Šitaip formuluodami problemą, ne tik sumažiname jos mastą, bet ir esame nesąžiningi. Tokia argumentacija leidžia manyti, jog pozicija už gyvybę yra iš esmės religinė – tai dogmų reliktas, o ne išvada, padaryta remiantis protu, etika ar nuoseklia žmogiškųjų vertybių filosofija. Dar blogiau yra tai, kad ši prielaida dažnai panaudojama visus, pasisakančius už gyvybę, vaizduoti kaip religinius fanatikus arba kovojančius prieš moterų teises.

Ar „už gyvybę“ judėjimai turi religinį pamatą?

Idėjos netampa negaliojančiomis vien dėl to, kad jų laikosi ir religingi asmenys. Teigti, kad įsitikinimai turi būti atmesti, nes juos išpažįsta religija, yra argumentacijos klaida. Yra ateistų, kurie abortus atmeta ne dėl dieviškojo įsakymo, bet dėl to, kad, remdamiesi protu, mano, jog gyvybė turi prigimtinę vertę. Ar juos galima kaltinti slaptu pamaldumu? Ar turime atmesti jų argumentus, nes jie netelpa į religinį naratyvą?

Už gyvybę argumentų susiaurinimas vien tik iki tikėjimo klausimo yra ne tik meškos paslauga diskusijai, bet ir moralinės atsakomybės atsisakymas. Įsitikinimą atmesti lengviau, jei pateiki jį tik kaip „religinę dogmą“, negu kad susiduriant su šio įsitikinimo logika, etika bei nepatogiais klausimais, kuriuos jis gali kelti.

Gyvybės gynimą vadinti „religiniu klausimu“ reiškia siekti diskredituoti moralinę poziciją, visiškai nesigilinant į jos turinį. Tai ne tik silpnas etikečių klijavimas, bet, mano nuomone, ir intelektualinis bailumas.

Pagrindiniai už gyvybę argumentai yra grindžiami biologija (kada prasideda žmogaus gyvybė), etika (žmogaus gyvybės vertė) ir teisingumo dorybe (moralinė ir prigimtinė pareiga apsaugoti nekaltus ir bejėgius). Nė vieno iš šių aspektų priėmimui tikėjimas į Dievą nėra būtinas.

Taip, tiesa, kad daugelis judėjimo už gyvybę narių yra religingi. Na ir kas? Juk esmė ne tame. Nuo kada judėjimo demografinė padėtis pradėjo lemti jo principų teisingumą ar teisėtumą? Mes neatmetame pilietinių teisių judėjimo kaip religinio kryžiaus žygio, nors daugelis jo lyderių, tokių kaip daktaras Martinas Liuteris Kingas, buvo pastoriai. Mes neturime nurašyti ekologijos judėjimų, nors daugelis jos šalininkų apie gamtą kalba emocingai, asmeniškai ar net beveik religingai. Kodėl tuomet už gyvybę pasisakančiųjų reikalas išskiriamas iš kitų, o jo moralinis rimtumas sumenkinamas iki paprasčiausių religinių jausmų?

Net jei ankstyvieji judėjimai už gyvybę ir buvo stipriai įsišakniję religinėse bendruomenėse (nors tai yra ginčytinas istorinis klausimas), tai vis tiek dar nieko nepasako apie jo argumentų pagrįstumą. Idėjos teisingumas nepriklauso nuo to, kas pirmas ją išsakė ir kodėl.

Pavyzdžiui, jei Einšteinas būtų buvęs kunigas, ar reliatyvumo teorija būtų teologinė? Jei religingas žmogus sako, kad vogti yra blogai, ar jo tikėjimas panaikina moralinį šios pozicijos svorį?

Tokia argumentacijos kryptis, kai, siekiant diskredituoti argumentą, atsekama jo kilmė, yra vadinama genetine argumentacijos klaida. Tą patį mąstymo būdą naudoja tie, kurie sako, jog „demokratija yra vakarietiška idėja“, norėdami ją atmesti nevakarietiškose visuomenėse. Tai tingu, paviršutiniška ir nesusiję su paties argumento turiniu.

Kodėl asociacijos yra svarbios

Žodžiai formuoja suvokimą, o suvokimas – vykstantį bendravimą (diskursą). Vadinti poziciją už gyvybę „religiniu klausimu“ yra ne tik kategorizavimas, bet ir būdas iškreipti diskusijos pobūdį dar prieš jai prasidedant. Už gyvybę pasisakančiųjų įsitikinimų įvardijimas „religiniais“ iš pat pradžių marginalizuoja argumentus. Tokiu būdu šis klausimas pašalinamas iš viešosios etikos srities ir perkeliamas į privačią tikėjimo sritį, tarsi su politika tai nebūtų susiję labiau nei asmeniniai mitybos įpročiai. Taip žmonės įpranta giliai moralinius, visuomeninius klausimus suvokti kaip „kelių pamaldžių žmonių“ asmenines nuomones bei manyti, kad tokios diskusijos gali vykti tik Bažnyčiose, o ne teismuose ar Seime.

Už gyvybę pasisakančiųjų įsitikinimų įvardijimas „religiniais“ iš pat pradžių marginalizuoja argumentus.

Mane neramina tai, jog toks klaidingas apibūdinimas gali paskatinti žmones (ypač jaunus ar savęs nepriskiriančių jokiai religinei bendruomenei) manyti, kad jei jie nepriklauso konkrečiam tikėjimui, tuomet ir neturi pagrindo ar teisės laikytis pozicijos už gyvybę. Tai gali užkirsti kelią žmonėms prieiti šias išvadas, remiantis protu, etika ar asmeniniais įsitikinimais. Taip visuotinė moralinė problema tampa uždaru lokalios grupės klausimu. Dar blogiau, tai gali vesti prie savotiškos argumentacinės segregacijos, kai tam tikri požiūriai išstumiami iš teisėtų viešų diskusijų ne dėl to, kad jie klaidingi ar žalingi, bet vien dėl to, kokie žmonės jų laikosi.

Šis apgaulingas asociacijų kūrimas taip pat skurdina ir “už pasirinkimą” (abortus palaikančiųjų) pusę. Jei nėra rimtai diskutuojama su “už gyvybę” argumentais, kurie remiasi biologija, etika ir teisingumu, daugelis “už pasirinkimą” šalininkų galiausiai ginasi prieš vadinamąjį “šiaudinio žmogaus” argumentą. Filosofinį terminą, apibūdinantį situacijas, kai diskutuojama prieš savo paties susikurtą, dėl to ir lengvai įveikiamą, oponentą. Šiuo atveju šiaudinis žmogus būtų įsivaizduojama teokratija, “už gyvybę” argumentus grindžianti vien religinėmis dogmomis. Tuo tarpu tikrasis oponentas savo argumentus grindžia filosofija ir logika. Tad tokioje situacijoje išjuokiamas neegzistuojantis priešas, kaip karikatūriškas piktadarys, užuot kovojant su realia opozicija. To pasekmė – stringantis dialogas.

Apibendrinimas

Norint būti veikiančia visuomene, negalima sau leisti, kad esminiai moralės klausimai būtų traktuojami kaip nišiniai teologiniai ginčai. Karo, rasizmo ar skurdo klausimų neperkeliame į religinę sritį vien todėl, kad daugelis religingų žmonių turi tvirtą nuomonę apie juos. Nesakome, kad pasipriešinimas rasizmui yra „religinis klausimas“ vien todėl, kad Bažnyčios žygiavo Selmoje. Netvirtiname, kad rūpinimasis vargšais yra niekinis, nes jis atspindi Biblijos principus. Mes teisingai suprantame, kad tai nėra sektantų rūpesčiai, tai vieši, pilietiniai ir giliai žmogiški klausimai.

Tad kodėl taip nekalbame apie gyvybę?

Kodėl abortų klausimas, turbūt vienas giliausių mūsų laikų moralinių klausimų, išskirtas į atskirą grupę ir atmestas kaip „religinis“? Jei žmogaus orumas ir teisingumas pažeidžiamiems yra svarbūs, jei etika, užuojauta ir protas yra mums brangios vertybės, tuomet privalome šį klausimą spręsti sąžiningai, o ne klijuodami etiketes.

Žmogaus gyvybės vertė nėra denominacijos klausimas. Ji nėra katalikiška ar protestantiška, musulmoniška ar žydiška, dvasinė ar pasaulietinė. Ji yra visuotinė. Ir bet kuri visuomenė, kuri tikisi būti teisinga, turi taip ją traktuoti. Tai nėra „religinis klausimas“. Tai žmogiškas klausimas. Jis nusipelno, kad į jį būtų žiūrima taip pat rimtai ir moraliai aiškiai, kaip į visus žmogiškuosius klausimus.

The post Bryanas Lawrence'as Gonsalvesas. Abortai nėra tik religinis klausimas appeared first on LAIKMETIS.

Sugrįžę iš jiems patikėtos misijos, mokiniai džiaugėsi sėkme; jie kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“ (Lk 10, 17). Tačiau Jėzus liepė mokiniams džiaugtis ne todėl, kad jiems paklusdavo net piktosios dvasios, bet kad jų vardai bus įrašyti danguje.

Evangelijos pasakojimas primena, kaip Dievas veikia šioje žemiškoje tikrovėje, – jam reikalingi ištikimi pagalbininkai. Ir tie pagalbininkai nebūtinai turi būti dvasininkai – vyskupai ar kunigai; labai dažnai jais būna ir pasauliečiai katalikai.

Pirmieji ir bene svarbiausi Dievo pagalbininkai yra giliai tikintys tėvai, kurie ne tik žodžiu, bet ir savo pavyzdžiu išmoko vaikus tikėti ir mylėti Dievą. Neturėtume šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, jei ji nebūtų turėjusi giliai tikinčių tėvų, įskiepijusių dukrelei gilų pamaldumą. Neturėtume šv. Augustino, jei jis nebūtų turėjęs Jėzų labai mylėjusios motinos.

Labai svarbūs Dievo pagalbininkai yra katechetai. Sovietiniais laikais, kai vaikų mokymas tikėjimo tiesų būdavo draudžiamas, katechetai – pasauliečiai ir seselės vienuolės – vasaros metu paruošdavo daugelį vaikų pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Prisimenu Šventosios Šeimos kongregacijos seselę Janiną, kuri vasarą įvairiose parapijose suburdavo grupeles vaikų ir juos išmokydavo pagrindinių tikėjimo tiesų.

Evangelijos pasakojimas primena, kaip Dievas veikia šioje žemiškoje tikrovėje, – jam reikalingi ištikimi pagalbininkai.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, gerais Jėzaus pagalbininkais tapo tikybos mokytojai, kurie tūkstančiams mokinių paklojo ir tebekloja tikėjimo pamatus.

Dievo pagalbininkas gali būti kiekvienas tikintis žmogus, jeigu jis ne tik tiki į Dievą, bet ir spinduliuoja meile bei nepavargdamas daro gera jį supantiems žmonėms.

Labai brangi yra gero kunigo tarnystė, kai ganytojas pasiaukojamai tarnauja, ne tik švęsdamas Mišias ir teikdamas sakramentus, bet ir mokydamas žmones labiau pažinti ir pamilti Jėzų. Ganytojams gražiausias pavyzdys, kaip reikia perduoti žmonėms tikėjimo tiesas, yra šv. apaštalas Paulius. Buvęs pirmųjų krikščionių persekiotojas tapo uoliausiu Evangelijos skelbėju. Patirdamas daug pasaulio priešiškumo, jis pagonims uoliai skelbė Gerąją naujieną apie Dievo karalystę.

Apie tai apaštalas Paulius Antrajame laiške korintiečiams rašo: „Kur kas daugiau kalėjau. Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą“ (2 Kor 11, 23.26–27). Patirdamas daug vargo, apaštalas Paulius džiaugiasi: „Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10).

Per Krikštą mes tapome Jėzaus draugais. Pasitikrinkime, kokie iš tikrųjų mes esame jo draugai ir pagalbininkai.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Štai aš siunčiu jus“ (Lk 10, 3) - 14 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Mašinoje vyko pokalbis, sakyčiau laisvas apsikeitimas nuomonėmis. Mano pokalbininkas dalijosi mintimis iš asmeninio tobulėjimo knygos, kurios pavadinimas berods „Kaip uždirbti pirmąjį milijoną”. Išrutuliota pagrindinė auksinė mintis: dalinkis tuom, kuom esi apdovanotas: kuo daugiau sėji į aplinką finansų, tuo derlius bus vešlesnis. Paprastai kalbant „duok ir tau bus duota”. Aš sutinku, nesiginčiju ir iš dūšios stengiuosi pataikyti į kunigo natą.

Va, įsigijau naują mašiną. Saulėje jinai tviska auksu. Atsisėdu kaip į sostą, lengvai riedu, jokių pašalinių garsų, tyli tokia kaip gerai išdresiruotas šuniukas. Tvari mašinytė, kurios negailėsiu: vešiu visus, kurie paprašys. Jau ir kapinės čia pat.

Mūsų (t.y. kunigo) laukia tamsiais rūbais apsirengę žmonės, tokie rimti ir iškilmingai ramūs, rankose laikantys geltonas rožes.

Įtarę, kad atvyksta kunigas, jie pagarbiai sustingsta. Tylomis išsirikiuoja paskui kunigą, tylomis pajuda procesija. Graži man ta šventa pagarba, bet, gaila, kad prie kapo duobės jie taip ir nebeatgauna žado. Tyli. Kunigas išdrožia trumpą pamokslėlį, tokį neutralų, gražią trumpą pasakaitę. Tada meldžiasi „Amžiną atilsį”, „Tėve mūsų”. Vienas, kadangi tų žmonių niekas neragina melstis kartu, o gal jie nemoka melstis, o išvis gal neturi įkvėpimo maldai. Tie juodai apsirengę žmonės laukia, kol kunigas atliks užsakomąsias apeigas, tarsi tik jis vienas būtų atsakingas už išlydėjimą į Amžinybę. Atrodytų, kad kunigo darbas yra atlikti kažkokius nesuprantomus maginius veiksmus, o artimųjų darbas yra tyliai liūdėti. Svarbiausia nepraverti burnos ir nesimelsti kartu.

Man pasirodė, kad tie brangūs giminės netiki savo malda, nemato reikalo aušinti burnos. Tikriausiai, tam yra pasamdytas kunigas.

Kam jiems tai reikalinga?

Ar šito prašė velionis, ar taip radom, taip paliksim? Ar tiesiog jiems patinka apeigos, kurios suteikia iškilmingumo, ar dar dėl kažkokių svarbių priežasčių? O gal tiesiog kunigas kaip talismanas, arba kaip antspaudas ant testamento, be kurio dalyvavimo ir įsikišimo nebūtų atverti Amžinybės vartai? Kunigo buvimas ir jo apeiginiai rūbai jau savaime suteikia laidotuvių ceremonijai iškilmingumo, švento pakilumo.

Mirusysis iškeliauja į Amžinybės šalį ir nuo debesėlio siunčia mums, gyviesiems maldas.

Žiūrėjau į tuos laidotuvių ceremonijos dalyvius ir mąsčiau apie tuos žmones. Kaži kodėl jie nekrutina lūpų? Ar jie meldėsi vidine malda, ar išvis niekada nesimeldžia? Įdomu, ar jie krikštyti, ar jie ateistai, o gal tikintys ateistai, ar agnostikai netikintys Dievo buvimu, atpirkimu, prisikėlimu iš numirusių, Amžinuoju gyvenimu? Ir tada aš prisiminiau Šv. Rašto vietą „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą” (Lk 18,8).

The post Virginija Liaudanskytė. Kunigas, automobilis ir geltonos rožės appeared first on LAIKMETIS.

„Šiandien prisijungiau prie tūkstančių žmonių Budapešto gatvėse, kur desperatiškai siekdamas uždrausti „Pride“ eitynes Orbánas paskelbė jų draudimą“, – rašė ji „Instagram“ paskyroje. „Tai dar vienas fašistinis išpuolis prieš žmogaus teises. Pride yra ne tik protestas, bet ir meilės bei mūsų tapatybės šventė. Fašistai niekada neuždraus meilės.“ Jei Thunberg būtų pasiekusi Gazą, ji galbūt suprastų, kad ten yra kitaip.

Kovo mėnesį Vengrijos parlamentarai priėmė Vaikų apsaugos įstatymo pataisą, kuria balsų dauguma – 136 prieš 27 – uždraudė LGBT „Pride“ eitynes. Ministras pirmininkas Viktoras Orbánas pareiškė, kad vaikų apsauga nuo LGBT ideologijos ir nepadorių viešų reginių yra svarbiau nei aktyvistų teisė viešai juos propaguoti. Vengrijoje Orbáno LGBT politika tokia populiari, kad jai priešintis – politiškai nenaudinga.

Svarbu pažymėti, tai nuo ko Vengrijos įstatymų leidėjai stengėsi apsaugoti vaikus. Pavyzdžiui, šį mėnesį Toronte nuogi vyrai žygiavo pro šeimas su vaivorykštinėmis vėliavomis, skelbdami šūkį „normalizuoti nuogybę“, o vyrai vilkintys „šuniukų“ fetišo apranga lietėsi ir bučiavosi. Panašūs vaizdai fiksuoti ir kituose didžiuosiuose Vakarų miestuose, kuriuose neretai dalyvavo aukšto rango politikai. Tam tikro tipo lyderiams atrodo esą būtina, kad visuomenė matytų tai viešai.

Daug tokių politikų birželio 26 d. susirinko į Budapeštą „Budapest Pride“ – iššūkį metančiame renginyje, kurį palaikė tarptautiniai aktyvistai, vėl nukreipę dėmesį į Vengriją. Tarp dalyvių buvo Europos Komisijos lygybės komisarė Hadja Lahbib, Europos Parlamento vicepirmininkas Nicolae Ștefănuță ir Liuksemburgo europarlamentaras Marc Angel, EP LGBTI teisių tarpparlamentinės grupės bendrapirmininkis.

Žinoma, pasirodė ir 22 metų Greta Thunberg – tarsi iš pareigos.

Šiandien Greta dalyvauja protestuose jau ne tik kaip žmogus, bet ir kaip prekės ženklas.

Thunberg – tai pasaulinė profesionali aktyvistė, primenanti Hergé sukurtą žurnalisto Tintino moterišką versiją. Ji išgarsėjo būdama vos 16-os, kai 2019 m. rugsėjį Jungtinių Tautų klimato viršūnių veiksmų susitikime išrėžė piktą kalbą Europos biurokratams, kaltindama juos neveiklumu. Jos frazė „Kaip jūs drįstate!“ tapo legendine. Ironiška, bet tąkart ją pakvietė ir į kitus svarbiausius renginius – nuo Davoso forumo iki Europos Parlamento.

Thunberg metams paliko mokyklą, kad pamokytų pasaulio lyderius, kaip kovoti su klimato krize, o vėliau suprato, kad aktyvizmas – tai ir pelningas verslas. Šiandien ji dalyvauja protestuose jau ne tik kaip žmogus, bet ir kaip prekės ženklas. Greta, be aplinkosauginių temų, neseniai papildė savo darbotvarkę Palestinos klausimu – šį mėnesį bandė su aktyvistais jachta pasiekti Gazą.

Pernai mitinge Vokietijoje ji šaukė: „F*** Israel!“. Bandydama sujungti savo kovas į visumą, pridūrė: „Negalime delsti – nei dėl Palestinos, nei dėl klimato kaitos.“ O kaip paaiškėjo, ir dėl LGBT darbotvarkės.

Greta Thunberg kelionė į Gazą ir jos atvykimas į Budapeštą paremti LGBT judėjimo turi savitą simetriją. Vengrijos vyriausybė daugelį metų sulaukia išpuolių dėl dviejų priežasčių: atsisakymo priimti tūkstančius musulmonų migrantų ir griežtos opozicijos LGBT ideologijai. Kad pagrindiniai jų politiniai oponentai piktinasi abiem šiais dalykais, daug pasako apie Europos progresyvistų savinaiką ir vidinius prieštaravimus.

Greta Thunberg politinė reikšmė – tai beveik tobulas šiuolaikinio pomoderniojo progresyvizmo prieštaravimų simbolis. Ji išgarsėjo, kai tapo atgailos skelbėja elito žmonėms – juos barti kviesdavo į iškilmingus renginius. Dabar ji žygiuoja mitinguose, kur skanduojama už Izraelio sunaikinimą, ir protestuose, kur reikalaujama krikščioniškosios Europos atsisakymo. Thunberg – internacionalistė, po įvairiomis vėliavomis – nesvarbu, ar tai būtų pusmėnulis, ar vaivorykštė.

The post Jonathonas Van Marenas. Greta: pažangiųjų prieštaravimų simbolis appeared first on LAIKMETIS.

Prisiminiau Ūdrį praeitą savaitę, stebėdamas NATO šalių vadovų susitikimą, kuris specialistų ir žurnalistų įvertintas labai nevienareikšmiškai. Vertinimų spektre būta pasigėrėjimo, kad tai istorinis „lūžio taškas“, mat susitarta dėl didelių pinigų, sutarta krizės akivaizdoje ir dar su neprognozuojama Amerika. Būta ir visiško nusivylimo - dar niekada nebuvo tokios banalios ir trumpos darbotvarkės, kad net vargu ar reikėjo sukvietinėti valstybių vadovus. Juk sutarta tik dėl pinigų.

Kai kas sako, kad kalbos apie pinigus yra tam tikras pakaitalas kalbų apie realią gynybą („duosim pinigų, ir nesukit mums galvos...“), skirti pinigus lengviau nei pasižadėti fiziškai gintis („pinigai – tai dar ne karas...“), o pats NATO darosi savotiška buhalterinė organizacija, svarbiausias dokumentas – išlaidų gynybai suvestinė... Ir taip toliau. Save priskirčiau daugiau besidžiaugiantiems, nei nusivylusiems. Kaip bežiūrėsi – dalyviai išsiskirstė geresnės nuotaikos nei rinkosi į susitikimą, gi Rusijos propaganda laidė pykčio strėles ir NATO ir vieno prezidento link. Jei taip, tai neblogai.

O kuo čia dėta opera? Opera yra muzikos kūrinys, ir, atrodo, neturėtų kiek nors sietis su Euroatlantinio saugumo reikalais, tačiau vis tik siejasi. Minimos operos personažas – jaunas ir gabus karys – visiems žinomoje arijoje pasakė mažiausiai tris dalykus, labai svarbius Euroatlantiniam saugumui mūsų dienomis.

Pirma – tikra tiesa, kad nusibodo „girioj stumbrą varinėti“, kitaip sakant laikas baigti pasakas apie tai, kad karo nebus ir visa karyba virs tik medžioklės pramoga. Karas jau vyksta ir jam reikia rimtai ruoštis. Su šia tiesa, nors ji dar daug kam nepriimtina. Pinigai, apie kuriuos kalba ir sutaria NATO, yra indėlis į būsimą taiką, nes, kaip ten beišsisukinėtum, si vis pacem para bellum.

Tačiau vien tik pinigai taikos ir saugumo nesukurs. Reikia naujų dalykų – „kalavijo, ant žarijų žaizdro lieto“, - bet vien daugiau gaminamos technikos nepakaks. Reikės ir daugiau kariūnų akademijose, daugiau uniformuotų žmonių mūsų draugų ir pažįstamų tarpe. Nei bendrasis vidaus produktas, nei socialinė gerovė, nei „aukštesnė“ kultūra savaime nėra pergalės garantai. Yra dar ir būtina motyvacija ginti tai, ką vadiname vertybėmis. Tikrai tos vertybės turi būti tikros. Vis dažniau pastebime, kad daug kartų išjuokta tėvynės meilė ar tautos garbė yra kur kas svarbiau nei vėjo malūnėlių skaičius laukuose ar kokios lyčių konvencijos. 

Antra, ko NATO dar nepasiekė, tai nuostata, kad priešą geriausiai medžioti jo paties teritorijoje, nelaukiant, kol ateis į tavo namus. Kažkada vis tie šlovingi kunigaikščiai, pradedant Mindaugu vėliau Vytautu su Jogaila, baigiant visais karingais Sobieskiais ir Chodkevičiais taip ir darė, tad jų valstybė buvo galinga ir gerbiama. Galima sakyti, visa laimė, kad tuomet nebuvo tokių skrupulingai pabrėžtinai gynybos reikmėms sukurtų aljansų. NATO yra puikus aljansas, kuris, reikalui esant, gina mūsų namus, bet neturi „licenzijos“ kariauti su blogiu už kiemo tvoros...

Tačiau vien tik pinigai taikos ir saugumo nesukurs.

Turi tokį „penktąjį straipsnį“, kurį šiandien nebelabai moka pats sau paaiškinti. O paaiškinti tikrai reikia, nes straipsnis sugalvotas beveik prieš aštuonias dešimtis metų, kuomet aljanso užpuolimas buvo įsivaizduojamas kaip Antras Pasaulinis karas. XXI amžiaus užpuolimas gali būti visiškai kitoks, tad labai reikia žinoti, kaip visa tai veiks. Galiausiai turi veikti savaime, nes gali nutikti, kad reikiamu momentu reikiamoje vietoje to reikiamo – nusprendžiančio – žmogaus nebus. Ar tikrai kausimės tik tada, kai priešas bus mūsų teritorijoje, ir niekada neisime priešo „medžioti“ jo paties valdose, kaip kad siūlo(si) Ūdrys.

Trečia Ūdrio arijos vieta, svarbi saugumui yra paskutinės josios eilutės. Ten sakoma, kad karui žirgą reikia paruošti taip, kad priešas jo bijotų. Šiandien, deja, mes bijome priešo, o ne jis mūsų. Ilgą laiką manėme, kad priešą reikia „prisijaukinti“ - padrąsinti ir įtikinti, kad tikrai nenorime jam nieko blogo. Tada ir jis nieko blogo nedarys.

Ir iš kur tiek naivumo mumyse? XX a. pirmoje pusėje Europa buvo labiausiai militarizuotas ir labiausiai nuo karo kenčiantis regionas planetoje. Iki dvidešimt pirmojo amžiaus antro dešimtmečio pradžios ji tapo mažiausiai militarizuota ir mažiausiai kariaujančiu, taikos, bendradarbiavimo, ir transnacionalinės integracijos modeliu. Tačiau jis pasirodė neatsparus tiek senoms, tiek ir naujoms grėsmėms. Europos Sąjungos mėginimai „kietąjį“ saugumą pakeisti „minkštąją galia“, „žaliuoju kursu“, prekybos galimybėmis ar individualiomis žmogaus teisėmis pasirodė neveikiantys – minkštoji galia – tai tik aksominė pirštinaitė, puošianti kietą kumštį. Be kumščio ta pirštinaitė – tik niekingas skudurėlis.

O pabaigai klausimas, ar tas Ūdrys, prašantis valdovo leisti eiti į karą yra teigiamas ar neigiamas personažas, Gynėjas ar karo kurstytojas? Teigiamas ar neigiamas yra „gerasis“ valdovas, kuris labai nenori karo, o jo „pavėluota reakcija“ iš esmės ir tampa pralaimėjimo priežastimi?

Žinau, kad nenorite karo, ir aš jo nenoriu. Tai kaip čia su tais penkiais procentais? Ar jie mus išgelbės? Jei manysime, kad penkių procentų pakaks laisvei apginti, labai klystame. Jei būsime pasiryžę atiduoti visą šimtą, tai 95 sugrįš, kaip mokesčių permoka, jei esame pasiryžę atiduoti tik penkis ir dar su išlygomis... tai Pilėnų finalas.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Ūdrys appeared first on LAIKMETIS.

Po Prisikėlimo Jėzus pasirodė savo mokiniams prie Tiberiados ežero. Papusryčiavęs su mokiniais Jėzus tris kartus klausė Petrą: „Ar myli mane?“ Išgirdęs Petro atsakymą: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“, Jėzus pavedė jam vadovauti Bažnyčiai: „Ganyk mano avis!“ (plg. Jn 21, 15–17). Petras ištikimai vykdė jam pavestą misiją iki savo kankinystės. Po Petro mirties jo įpėdiniai – Romos vyskupai vadovavo ir tebevadovauja Bažnyčiai per tūkstantmečius, ir pildosi Jėzaus pranašystė, kad pragaro vartai jos nenugalės. Šiuo metu šiai Bažnyčiai, kuriai vadovauja šv. Petro įpėdinis popiežius Leonas XIV, priklauso 1,3 milijardo katalikų visame pasaulyje.

Šalia šv. Petro stovi kitas apaštalas šv. Paulius. Būdamas žydų tikėjimo, jis pradžioje persekiojo Jėzaus išpažinėjus, laikydamas juos klaidatikiais. Tačiau kai jam apsireiškė Jėzus kelyje į Damaską, tapo uoliausiu Evangelijos skelbėju pagonių tarpe. Šv. Pauliaus laiškai tapo brangiu Bažnyčios lobiu; juos skaitome, apmąstome ir bandome gyventi pagal Pauliaus rodomą dvasinį kelią.

Apaštalas Paulius baigė savo gyvenimą taip pat kankinio mirtimi. Būdamas kalėjime, jis rašė savo draugui Timotiejui: „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant“ (2 Tim 4, 6–8).

Šventųjų apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus šventės proga pasitikrinkime, kiek mums yra svarbu priklausyti Katalikų Bažnyčiai.

Priklausymas Bažnyčiai gali būti tik labai formalus, kai esame pakrikštyti ir bent retkarčiais su kitais pakrikštytaisiais dalyvaujame Mišiose. Šiuo metu, kai gyvename labai sekuliarioje visuomenėje, tokiu būdu Bažnyčiai priklauso daugelis, tačiau toks priklausymas negaivina žmogaus dvasios.

Tikrai priklausome Bažnyčiai tuomet, kai galime su apaštalu Petru pasakyti: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 15, 17). Meilė Jėzui nėra tik graži emocija, bet aiškus apsisprendimas visą savo gyvenimą tvarkyti pagal Jėzaus paskelbtą Evangeliją. O tai nelengva.

Sovietiniais laikais, kai buvome okupuoti, Bažnyčia buvo laikoma tuometinės santvarkos priešu; aktyvūs Bažnyčios nariai būdavo nustumiami į gyvenimo pakraščius. Dabartiniu metu turime visišką laisvę, tačiau sekuliarioje visuomenėje žmogaus priklausymas Bažnyčiai visiškai negarantuoja, kad būsime gerbiami, nors mūsų gyvenimas būtų tikrai nepriekaištingas.

Švęsdami Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventę, atnaujinkime savo pasiryžimą, giriami ar niekinami, visuomet išlikti ištikimais Jėzaus sekėjais, panašiais kaip šie Bažnyčios apaštalai.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Tu esi Petras – Uola“ (Mt 16, 18) - Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventė appeared first on LAIKMETIS.

Svarinskas yra sovietų karinę okupaciją ir posovietinę dvasios kolonizaciją atlaikęs žmogus. Savo atsiradimo momentu tautinė valstybė buvo geriausias įrankis demokratijai kurti, tačiau šiandien ji vis labiau suvokiama kaip kliūtis. Dabar mėgstama įrodinėti, jog tautinė valstybė prarado aktualumą ir turi būti pakeista kita, labiau kosmopolitine gyvenimo forma, kurią įkūnija Europos Sąjunga.

Prieš šimtą ir daugiau metų buvusi didelio susižavėjimo objektu, tautinė valstybė dabar suvokiama kaip vis dar naudotina, tačiau pavojinga politinė forma. Nesukritikavę tautiškumo kai kurių politinio mąstymo tradicijų atstovai jaučiasi neatlikę misijos. Tai daroma nepaisant to, kad pasaulio politinis žemėlapis toliau yra subraižytas pagal tautinės valstybės modelį.

Norint sėkmingai susitvarkyti su tautinės valstybės idėja, būtina rasti pusiausvyrą tarp politikos ir kultūros. Ši valstybė išsiskiria tuo, kad pradėjus diskusijas apie politiką, neišvengiamai reikia pereiti prie diskusijų apie kultūrą, ir priešingai. Tautinės valstybės šalininkai negali rūpintis vien tik politika, bet privalo galvoti apie kultūrinio tapatumo reikalus. Net kai kalbama apie politinę tautą, būtinai reikia prisiminti kultūrą.

Vadovaujantis tautinės valstybės idėja reikia klausti, ar praradus tautos kultūrinio savitumo suvokimą toliau verta kalbėti apie jos politinę nepriklausomybę? Kam reikalinga Lietuvos tautinė valstybė, jeigu iš jos lieka tik bedvasis politinis mechanizmas? Svarinskas matė Lietuvos valstybės virtimą Leviatanu, kuriame žmonės mato ne savo kilniąją pusę, o žmogiškąją tuštybę, melą, vaidmainiavimą, aroganciją ir paskalų spaudai gaminimą.

Tautiniai sąjūdžiai buvo pagrįsti mintimi apie išskirtinę kultūros reikšmę. Be kultūros ir jos pagrindu formuojamos tautinės individualybės nebūtų prasmės kalbėti apie tautinę valstybę. Žemiausiems visuomenės sluoksniams devynioliktame amžiuje buvo žadamas visuotinis švietimas, raštingumas ir priėjimas prie aukštosios kultūros. Tautinė valstybė atsirado kaip iš kovos už lietuvių kultūrą gimęs pažadas. Šios valstybės idėja priklauso nuo tautos kultūrinio išskirtinumo suvokimo.

Kam reikalinga Lietuvos tautinė valstybė, jeigu iš jos lieka tik bedvasis politinis mechanizmas?

Valančiui ir tautinio atgimimo sąjūdžio kunigams niekada nerūpėjo vien tik valstybės aparatas. Jie veikė kaip kultūrinio sąjūdžio dalyviai ir nepriklausoma valstybė jiems buvo kultūros elementas. Svarinskas buvo įsitikinęs, kad be meilės, atleidimo ir kitų dorybių valstybė yra monstras. Tautinio atgimimo laikotarpis nebuvo vien tik tautos išskirtinumo propagandos laikas. Atgimstančios tautos formulavo kosmopolitinių elementų turėjusias modernizacijos programas. Tautinių sąjūdžių lyderiai siekė naujai besiformuojančias tautas pakylėti kultūrinių hierarchijų laiptais. Tautinė kultūra nebuvo vien tik tautinė, bet rodė stiprų visuotinumo ilgesį. Panašiai, kaip tai darė Svarinskas.

Kadangi kultūrinę revoliuciją vykdę socialiniai sluoksniai ilgą laiką buvo atskirti nuo aukštosios kultūros, pasaulinės kultūros laimėjimų perėmimas buvo svarbi tautinio atgimimo prielaida. Svarinsko nuomone, tauta negali atgimti tik pasistačiusi namus, fabrikus ir prekybos centrus.

Vidurio ir Rytų Europos tautinio atgimimo sąjūdžiai atsirado su kultūrinio atsinaujinimo pažadais. Buvo kalbama apie aukštesnes kultūros formas, ugdančias ne tik skaityti ir rašyti mokančius, bet aukštesnės dorovės žmones.

Galima kalbėti apie dvi tautinės valstybės suvokimo tradicijas. Viena būdinga Vakarų Europos valstybėms, sugebančioms savo saugumą užtikrinti politinėmis ir karinėmis priemonėmis bei galinčioms nekreipti didesnio dėmesio į piliečių dvasinio ugdymo reikalus, juos paliekant asmeninei iniciatyvai. Antrąją tautinės valstybės suvokimo tradiciją formuoja Vidurio Europos tautos, atsiradusios su tautinio atgimimo pažadais sukurti naują kultūrą.

Žodis „kultūra“ čia ne visiškai tikslus, nes iš tikrųjų buvo norima Lietuvos dvasios atsikvošėjimo. Maironis puolė į neviltį matydamas moksladraugių buržuazinį gyvenimo būdą. Svarinskas už lietuvių dvasios atsikvošėjimą kovojo matydamas tiek sovietinę, tiek posovietinę buržuaziją. Jis liko tvirtas net žinodamas, kad lietuviai greičiau užmiršta tėvo mirtį negu turto nuostolį.

Pagrindinis Lietuvos tautinio sąjūdžio pažadas buvo susijęs su kultūra. Tai lėmė dvi pagrindinės aplinkybės: pirma, kultūra buvo pagrindinis tautos tapatumą užtikrinantis veiksnys; antra, ji atvėrė kelią į kilnesnes gyvenimo formas.

Tarp kultūros ir piliečių ugdymo tautinio sąjūdžio dalyviai dėjo lygybės ženklą. Patriotizmas be kūrybinio veržlumo buvo suvokiamas kaip tautinio sąjūdžio pralaimėjimas. Nors tautinio atgimimo laikais netrūko primityvaus nacionalizmo, ne jis lėmė pagrindines veiklos intencijas. Daug svarbesnis buvo kultūrinio atsinaujinimo siekis. Paprasti kaimo kultūros žmonės turėjo įžengti į tai, kas vadinama aukštąja kultūra ir padoresne visuomene. Svarinskas daugiau bendravo su liaudimi, o ne kultūrinio elito žmonėmis. Su elito atstovais jis labiau susidūrė lageriuose ir to nepralenkiamas simbolis yra jo susitikimas su Levu Karsavinu.

Žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos, matyti, kad tautinė valstybė šiandien atitrūksta nuo ją įkvėpusios kultūros sampratos. Senasis tikėjimas tauta dar veikia iš inercijos, be savo pirminių intencijų. Aišku, galima įrodinėti, kad tautinė valstybė niekada nedavė jokių kultūrinių pažadų, arba sakyti, kad jų įgyvendinimas laukia ateityje. Tačiau abu argumentai neatlaiko rimtesnės kritikos. Tautinių sąjūdžių pažadus lengva aptikti istoriniuose dokumentuose, o jų įgyvendinimo problemas įrodyti dar lengviau. Užtenka palyginti prieš šimtą metų skelbtas ir dabartines kultūros sampratas. Alfonsas Svarinskas aiškiai skyrė tarpukarį ir sovietmetį, tarpukarį ir posovietinę Lietuvą. Tai trys tą patį pavadinimą turinčios, bet savo dvasios sąranga viena kitai svetimos Lietuvos.

Šiandien toliau egzistuoja tautinių valstybių sienos, tačiau vis labiau nyksta jų atsiradimą įkvėpusi kultūros samprata. Vienu iš kultūrinės modernizacijos bruožų tapo tautiškumo neigimas. Pokomunistinio laikotarpio Vidurio ir Rytų Europos tautos sugrąžintos prie imperijoms būdingo politinio mąstymo, kai valstybė apibrėžia teritoriją, o ne piliečių kultūrinę savivoką.

Pokomunistiniu laikotarpiu nuo laisvės tautai pereinama prie laisvės nuo tautos. Prieš šimtą ir daugiau metų paprasti Lietuvos žmonės piliečiais tapo tik prisidėję prie tautinio atgimimo sąjūdžio. Dabar jie mokomi nesureikšminti tautos ir vis drąsiau jaustis kosmopolitinės Europos Sąjungos piliečiais. Svarinskas nebuvo prisitaikėlis, kaip reikalauja okupacijomis rašyta Lietuvos istorija ir kultūra. Mes dažnai bijome net pažvelgti į jo pusę, nes negalime jam atleisti už savo pačių menkumą.

Tautiškumas buvo sudedamoji kovos už politinę nepriklausomybę dalis. Tautinių sąjūdžių dalyviai kalbėjo ne tik apie žmogaus teises, bet ir turėjo moralaus žmogaus supratimą. Tada vyraujanti buvo krikščioniška gero žmogaus samprata. Neatsitiktinai tautinių sąjūdžių lyderiai iš pradžių buvo dvasininkų luomo žmonės. Tačiau būtent jie pirmieji pajuto tautinę valstybę lydinčios kultūros pokyčius.

Greitai paaiškėjo, kad tautiniuose sąjūdžiuose dalyvavę dvasininkai išpuoselėjo juos į visuomenės gyvenimo pakraštį išstumti siekiančią kultūrą. Prasidėję protestais prieš seną, atgyvenusią feodalinę valstybę, tautiniai sąjūdžiai pamažu virto protestais prieš tautinę valstybę. Svarinskas per savo gyvenimą matė dvi protesto formas: sovietinį internacionalizmą ir posovietinį globalizmą. Jo neįtikino nei viena iš jų, nes jo universalizmo sampratą formavo krikščionybė. Ji mokė matyti artimą, t.y. lietuvį, ir kartu suprasti lietuvybės menkumą Dievo akivaizdoje.

Net ir toldami nuo religinio mąstymo tradicijų, tautiniai sąjūdžiai ilgą laiką mėgdžiojo krikščionišką sielų pastoraciją. Tai gerai rodo tarpukario Lietuvos piliečių susirūpinimas moraliniu ugdymu. Pokomunistiniu laikotarpiu paaiškėjo, jog tai prieštarauja liberalizmo principams. Kiekvienas gali turėti savo įsitikinimus ir todėl bet koks moralinis ugdymas yra privatus reikalas.

Liberalai mano, kad kultūrinių poreikių tenkinimas yra asmeninis reikalas. Jiems sunku suprasti, kodėl už tautą piliečiai turi aukotis labiau negu už gyvenimą be tautos. Juos domina universalūs politiniai principai, tinkantys bet kuriai pasaulio vietai. Stiprindami kovą už politinę laisvę tautinių valstybių piliečiai pamažu pradėjo šalinti kultūrinius tautinio atgimimo pažadus. Svarinskas šioje vietoje sakytų, kad mes nesilaikome pažado neturėti kitų dievų ir tik plepame apie ištikimybę. Jo nuomone, ištikimybės artimui laikytis nesugebantis žmogus lengviau išduoda tėvynę. Tarp vienos ir kitos ištikimybės formos jis matė daug stipresnį ryšį, negu mums dabar atrodo.

Tautinius sąjūdžius griauna jų sužadinta aistra modernizuotis. Modernizacija virto aklu naujumo siekimu. Lietuviai yra Vakarų kultūros dalis, tačiau tai, kas dabar vadinama Vakarų kultūra, ryškiai skiriasi nuo to, kaip šį dalyką suprato tautinio atgimimo sąjūdžio laikų veikėjai.

Tam tikrame tautinių sąjūdžių raidos taške individas pasidarė svarbesnis už kultūrą. Iš prielaidos, kad individo savivokos pokyčiai leidžia sukurti naują tautą, buvo padaryta išvada, kad jis, t.y. individas, yra pagrindinė kultūros sąlyga. Kultūrinės tapatybės pagrindu save suvokiantis lietuvis dabar įrodinėja, kad jis, o ne tauta, formuoja gyvenimo sąlygas. Tai daugiakultūriškumo filosofijos paradoksas. Individas gali rinktis ne tik tautą, bet ir daugybę kitų tapatumų. Tauta suardoma remiantis ją sukūrusiu daugiakultūriškumo principu. Į išskirtinumą pretendavusią tautą keičia kitos, į tokį pat išskirtinumą pretenduojančios bendruomenės, nebepripažįstančios tautos išskirtinumo. Po tautos į protestus už savo teises išėjo darbininkai, valstiečiai, feministės ir seksualinės mažumos.

Svarinskas turėjo du atskaitos taškus: Dievą ir Lietuvą, o visa kita turėjo susitvarkyti savaime, kaip susitvarko vienas kitą suprantančių, mylinčių ar bent jau gerbiančių žmonių gyvenimas.

Tauta suardoma remiantis ją sukūrusiu daugiakultūriškumo principu.

Milanas Kundera prieš kelis dešimtmečius sakė, kad Vidurio Europos tautos išsaugojo prisiminimus apie Vakarus, cituoju Kunderą: „kuriuose kultūra dar nebuvo užleidusi savo vietos“. Paskutinius du dešimtmečius Vakarų Europa pokomunistinį Europos regioną moko užmiršti savo kultūrinius įsipareigojimus. Tai leidžia sakyti, kad kultūrinė tautinių atgimimų revoliucija patyrė nesėkmę. Bent jau dabartinis jos sėkmės supratimas labai skiriasi nuo to, kas buvo prieš šimtą ir daugiau metų.

Pradėjusi nuo didelio moralinio atgimimo ir atsinaujinimo pažadų, tautinė valstybė vystėsi link vis didesnės samprotavimų apie žmogaus moralinį tobulėjimą baimės. Dabar ji egzistuoja be ją įkvėpusios moralės filosofijos. Samprotavimai apie kilnesnę dvasinio gyvenimo formą atsidūrė nuošalyje. Alfonsas Svarinskas yra šią dvasinio gyvenimo formą, o kartu ir tautinę valstybę išsaugoti norėjęs kunigas. Šie du dalykai jam atrodė suaugę. Kova už vieną iš jų virsdavo kova už kitą. Kai jis gynė Lietuvą, kovojo už krikščionišką kultūrą, o kai kovojo už ją, pirmiausiai galvojo apie Lietuvą.

Svarinskas suprato krikščioniškojo universalizmo reikšmę, tačiau pirmiausiai mylėjo šnekėjusius gimtąja kalba. Jis nenorėjo žodžiais rodyti įsivaizduojamą meilę Afrikos pabėgėliams, kaip dabar madinga, apsiribodamas meile Lietuvai. Jam svetima buvo dabartinė mada mylėti tolimą, vien tik iš abstrakcijų pažįstamą žmogų. Svarinskas, kaip ir dera tikram krikščioniui, pirmiausia mylėjo artimą. Jis vienu metu jautėsi saistomas dviejų: krikščioniškosios ir lietuvių tautos.

Kodėl tautinė valstybė liko neįgyvendintas pažadas? Praradus tikėjimą Dievu, visi kiti tikėjimai silpsta. Kai lietuvis dabar kuo nors tiki, tai netiki, kad tiki, o jeigu netiki, tai netiki, kad netiki. Gyvename ne tik anapus gėrio ir blogio, kaip sakė Frydrichas Nyčė, gyvename anapus Alfonso Svarinsko.

Pranešimas, skaitytas balandžio 15 d. konferencijoje „Ar visą padariau, ką Dievas norėjo...“, skirtoje monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osioms gimimo metinėms paminėti

The post Prof. dr. Alvydas Jokubaitis. Praradus tikėjimą Dievu, visi kiti tikėjimai silpsta appeared first on LAIKMETIS.

Sunku pripažinti, kad daugelio sudėtingų situacijų šiandien negalime išspręsti vien savo jėgomis, tačiau visuomet galime kreiptis į Dievą, kaip vilties, paguodos ir pagalbos šaltinį.

Popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Spe salvi“ apie krikščioniškąją viltį išskiria tris vilties lavinimo vietas. Vadinasi, viltis lavinama, galime jos mokytis.

Pirmoji vilties lavinimo vieta yra malda. Popiežius rašo, kad kai niekas mūsų nebegirdi, kai niekas nebeklauso, Dievas vis dar klausosi. Taigi, viltį žmogus išlaiko ir stiprina skirdamas laiko maldai, stabtelėjimui. Juk tarp 10-ies Dievo įsakymų randame įsakymą švęsti sekmadienį, tačiau ten nėra įsakymo dirbti. Dievas numatė, kad mums bus kur kas sunkiau stabtelėti, nei nuolatos suktis darbų sūkuryje. Tuo tarpu malda yra menas nuraminti savo širdį, ir jos vaisius yra viltis.

Antroji vilties lavinimo vieta, pasak popiežiaus Benedikto XVI, yra darbas ir kančia. Skamba kiek neįprastai, bet geriau pagalvojus, jei žmogus imasi kokio sunkaus uždavinio ir jam pavyksta įveikti pirminį vidinį pasipriešinimą, kurį netgi galėtume vadinti kančia – galiausiai save įveikus užlieja džiaugsmas, ramybė ir viltis.

didžiausias egzaminas šiandien – nepalūžti dvasioje, neprarasti vilties, kai situacija yra apsiniaukusi.

Trečioji Benedikto XVI išskirta vilties lavinimo vieta – paskutinysis teismas. Atrodytų, kas jau kas, tik ne šis įvaizdis gali puoselėti viltį. Tačiau popiežius turi omenyje, kad paskutinysis žodis šio pasaulio istorijoje nebus tirono, nusikaltėlio, o mus mylinčio Dievo. Krikščionims paskutinysis teismas kelia viltį, nes neteisybė nebus amžina, jai užmautas apynasris ir tašką padės pats istorijos Viešpats.

Todėl mums labai svarbu atrasti savyje jėgų nepasiduoti be kovos. Tai didžiausias egzaminas šiandien – nepalūžti dvasioje, neprarasti vilties, kai situacija yra apsiniaukusi. Būkime atsargūs, nes bejėgiškumo galima išmokti ir neviltimi galima apsikrėpti. Turime kasdien stengtis, kad nebūtų pavogta mūsų ramybė, džiaugsmas, pasitikėjimas Tėvyne, jos pajėgumais.

Verta prisiminti istoriją, kai apaštalas Paulius plaukdamas laivu pateko į didžiulę audrą ir ramino kelionės bičiulius sakydamas, kad galiausiai juos vis tiek išmes į kokią nors salą. Tai pritaikoma ir mūsų gyvenimui. Kai pradedame murkdytis problemose, įtampose, nesusipratimuose, nesusikalbėjimuose – turėkime mintyje šį pažadą. Blogis nėra amžinas ir tikrai bus šviesiau, net jei šiandien tai atrodo neįmanoma.

Tegul mums pavyzdžiu bus Kauno arkivyskupijos globėjas šv. Jonas Krikštytojas – tyruose šaukiančiojo balsas, kvietęs atsiversti, drąsinęs tikėti dangiška perspektyva. Kaip ir jis, mes galime tapti vilties žiburiu pasauliui. Kviečiu visus birželio 28 d. atvykti į Vilties šventę Kauno sporto halėje. Tai galimybė iš naujo atrasti viltį ir ją pasirinkti kaip svarbią savo gyvenimo nuostatą. Atvykite visi, nepriklausomai nuo amžiaus ar tikėjimo patirties, drauge švęsti gyvenimą ir patirti bendrystę. Būkime kartu, sustiprinkime vieni kitus ir niekuomet nepasiduokime.

The post Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Šiandien mums labiausiai reikia vilties appeared first on LAIKMETIS.

Evangelistai yra užrašę kitą įvykį, kai Jėzus stebuklingai padaugino kelias žuveles bei kelis duonos kepalėlius ir pamaitino tūkstantinę klausytojų minią (žr. Jn 6, 1–15). Po duonos padauginimo stebuklo Jėzus kalbėjo miniai: „Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 48–49.51.56).

Ši Jėzaus kalba apie jo kūną ir kraują, kaip valgį ir gėrimą, anuomet daugelį klausytojų papiktino, ir jie kalbėjo: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Nuo to meto nemažai žmonių pasitraukė ir daugiau su Jėzumi nebevaikščiojo. „Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 67–69).

Evangelijoje ir Pirmajame laiške korintiečiams pasakojama, kaip Jėzus prieš savo kančią valgė su mokiniais vakarienę ir jos metu įsteigė Eucharistijos sakramentą: „Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“ (1 Kor 11, 23–25).

Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus, paliepdamas valgyti jo kūną ir gerti jo kraują, įsakė mokiniams tai daryti jo atminimui. Šį paliepimą šventai vykdė Jėzaus mokiniai ir bėgant amžiams tebevykdo Bažnyčia. Kiekvieną kartą, kai švenčiamos Mišios, yra konsekruojama duona ir vynas, kurie tampa Jėzaus Kūnu ir Krauju. Tai tikėjimo slėpinys.

Mūsų akys nemato to stebuklingo duonos ir vyno pasikeitimo į Kristaus Kūną ir Kraują, bet mes tikime Kristaus žodžiais ir vykdome, ką jis įsakė daryti jo atminimui. Visai nesvarbu, kur Mišios švenčiamos: ar katedrose, ar lageriuose bei Sibire, kaip tai darė mūsų kaliniai kunigai, Jėzus Mišių metu stebuklingai apsigyvena po trapiais duonos ir vyno pavidalais, kad pamaitintų mūsų dvasią ir kad turėtume jėgų savo žemiškoje kelionėje į Tėvo namus.

Šventąsias Mišias turime branginti labiau už didžiausius turtus ir mes tai darome sekmadieniais ar šiokiadieniais susirinkdami kaip bendruomenė į savo bažnyčias ir dalyvaudami Mišių šventime. Pilnutinai dalyvaujama tuomet, kai Mišių metu priimame šventąją Komuniją. Pasitikrinkime, ar sąmoningai švenčiame šį didžiausią tikėjimo slėpinį. Juk lengvai gali nutikti, kad tai darytume tiesiog iš įpročio, mažai susimąstydami, kad esame maitinami Kristaus Kūnu ir Krauju.

Švęsdami Kristaus Kūno ir Kraujo šventę, apmąstome šį tikėjimo slėpinį, kaip Dievas maitina mus Eucharistija – savo Kūno duona. Padėkokime Dievui už šią neįkainojamą dovaną.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Aš esu gyvybės duona“ (Jn 6, 48) - Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė appeared first on LAIKMETIS.

Tai nėra trečiasis pasaulinis karas. Jei žydai ką pradeda, tai dažniausiai tai daro talentingai. Stipriai, garsiai ir trumpai, t.y. iki pasaulinio karo tai netraukia. Po to, kas įvyko „Hamas“ teroro išpuolio muzikos festivalyje „Tribe of nova“ metu, žydai turėjo kažkaip atsakyti. Griežtai ir be kompromisų, dvejonių ar kokių seilių. Taip ir padarė. Juolab dabartinė situacija tokia, kad šis konfilktas yra paradoksaliai naudingas daugeliui pusių.

Pradėkime nuo beneficijų, kurias gauna Izraelis. Visi ekspertai pripažįsta, kad Iraną reikėjo tramdyti. Regis, nesutariama dėl šios šalies branduolinės programos: vieni sako, kad atominę bombą jie galėjo pasigaminti per mėnesius, kiti tvirtina, kad dar likę dešimtys metų. Iš esmės, tai nesvarbu. Izraeliui ir visam Vakarų pasauliui reikėjo keisti dabartinį Irano rėžimą. Link to judama ir nuo to pasaulis taps tik saugesnis. Izraelis atitolina pavojų kad ir koks jis būtų.

dabartinė situacija tokia, kad šis konfilktas yra paradoksaliai naudingas daugeliui pusių.

JAV naudą gaus priklausomai nuo besiklostančių įvykių. Nors visokie carlsonai ir bannonai iš MAGA rėkia apie būtinybę JAV nesikišti ne į savo reikalus, bet čia tik apvalkalas su, tikėtina, rusišku pamušalu. JAV turi veikimo laisvę. Formaliai nesikiša, realiai gali smogti bunkerius griaunančiomis bombomis ar kuo panašiu. Jėga ir galimybė veltis (arba ramiai stebėti) yra valstijų apsisprendimo reikalas. Pergalės teikiami pliusai jos laukia bet kokiu atveju.

Rusijai reikia globalios destabilizacijos. Ji nukreipia dėmesį nuo Ukrainos ir teikia galimybę vaidinti tarpininką, taikdarį. Po visiško fiasko Sirijoje rusija gavo progą kažkur kažkaip kažką įtakoti. Realiai padėti Iranui negali, tai sukasi kaip išmano. Ir nepasakysi, kad nesiseka.

Sunitų monarchijoms iš Persijos įlankos šis karas yra kaip medus su kažkur įmaišyta nuodų kapsule. Skanu, miela, bet nuolat jį laižyti pavojinga. Ideologiškai priešiška stipriausia šiitų valstybė malama į šipulius ir tai džiugina sunitus. Turkijai Iranas taip pat buvo rakštis dėl įvairiausių priežaščių. Jai Irano pralaimėjimo atveju netiesiogiai atrišamos rankos susitvarkyti savo reikalus.

Europos sąjunga iš šio karo beneficijų negauna. Ji apskritai nebemoka elgtis taip, kad kažką gautų. Atskiros šalys reikalus su Izraeliu tvarko gana naudingai, bet ES su savo keista laikysena (pvz. Palestinos atveju) yra pasmerkta į procesus žiūrėti melžiamos karvės žvilgsniu.

Ukraina? Jai bet kokiu atveju geriau, kai rusijos sąjungininkai kenčia. Kyla klausimų dėl ginklų iš JAV tiekimo, bet čia jau žengiame į sritį, kur galima tik spėlioti.

The post Dr. Valdas Kilpys. Naudingas karas arba kam atiteks beneficijos? appeared first on LAIKMETIS.