Mes, kunigai, Šakių dekanatą juokais vadiname mirtininkų dekanatu, nes pastaraisiais metais čia mirė keli kunigai ir buvo dar kelios tragiškos kunigų mirtys.

O Plokščių parapija palyginti nedidelė, o per tą laiką dar labiau sumažėjo. Sumažėjo ir užsakomų Mišių skaičius. Galbūt tas jaučiasi todėl, kad tie, kurie užsisakydavo, jau iškeliavo pas Viešpatį. Bet džiaugiuosi, kad nors ir neturi vargonininko, keli žmonės, supratę giedojimo vertę, susibūrė savanoriškai ir šv. Mišias papuošia giesmėmis. Parapijos aktyvas rūpinasi medžiaginiais dalykais, kad bažnyčioje ir aplink ją būtų švaru, nušienauja šventorių. Tai rodo bendruomenės sutelktumą.

O kokia padėtis Gelgaudiškyje?

Kai buvau Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktoriumi, aplankiau daug parapijų. Bet Gelgaudiškyje nebuvau, o tik žinojau, kad ten yra garsus dvaras. Kai paskyrė į Gelgaudiškį, pirmąkart atvykęs neradau bažnyčios. Įprasta, kad miestelio bažnyčia matosi iš toli ir yra centre, o jei yra miestelyje prie Nemuno, stovi ant kalno. Pravažiavęs Gelgaudiškį nepamačiau bažnyčios. Tada paskambinau klebonui ir paklausiau, kur gi ji stovi. „Leiskis į pakalnę ir rasi“, – atsakė man. Turėčiau pasakyti, kad mane žavi aktyvių parapijiečių branduolys. Ten, kur klebonavau, nebuvau sutikęs tokių visa širdimi Bažnyčią ne kaip pastatą, o kaip bendruomenę mylinčių žmonių. Yra daug savanorių, ko kitose parapijose, išskyrus galbūt Skardupius, kur aptarnavau 1994-2000 metais, nebuvo. Gelgaudiškyje ir vargonininkas, ir zakristijonas pasirūpina medžiaginiais dalykais, o klebono rūpestis – kunigo tarnystė. Aš čia esu išlaisvintas nuo ūkinių ir materialinių reikalų. Man „Carito“ moterys sakė, kad klebono rūpestis – Mišias aukoti, išpažinčių klausyti, sakramentus teikti, pas ligonius važiuoti, o medžiaginiais dalykais – aplinkos tvarkymu, šventėmis, atlaidais – rūpinasi aktyvūs parapijiečiai. Man įstrigo toks atvejis, kurį patyriau ką tik tapęs Gelgaudiškio klebonu. Artėjo tradiciniai Žolinės atlaidai. Buvau kažkur išvykęs ir paskambinęs parapijietis paklausė, ar gali išvalyti bažnyčios langus. Sakiau, jei susiorganizavote, valykite. Vakare grįžau, matau, kad langai išvalyti, maniau, kaip įprasta kitur, kai klebonas atsiskaito už bažnyčioje atliktus darbus, paklausiu, kiek parapija jiems skolinga. Tada vienas parapijietis paklausė, tai nejaugi, klebone, norite, kad mes ir langus išvalytume, ir dar patys susimokėtume – juk mes ir esame parapija. Tai giliai tikinčių žmonių suvokimas. Turbūt pagrindinis šios parapijos bruožas ir yra šis suvokimas.

Sekmadieniais, apsilankęs gimtosios Plokščių parapijos bažnyčioje, dažnai girdžiu Jūsų homilijas, kurios patinka ne tik man. Kaip joms ruošiatės, ar labai skiriasi Jūsų homilija plokštiečiams ir vėlesnėse Mišiose pasakyta gelgaudiškiečiams?

Visąlaik tikiuosi, kad po šv. Mišių Plokščiuose tie patys žmonės neatvyks į Gelgaudiškį, nes mano homilijos nedaug skiriasi. Homilijoms ruošiuosi nedarydamas skirtumo, kur jas sakysiu. Kartais gal skiriasi pateikiamas pavyzdys ar tuo metu į galvą atėjusi mintis jau ją besakant atsiranda, bet homilijos stuburas būna tas pats, pagal kurį mintys lipdosi pagal emociją. Dėl Dievo malonės būna, kad pasiruoši iš vakaro, bet beklausant Dievo Žodžio į galvą ateina mane patį paliečianti mintis, kuri visai pakeičia homilijos kryptį.

O kurių kunigų homilijas girdėdavote vaikystėje? Kurios labiausiai patikdavo ir kodėl?

Mano tikėjimo pagrindus padėjo ilgametis Girdžių parapijos klebonas kunigas Viktoras Šauklys. Šioje parapijoje gyvenau būdamas nuo 4 iki 14 metų. Tai buvo Sibiro lagerius praėjęs, fiziškai silpnas, bet stiprios dvasios žmogus. Ne tik knygas rašė, pogrindinę spaudą platino, bet ir kunigus pogrindyje ruošė. Aiškindamas Šventąjį Raštą jis sakydavo trumpas homilijas. Kadangi pas jį priėmiau Pirmąją Komuniją, nuo 8 metų patarnaudavau šv. Mišiose, jo liturgija, homilijos, sąlygų sudarymas mums, vaikams ir jaunimui žiūrėti skaidres, važiuoti į atlaidus buvo pagrindas, kuris ugdė ir formavo mane kaip kataliką. Vėliau persikėliau į Ariogalą, ten klebonavo kunigas Jonas Kazlauskas. Jo homilijos buvo kitokios. O kunigystės pradžioje vikaraujant Marijampolėje man labai patiko ir įtaką padarė kunigas Zigmas Grinevičius. Jis buvo labai apsiskaitęs, giliai mąstantis. Jo homilijos man padarė, sakyčiau, milžinišką įspūdį ir turbūt paliko tam tikrą braižą. Su juo turėjau įdomių patirčių. Mes, jauni kunigai, tada Marijampolėje buvome įvairiais reikalais užsiėmę ir kartais vakarinių šv. Mišių homilijoms nespėdavome pasiruošti. Vieną vakarą aš jo prieš šv. Mišias paprašiau pasakyti homiliją, nes pats nespėjau pasiruošti. Jis pasakė gal keliolikos minučių trukmės homiliją. Niekas kitas, išskyrus mane, nežinojo, kad jis sakė ekspromtu. Ir pasakė puikiai, su pradžia, įžanga, pavyzdžiu. Stebėjausi jo, kaip kunigo, branda ir galimybe bet kada su bet kuo pasidalinti ir bet kuria tema pakalbėti.

Kai kurie į bažnyčią ateinantys žmonės pageidauja, kad homilijoje kunigas nesakytų jokių priekaištų, tarsi skaitytų apie kažką paskaitą ir tik netaikytų Evangelijoje parašytų minčių jiems, nes taip gali būti nurodoma nuodėmė. Ką atsakytumėte tokiems bažnyčių lankytojams, dažniausiai į ją ateinantiems tik esant progai: per artimo žmogaus laidotuves, mirties metines, gal dar atlaidus?

Jei žmogus, klausydamas homilijos, kažkaip reaguoja, tai dar gerai. Blogiausia tiems, kurie nieko negirdi ir kurių jos mintys nepadaro jokio poveikio. Jie į bažnyčią ateina tik tam, kad jei tai kokios mirties metinės, atbuvę šv. Mišiose gaus skanių pietų. Jie ateina į valgomąsias Mišias. Jei nebūtų pietų ar tam tikro įsipareigojimo į tas metines pakvietusiems artimiesiems, tai jie turbūt į bažnyčią neateitų… O jei kažką kunigo pasakyta homilija sujaudina, suerzina, tai jie tą mintį galbūt pagvildens, pamąstys, ji padarys kokį nors poveikį. Kai ruošiesi homilijai, niekada jos netaikai konkrečiam žmogui ar jų grupei. Kaip sako apaštalas Paulius, Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas. Jis kalba čia ir dabar. Nežinau, kelintąjį šimtą kartą gali skaityti tą pačią Šventojo Rašto vietą ir tau ji pasakys kažką, ko anksčiau nesi girdėjęs. Kai kalbi, nori perteikti tą, ką Dievas nori mums pasakyti, o ne tai, ką žmonės nori girdėti. Taigi kartais gali pasitaikyti, kad pateiktas pavyzdys ar kunigo pasakytą jį neteisingai supratę žmonės gal ir įsiskaudina, bet kunigas to tikrai nenori. Dievo Žodis negali būti pasakomas visai trumpai, juk negali pasakyti homilijos nieko nepasakydamas. Kažkur skaičiau komentarą, kuriame aiškinama, kad kunigas ir teigia, ir paneigia, tai yra nori įtikti visiems. Jėzus to nedarė. Homilijos esmė yra ne savo mintis ir požiūrius dėstyti, o pabandyti pasakyti, ką Dievas nori mums pasakyti.

Papasakokite plačiau apie savo tėviškę, šeimą, vaikystę, jaunystę, iki to laiko, kai teko rinktis tolesnį gyvenimo kelią?

Mano gimtoji parapija yra Ariogala. Gimiau Padargupių kaime. Ten su tėvais tada gyveno mano seneliai, tėtės tėvai. Mamos tėtė buvo kalėjime, kai mamos mamą nuo Vaiguvos, mano senelę, su trimis mažamečiais vaikais ištrėmė. Mano mamai tada buvo 13 metų. Tėvai susituokė Sibire. Grįžę iš tremties Irkutsko srityje, Taišete, tėvai su dešimties mėnesių broliu norėjo grįžti į tą kraštą, iš kurio buvo ištremti. Tėtės tėviškė buvo Ugionių parapijoje. Bet ten grįžti negalėjo, todėl rado sodybą Padargupių kaime. O kai buvau 4 metų, atsikėlėme į Girdžius pas mamos seserį. Tėtei žuvus, su mama (tremtyje gimęs brolis tada buvo armijoje) grįžome į kaimą, o paskui persikėlėme į Ariogalą. Vidurinę mokyklą baigiau Ariogaloje. Paskui pusmetį dirbau melioracijoje. Tada įstojau į Kauno 23-iąją technikos mokyklą, 2 metus dirbau kino mechaniku Kauno „Taikos“ kino teatre.

1987 metais iš antro karto įstojau į Kunigų seminariją. Jos penkis kursus baigiau per keturis metus. Po ketvirtojo kurso per vasarą pasiruošiau penktojo kurso egzaminams, juos išlaikiau ir kardinolas Vincentas Sladkevičius 1991 metų rugpjūčio 22-ąją, per Švenčiausios Mergelės Marijos Karalienės šventę, mane įšventino kunigu.

Kai 1998-2019 metais buvote Sasnavos klebonu, kurį laiką vadovavote ir vyskupijos „Caritui“. Kokie prisiminimai iš to laiko? Ar rasdavote tinkamų pagalbininkų karitiečių?

„Caritas“ tarnystė yra ypatinga Bažnyčios gyvybingumo išraiška, nes kaip sako apaštalas Jokūbas, „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Nors žmogus tikintis ir labai pamaldus, bet jei jis nemato šalia esančio, neatveria širdies ar piniginės, tai jis tikėjimą klaidingai supranta. Tikėjimas veda į artimo meilės tarnystę. Tie žmonės, kurie pasišvenčia savanorystei ar dirbdami „Carite“, turi turėti kažką tokio, kas nepaisant visokių kliūčių, skatintų daryti gera. Iš tiesų karitiečiai išgirsta nesupratimo ir nedėkingumo žodžių. Tie, su kuriais aš susidūriau įvairiose parapijose, spinduliuoja gerumą. Savanoriai daro kartais sunkiai suvokiamus darbus su labai menkomis priemonėmis. Gerai, kad per įvairius projektus jau ir valstybė prisideda.

Artimiau pažinote stokojančius. Kokie tai žmonės?

Didžiausia dovana iš mano tarnystės „Carite“ – tai suvokimas, kad negalima vargo klasifikuoti, nes dažnai mums ateina mintis, kad štai šis ar anas žmogus galėtų nebūti vargšas, esą jis pats kaltas, kad taip gyvena, jeigu norėtų, toks nebūtų, duok jam kiek nori, jis vis tiek nesistoja ir nepasitaiso. Kai tuos žmones pažįsti iš arčiau, supranti, kad galbūt tau duota tai, ko jiems neduota. Ar tu juos vienaip, ar kitaip vertinsi, niekas nepasikeis. Galima bandyti padėti jiems įgyti tam tikrų įgūdžių, kad jų gyvenimas būtų lengvesnis, bet pakeisti jų neįmanoma. Jei pradėsi vertinti, kad šitas yra tikras vargšas, o anas galėtų būti ne vargšas, imsi skirstyti, kad šitam reikia padėti, o anam nereikia, tai iš tokios paramos nieko neišeis. Pats įsitikinau, kad mes, matydami vargą, turime jį mažinti, o priežastys, dėl kurių tas vargas atsiranda, mums neturėtų būti svarbios. Pažinojau tokių, kurie nebuvo prasigėrę alkoholikai ar narkomanai, jie tiesiog neturėjo pakankamai socialinių įgūdžių, kad galėtų patys susitvarkyti savo gyvenimą. Iš tų išmokų, kurios mums atrodo nemažos, jie nemoka tinkamai susitvarkyti ir neišgyvena. Mama neturi už ką nupirkti vaikui batų ar mokymosi priemonių eiti į mokyklą. Jei jai paskysi, kad už tuos pinigus nepirktų brangiausio televizoriaus, niekas nepasikeis, nes kai išeisi, nusipirks naujausią telefoną. Man vargšų pažinimas buvo naudingas kaip kunigui ir krikščioniui.

Turbūt kalėdodamas Sasnavos, Gelgaudiškio ir Plokščių parapijose esate aplankęs nemažai parapijiečių?

Sasnavoje aplankydavau tuos, kurie priimdavo. Tokius aplankiau ir Gelgaudiškyje. Kartais būdavo, kad imdamas už durų rankenos išgirsdavau užsukant spynos raktą – supranti, kad tuose namuose nesi laukiamas. Plokščiuose irgi buvau pradėjęs lankyti parapijiečius, bet kai prasidėjo pandemija, kalėdojimas baigėsi.

Ko gero, daugelis jų reti svečiai bažnyčioje. Ką sakote tiems, kurie nemyli Kristaus ir sekmadieniais randa svarbesnių reikalų, negu eiti į bažnyčią?

Jie sako, kad myli, bet jų darbai liudija ką kita. Kviečiu, prašau, raginu, primenu, kad tai nėra klebono, o paties Dievo kvietimas ateiti į Jo sūnaus pokylį ir priimti tas atpirkimo malones, tapti Kristaus mokiniais. Juk sekmadienį mes į bažnyčią ateiname tam, kad Kristus mus pamokytų, palaimintų, pašventintų, pamaitintų, nes mes esame Jo mokiniai, susirinkę pas savo Mokytoją. Žmogus, sakantis tikįs Dievą, bet nematantis prasmės sekmadieniais ateiti į bažnyčią ir pabūti Jo mokomas, iš tiesų nemoka tikėjimo. Jis dvasine prasme yra profanas. Kartą kalbėjausi su jaunu žmogumi ir pokalbis pakrypo apie tikėjimą. Aš jo paklausiau, jeigu aš tavęs pradėčiau klausinėti tų dalykų, kuriuos tu mokeisi ruošdamasi Pirmajai Komunijai, ar man galėtum atsakyti. Jis sako turbūt ne, nes daugelį dalykų jau pamiršęs. Tada klausiu, o kiek išmokai pasaulio dalykų nuo tada, kai būdamas 11-12 metų vaikas ėjai Pirmosios Komunijos? Kokią pažangą padarei mokydamasis lietuvių kalbos, matematikos, geografijos, istorijos, o ir studijuodamas? Kiek tu gali dabar, ko negalėjai tada? Turbūt bus milžiniškas skirtumas. O kiek per tą laiką pažengei tikėjimo dalykuose? Likai toks pat kūdikis arba net žengei atgal. Jei neaugi dvasinėje srityje, tada degraduoji. Žmonės man sako, kad tarsi tiki. Tada klausiu, o jeigu jus teisme bandytų apkaltinti, kad esate tikintys, ar pakaktų įrodymų? Ar užtektų įrodymų, kad žmonės, kurie mūsų nepažįsta, nesiklauso, ką mes sakome, iš mūsų pamaldumo, dalyvavimo Bažnyčios gyvenime, artimo meilės darbų galėtų būti apkaltinti tikėjimu? Jeigu tokių įrodymų nerastų, vadinasi ir tikėjimo nėra.

Turtingesni žmonės turbūt aiškina, kad jie labai užsiėmę, esą verslo reikalai trukdo švęsti sekmadienį.

Turtingesni aiškina, kad jiems visko užtenka, jie visko turi, o kai reikės, į bažnyčią ateis… Jeigu aš sekmadienio rytą važiuodamas į Plokščius matau, kad srutas pila ant dirvos ar kitomis trąšomis tręšia, suprantu, kad darbininkas neturi pasirinkimo – darbdavys jam liepia, turi važiuoti. Bet ką mąsto tas, kuris jį pasiunčia? Prisimenu, anksčiau žmonės nors ir arkliais žemę dirbo, bet suspėdavo ir užauginti, ir nupjauti, nebuvo tokių modernių traktorių ar kombainų, o dabar ūkininkai nesugeba taip susitvarkyti, kad nereiktų dirbti sekmadieniais.

Bet jie džiaugiasi dideliais žemės plotais, nors, kaip vienoje homilijoje sakėte, ta žemė yra ne jų, o Dievo sukurta, didžiuojasi namais ir prabangiais automobiliais. Matote, jie labai daug dirba, todėl tokie turtingi, o jei sekmadieniais nedirbtų, gal tų turtų neturėtų…

Nepažįstu nei vieno nuskurdusio todėl, kad sekmadieniais ėjo į bažnyčią. Kai kas kaltina kunigus, kad jie suinteresuoti, nes tikisi, jog jei daugiau žmonių ateis, tai esą daugiau pinigų per rinkliavas surinks. Tokiems atsakau, kad jei tu tik dėl pinigų neini, tai ateik kiekvieną sekmadienį ir neaukok, juk aukoti nebūtina, tai bus daug geriau, negu ateisi 1-2 kartus per metus ir galbūt kažkiek daugiau paaukosi. Aš manau, kad ir ką jie besakytų, priežastis yra viena – jie nepažįsta Kristaus. Tas žmogus, kuris pažįsta Kristų, į nieką Jo negali iškeisti. Be abejo, reikia pasirūpinti kasdieniu gyvenimu, bet negalima tapti vergu. Vergas daro tai, ką jam liepia šeimininkas. Jei žmogus visą energiją ir sveikatą aukoja tam, kad padidintų savo kapšą, tai ar čia gyvenimas? Jis turbūt mąsto, kad kai ateis laikas, būsiu prisikaupęs tiek, kad galėsiu nieko nedaryti ir linksmai gyventi. Pažinau daug tokių, kurie taip galvodami niekuo nepasinaudojo, o nuėjo į kapus. Kokius turtus jie ten rado, nežinau. Nebent artimieji į jo karstą pridėjo aukso…

Dažnas klausia, ar Dievas egzistuoja ir kaip galima juo tikėti po visų nutikusių nelaimių ir kančių?

Tai turbūt vienas sudėtingiausių klausimų, nes žmogus Dievą sutapatina su žemės ir žmonių prižiūrėtoju, kuris turi įvesti ir palaikyti tvarką, iškart nubausti tą, kuris daro blogai. Bet žmogus nelinkęs pagalvoti apie save. Kas būtų, jei aš padaryčiau ką nors bloga, o jis mane nubaustų ir pražudytų? Be to, žmonės žiūri į Dievą kaip į tarną, kuris turi kažką duoti, apsaugoti, neleisti. Tai vartotojiškas požiūris į Dievą. Mums sunku suvokti, kad Dievas mums nieko neskolingas. Mes esame ir gyvename tik dėl Jo meilės, bet žmonės dažnai nemąsto apie tai, kiek aš myliu Dievą ir artimą. Jeigu mano artimas kažką blogo padarė, aš norėčiau, kad jis čia pat ir iškart būtų nubaustas. Kalbu ne apie kokius nors medžiaginius nusikaltimus, bet apie dvasinius nusižengimus. Už medžiaginius nusikaltimus juos padariusieji turi sulaukti bausmės. Manau, kad daugeliui šitą suvokti yra sudėtinga ir paviršutiniški ar labiau pragmatiški žmonės žiūri į Dievą sakydami, kad jie ateina į bažnyčią ir meldžiasi, kai jiems ko nors reikia. Atseit kai pats nesusitvarkau, kai man ko nors reikia, tai visagalis Dievas tepadeda.

Blogio buvimas visąlaik verčia klausti, kodėl Dievas nesutramdo žmogaus, kuris daro šėtono darbus, kodėl kyla karai, vyksta gamtos stichijos ir nelaimės. Bet iš tiesų Dievas visąlaik visiems duoda laiko apsispręsti, o mes kiekvienas turėsime duoti apyskaitą ne už kažką kitą, o už save.

Bet daug blogio sukelia pasaulio galingieji, valstybių vadovai, politikai.

Negalime tapatinti Dievo su šio pasaulio galingaisiais, nes Kristus parodo, koks Jis yra Karalius ir Valdovas, už mus visus miręs ant kryžiaus. Kristus prisiėmė mūsų padarytą blogį ir mirė vietoj mūsų. Visi nusipelno mirties dėl savo nuodėmių, bet už visus miršta Kristus. O žmogus dėl savo norų linkęs bet ką sunaikinti, kad tik patenkintų savo norus.

Politikai, eidami į valdžią, daug visko žada, žmonės jais patiki ir už juos balsuoja, o paskui paaiškėja, kad visi melavo. Taip vis stiprėja nusivylimas valdžia ir tais, kurie nori valdyti.

Man patiko vieno JAV autoriaus pasakymas, kad jis su liūdesiu konstatuoja, jog nė vienuose rinkimuose nebalsavo už ką nors, jis visada balsavo prieš ką nors, taigi niekada nebuvę kandidatų, kurie atitiktų jo, tikinčio žmogaus, moralės kriterijus ir jis balsuodavo prieš didesnį blogį.

Tai mes ir Lietuvoje turime visai naują atvejį. Dabar tas giriasi, kad už jį daug balsavo, tai esą buvęs didžiausias už jį balsavusiųjų procentas, tarsi nesuvoktų, kad didelis skaičius balsavo prieš didesnį blogį.

Ir Lietuvoje dažnai balsuojama ne už, o prieš.

Grįžkime į šias dienas ir prie tikėjimo reikalų. Kalbamės Velykų laiku. Ar dabartiniai tradiciniai katalikai, dažnai šią dieną švęsdami kaip eilinę šeimos šventę, supranta Velykų esmę?

Nežinau kaip dabar Velykos švenčiamos šeimose, kaip joms ruošiamasi, ar svarbiausia yra Velykų stalas, o gal kažkokios pramogos. Matau, kad Velykos, kaip religinė tikėjimo ir Kristaus Prisikėlimo šventė vis mažiau švenčiama. Aš kasmet gaunu daug velykinių sveikinimų ir pastaraisiais metais retai pasitaikė, kad sveikintų su Kristaus Prisikėlimo švente. Dažname sveikinime minima pavasario, margučių šventė. Daugeliui žmonių tai nėra tikėjimo, Kristaus pergalės šventė. Anksčiau Velykos būdavo ta diena, kai žmonės netilpdavo bažnyčioje, o kartais net ir šventoriuje. Dabar per Velykas žmonės bažnyčioje laisvai sutelpa, galbūt išskyrus dideles miestų parapijas. Tie žmonės paskui renkasi prie stalo ir dažniausiai jiems tai nėra su tikėjimu ir Kristaus Prisikėlimu susijusi šventė. Tai tik dar viena laisva diena, juo labiau kad ir antroji Velykų diena yra laisvadienis, taigi galima ir pabaliavoti.

Kokios būdavo Jūsų vaikystės Velykos?

Įsiminė Didžioji savaitė. Kadangi patarnaudavau šv. Mišioms, tai jaučiau ypatingas apeigas, pasiruošimą joms. Ruošdavomės ir namuose. Nebuvome turtingi, bet mama visada paruošdavo šventinį stalą, susitvarkydavome namus. Velykų rytą po Kristaus Prisikėlimo iškilmių grįžę iš bažnyčios namo parsinešdavome šventinę nuotaiką ir palaiminimą. Ta diena buvo jaučiama kaip kitoks sekmadienis, negu bet kuris kitas. Iš Velykų ir Kalėdų švenčių turiu šviesiausius prisiminimus. Matau, kad dabartiniai vaikai tokių patirčių neturi. Kalėdas švenčia daugiau kaip mėnesį, Velykas irgi mini iš anksto, Gavėnia išvis pamirštama. Aš vienąkart juokaudamas savo parapijiečiams sakiau, kad kai jie iš bažnyčios grįš namo pašventinti ir palaiminti, priėmę Šv. Komuniją, turbūt sės prie vaišių stalo. Sakau, nepriimkit prie bendro stalo tų artimųjų, kurie nebuvo bažnyčioje. Jeigu jie nebuvo prie bendro stalo bažnyčioje, tai kodėl turėtų sėstis prie bendro vaišių stalo namuose? Tai, aišku, humoras, bet esmė ta, jog kaip nebuvęs bažnyčioje žmogus turi jaustis, jei liko namuose tuo metu, kai jo artimieji, buvę bažnyčioje, švenčia svarbią iškilmę ir grįžę sėdasi prie bendro stalo. Turbūt tokiose šeimose yra sudėtingi santykiai.

Prieš mano, o turbūt ir Jūsų vaikystės Velykas ir Kalėdas bažnyčiose būdavo ilgos eilės prie klausyklų. Dabar ilgos eilės priimti Komuniją…

Senoji karta išmiršta, o jaunoji nelabai Atgailos sakramentą brangina.

Gal žmonės nesupranta, kas yra nuodėmė? Juk dar girdime, kad švęsti sekmadienį neinat į bažnyčią – ne nuodėmė. Gal tik žudyti yra nuodėmė, nes būna, kad sako, ko man eiti išpažinties, negi aš žmogų užmušiau…

Tai tada turbūt ta vienintelė nuodėmė ir likusi, o kitos jau ne nuodėmės… Galbūt ir mes, kunigai, ne viską padarome, kad žmonės aiškiai suvoktų ir atskirtų, kas yra nuodėmė ir žinotų, ar gali priimti Komuniją. Kartais matai, kad žmogus atėjo priimti Komuniją ir nežino, ką kunigas jam duoda ir ką su ja daryti. Jei toksai metų metus ar mėnesių mėnesius nesilankęs bažnyčioje, nebuvęs išpažinties ir neatlikęs atgailos, pamatęs, kad kiti eina priimti Komuniją, jis irgi ateina ir praryja kaip paprastą paplotėlį. Ką tas duoda? Apaštalas Paulius sako gana griežtai: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria, to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27-29). Kristaus kūnu ir krauju mes galime būti išganyti, bet galime būti ir pasmerkti. Neliko suvokimo, kas šventa, Švenčiausiasis sakramentas tapo nebe šventas. Kiti sakramentai ar Dievo įsakymai surašyti tik tarp kitko. Ir kai nelieka nuodėmės, nelieka ir dorybės. Išeitų, kad ir nuodėmė, ir dorybė yra tas pats, todėl daugelis žmonių sako neturintys nuodėmių, niekam blogo nedarantys, nors atidžiau pasižiūrėjus, tikrai daug nuodėmių atrastume.

Net ir tie, kurie kiekvieną sekmadienį ateina į bažnyčią, turbūt ne visai supranta, kodėl tai svarbu?

Sekmadieniais labai svarbu lankyti bažnyčią, bet ne kiekvienas, kuris sekmadieniais ateina į šv. Mišias, yra sutikęs Kristų. Bet tas, kuris sutiko Kristų, sekmadieniais negali neateiti į bažnyčią. Daug atsitiktinių žmonių ateina į šv. Mišias nieko nežinodami apie Kristų, Jo nepažįsta. Bet tas, kuris sutiko, Jį tik mirtis arba koks nors įvykis, kurio jis nevaldo, gali sulaikyti nuo susitikimo. Jei nepažįsti Kristaus, tai daug svarbesnių dalykų surasi.

Gal mes, kunigai, blogai elgiamės nepasakę, kad tie, kurie sekmadienį nebuvo šv. Mišiose ir neatliko išpažinties, Komunijos priimti negali. Mes galbūt dažnai įsivaizduojame, kad tai, ką mes žinome, žino visi susirinkusieji, nes yra sąmoningi katalikai. Liturgija irgi tokia, kad mums atrodo, jog visi supranta, kas šv. Mišiose vyksta. Mes, kunigai, apie tai nepasakome, neprimename apie išpažintį ir Komuniją. Kita vertus, gali būti ir taip, jog tie, kurie klausosi, galvoja, kad kunigas kalba ne jiems, o kitiems. Tada tie, kuriems kunigas savo mintis taiko, jokių išvadų nepadaro.

O tai gal vaikai labiau klausosi?

Dabar ir su vaikais tas pat. Nors juos ruošiame devynis mėnesius, jiems tos žinios „neprilimpa“. Jau kelinta karta ateina be genuose gaunamos informacijos apie tikėjimą. Nors tuos devynis mėnesius kas sekmadienį lanko bažnyčią, o kai po metų ko nors paklausi iš tikėjimo dalykų, paaiškėja, kad žinios ir patirtys liko tos pačios, kaip buvo pradžioje. Pamatai, kad jiems tai kaip kosmosas.

Kaip jaučiate, 60 metų žmogaus gyvenime daug ar dar mažai?

Mano gyvenime tai labai daug, aš per kiekvieną gimtadienį sakau iš Dievo gavęs dar vienerius metus avanso. Pagal mano vaikystės problemas, kai būdamas penkerių metų turėjau širdies operaciją, 60 metų yra tikrai daug. Tik Dievo malonės ir pasišventusių gydytojų dėka likau gyvas, nors mažesnių ar didesnių sveikatos problemų visąlaik turiu. Bet Dievas mane dar laiko. Ačiū Jam!

O kaip per tuos 34 kunigystės metus pasikeitė supratimas apie kunigystę?

Tas suvokimas labai stipriai keičiasi, nes iš pradžių į kunigystę ateini su teorinėmis žiniomis, praktika, užsiauginta nuo vaikystės ir seminarijoje. Kunigystės pradžioje jauti entuziazmą skelbti Evangeliją, patarnauti žmonėms. Bet trūksta patirties. Dabar kai ką darau kitaip, negu dariau anksčiau teikdamas sakramentus ar bendraudamas su žmonėmis. Metams bėgant augi kaip krikščionis, nesvarbu, kad esi kunigas, bet kaip ir bet kuris praktikuojantis katalikas kartu su visomis patirtimis bręsti. Nėra taip, kad aš važiuoju ekspresu, o kiti žmonės – kitu greičiu. Gyvendamas kartu su parapijiečiais, su jais drauge ir bręsti, klysti, mokaisi. Kunigystė man yra kelionė, aš joje nesijaučiu vienišas ir atsiskyrėlis, nors gaila, kad mūsų grupė nedidelė, bet mes keliaujame kartu.

Kada kunigui būna liūdna, o kada jis džiaugiasi?

Nežinau, kas yra liūdesys. Kartais girdžiu sakant, esą kunigai yra vieniši. Man Dievo dovana, kad aplink visada daug gerų žmonių. Ir tą jaučiu nuo pat vaikystės. Visada sutikau man geranoriškus žmones, iš jų daug išmokau. Taigi liūdesio, galbūt išskyrus tam tikrus kiekvieno žmogaus patiriamus asmeninio gyvenimo įvykius, nepajutau.

Džiaugsmą man teikia ir maži dalykai, šiokiadieniais ir sekmadieniais į bažnyčią susirenkantys žmonės, išgirstas geras žodis, o ir kitam gera pasakyti būna smagu. Mūsų gyvenime yra daug džiaugsmo, tik mes norim didelių dalykų, įpratę džiaugtis dėl jų, o paprastų, mažų nepastebime.

O ką mėgstate veikti nuo kunigystės laisvu laiku?

Anksčiau, tvarkydamas įvairius „Caritas“ reikalus, nemažai keliavau po Lenkiją ir Vokietiją. Mėgstu paskaityti knygas, paskutiniu metu klausausi audioknygų. Jei turėčiau daugiau laisvo laiko, tai norėčiau pakeliauti. Bet dabar tik kartais per atostogas tą galiu daryti. Kai mūsų kunigų mažai, reikia po kelias parapijas aptarnauti, vienam kitą pavaduoti, kelionėms laiko nelieka.

Tai gal žinote bent kelias priežastis, kodėl dabar trūksta pašaukimų?

Labai mažai tikinčių šeimų, todėl maža pašaukimų. Kažkur skaičiau tokią mintį, kad Dievas pašaukia į savo vynuogyną tiek darbininkų, kiek žmonėms jų reikia. Kadangi dabar turime mažiau kaip 5% praktikuojančių katalikų, tai kunigų tokiam skaičiui turbūt ir pakanka. Jei praktikuojančių katalikų būtų 55%, tai ir pašaukimų būtų daugiau. Kita vertus, kuo mažiau žmonėms reikia dvasinių patarnavimų, tuo mažiau kunigų yra. Dabar juk gimstamumas mažas, į seminariją kai kurie jaunuoliai ateina be tikėjimo patirčių. O Dievas visada randa būdų pakviesti. Dievas šaukia daugiau, bet jo kvietimą išgirsta mažiau. Kaip jaunimas gali atrasti pašaukimą, kai aplink tiek daug triukšmo, visokių trikdančių bendravimo priemonių. Jei jaunuolis dar dalyvauja kokioje nors jaunimo veikloje, yra aktyvus savo parapijos bendruomenėje, Dievas jam turi daugiau būdų prakalbėti, bet jei to nėra arba jaunuolis viską atmeta, tai nei dėl garbės, nei dėl pinigų šiais laikais kunigystės rinktis neverta. Turi būti kažkoks motyvas, o jei jo nėra, tai kunigystės ir nesirenka.

Kodėl jauni žmonės dažnai nesutvirtina savo santykių Santuokos sakramentu?

Todėl, kad vengia įsipareigojimų. Žmogaus psichologija tokia, kad jeigu jam atrodo, kad tai teisėta, tai esą yra ir teisinga. Kalbu ne tik apie bažnytinę, bet ir civilinę santuoką. Kai Seimas priėmė įstatymą, kad gyvenimas susidėjus tapo beveik prilyginamas santuokiniam gyvenimui, daugeliui tas padarė didelį sąmonės lūžį. Netgi daug vyresnės kartos žmonių pradėjo toleruoti savo vaikų ir vaikaičių gyvenimus susidėjus, atseit, čia nieko blogo, įstatymas tai leidžia. Daug kas jau nebemato skirtumo tarp teisėta ir teisinga. Kartais pasitaiko ir tokių paradoksų: kai ateina krikštyti, klausiu, ar jūs ir krikštatėviai susituokę, tai jei nepasakysi, kad bažnyčioje, tai atsakys „taip“, nors jie gyvena tik civilinėje santuokoje, o jei atsako „ne, nesusituokę“, ir paklausi, kodėl, dažnai neturi atsakymo, arba pasako „gal kada nors susituoksim“. Tokie jau nesuvokia, kad gyventi nesusituokus yra nuodėmė. Pasako, kad vaikams davė savo pavardę, jie esą turi abu tėvus, tai kas čia tokio, koks skirtumas, kaip jie gyvena. Jei dėl tokių santykių jiems valstybė nesudaro problemų, įsivaizduoja, kad ir Bažnyčia juos toleruoja, todėl atrodo, jog nėra skirtumo kaip gyvena – ką pakeis tas popierėlis… Tokie turbūt nori pasilikti sau pravertas duris, kad jeigu nepatiks, galės lengvai išeiti – nereikės rūpintis skyrybomis. Susituokusiems išsiskirti sunkiau, kai nesi įsipareigojęs, viskas paprasčiau.

Dėkoju už pokalbį!

The post Kun. Arvydas Liepa: Kristų pažįstantis žmogus į nieką Jo negali iškeisti appeared first on LAIKMETIS.

Šį kartą popiežius aptarė epizodą iš Morkaus Evangelijos (Mk 5, 21–43), kuriame susipynusios dvi istorijos: namuose mirštančios dvylikametės mergaitės ir moters, dvylika metų sergančios kraujoplūdžiu.

Popiežius visų pirma atkreipė dėmesį į vieną šiais laikais labai paplitusią ligą: sunkumo gyventi ligą. Mums tikrovė gali atrodyti kaip per daug sudėtinga ir per sunki priimti. Tuomet „išsijungiame“, apsimariname iliuzija, kad užmerkus akis viskas bus kitaip. „Tačiau reikia stoti į akistatą su tikrove ir su Jėzumi tai galime padaryti visai gerai“, – patikino audiencijos dalyvius popiežius Leonas.

Sergančios mergaitės tėvas išeina ieškoti pagalbos. Gavęs žinią, kad mergaitė mirė ir nebeverta trukdyti mokytojo, jis toliau tiki ir viliasi. Jo pokalbį su Jėzumi nutraukia kraujoplūdžiu serganti moteris, kuriai pasiseka prasibrauti pro minią, prisiartinti prie Jėzaus ir prisiliesti prie jo apsiausto. Pasak popiežiaus, visų įspėtai nesiartinti ir nesirodyti moteriai tai buvo drąsus sprendimas, pakeitęs visą jos gyvenimą.

Atkreipęs dėmesį, kad moteris buvo pasmerkta gyventi užsidariusi ir atsiskyrusi, popiežius Leonas patikino, kad kartais ir mes, kai mums primetama, kas nesame, galime tapti kitų vertinimo aukomis. Tada kenčiame ir neįstengiame pasirodyti viešumoje.

kartais ir mes, kai mums primetama, kas nesame, galime tapti kitų vertinimo aukomis.

Ši moteris išėjo išgelbėjimo keliu tuomet, kai joje užgimė tikėjimas, kad Jėzus gali ją išgydyti. Tada ji rado jėgų išeiti ir jo ieškoti. Ji tikėjosi galinti bent prisiliesti prie jo rūbo. Prie Jėzaus stovėjo minia, daugelis jį lietė, bet nieko neatsitiko. O kai ši moteris palietė Jėzų, ji išgijo.

„Kur glūdi skirtumas?“ – klausė popiežius ir atsakė šv. Augustino žodžiais, kuriuos Bažnyčios mokytojas ištarė Jėzaus vardu: „minia spaudžiasi aplink mane, tačiau tikėjimas paliečia“ (Homilijos 243, 2, 12). Leonas pridūrė, kad kas kartą, kai tikėjimo veiksmu kreipiamės į Jėzų, užsimezga ryšys su juo ir tuoj pat iš jo pasklinda malonė. Kartais mes to nė nepastebime, tačiau tuo pat metu slaptu ir tikru būdu malonė mus pasiekia ir iš vidaus perkeičia mūsų gyvenimą.

Galbūt ir šiandien daug žmonių artinasi prie Jėzaus paviršutiniškai, netikėdami jo galia. Mindžiojame bažnyčių grindų paviršių, tačiau galbūt mūsų širdys kitur. Ši moteris įveikė savo baimę prisilietusi prie Jėzaus širdies rankomis, kurios dėl jos ligos laikytos nešvariomis. Ji staiga pasijuto pasveikusi. Ir Jėzus jai pasakė: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami“.

Tuo metu atėjo žinia, kad mirė dvylikametė mergaitė. Jėzus tėvą padrąsino sakydamas: „Nenusigąsk, vien tikėk!“. Tada įėjo į kambarį, kuriame gulėjo mergaitė, ją paėmė už rankos ir tarė: „Talitá kum“ – „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Ji tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Šitaip Jėzus parodo, kad ne tik išgydo, bet ir prikelia iš mirties. Dievui, kuris yra amžinasis gyvenimas, kūno mirtis tėra kaip miegas. „Tikroji mirtis yra sielos mirtis: jos turime bijoti“, – pažymėjo Leonas XIV.

Jis atkreipė dėmesį į dar vieną dalyką: prikėlęs mergaitę Jėzus liepė tėvams duoti jai valgyti. Pasak popiežiaus, tai dar vienas Jėzaus artumo mūsų žmogiškumui ženklas, kurio prasmę galime pagilinti savęs klausdami: kai mūsų jaunimas išgyvena krizę ir jiems reikia dvasinio maisto, ar sugebame jiems jo duoti? Ir kaip mums tai daryti, jei mes patys nesimaitiname Evangelija?

„Mokykimės iš Morkaus Evangelijos moters ir tėvo: eikime pas Jėzų. Jis gali mus išgydyti, jis gali mus prikelti. Jis – mūsų viltis!“

Kita bendroji audiencija vyks liepos 30-ąją, po popiežiaus vasaros atostogų.

The post Popiežius Leonas XIV: mindžiojame bažnyčių grindų paviršių, tačiau mūsų širdys kitur appeared first on LAIKMETIS.

„Nebijokime nukentėti už drąsą, darant gera. Nes jei darydamas gera nenukentėjai, tai nieko gero ir nepadarei“, – sekmadienį į jau 12-ąjį tarptautinį Paberžės muzikos festivalį, skirtą Tėvo Stanislovo atminimui, susirinkusiai tūkstantinei žmonių miniai sakė kunigas Ričardas Doveika, primindamas mūsų visų misiją šiandieniniame pasaulyje.

Netrukus visiškai paprastai, vos keliais taikliais žodžiais iki deginančio skaudėjimo jis apnuogino žmonių širdis, kurias Tėvo Stanislovo išmintimi ir giliomis Justino Marcinkevičiaus eilėmis bei dainomis virtusiais kūriniais pripildė legendinės scenos žvaigždės – Virginija Kochanskytė, Ilona Balsytė, Aurelija Tamulytė, Vladas Bagdonas, Gediminas Storpirštis, Liudas Mikalauskas ir Beata Vingraitė.

Kai dykuma įsiveržia į žmogaus širdį…

Simboliška ne tik tai, kad šiais metais Paberžės muzikos festivalis, skirtas Tėvo Stanislovo atminimui, buvo pradėtas per Devintines koncertu „Amžinasis Justinas Marcinkevičius“, bet ir tai, kad Amžinybės palytėjimo ženklų būta ir akimirkos dvelksme – visą dieną dangų traukę niūrūs debesys sekmadienio pavakare ties Paberže prasisklaidė, kaip pastebėjo kunigas R. Doveika, matyt, Tėvas Stanislovas pravėrė dangų, kad saulės spindulys išryškintų kiekvieno mūsų veidą. O gal net ir leistų pajusti dar stipresnę akistatą su pačiu savimi po kiekvienų ištartų R. Doveikos žodžių, ar aktorių lūpomis perduotų J. Marcinkevičiaus eilių ar Tėvo Stanislovo išminties krislų.

„Dykuma visuomet įsiveržia į žmogaus širdį, kai yra uždaromos durys, kai širdys labiau užkietėja. Šiandien mes taip pat, stebėdami savo tautos ir pasaulio įvykius, matome, kad formuojasi keista, trumparegė visuomenė.

Vienadienio buvimo, karaliavimo ir sensacijų visuomenė. Susiskaldymo, susipriešinimo visuomenė. Atmetimo, nepagarbos nei praeičiai, nei į Amžinybę žengiančiam žmogui.

Šiandien labai daug dykumos mąstymo įsiveržia į mūsų visų gyvenimą.

Kai trokštama įstatymais užkirsti pradėtas gyvybes, kai norisi gyvybę nutraukti. Kai žmogus tampa žaidimų aikštele, o jo kūnas – bandymų poligonu. Galiausiai paverčiamas bevaise dykuma, kurioje atimama viltis kitiems todėl, kad mes patys tą viltį praradome.

„Dykuma visuomet įsiveržia į žmogaus širdį, kai yra uždaromos durys, kai širdys labiau užkietėja. Šiandien mes taip pat, stebėdami savo tautos ir pasaulio įvykius, matome, kad formuojasi keista, trumparegė visuomenė."

Ir egoizmas tampa šiandienos žmonijos egzistencijos pagrindu. Atimam viltį kitam, patys praradę ją“, – drąsiai apnuogina skaudžiausią šiandienos faktą kunigas R. Doveika.

Išbandymų metas: krikščionys tampa pakrikštytais ateistais

Tęsdamas R. Doveika Paberžėje susirinkusiems papasakojo tai, ką naujasis Popiežius sakė kardinolams tuoj po to, kai buvo išrinktas ir kėlė itin giliai kiekvieną paliečiančius klausimus: „Ne veltui Šventasis Tėvas Leonas XIV, kurį Šventoji Dvasia dovanoja mūsų laikų bažnyčiai, pirmose aukotose šventose Mišiose, rytojaus dieną po išrinkimo Siksto koplyčioje, sakė jį išrinkusiems kardinolams: „Ir šiandien yra nemažai kontekstų, kuriuose krikščioniškas tikėjimas laikomas absurdišku, skirtu silpniems ir neprotingiems žmonėms. Kontekstų, kuriuose pirmenybė teikiama kitiems saugikliams, tokiems kaip technologijos, pinigai, sėkmė, valdžia, malonumai.

Tai aplinka, kurioje nelengva liudyti ir skelbti Evangeliją. O iš tikinčiųjų tyčiojamasi, jiems prieštaraujama, jie niekinami, arba geriausiu atveju jie tik pakenčiami ir užjaučiami. Ir kaip tik tai yra tos vietos, kur misija skubiai reikalinga, nes tikėjimo stoka dažnai atneša su savimi tokias dramas, kaip gyvenimo prasmės praradimas, gailestingumo užmiršimas, asmens orumo pažeidimai pačiomis dramatiškiausiomis formomis, šeimos krizė ir daugybė kitų žaizdų, nuo kurių taip kenčia mūsų visuomenė.

Ir šiandien netrūksta kontekstų, kur Jėzus, nors ir vertinamas kaip žmogus, yra suvokiamas tik kaip charizmatiškas lyderis ar antžmogis.

Taip galvoja ne tik netikintieji, bet daug pakrikštytųjų, kurie šitaip ir atsiduria faktinio ateizmo lygmenyje.“

Popiežius Leonas šiandien pavartoja labai giliai susimąstyti kviečiančius žodžius.

Kas nutiko daugeliui krikščionių, kad jie savo gyvenime tapo pakrikštytais ateistais? Jie pakrikštyti, bet tikėjimą laiko tradicija, kultūra, bereikšmiu balastu, bet netiki. Netiki Dievo buvimu. Netiki Kristaus atpirkimu, netiki Eucharistija, atleidimu, netiki prisikėlimu iš numirusių ir amžinuoju gyvenimu..?“

Gydykime savo aplinką meile

Kunigas R. Doveika ne tik kėlė aktualius klausimus, bet ir dalinosi žiniomis, kaip įveikti šiandienos iššūkius: „Sustiprinkime kitus ne tik viltimi, bet ir padrąsinimu. Nebijokime pasaulio. Nebijokime tiesos. Nebijokime kitoniškumo.

Nesigėdykime savo tikėjimo ir neatsiprašinėkime, kad esame tikintys žmonės. Bet gydykime. Gydykime savo aplinką meile.

Tėvelis Stanislovas čia, Paberžėje, ir visur, kur jis tarnavo, turėjo vienintelį ginklą, įrankį ir Sakramentą, kuriuo gydė visus mus, tai buvo meilė.

Jis suprato kiekvieną iš mūsų. Jis įsiklausė į kiekvieną iš mūsų. Jis asmeniškai mylėjo tą akimirką prieš jį visą esantį žmogų. Jis gydė meile. Tai buvo vienintelis Tėvo Stanislovo sakramentas, kuriame tilpo viskas – gydyti meile.

Išlikime ištikimi Dievui, tautai ir tėvynei. Vienas kitam. Nebijokime mylėti vieni kitų. Nebijokime patarnauti vieni kitiems. Nebijokime paduoti ranką vieni kitiems.

Nebijokime nukentėti už drąsą, darant gera. Nes jei darydamas gera nenukentėjai, tai nieko gero ir nepadarei.

Nebijokime pamokyti, apsaugoti. Nebijokime ir būkime drąsūs priminti žmogui jo žmogiškojo asmens prigimtinio orumo gelmę.

Iš tikinčiųjų tyčiojamasi, jiems prieštaraujama, jie niekinami, arba geriausiu atveju jie tik pakenčiami ir užjaučiami.

Nesigėdinkime, brangieji, kaip tikintys žmonės, apginti kiekvieno žmogaus prigimtinį orumą, dar negimusio, bet jau esančio, keliaujančio į amžinybę, bet dar neperžengusio Anapusybės slenksčio, ligos ir mirties patale.“

Galia slypi bendrystėje

Tęsdamas pokalbį su žmonėmis, R. Doveika pabrėžė ir ypatingą bendrystės galią: „Nė vienas žmogus, brangieji, nė vienas žmogus negali gyventi vien tik savyje ir vien tik sau. Ypač mums, Kristaus mokiniams, negali būti svetimų žmonių ir svetimų rūpesčių. Todėl bendryste negalime pavadinti vien tik sentimentalių nuostatų ar gražių žodžių. Bendrystės mokomės šiandien ir prie Tėvelio Stanislovo kapo, ką liudija visas jo šventas gyvenimas ir konkretūs darbai. Ir Jėzaus raginimas būti atviriems, sprendžiant kitų žmonių problemas, buvo iš tiesų ypatingas.

<…>. Šiandien mes esame kaip tas mažasis būrelis, susispietęs būti aplink altorių, kad žvelgdami vieni kitiems į akis, mes suprastume ir įvertintume tai, ką kiekvienas turime: viltį, kalbą, tautą, kultūrą, tėvynę. Taip prasideda kelionė. Kelionė išlaisvėjimo link. Nes be laisvės negali būti bendrystės, kaip negali būti ir laisvės be bendrystės. Nes meilė visada tarnauja tiesai.“

Pasauliui reikia patikimų žmonių

Dar viena itin paprasta, bet nepaprasta savo išmintimi ir geniali paprastumu bei įkvepianti R. Doveikos mintis apie tai, ko iš tiesų reikia šiandienos pasauliui: „Šiandien pasauliui, mūsų tautai reikia ne neklystančių ar ypatingai tobulų žmonių. Šiandien visi mes trokštame pirmiausia susitikti su patikimu žmogumi. Krikščionis turi būti patikimas žmogus. Ne tobulas, bet patikimas.

Šiandien pasauliui reikia patikimų žmonių.

Mums reikia patikimų gydytojų, mokytojų, kunigų, politikų, visuomenės veikėjų, kultūros ir meno darbuotojų, patikimo tėčio ir patikimos mamos, patikimo senelio ir senelės, patikimo kaimyno, patikimo bendradarbio. Ne tobulo, ne neklystančio, ne susireikšminusio, bet patikimo.

„Kas nutiko daugeliui krikščionių, kad jie savo gyvenime tapo pakrikštytais ateistais? Jie pakrikštyti, bet tikėjimą laiko tradicija, kultūra, bereikšmiu balastu, bet netiki. Netiki Dievo buvimu. Netiki Kristaus atpirkimu, netiki Eucharistija, atleidimu, netiki prisikėlimu iš numirusių ir amžinuoju gyvenimu..?“

<…>. Tėvas Stanislovas yra kažkada pasakęs: visuomenėje yra per daug liūdesio. Žmonės praradę viltį ir tikėjimą šviesesne ateitim. Jie nusivylę, juos slegia baimė ir neviltis. Mes turime artimuosius ištraukti iš baimės ir nevilties, išvaduoti iš nuobodulio, sugrąžinti jiems tikėjimą šviesesne ateitim. Mes turime atgimti dvasiškai, pakelti žmonių dvasią. Šiais jubiliejiniais širdies ir gerumo metais, tai Tėvelio Stanislovo ir pranašystė, ir užduotis, ir padrąsinimas.“

Kai vienas didelis nebijo nusilenkti kitam dideliam

„Rašytoja Vita Morkūnienė straipsnyje „Tėvas Stanislovas – žmogus ant amžių slenksčio“ rašė: „Tėvas Stanislovas laisvėjančios visuomenės lyderiu, dvasios vedliu ir mokytoju tapo, jo žodžiais tariant, būdamas seniausiu, mažiausios Lietuvos parapijos klebonu. Bažnyčios hierarchijoje jis neužėmė jokios reikšmingos vietos. Neturėjo jokio titulo, galių, išskyrus tas, kurias suteikė jo globojami mažutėliai. Tiesa, kardinolas Vincentas Sladkevičius, sveikindamas Tėvą Stanislovą garbingo amžiaus ir kunigystės sukakties proga, yra jam taręs: „Tai tu esi tikrasis Lietuvos žmonių kardinolas.“ Graži tiesa, kai vienas didelis nebijo nusilenkti kitam dideliam. Nuostabūs čia rašytojos įžvalgos žodžiai. Kokia graži tiesa, kai vienas didelis nebijo nusilenkti kitam dideliam!

Rašytoja tęsia: „Tėvas Stanislovas dar gyvas būdamas tapo legenda. Tą legendą kūrė žmonės, traukiantys paskui jį gyva upe. Pasakojimai apie jį ėjo iš lūpų į lūpas. Apie jį buvo rašomos knygos, kuriami filmai. Praėjus keliolikai metų po Tėvo Stanislovo mirties, jo atminimas tebėra gyvas žmonių prisiminimuose ir iš tylos sugrįžtančiuose žodžiuose. Kokį jo paveikslą kuriame ateičiai? Norėtųsi, kad jis būtų toks, koks buvo žmogus, o ne toks, kokį šiandien norėtųsi nupiešti. Kad neįspraustume jo gyvenimo, jo asmenybės į rėmus, charakteristikų, epitetų šablonus, formules, į kurias jis niekada netilpo ir jų nepripažino. Kad nepasiduotume pagundai pagražinti, kas ir taip gražu, patiesinti, kas ir taip tiesu, sudievinti tai, kas yra tik labai žmogiška. Nieko nėra geriau ir gražiau už tiesą.“

Tėvas Stanislovas išlieka mums tiesos mokytoju, vienijančiu skirtingumus tiltu, visada dėjusiu pastangas, kad susipykę žmonės susitaikytų. Ir ši vieta, Paberžės vieta, Tėvelio Stanislovo kapo vieta, turi būti, tapti ir išlikti susitaikinimo su Dievu ir su vienas kitu vieta.

Mes turim daug dvasios milžinų. Turim istoriją, nes mes esam istorija. Turim laiką, nes remiantis šventuoju Augustinu, mes esame laikai. <…>. Ir ši karta, mūsų karta, pajėgi subrandinti ir dovanoti šiandienos dvasios milžinus, kurie ties tiltus istorijos puslapiuose, nes meilė niekada nesibaigia“, – tvirtino R. Doveika.

Kol sugebėsime atsiklaupti prieš Dievą, niekada nepražūsime

O baigdamas savo įkvepiantį kalbėjimą kunigas R. Doveika, vilkėdamas tą patį arnotą, kuriuo vilkėdamas Tėvas Stanislovas aukojo paskutiniąsias savo Šv. Mišias, žmonėms įžiebė ir neblėstančią viltį: „Kol tauta gerbs Švenčiausiąjį Sakramentą, nepražūsim. Kol mes, žmonės, mylėsime Eucharistiją, niekada nepražūsim. Nes Eucharistija įgalina atrasti teisingą santykį su laiku. Dievas yra meilė. Yra pati tikriausia mūsų ateities garantija.

Todėl šiandien čia, šiose Mišiose, prie Tėvelio Stanislovo kapo ir iš jo sklindančios stiprybės bangose, į ateitį žvelkime ne su baime, bet su viltimi. Ir, sakyčiau, jog didesnės dovanos ir negalima tikėtis atvykus į Paberžę, kaip Tėvelio Stanislovo suteiktos vilties dovanos. Tegu ta viltis šiandien sugrįžta į mūsų namus. Tegu šiandien mūsų buvimas čia tampa milžinų sugrįžimu į savo šeimas.

Tauta ir žmogus, kol sugebės atsiklaupti prieš Dievą ir ties vienybės bei meilės tiltus, visada turės dabartį, ateitį ir amžinybę.

Ši karta taip pat yra milžinų karta.

Ir nuoširdžiai linkiu, kad visi mes, kiekvienas savo vardu, savo aplinkoje galėtume rašyti didžiųjų vardus. Būti tėčiu, būti mama, būti patikimu žmogumi. Tai ir yra tautos didieji, patikimi žmonės. Būkime vilties žmonėmis ir nieko nebijokime.“

Laukia dar du festivalio koncertai

R. Doveikos įkvėpta viltis kartu su Tėvo Stanislovo išminties bei Justino Marcinkevičiaus poezijos pakylėjimu pasklido po visą Lietuvą – Paberžėje buvo girdėti net ir žemaitiškos šnektos.

Festivalyje atsisveikinta tik iki kitų šio sezono koncertų: rugpjūčio 31-ąją po Išlaužo parapijos klebono kun. Viliaus Sikorsko aukojamų šv. Mišių, kuriose giedos Išlaužo Dievo dvaro choras, bus parodytas spektaklis „Miško seserys“, (aktorės Neringa Varnelytė, Vitalija Mockevičiūtė bei folkloro muzikantai Darius Mockevičius bei Paulius Kovalenko), taip pat bus surengtas Lietuvos dailininkų sąjungos asociacijos „Individualistai“ tapybos plenero uždarymas ir paroda.

Rugsėjo 28 d. Tėvo Stanislovo gimtadienio minėjimo Šv. Mišias aukos Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, o koncertą „Apie tave ir tau“ surengs aktorė Nijolė Narmontaitė su Andriumi Balachovičiumi (akordeonas). Visi renginiai – nemokami.

The post Kunigas Ričardas Doveika Paberžėje: ši karta taip pat yra milžinų karta appeared first on LAIKMETIS.