Jėzus labai įsakmiai mokė žmones būti nuolankius ir kvietė gerbti silpnuosius: „Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas <...> ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“ (Lk 14, 14). Kita proga kalbėdamas, Jėzus ragino: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29).

Išgirdusi angelo paskelbtą žinią apie Dievo išrinkimą būti pasaulio Gelbėtojo motina, Marija nuolankiai kalba: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“ (Lk 1, 47–48). Marija suvokia savo išaukštinimą, bet save laiko tik nuolankia tarnaite.

Jėzus ne tik mokė nuolankumo, bet ir paliko gražiausią nuolankumo pavyzdį. Būdamas Dievo Sūnus, Jėzus gimė ne karališkuose rūmuose, bet skurdžioje Betliejaus oloje. Ilgus metus praleido vargingoje Juozapo ir Marijos šeimoje, sunkiai dirbdamas ir tokiu būdu pelnydamas pragyvenimui reikalingus dalykus. Savo mirčiai Jėzus pasirinko labiausiai gėdingą būdą: anuomet būdavo nukryžiuojami tik didžiausi nusikaltėliai.

Mūsų atgaila tik tuomet yra tikra, jeigu ji nuolanki.

Nuolankumas, visų pirma, reikalauja reikšti didžiausią pagarbą Dievui, iš kurio viską esame gavę. Dievas ne tik Mariją, bet ir kiekvieną iš mūsų yra labai apdovanojęs: „Didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas!“ (Lk 1, 49). Tą pagarbą Dievui išreiškiame melsdamiesi, ypač laikydamiesi jo įsakymų. Būtų tikra veidmainystė, jei sakytume, jog mylime Dievą, bet nesilaikytume to, ko Dievas iš mūsų nori.

Nuolankumas reikalauja, kad pagarbą reikštume ne tik Dievui, bet ir jo kūriniui – žmogui. Ir visai nesvarbu, koks tas žmogus būtų – šventas ar nusidėjėlis, jame turime matyti Kūrėjo atvaizdą ir jį gerbti. Todėl nuolankumas reikalauja būti atlaidiems ir gailestingiems.

Nuolankumas – tai gyvenimas tiesoje; jis nereikalauja savęs niekinimo ar nematymo savyje tų dovanų, kurias iš Dievo esame gavę. Iš tikrųjų, nuolankumas kviečia matyti, kuo esame Dievo apdovanoti, ir už tai jam dėkoti. Puikybė būtų tuomet, jei Dievo dovanų autorystę priskirtume sau.

Nuolankumas ypač reikalauja pripažinti savo kaltę, kai būname nusikaltę prieš Dievą ar artimą. Todėl ypač svarbus nuolankumas atliekant išpažintį. Mūsų atgaila tik tuomet yra tikra, jeigu ji nuolanki.

Būdami nuolankūs, mes būsime tikri Jėzaus mokiniai. Tačiau venkime netikro nuolankumo, nes po juo gali slėptis dar mūsų nenugalėta puikybė.

Pasitikrinkime, kaip praktikuojame nuolankumą. Ar leidžiame Dievui vesti mus tikru dvasinio gyvenimo keliu?

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Nusižemink, ir rasi malonę pas Viešpatį“ (Sir 3, 18) - 22 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Jei panagrinėtume pagrindinius aspektus religijų, kurios šiuo metu yra praktikuojamos pasaulyje, pamatytume, kad šių religijų kertinis akmuo yra teiginys apie dieviškumą. Šis teiginys turi keletą pusių: religijos įkūrėjas teigia, kad jis yra Dievas arba vienas iš dievų, kad jis yra Dievo siųstas pasiuntinys ar pranašas, arba kad Dievas jam parodė kelią į nušvitimą, kuriuo dabar jis yra pašauktas dalytis.

Manau, kad kiekvienas iš šių teiginių yra vertas dėmesio. Tačiau to nepakanka. Mes taip pat turėtume išnagrinėti tai remdamiesi logika ir atvira širdimi. Galiausiai logika yra dovana, suteikta mums visiems, nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo, kilmės ar gyvenamosios vietos. Todėl logiškai mąstantis protas sako, kad jei kuris nors iš šių žmonių būtų tikrai siųstas Dievo, tikėtiniausia, ką Dievas padarytų, kad paremtų šį teiginį – iš anksto paskelbtų apie savo ar savo pasiuntinio atvykimą.

Jei Dievas būtų atsiuntęs ką nors arba jei Dievas būtų norėjęs pats apsireikšti su svarbia žinia visai žmonijai, atrodytų logiška, kad Dievas pirmiausia praneštų apie savo atvykimo detales. Juk Dievas nėra sumaišties Dievas. Štai kodėl detalės yra itin svarbios: gimimo vieta, žodžiai, kuriuos Jis skelbs, priešai, kuriuos Jis įgis, mirtis, kurią Jis iškentės. Šios detalės nėra nereikšmingos. Jos yra tarsi Dievo pirštų atspaudai, palikti tam, kad mes Jo pasiuntinio su niekuo nesupainiotume. Jei Dievas mums nebūtų davęs šio išankstinio perspėjimo, kas sustabdytų melagį ar oportunistą nuo to, kad šis atsistotų ir pasakytų: „Dievas mane siuntė“ arba „Aš girdėjau angelą dykumoje“?

Remiantis šiuo argumentu visada galima užduoti identifikavimo klausimą: „Kokie įrašai buvo prieš jums gimstant, kad tai įvyks?“ Jei prisiminsime istorines, religines ar filosofines asmenybes, atrodo, kad tik nedaugelis jų išlaikytų šį testą.

Niekas nenumatė dienos, kai Buda pasieks nušvitimą po medžiu. Niekas nekalbėjo apie Mahometą prieš jam gimstant. Tas pats pasakytina ir apie Sokratą bei Konfucijų, mes net nežinome Konfucijaus motinos vardo ar jo gimimo vietos. Bet Kristus buvo visiškai kitoks. Dar gerokai prieš jo gimimą buvo gausu pranašysčių ir aiškių liudijimų apie į jį. Nors niekas nenumatė kitų, pasaulis laukė būtent jo. Jo gimimo vieta Betliejuje (Mch 5:2), Jo kančios (Iz 53), Jo nuolankus atvykimas į Jeruzalę ant asilo (Zch 9:9), išdavystė už trisdešimt sidabrinių (Zch 11:12–13), Jo perdurtos rankos ir kojos (Ps 22), galiausiai Jo atėjimas buvo išpranašautas iki smulkmenų.

Nors kitų religijų įkūrėjai dažnai teigė: „Štai aš esu Dievo siųstas, jūs turite manimi tikėti“, Kristus buvo unikalus tuo, kad jis išsiskyrė iš kitų religinių veikėjų, pareikšdamas: Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija už mane (Jono 5:39).

Taigi pats Kristus sako, kad net žydų raštai pranašauja jo atėjimą. Tuo tarpu žmonės, kurie tiki Mahometu ir Buda, istoriniu ar kultūriniu požiūriu niekada neturėjo nieko, kas pranašautų jų didingą atėjimą.

Žinoma, pranašystės kalba nėra tokia tiesioginė kaip matematika, ji nėra moksliška šiuo atžvilgiu, tai nėra situacija, kai vienas plius vienas lygu du. Tačiau jei žmogus studijuoja Senąjį Testamentą ir atkreipia dėmesį į žydų žodinius mokymus apie Mesiją, o tada palygina šį vaizdą su Kristumi, jis atras tobulą panašumą.

Kitas svarbus aspektas, kuris išskiria Kristų iš kitų, yra jo pareiškimai ir teiginiai. Mahometas niekada neteigė esąs Dievas. Jis sakė esąs Dievo žodžių nešėjas (Koranas 18:110, Koranas 46:9). Buda taip pat neteigė esąs dieviškos prigimties, bet mokė kelio į nušvitimą (Dīgha Nikāya 16, Dhammacakkappavattana Sutta 56:11).

Tačiau Jėzus nesakė „Aš radau kelią“, bet skelbė „Aš esu kelias“. Jis taip pat nesakė „Aš atradau naują apšviestą tiesą“, jis teigė „Aš esu tiesa“, jis nesiūlė naujo gyvenimo būdo, jis pats skelbė „Aš esu gyvenimas“: „Jėzus jam tarė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą, tik per mane“ (Jono 14:6).

Tai nėra švelnaus mokytojo, dalijančio patarimus, žodžiai. Tai skandalingi, pasaulį sukrečiantys teiginiai. Tikrai galime apsvarstyti ir priimti Mahometo bei Budos teiginius ir pareiškimus kaip vertingus. Geri žmonės nemeluoja. Jei priimsime, kad Mahometas ir Buda kalbėjo tiesą iš savo patirties, tada turime tiesiai pažvelgti ir į Kristaus teiginius. Jėzus neleidžia mums jo sumenkinti iki „gero žmogaus“ ar „išmintingo mokytojo“. Jis stovi prieš mus ir tiesiogiai užsimena apie savo dieviškumą (Jn 8:58, Jn 10:30, Jn 14:9, Jn 20:28, Mk 14:61–62, Mk 2:5–7).

Taigi Jis atėjo mus pašaukti ir reikalauti visko. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“ (Jono 6:53).

Tai nėra poezija. Tai iššūkis, mestas mums po kojomis, ir kiekvienas iš mūsų turi nuspręsti: ar Kristus yra beprotis ar Dievas. Trečiojo kelio nėra.

Baigdamas noriu pabrėžti, kad Mahometas mirė apsuptas savo pasekėjų, nes jis atėjo į šį pasaulį gyventi. Buda mirė apsuptas savo pasekėjų, nes jis irgi atėjo į šį pasaulį gyventi. Tačiau Jėzus mirė vienas, apleistas, sumuštas, kruvinas ir prikaltas prie kryžiaus. Nes jis atėjo į šį pasaulį mirti, kad mes galėtume gyventi.

The post Bryan Lawrence Gonsalves. Kodėl Kristus, o ne Buda ar Mahometas? appeared first on LAIKMETIS.

Neatsitiktinai į tokią schemą jau ilgą laiką bandoma įsprausti ir dabartinį JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Žvelgiant į mūsų viešą erdvę, socialinių tinklų „burbuliavimus“ aplanko jausmas, kad sukasi sovietinė propagandos mašina –būtent anuomet tiek pagiežos, patyčių, purvo liedavosi ant Laisvojo pasaulio vadovo, kiek dabar pila naujakalbės meistrai.

Supaprastintas mąstymas neleidžia pamatyti platesnio paveikslo. Matmenų yra gerokai daugiau, ir vienas svarbiausių – dvasinis bei religinis.

Štai neseniai duodamas interviu „Fox & Friends“ laidoje Trumpas pasakė, jog tikisi patekti į rojų, jei jam pavyks užbaigti karą Ukrainoje: „Noriu pabandyti patekti į rojų, jei tai įmanoma. Girdėjau, kad man nesiseka – girdėjau, kad esu pačioje žemiausioje vietoje! Bet jeigu pavyks pasiekti taiką Ukrainoje, tai bus viena iš priežasčių, dėl kurių galėčiau ten patekti.“

Šie žodžiai sukėlė audringą diskusijų bangą ir pašaipas, tačiau Trumpo atstovė spaudai Caroline Levitt užstojo prezidentą, teigdama, kad jis kalbėjo visiškai rimtai. Norint suprasti tokius pasisakymus, verta pažvelgti į jo santykį su tikėjimu, kuris, priešingai nei įsivaizduoja skeptikai, yra itin svarbi jo gyvenimo dalis.

Trumpas gimė tikinčioje šeimoje, buvo pakrikštytas Pirmojoje presbiterionų bažnyčioje Niujorke, o vėliau kartu su tėvais lankė Marble Collegiate Church Manhatane. Pasak jo paties, bažnyčios lankymas buvo svarbi šeimos gyvenimo dalis, o tėvai nuo mažumės mokė maldos ir tikėjimo. Didelę įtaką jo pasaulėžiūrai darė protestantų pastorius Normanas Vincentas Peale’as, kurio knyga „Pozityvaus mąstymo galia“ iki šiol yra vienas iš pagrindinių Trumpo skaitinių.

Nuo 2002 m. jo artimiausia dvasinė patarėja yra teleevangelistė Paula White. Ji užėmė svarbų vaidmenį ir pirmosios Trumpo kadencijos metu, vadovaudama iniciatyvoms, susijusioms su tikėjimo ir religine laisve, o vėliau jam vadovaujant įsteigtas specialus „Tikėjimo biuras“ Baltuosiuose rūmuose. Šie žingsniai rodo nuoseklią ir sąmoningą liniją – Trumpas aktyviai siekia įtraukti religiją į politinę darbotvarkę.

Jis neapsiribojo simboliniais gestais, negana to, visi Trumpo žingsniai šia kryptimi yra visiškai sąmoningi, nuoseklūs ir itin energingi. Vos prasidėjus antrajai kadencijai, jis pasirašė kelis įsakus krikščionims svarbiais klausimais, įskaitant draudimą biologiniams vyrams dalyvauti moterų sporte bei malonės suteikimą žmonėms, kurie buvo nuteisti Bideno valdymo metu už protestus prieš abortus.

Trumpas reguliariai konsultuojasi su savo dvasiniais patarėjais; Baltuosiuose rūmuose nuolat vyksta „Maldos susitikimai“ su JAV religinių lyderių dalyvavimu; pirmą kartą per šimtmetį administracijoje veikia Biblijos studijų grupė; įsteigta „Darbo grupė kovai su antikrikščionišku šališkumu ir krikščionių persekiojimu“, vadovaujama generalinės prokurorės Pam Bondi, taip pat Religinės laisvės komisija, Nacionalinė tikėjimo patariamoji taryba ir kitos patariamosios tarybos su religiniais lyderiais.

Jo artimiausia komanda taip pat neatsiejama nuo tikėjimo – viceprezidentas J. D. Vance‘as, Valstybės sekretorius Marco‘as Rubio ir atstovė spaudai Caroline Levitt yra praktikuojantys katalikai, kurie viešai demonstruoja savo religingumą. Plačiai žinoma, kad prieš kiekvieną spaudos konferenciją pastaroji su savo komanda sukalba bendrą maldą, prašydama, jog Dievas padėtų tinkamai perteikti jų žodžius.

Gynybos ministras Pete’as Hegsethas laikomas ortodoksiškai karingo krikščionybės supratimo šalininku, savo knygoje „Amerikos kryžiaus žygis“ rašė: „Mes nenorime karo, tačiau, kaip ir mūsų krikščionių protėviai prieš tūkstantį metų, esame priversti veikti.“

Ne vienas pastebi, kad po pasikėsinimo į jo gyvybę Trumpas dar labiau įsitikino Dievo apvaizdos veikimu ir pradėjo savo misiją suvokti kaip ypatingą pašaukimą. Žinoma, kritikos jis sulaukia nuolat: vieni jį kaltina paviršutinišku, apsimestiniu krikščioniškumu, kiti – religijos naudojimu politiniams tikslams. Tačiau esminis klausimas lieka kitas: ar Trumpas yra „idealus krikščionis“? Žinoma, ne. Bet Jėzus sakė, kad atėjo ne pas teisiuosius, o pas nusidėjėlius. Todėl žodžius, kad taikos siekis Ukrainoje galėtų būti jam išteisinimas Dievo akivaizdoje, turėtume vertinti kaip nuoširdžius.

Tikėjimo, sąžinės ir amžinybės klausimai yra nepalyginamai didesni už laikinas politines ar ekonomines įtampas. Jei nuoširdžiai tikime, kad teisingas ir taikus pasaulis yra geriau nei karas, o kančia, ašaros ir kraujas turi liautis, tuomet yra vilties, kad mūsų maldos – net jei jos kyla iš skirtingų širdžių – bus išgirstos.

The post Tomas Viluckas. Ar gali Trumpas patekti į dangų? appeared first on LAIKMETIS.

Czeslawą Miloszą prisiminiau būtent šiomis dienomis, kai esame ir euforijos, ir savotiškos desperacijos apimti vienu metu. Nelemtieji slaptieji protokolai ir Baltijos kelias, rusų kariaunos išvalymas, regis, visiems laikams ir naujo karo grėsmė, patriotiškai žavi ukrainiečių kova už savo laisvę ir mūsų nesugebėjimas jau padėti taip, vadinamos saugumo garantijos vėl netaptų tik pastraipa popieriuje.

Skaitant Miloszo kūrybą, neapleidžia mintis, kad tas laureatas gal būtų likęs ribotai gerbiama literatūros vidutinybe, jei ne ta pavergto proto problema persmelkusi ne tik politines refleksijas, bet ir, atrodytų, visai depolitizuotą lyriką. Geografiją šiandien turime, istoriją, tikėkimės greit parašysime, bet ar jau esame laisvi? O gal tapome savo laisvės iliuzijos vergais?

Ukrainos nepriklausomybę minėjau virtualiai. Nekartosiu čia banalių ir originalių frazių, kurių pilnas internetas. Gerai, kad toks pilnas, gerai, kad Ukrainą sveikina visas pasaulis, linki jai šimtmečių, nors viena šalis vis dar tvirtina, kad Ukrainos iš viso nėra. Matydamas šiandienos Ukrainos viltį ir skaudžias pastarojo laikotarpio patirtis, imu tikėti, kad, šiandien pavergta yra gal jau tik dalis šalies teritorijos, ukrainiečių protas gal jau laisvas, ir ta proto laisvė man didelis džiaugsmas.

Kiekviena šalis turi vienokią ar kitokią nepriklausomybės šventę, tačiau svarbiausia yra toji, kuri mini būtent proto išsivadavimą iš vergijos. Bet vis dar parašiau... „gal“. Turime Baltijos kelią – tai turi būti šventė, o ne šiaip minėtina diena, kaip ir ana Rusijos išvesdinimo diena. Rusija savos išsilaisvinimo šventės neturi. Iš viso nelabai žinoma, kokia gi galėtų būti ta Rusijos laisvės diena. Gal jos ir nėra, gal ji bus kai Rusijos nebus?

Proto pavergimas yra metodas, priverčiantis dirbti pavergėjui, galiausiai susitaikant su pavergėjo ideologija ir mąstymo būdu. Ar tai jau neatgręžiama? Ypač turint galvoje tą vadinamą iškreipto tikrovės vaizdo – propagandos gebėjimą padaryti daugiau įtakos, nei daro objektyvi informacija.

Ne taip seniai vėl atsidūriau diskusijoje ar anuo metu paprasčiau buvo tiesiog fiziškai pasiaukoti už Lietuvą ar dirbti neva pavergėjui, bet iš tikro – tai pačiai Lietuvai. Čia buvo minima daug – nuo stojimo į partiją „dėl karjeros“ iki intelektinės kūrybos „į stalčių“, tikintis, kad „geresni laikai“, ateis. O visas „įdomumas“ diskusijoje buvo tas, kad ana proto vergystė – jau praeitis, bet dabartinis protas taip pat nelaisvas. Ir ne vis dar nelaisvas, o nelaisvas kitaip – XXI amžiaus vergystės forma, protas, vadinantis save subalansuotu, bet iš tikro apstatytas ideologijos bei propagandos grotomis.

Pasak minėto autoriaus, kuris visai nėra ciniškas moralizatorius, intelektualinės sąžinės nepriklausomybė ir vidinis pasipriešinimas: net susitapatinus su propagandos mašina, viduje išlieka moraliniai ir estetinių reikalavimų diktatai, kurie skatina nepertraukiamą ir nubrėžtą liniją, kurią peržengus kelio atgal į proto laisvę nebebus.

Kiekviena šalis turi vienokią ar kitokią nepriklausomybės šventę, tačiau svarbiausia yra toji, kuri mini būtent proto išsivadavimą iš vergijos.

Moralinis dviprasmiškumas ir asmenybės susidvejinimas: siekiant išgyventi totalitarizmo sąlygomis, žmogus gali „išpersilaužti” ir imituoti konformizmą, tačiau senieji moraliniai reikalavimai neišnyksta ir sukelia vidinį konfliktą. Bet galiausiai konformizmo imitacija juk veikia kaip pats komformizmas... ir viskas čia „užsiciklina“ – išsilaisvinti iš vergystės galima tik labai skausmingais metodais – karais, sukilimas ir „bastilijų“ šturmais. Šiandien, kai reikia rinktis tarp skausmingo išsivadavimo ir santykinai sočios liberalios vergovės, neretai renkamės pastarąją.

Dėl visai suprantamų priežasčių aptariamos knygos autoriui kur kas labiau rūpi vergo protas, nei protas to, kurie gali vergą išvaduoti. Bet šiandien susiduriame su iš pirmo žvilgsnio keistu reiškiniu - vergas vaduojasi lengvai, nes jam laisvė yra išgyvenimo sąlyga. O štai protas, kurį galima apibrėžti kaip laisvą, atrodo lyg sustingęs, pavargęs, o tikriau - įkalinęs save dogmoje, kad būdamas laisvas jis nebėra nei atsakingas, nei lankstus.

Ukrainiečiai, kurių neformalius šventinius pasisakymus pasilikau savo atmintyje, ima teigti, kad tie „laisvieji protai“ Vakaruose niekaip „nesusiprotina“ sau, kad Rusijos nereikia bijoti, kad ji neamžina, nereikia bijoti Ukrainos Europoje, ji Europai yra kur kas geresnis šviežias kraujas nei negeidžiami migrantai iš buvusių kolonijų. Mūsų mąstymą iš visų pusių kausto baimė dėl ateities. Kitais žodžiais kalbant bijome rašyti naują ateities projektą (nes jame niekas negarantuota) ir galiausiai apsistojame ties senojo tobulinimu.

Czeslaw Milosz sako, kad išvaduoti iš proto vergystės turi pats – jokie užsienio pavyzdžiai ar „sėkmės istorijos“ nepadės. Tų sėkmės istorijų beveik nėra. Visa, kas šiandien gerai, atsitiko, ne dėl gero projekto, o dėl išsilaisvinimo iš vergijos visai ne tais būdais, kuriuos siūlė ir tebesiūlo laisvi bei racionalūs protai. Reikia beprotybės, reikia kažko labai neracionalaus, galgi tikėjimo, kad kelias į laisvę niekada nebūna racionalus. Šiek tiek pažindamas Europos tautas, galiu nurodyti tokias, kurios į šiandieną atėjo savo identitetą gindamos karuose bei sukilimuose ir tokias, kurios rasdavo būdą išsaugoti save, nusilenkdamos stipresniam ar gudresniam priešininkui. Vis klausiu, ar tas šuo daugiau laimi sau lodamas, ar vizgindamas uodegą.

„Sveikas“ ir „nepavergtas“ protas mums kažkada sakė, kad jokie čia Baltijos keliai „nenurungs“ nelemtųjų protokolų, sakė, kad rusas niekada kaip gyvas nepaliks žemės, kurioje padarė ką nors nešvaraus. Neracionalu ir ukrainiečiams buvo priešintis ir ginti savo egzistenciją. O tas kuklus mitingas prie Mickevičiaus paminklo, tai jau beprotybė, kažkoks, gal net tuščias, tikėjimas. Gal tikėjimas nebūna toks tuščias kaip atrodo, tiems, kurie netiki...?

The post Dr. Egidijus Vareikis. Česlovas appeared first on LAIKMETIS.

Ataskaitoje išskiriamos „konkrečios susirūpinimą keliančios sritys, įskaitant … „saugias prieigos zonas“ aplink abortų klinikas, kurios riboja žodžio laisvę. Šie ribojimai gali apimti draudimą bandyti paveikti kitus net ir malda ar tylia protesto akcija ribojamoje teritorijoje.“ Dokumente taip pat atkreipiamas dėmesys į ryškiai išaugusį antisemitizmo lygį.

Valstybės departamentas atskirai paminėjo britų veteraną Adamą Smithą-Connorą, kuris buvo nuteistas ir nubaustas 9 tūkst. svarų bauda už tylą maldoje prie klinikos Bornmute. Jo bylą šiuo metu apskundė organizacija „Alliance Defending Freedom International“. Šią bylą vasario mėnesį Miuncheno saugumo konferencijoje savo kalboje minėjo ir viceprezidentas JD Vance’as, išreiškęs panašų susirūpinimą dėl žodžio laisvės suvaržymų Jungtinėje Karalystėje.

Ataskaitoje taip pat fiksuojama auganti Trumpo administracijos kritika dėl besitęsiančio už gyvybę pasisakančių aktyvistų persekiojimo. Kaip rašė „The Telegraph“, Baltieji rūmai įsikišo gindami 64 metų Livią Tossici-Bolt, nuteistą už protestą prie klinikos Bornmute šių metų balandį. JAV pareiškė stebinti bylą ir pabrėžė žodžio bei religijos laisvės svarbą.

„Jungtinės Valstijos toliau seka daugelį „buferinių zonų“ bylų JK, taip pat kitus cenzūros atvejus visoje Europoje,“ – sakė Valstybės departamento atstovas. – „JK vykdomas tyliai besimeldžiančių žmonių persekiojimas yra ne tik šiurkštus pamatinės žodžio ir religijos laisvės pažeidimas, bet ir nerimą keliantis nukrypimas nuo vertybių, kurios turėtų būti JAV ir JK santykių pagrindas. Sveikas protas sako, kad stovėjimas tyliai ir pokalbis tik abipusiu sutikimu nėra žala.“

Kovo mėnesį Trumpo administracija atsiuntė į JK diplomatų delegaciją iš JAV Demokratijos, žmogaus teisių ir darbo biuro. Jie susitiko su penkiais už tylią maldą areštuotais gyvybę pasisakančiais aktyvistais, tarp kurių buvo Adamas Smithas-Connoras, katalikų kunigas tėvas Seanas Goughas, Isabel Vaughan-Spruce (jau trečią kartą tiriama), Livia Tossici-Bolt ir 74 metų senolė Rose Docherty, sulaikyta prie Glazgo Karalienės Elžbietos II universiteto ligoninės.

Rugpjūčio 13 d. Škotijos teismas galutinai išteisino Rose Docherty, ir jai daugiau nebegrės teisminis persekiojimas. JAV Valstybės departamento atstovas „The Telegraph“ komentavo: „Sveikiname Škotijos išmintingą sprendimą atsisakyti tolimesnių teisinių veiksmų prieš Rose Docherty. Jungtinės Valstijos stovi kartu su visais, kurie kovoja už žodžio ir religijos laisvę.“ Docherty buvo sulaikyta, kai tyliai laikė plakatą su užrašu: „Prievarta - tai nusikaltimas. Esu čia pasikalbėti – tik jei to norite.“

Nenuostabu, kad Trumpo administracijos gynimas susilaukė gausios kritikos. Vis dėlto išskirtinis faktas, kad pagyvenusi už gyvybę kovojanti moteris sulaukė pasaulio supervalstybės dėmesio savo byloje, kur „Jungtinės Valstijos stovi“ jos pusėje, kai beveik niekas kitas to nedaro.

Toks vyriausybių įsitraukimas į persekiojamų disidentų gynybą nėra naujas reiškinys – progresyvūs režimai neretai remia LGBT aktyvistus. Tačiau neįprasta, kad JAV administracija ima domėtis Vakarų pasaulyje persekiojamų ir teisiamų krikščionių teisėmis.

Nors krikščionys šiandien JK jau sudaro mažumą, o LGBT aktyvistai vis dar vaidina aukų vaidmenį, progresyvioji ideologinė aplinka tradicinius krikščionis vaizduoja dominuojančiais engėjais, o jų ideologinius priešininkus – nuskriaustaisiais.

Amerikos dėmesys tikriesiems „nuskriaustiesiems“ atskleidžia ilgai neigtą realybę ir priverčia valdančiąsias klases užduoti sau itin nepatogius klausimus. Ir jau seniai atėjo laikas tai padaryti.

The post Jonathonas Van Marenas. Amerika imasi ginti Vakarų krikščionis appeared first on LAIKMETIS.

Šie Viešpaties žodžiai kviečia pamąstyti apie labai svarbų Jėzaus perspėjimą, kokį reikia rinktis gyvenimo kelią ir kad nereikia bijoti siauro kelio bei ankštų vartų.

Kas yra tas platus kelias, kuriuo daugelis eina? Tikslų ir trumpą atsakymą randame Šventajame Rašte. Apaštalas Jonas perspėjo pirmuosius krikščionis, ko jie labiausiai turi saugotis: „Mano vaikeliai! <...>Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas yra pasaulyje, tai akių geismas, kūno geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 15–16). Platus kelias yra nuodėmės kelias, ir šiuo keliu eiti mus traukia mūsų akys, mūsų kūnas ir mūsų puikybė.

Mūsų akys pririša mus ilgas valandas praleisti internete ar prie televizoriaus ekrano, ir savo dvasią užteršiame pigiomis sensacijomis ir nešvariais vaizdais; tampame priklausomi nuo socialinių tinklų.

Dar labiau plačiu keliu eiti traukia mūsų kūnas. Jis ieško tik to, kas malonu, lengva ir kas gali patenkinti nesuskaičiuojamus jo troškimus. Pataikavimas kūno polinkiams žmogų tiesiog pavergia ir, blogiausia, sunaikina tai, ką žmogus turi brangiausio. Tas brangiausias turtas yra Dievo meilė.

Mūsų akys pririša mus ilgas valandas praleisti internete ar prie televizoriaus ekrano, ir savo dvasią užteršiame pigiomis sensacijomis ir nešvariais vaizdais.

Pats pavojingiausias mūsų priešas yra puikybė, kuri skatina laikyti save labai svarbiais ir žmonių vertinamais ir nematyti savo klystkelių. Puikybė verčia mus užmerkti akis prieš daromas klaidas bei nuodėmes, todėl užuot gailėjęsi dėl klaidingų žingsnių teisiname save, jog su mumis viskas yra gerai. Puikybė verčia laukti žmonių įvertinimo, ir jei jo nesulaukiame, jaučiamės nelaimingi.

Kartą kalbėdamas savo mokiniams Jėzus pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16, 24–25).

Išsižadėti savęs reiškia išsižadėti savimeilės ir savanaudiškumo. Mūsų puikybė visuomet nori mus pastatyti į pirmą vietą; mūsų savimeilė trokšta, kad pelnytai ar nepelnytai būtume vertinami ir giriami. Išsižadėti perdėtos savimeilės ir savanaudiškumo yra pakankamai sunku; tai galėtų paliudyti kiekvienas žmogus, bandęs nors šiek tiek save tobulinti. Tai iš tiesų ankšti vartai.

Mūsų prigimtis bijo bet kokios kančios, nors ji dažnai būna tiesiog vienintelis išsigelbėjimo kelias nuo gundymo eiti per gyvenimą plačiu keliu. Kaip neprisiminti šioje vietoje apaštalo Pauliaus žodžių: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas, nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia. Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?! “ (Žyd 12, 5–7).

Viešpatie, duok mums drąsos ir jėgų eiti siauru, į gyvenimą vedančiu keliu. Duok išminties rinktis ne tai, kas lengva, bet kas reikalinga mūsų amžinajai laimei pasiekti.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!“ (Lk 13, 24) - 21 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Kaip bebūtų, humoras padeda išgyventi besikeičiančiame, stresuotame pasaulyje. Kai prasideda irimo procesai, juokas tampa šiaudu, kurio galima griebtis gyvenant ant eižėjančio pagrindo. Tik verta aiškiai suvokti juoko ir humoro skirtumus. Juokiasi visi, bet gerą humorą supranta ne kiekvienas.

Juokas yra humoro pasekmė. Tačiau tai nereiškia, kad humoras yra tik juoko sukėlėjas. Veikiau priešingai: kokybiško humoro pagalba pradedama mąstyti. Šiam fenomenui tinka begalė visokiausių savybių – grakštus, švelnus, absurdiškas, o kur dar jo giminaitis sarkazmas su aristokratiškąja ironija. Drauge veikdami jie pasaulį saugo nuo banalėjimo. Arba bent jau turėtų saugoti.

Suprantama, būtų naivu tikėtis visuotinio Antikos komedijų supratimo, tačiau remtis tik į froidistinį pasaulio interpretavimą irgi nėra gerai (Freudas humorą suprato, kaip priimtiną būdą kalbėti apie nepriimtinus dalykus. Jam tai paslėptas troškimas).

kokybiško humoro pagalba pradedama mąstyti.

Prastas humoras naikina saviironiją, kuri, jeigu tinkamai naudojama, gyvenimo kokybę kilsteli aukščiau, nei tai galėtų padaryti tuzinas psichologų ar net psichoterapeutų. Mokėjimas pasijuokti iš savęs net sunkiausiose gyvenimo situacijose dažnai būna vienintelis būdas išgyventi. Skaitydamas žydų prisiminimus iš koncentracijos stovyklų ar klausydamas ukrainiečių karių pasakojimus bene geriausiai gali pajusti humoro galią (šioje vietoje norėtųsi papasakoti deramą anekdotą apie koncentracijos stovyklos kalinius ar kokią Ukrainoje girdėtą istoriją apie nutrauktas galūnes, bet, įtariu, likčiau nesuprastas).

Terapinė juokavimo savybė žinoma nuo seno. Senovės Romoje legionui grįžus iš pergalingo žygio buvo paskiriamas vienas būrys karių, kurių pareiga būdavo pasakoti miestelėnams visokiausius juokingus nuotykius atsitikusius su karvedžiu žygio metu. Tai neleisdavo jam pervertinti savo nuopelnų. Viduramžiais aristokratų pilyse visada buvo privalomas juokdario „etatas“, o bene kiekvienas Lietuvos kaimas turėdavo savo keistuolį.

Humoras turi vertę dėl to, kad siauraprotystė su juo nesuderinami. Žvelgiant valstybiškai, lietuviškas juokavimas iš esmės skiriasi nuo angliškojo ar, juo labiau, žydiškojo humoro, tačiau tai visiškai nereiškia, kad turime susitaikyti su esama situacija. Juolab, esama nuostabių kūrinių parašytų būtent lietuvių autorių (Teofilis Tilvytis, Kazys Boruta, Balys Sruoga). Būta ir visai neblogų, nors ir nevienareikšmių, projektų televizijoje (geras humoras visuomet išbando ribas). „Šėpos teatras“, net skandalingoji „Radio Show“ – tai laidos, kurios versdavo mąstyti.

Nesinori grimzti į seniokišką moralizavimą, bet kokybiško humoro stygius bado akis. Politikai – rūškani, stendaperiai – kalba tik apie aną galą, TV vedėjai – grimuotos stovylos ar sėdylos ir tik vienintelis „Šventinis bankuchenas“ gelbsti rimtumu persunktą Lietuvos erdvėlaikį. Būtų mano valia, Lukui Šidlauskui įteikčiau visus aukščiausius valstybės apdovanojimus.

Už tai, kad teikia viltį, jog dar ne viskas prarasta.

The post Dr. Valdas Kilpys. O jei papasakočiau anekdotą? appeared first on LAIKMETIS.

Šiandieninėje Prancūzijoje tradiciniai konservatyvūs krikščionys yra politiškai benamiai. Pastarojo dešimtmečio masinė migracija, dešiniųjų nuolaidos ir bendras kultūrinis dreifas atvedė prie situacijos, kai ištikimieji krikščioniškajam Prancūzijos paveldui, vadovaujantis savo sąžine, neberanda vietos nė viename svarbiame politiniame judėjime.

Šios realybės, regis, amerikiečiai iki galo nesuvokia, dažnai projektuodami savo pačių „kairės“ ir „dešinės“ kategorijas ant prancūziško spektro, kuris vystėsi visai kitu keliu – per revoliucijas ir restauracijas, katalikišką monarchiją, Apšvietą, tradicijos ir reliatyvizmo kovą. Viena iš priežasčių, kodėl prarandame supratimą apie tikrąją Prancūzijos sielą, yra ta, kad jos pradžios neieškome 1789 m., bet gerokai anksčiau. Prancūzija, kūrusi Vakarų civilizacijos pamatus ir šlovingus darbus pradėjusi jau V a. su Chlodvigo krikštu, nebuvo nei revoliucijos, nei Apšvietos vaisius.

Senojoje santvarkoje monarchija ir aristokratija, nepaisant visų ydų, puoselėjo tradicijas, kultūrinį tęstinumą ir užsakė meno kūrinius, kuriuos ligi šiol keliaujame ten išvysti. Tiesa, Prancūzija turėjo savų „Saulės karalių“, bet kartu ir tokių valdovų kaip šv. Liudvikas IX, kuris krikščionišką pareigą savo pavaldinių sieloms laikė svarbesne už rūmų puošybą. Net amerikietiškoje demokratinėje tradicijoje galima įžvelgti šių idėjų aidą – Alexis de Tocqueville (Aleksis de Tokvilis), pamaldus katalikas, rašė, kad valdžia privalo būti susieta su pasiaukojimu, o ideali demokratija privalo išlaikyti aristokratijos elementą.

Tačiau šiandien Prancūzijoje šios sampratos beveik nebeliko. Šiuolaikinės respublikos politinis elitas savęs nelaiko sielų ganytojais, juo labiau nesiremia krikščioniška morale ar nuolankumu. Tradiciniai katalikai rinkėjai prisimena dešimtmečius trukusį dešiniųjų išdavystės jausmą: pastaraisiais metais „dešinieji“ sustiprino politiką tautinės tapatybės ir sienų apsaugos klausimais, bet nuosekliai apleido krikščioniškąją moralę. Nacionalinis sambūris, pavyzdžiui, sutelkė dėmesį į imigraciją ir suverenitetą, tačiau neturi aiškios gyvybės gynimo pozicijos ir neprieštarauja nei abortui, nei pagalbinei savižudybei. Paradoksalu, bet kartais net kairieji lyderiai pasisako prieš pagalbinę savižudybę – tik ne moraliniais, o ekonominiais motyvais.

Tad šiandien tradiciniai krikščionys neturi politinio balso nei kairėje, nei dešinėje. Krikščioniškoji antropologija ir transcendentinė moralė beveik nedalyvauja politinėje vaizduotėje. Šeimos politika, negimusiojo apsauga, senolių pagarba ar santuokos šventumas – arba nutylimi, arba laikomi praeities reliktais.

Prezidento Emmanuelio Macrono vadovaujama valstybė griežtai laikosi sekuliarizmo. Ironiška, kad Nacionalinės Asamblėjos ar Senato salėse stūkso katalikišką paveldą menantys paminklai, tačiau valstybė agresyviai vykdo laicizmą, atskirdama religiją ne tik nuo valstybės, bet ir nuo viešosios erdvės.

šiandien Prancūzijoje tradiciniai krikščionys neturi politinio balso nei kairėje, nei dešinėje.

Tuo pat metu šalis susiduria su demografine krize – nuo 2010 m. gimstamumas krito daugiau nei 20 %, o masinė migracija pristatoma kaip sprendimas, nors integracijos iššūkiai akivaizdūs. Be to, musulmonų bendruomenėse religinės tapatybės perdavimas (91 %) smarkiai lenkia katalikų (67 %). Todėl islamo įtaka kyla, o krikščioniškasis identitetas silpsta. Ne vienas musulmonų kilmės imigrantas Prancūziją suvokia kaip nieko daugiau neatstovaujančią, išskyrus „woke“ ideologiją ir vaivorykštės vėliavas.

Vis dėlto, tenka pastebėti ir priešingą reiškinį – katalikų atsivertimų skaičius auga. Velykų laikotarpiu registruotas net 45 % suaugusiųjų krikštų augimas, daugiausia tarp jaunimo. Per dešimtmetį jų skaičius šoktelėjo nuo 3 900 (2015 m.) iki daugiau nei 10 000 (2025 m.). Gavėnios pradžios Mišios pripildė bažnyčias, o piligrimų Chartre (Šartro) judėjimas tapo įkvėpimu visai Europai.

Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisras 2019-aisiais daugeliui katalikų tapo metafora – simbolis, kad Prancūzijos siela dega jau seniai. Bet kaip stebuklingai buvo išgelbėta erškėčių vainiko relikvija, taip galima tikėtis ir Prancūzijos dvasinio atgimimo. Šv. Joana Arkietė, Marijos apsireiškimai XIX a., Chlodvigo krikštas V a. – visa tai primena, kad Prancūzija visuomet buvo malonės ir prieštaravimų žemė, o jos tikėjimo istorijoje gajus vilties pradas.

Kaip pasakytų Charles’is Peguy (Šarlis Pegi): „Tikėjimas, kuris Man labiausiai patinka, – sako Dievas, – yra viltis.“ Ši viltis gyva ir šiandien, net jei katalikai Prancūzijoje yra politiškai palikti nuošalyje – jie išlieka gyvybingi dvasiškai ir gali būti įkvėpimu visam žemynui.

Amerikiečiams ši istorija yra pamoka: mokytis ne tik iš Prancūzijos revoliucijos, bet ir iš ankstesnės – krikščioniškosios – Prancūzijos. Tos, kuri tikėjimą, aukštąjį mokslą, tarnystę ir dorybę laikė svarbiausiais gyvenimo principais. Tos, kuriai Dievas dar nėra pasakęs paskutinio žodžio.

The post Kristen Ziccarelli. Paryžiaus Dievo Motinos katedra dega toliau appeared first on LAIKMETIS.

Jeremijo knygoje skaitome apie pranašą, kuris buvo persekiojamas vien už tai, kad jis kalbėjo Dievo vardu ir ragino tautiečius nusigręžti nuo stabų ir atsigręžti į tikrąjį Dievo garbinimą. Jo kalba prieštaravo tautos didžiūnų mąstymui. Todėl jie pranašą Jeremiją įmetė į vandens talpyklą, kurioje buvo tik dumblas, ir tame dumble pranašas turėjo mirti.

Skelbdamas Evangeliją apie prisiartinusią Dangaus karalystę, Jėzus taip pat ne kartą savo tautos vadų buvo persekiojamas vien už tai, kad jo skelbiamos mintys neatitikdavo tautos vadų nuomonės. Gimtajame Nazarete žmonės net kėsinosi Jėzų nužudyti.

Jėzus ne kartą savo mokiniams kalbėjo apie būsimąją kančią ir mirtį Jeruzalėje. Evangelistas Matas rašo: „ Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Jėzaus mokiniams tokios kalbos buvo sunkiai priimtinos; apaštalas Petras net draudė, kad Jėzus taip nekalbėtų. Tuomet Jėzus griežtai subarė Petrą: „Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis“ (Mt 16, 23). Jėzus iš anksto ruošėsi būsimai kančiai ir mirčiai, nes tik taip jis galėjo išgelbėti žmoniją iš nuodėmės ir amžinosios mirties.

Jėzus savo klausytojams kalbėjo apie nesantarvę, kilsiančią dėl jo mokymo net tarp artimiausių šeimos narių: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris“ (Lk 12, 51–52).

Apaštalas Paulius po savo atsivertimo tapo uoliausiu Jėzaus mokslo skelbėju, bet už šį skelbimą tautos vadovų buvo nuolat persekiojamas; daug kartų buvo pasikėsinta net į jo gyvybę. Patyręs daugybę skaudžių išmėginimų, Paulius Laiške žydams rašė: „Nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Žyd 12, 1–2).

Šie apaštalo žodžiai yra skirti ir mums, kad nepasimestume, kai sutinkame kančią, ir nemąstytume, kad Dievas mus apleido. Dievas neapleidžia žmogaus net tuomet, kai jis klysta ir eina nuodėmės keliais. Jei klystančiam žmogui viskas gerai sekasi, yra pavojus, kad jis gali prarasti net tikėjimą. Dažnas žmogus susimąsto tik tuomet, kai jį paliečia kančios kryžius.

Mus mylintis Dievas, leisdamas patirti kančią, tokiu būdu tiesiog priverčia žmogų susimąstyti ir ištaisyti savo gyvenimo kelią, kurį buvo sukreivinęs. Evangelistas Lukas pateikia mįslingus Jėzaus žodžius apie ugnį, kurią norėtų uždegti žmonių širdyse, ir apie krikštą, kuriuo jis turėtų būti pakrikštytas: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!“ (Lk 12, 49–50).

Ta ugnis – tai Dievo meilė, kurią Jėzus uždegs mūsų širdyse ne tiek žodžiais, kiek savo kančia. Tas krikštas, kurį Jėzus priims, bus jo mirtis ant kryžiaus, per ją būsime išgelbėti. Leiskime Jėzui uždegti mūsų širdyse savo meilės ugnį.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies“ (Lk 12, 49) - 20 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Tai reiškia, kad Tėvas mus priėmė įvaikiais iš meilės ir suteikė paveldą, kurį Paulius apibūdina kaip „visokeriopa dvasine palaima danguje“ (Ef 1, 3). Tėvo žodžiais iš sūnaus palaidūno palyginimo, Dievas primena, kad esame Kristaus bendraįpėdiniai, nes „visa, kas yra mano, yra tavo“ (Lk 15, 31). Krikščionys tiki, kad šį nuostabų paveldą – Dievo sūnų ir dukterų orumą – mes jau patiriame dabartyje, tačiau visus jo vaisius pilnatviškai išgyvensime ateityje, kurią mums yra parengęs Dievas.

Žmonijos istorijoje šis dieviškai suteiktas žmogaus orumas ne kartą buvo sumenkintas ar visiškai ignoruotas, sukeldamas tragiškas pasekmes. Galima paminėti daugybę pavyzdžių, tarp jų – ir Antrojo pasaulinio karo siaubus. Po šio konflikto pasaulis sunkiai susitaikė su matytais barbariškos žmogaus nežmoniškumo pavyzdžiais.

Reaguodamos į tai, 1948 m. Jungtinės Tautos paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Bažnyčioje 1950 m. lapkričio 1 d. popiežius Pijus XII Romoje paskelbė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogmą. Daugeliui tuo metu tai atrodė tik patvirtinimas to, ką krikščionys jau šimtmečiais tikėjo – jog Marija, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, buvo su kūnu ir siela paimta į dangų. Tačiau galbūt net iki galo nesuvokdama, Bažnyčia paskelbė itin svarbią žinią ne tik apie Marijos orumą ir pašaukimą, bet ir apie kiekvieno žmogaus orumą bei likimą. Tai buvo žinia, kurios pasauliui tada labai reikėjo – kaip ir dabar.

Nuo akimirkos, kai Jėzus pradėjo vystytis Marijos įsčiose, Viešpaties ir Jo motinos ryšys buvo unikalus. Marijos gyvenimas ir siela buvo giliai sujungti su Sūnumi meilės ryšiu, pranokstančiu bet kokį pasakojimą. Dėl šios didelės meilės ir tikėjimo Jėzumi Marijos gyvenimas ir likimas buvo susieti su Jo gyvenimu ir likimu. Kaip ji dalijosi Jo gyvenimu ir kančia Žemėje, taip dalijosi ir Jo šlove danguje – šlove, kurią Jis pelnė jai ir visiems.

Marijos Ėmimas į dangų reiškia, kad, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, Sūnaus Prisikėlimo galia ji buvo visiškai sujungta su Dievu visu savo buvimu – kūnu ir siela. Joje matome tikėjimo moterį, kuri pasiekė Dievo jai pažadėtą likimą, kur visas jos gyvenimas spindi Dievo šviesa dangaus garbėje. Marijoje regime įgyvendintą Tėvo planą, kuriame Kristus buvo prikeltas iš numirusių ir šiuo nauju gyvenimu suvienys visus, kurie Juo tiki. Kaip moko šv. Paulius, šis naujas gyvenimas Kristuje įvyks „kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu.“ (1 Kor 15, 23). Iš „priklausančių Kristui“, pirmą vietą užima Marija – pirmoji mokinė ir Viešpaties Motina. Todėl visiškai dera, kad ji pirmoji visiškai dalyvautų savo Sūnaus Prisikėlime kūnu ir siela.

Marijoje regime įgyvendintą Tėvo planą, kuriame Kristus buvo prikeltas iš numirusių ir šiuo nauju gyvenimu suvienys visus, kurie Juo tiki.

Nuo 1950 m. Marijos Ėmimas į dangų imtas suprasti ne tik kaip asmeninė jos privilegija, bet ir kaip visos žmonijos vilties ženklas. Vatikano II susirinkime mokymas apie Mariją buvo įtrauktas į konstituciją apie Bažnyčią, pabrėžiant, kad ji yra Bažnyčios dalis ir jos pavyzdys. Tai reiškia, kad žvelgiame į ją su viltimi dėl savo būsimojo likimo su Dievu. Kur ji nuėjo, ten tikimės nusekti ir mes. Jos dabartis yra susieta su mūsų ateitimi. Kaip teigia Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Švenčiausiosios ir nedaliosios Trejybės garbei“ susibūrusi „į vieną Dievo tautą“, sutiks tą, kurią gerbia kaip savo Viešpaties ir savo pačios Motiną“ (KBK 972).

Marijos Ėmimas į dangų primena mums, kad begalinis Dievo troškimas yra, jog būtume su Juo amžinai. Pats Jėzus atskleidė šį troškimą, kai meldėsi: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš“ (Jn 17, 24). Štai Dievas, kuris myli mūsų draugiją – Tėvas, mylintis savo vaikus ir norintis, kad jie visada būtų su Juo. Per Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę Dievas kviečia mus: „Štai mano šlovė – čia noriu, kad būtumėte. Čia jūsų ateitis ir jūsų išsipildymas. Niekada nenukreipkite akių nuo savo gyvenimo kelionės tikslo ir nenuklyskite nuo kelio, kuris čia veda.“

Marijos Ėmimas į dangų taip pat byloja šiuolaikiniam pasauliui apie prigimtinį kiekvieno žmogaus orumą – kūno ir sielos. Tai žinia apie orumą, kuris po praėjusio amžiaus karo baisumų buvo „pakeltas“ po to, kai buvo paniekintas. Dievas nori, kad žinotume apie šį orumą, jį brangintume savyje ir gerbtume kituose. Jis nori, kad suprastume, iš kur kyla mūsų orumas ir kas jį mums suteikė.

Marijos išaukštinimas kūnu ir siela yra ženklas, kad kiekviena mūsų gyvenimo dalis Dievui yra svarbi ir paliesta Jo gelbstinčios Dvasios. Kristaus mums iškovotas išganymas byloja ne tik apie sielos patekimą į dangų ateityje, bet apie viso mūsų buvimo pašventinimą jau dabar taip, kad tai vestų į ateities pilnatvę. „Visas mūsų buvimas“ reiškia kiekvieną mūsų dalį – praeitį, dabartį ir ateitį, kūną, sveikatą, protą, valią, jausmus, lytiškumą, prisiminimus, giliausius troškimus ir viską, kas žmogiška. Visa tai Kristus jau dabar atpirko ir ateityje išpildys.

Būtent dėl to Holokausto įvykiai buvo tokie baisūs – milijonai žmonių patyrė kūno, proto ir dvasios kankinimus, o jų ateitis masiškai sunaikinta. Mes esame kūno ir sielos, kūno ir dvasios vienybė. Kai visi šie aspektai yra pripažįstami, saugomi ir gerbiami, pasireiškia Dievo gelbstinti galia. Žmogaus orumas yra „paimamas“ ir pakeliamas arčiau savo ateities Dievo artumoje drauge su Marija, kurios gyvenime prisikėlimo sėkla jau visiškai sužydėjo. Dėl to Marija yra gili vilties dėl kūno bei sielos gydymo Žemėje simbolis.

Marijos Ėmimas į dangų nukreipia mus į ateitį ir ragina niekada nepamiršti kelionės tikslo, kurio siekiame kaip žemiškieji piligrimai. Marija, paimta į dangų, yra grožio langas, kuriame regime visą savo būtį, perkeistą ir spindinčią Dievo garbe – tai jau dabar iš dalies tikra ir pilnatviškai įvyks ateityje.

Ši šventė įkvepia mus ginti žmogaus teises ir orumą, ypač tų, kuriems gresia netekti savo ateities dėl smurto ar abejingumo. Kiekvienoje epochoje tamsios jėgos bando sumenkinti žmogaus orumą arba įtikinti krikščionybę, kad jos reikalavimai dėl gyvybės šventumo yra pernelyg aukšti. Marijos Ėmimas į dangų mums vėl primena nuostabią Evangelijos tiesą ir nuostabų orumą, į kurį Dievas išaukštino žmoniją.

The post Kun. Billy Swanas. Marijos Ėmimas į dangų ir žmogaus orumas appeared first on LAIKMETIS.