Jėzaus nukryžiavimo išgąsdinti mokiniai užsirakinę duris aptarinėjo tragiškus paskutinių dienų įvykius. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kokia slogi nuotaika slėgė jų širdis ir ką jie šįkart aptarinėjo, suvokę, jog su jų Mokytojo mirtimi sudužo visos jų viltys. Tuščias kapas, kurį Petras matė šios dienos rytą, dar neteikė tikrumo, kad Jėzus tikrai prisikėlė. Mokiniai pilni baimės. Ir staiga jų tarpe pasirodo Jėzus, linki ramybės, rodo savo žaizdas ir siunčia į pasaulį su misija nešti įtikėjusiems žmonėms Dievo gailestingumą, atleidžiant jų nuodėmes.

Tomas, kuris šio Jėzaus pasirodymo metu nebuvo, negalėjo patikėti draugų pasakojimu ir norėjo asmeniškai įsitikinti, kad Jėzus tikrai prisikėlė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20,25). Jėzus pasirodė antrą kartą, paliepė Tomui paliesti jo žaizdas ir tarė: „Jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20,27). Jėzus nepriekaištavo Tomui dėl jo netikėjimo, nes žinojo, kaip nukryžiavimas sukrėtė mokinių tikėjimą. Jėzus myli savo silpnus mokinius, ir ruošia juos didelei misijai eiti į pasaulį, skelbti mirusį ir prisikėlusį jų Mokytoją ir burti žmones į Jėzaus draugų bendruomenę.

Savo mirtimi ant kryžiaus Jėzus sumokėjo mūsų nuodėmių kainą, ir dabar, kai nuolankiai pasinaudojame Atgailos sakramentu, jos visiškai sunaikinamos

„Apaštalų darbų“ knygoje pasakojama apie šios bendruomenės pirmuosius žingsnius. Apaštalas Petras skelbia nukryžiuotąjį ir prisikėlusį iš mirties Jėzų, gydo ligonius ir išlaisvina piktųjų dvasių varginamus žmones. Pamažu augo įtikėjusiųjų žmonių bendruomenė. Šiandien ši bendruomenė, vadinama Bažnyčia visame pasaulyje priskaičiuoja per milijardą savo narių.

Labai greitai krikščionių bendruomenė susidurs su priešišku pasauliu ir jos nariai bus kruvinai persekiojami. Beveik visi apaštalai, išskyrus Joną, mirs kankiniais už mirtį nugalėjusiojo Jėzaus skelbimą. Apaštalas Jonas bus ištremtas į Patmos salą. Čia Jonui apsireiškęs Jėzus kalbėjo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1,17-18). Šio apreiškimo metu Jonui buvo apreikšta, kad paskutinį žodį tars ne Bažnyčios persekiotojai, bet Dievas: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21,3-4).

Šie Viešpaties apreiškimo žodžiai šiandien drąsina krikščionis, kurie yra persekiojami ir net žudomi, bet jie nemažiau yra reikalingi ir mums, kurie nepatiriame dėl savo tikėjimo prievartos, bet labai dažnai paniekinamai nurašomi, kaip atsilikę nuo modernaus pasaulio. Mums taip pat yra labai reikalingas Jėzaus padrąsinimas: „Nebijok!“.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20,29) - 2 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Viena iš svarbiausių žinių, kurias paliko Pranciškus, – krikščioniško džiaugsmo svarba šiandienos pasaulyje. Atsimename jo dažnai kartotą mintį: „Liūdnas krikščionis – blogas krikščionis.“ Neatsitiktinai net trys pagrindiniai jo dokumentai akcentuoja džiaugsmą. Pirmajame apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium (2013) – apie Evangelijos skelbimą šiuolaikiniame pasaulyje –  popiežius kalba apie Evangelijos džiaugsmą, kylantį iš gyvo susitikimo su Kristumi. Vėlesnės – Amoris Laetitia (2016) – apie meilės džiaugsmą šeimoje – ir Gaudete et Exsultate (2018) – apie šventumą šiandienos pasaulyje – dar kartą priminė: džiaugsmas – ne tik jausmas, bet ir pašaukimas bei apsisprendimas. Dovanoti džiaugsmą kitam – tai krikščionio misijos šerdis.

Pats Pranciškus buvo šio džiaugsmo apaštalas. Matėme jį su šypsena sveikinantį piligrimus, kalbantį su žmonėmis bendrose ir privačiose audiencijose, spinduliuojantį šilumą per apaštalines keliones. Lietuva patyrė šį džiaugsmą 2018 metais, kai Šventasis Tėvas lankėsi mūsų Tėvynėje valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus proga.

Kitas išskirtinis jo pontifikato bruožas – paprastumas ir ypatingas dėmesys vargšams. Tai iškart bylojo ir pasirinktas vardas – Pranciškus, primenantis Asyžiaus šventąjį. Popiežius nuolat kartojo: vargšai negali būti užmiršti. Tai Kristaus priesakas mums, nuo pagalbos vargšams priklauso ir mūsų pačių tikėjimo autentiškumas. Šventasis Tėvas kukliai gyveno, nuoširdžiai bendravo, atskleisdamas tiesą: nepaprasti dalykai slypi paprastume. Vargšai gali daug ko išmokyti pasaulį, kur perteklius ir švaistymas dažnai sukliudo pažinti Kristų ir užveria žmogaus širdį.

Pats Pranciškus buvo šio džiaugsmo apaštalas.

Jo enciklikos Fratelli tutti (2020) – apie visuotinę brolystę – ir Laudato Si’ (2015) – apie rūpinimąsi bendraisiais namais – kvietė matyti žmogų ir pasaulį kaip Kūrėjo dovaną. Dievas patiki žmogui puoselėti širdies ekologiją. Atsimename garsiąją Pranciškaus metaforą apie Bažnyčią kaip karo lauko ligoninę. Vargas turi įvairias formas. Popiežius pabrėžė mintį, kad Bažnyčia turi būti pirmoji ir skubioji pagalba sužeistam žmogui, visiems atviri namai. Juk ji yra gavusi Kristaus misiją sutaikyti, gydyti ir atleisti.

Pranciškaus pontifikato šerdis – Dievo gailestingumo skelbimas. 2016-aisiais jis paskelbė neeilinius Gailestingumo metus, naujai atvėrusius Dievo Tėvo širdį šiuolaikiniam žmogui. Baigiantis Gailestingumo jubiliejui pasirodęs apaštališkasis laiškas Misericordia et Misera pabrėžė, jog gailestingumas turi būti kiekvienos bendruomenės, kiekvieno ganytojo šerdis. Pranciškus kvietė Bažnyčią eiti pas žmones, esančius sudėtingose situacijose, ir Kristaus pavyzdžiu nebijoti bendrauti su muitininkais bei nusidėjėliais, padėti žmonėms atrasti kelią į Dievą.

Šiam įgūdžiui – kalbėtis, įsiklausyti, keliauti kartu – ugdyti popiežius pabrėžė sinodiškumo svarbą. Sinodas tapo kvietimu Bažnyčiai leistis į kelionę: būti atvirai Šventosios Dvasios balsui, vieni kitų patirčiai ir taip atnaujinti savo misiją. Tai kelias, kuriuo Pranciškus kvietė mokytis įsiklausymo meno.

Tarnaudamas apaštalo Petro įpėdiniu, Pranciškus troško parodyti mums Tėvo Širdį. Jis – Šventasis Tėvas – norėjo perteikti Dangaus Tėvo meilę. Paskutinė jo enciklika Dilexit nos (2024) apie pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai tapo savotišku testamentu: per Jėzaus širdį – į Tėvo širdį. Kryžiaus slėpinyje atsivėrusi Tėvo meilė buvo atspindėta ir popiežiaus Pranciškaus silpstančios sveikatos akivaizdoje. Jis norėjo save dovanoti iki galo. Net paskutinėmis dienomis, Didįjį ketvirtadienį, dar troško nuplauti kaliniams kojas.

Apaštališkajame laiške apie šv. Juozapą (2020) paminėta Patris corde– Tėvo širdimi – tampa ir jo paties gyvenimo metafora. Popiežius, kuris sakė, jog ganytojas turi „kvepėti avimis“, šiandien keliauja pas Tėvą su savo kaimenės kvapu – mūsų maldomis, atmintimi, dėkingumu. Teprimena šis kvapas Viešpačiui ir mus, vilties piligrimus, kaip skelbia šis ypatingas Jubiliejaus laikas.

Te popiežiaus Pranciškaus gyvenimas ir tarnystė mums tampa priminimu: esame pašaukti Velykoms! Esame sukurti mylinčio Tėvo Širdžiai!

The post Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Tėvo širdis – popiežiaus Pranciškaus žinia appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs broliai tarnystėje – vyskupai, kunigai ir diakonai!
Brangūs broliai ir seserys Kristuje!

Daugeliui katalikų visame pasaulyje Velykų žvakė tapo gedulo žvake. Daugelyje bažnyčių šios Velykų oktavos pirmadienį pasibaigus šventosioms Mišioms skambėjo gedulo varpai. Žinia apie popiežiaus Pranciškaus mirtį ankstyvą rytą Vatikane pasklido žaibiškai. Romos vyskupas baigė savo žemiškąjį gyvenimą ir patikėjo save Dangaus Tėvui Velykų pirmadienio rytą. Taigi, jo buvimas Šventojo Petro bazilikos balkone skelbiant Urbi et Orbi žinią ir palaiminimas likus mažiau nei 24 valandoms, taip pat ilgas keliavimas tarp aikštėje susirinkusių tikinčiųjų įgauna aiškią ganytojo atsisveikinimo su visuotinės Bažnyčios bendruomene ir su žmonija jos kelyje, su jos kančiomis ir lūkesčiais, prasmę.

Šių vaizdų negalėsime pamiršti, pavyzdžiui, tėvų, bėgančių paskui popiežiaus papamobilį su neįgaliu vaiku, ir Pranciškaus, iš paskutinių jėgų vos judinančio dešinę ranką, užuominą apie palaiminimo gestą. Negalėtume įsivaizduoti nuoseklesnės ir šviesesnės šio pontifikato pabaigos. Po ilgos kančios ir silpnumo patirties ligoninėje per gavėnios laikotarpį popiežius sugebėjo atkurti ryšį su savo tauta, dalyvaudamas Viešpaties Kančios slėpinyje iki pat Jo Prisikėlimo ir mūsų išganymo skelbimo pačioje Vilties Jubiliejaus širdyje.

Taigi, popiežius Pranciškus iki pat galo, ko visada troško, be jokių išlygų ir žmogiškojo išskaičiavimo, visas jėgas skyrė jam patikėtai tarnystei – vairuoti Petro valtį. Visiškai pasitikėdamas Dievu jis tikėjo, kad Viešpats visuomet ras būdų ir parodys geriausią kelią jam kartu su visa Bažnyčia, besimeldžiančia su juo ir už jį, kol ateis tinkama akimirka susitikti su Dievu atvira širdimi ir nepridengtu veidu.

Mąstydami apie jo atsisveikinimą iš Šventojo Petro bazilikos balkono, negalime negrįžti į tą akimirką, kai jis pirmą kartą pasirodė tame balkone ne tik palaiminti savo tautą, bet ir būti jos palaimintas, nuo pat pradžių prašydamas mūsų palydėjimo ir palaiminimo maldos už jį. Maldos, kurios jis ir toliau atkakliai mūsų prašė: „neužmirškite melstis už mane“ – maldos, kurią šiandien vėl kartu, nuoširdžiai ir iškilmingai meldžiamės, su pasitikėjimu pavesdami jį tam Tėvo Gailestingumui, kurį jis mokė mus atpažinti, kaip tikrąjį Dievo Vardą.

Daugeliui katalikų visame pasaulyje Velykų žvakė tapo gedulo žvake.

Iš to balkono jis mums prisistatė Pranciškaus vardu. Tai buvo įstabus ir drąsus pasirinkimas, kokio dar nebuvo padaręs nė vienas popiežius, šis vardas buvo aiški nuoroda į pašaukimą skelbti Evangeliją paprastu, konkrečiu būdu, stengiantis pasiekti kiekvieną žmogų.

Dievo kūrinija, vargšai, brolystė ir taika. Tai gairės, kuriomis remdamiesi galime su dėkingumu perskaityti pastaruosius dvylika metų kaip laiką, kai Dievo malonė veikė mūsų pasaulį per šio Ganytojo žodžius ir darbus.

Atsakomybė už mūsų bendrus namus, Kūrėjo patikėtus mums kaip nuostabią dovaną, kurioje turime gyventi kartu dėkodami, šlovindami – „Laudato si‘ – ir džiaugdamiesi gyvybės dovana, o ne naikindami ją savo geismu turėti ir įtvirtinti savo galią. Solidarumas bei rūpestis vargšais ir kenčiančiais, atstumtaisiais ir paliktaisiais, pabėgėliais ir migrantais, su meile juos apkabinant ir atpažįstant juose Kristaus Veidą ir Kūną. Pagal tai mes esame ir būsime įvertinti, kaip ir dabar Pranciškus. Ieškoti dialogo, susitikimo taip pat su žydais, musulmonais, kinais, su visais visais siekiant kurti taiką, niekada nenusivilti ir nenusiminti, patiriant sėkmių ir nesėkmių, su pasitikėjimu, kad Viešpaties Dvasios veikimas neturi ribų.

Net su visais apribojimais, kuriuos mums primeta realybė, nuolatinės neapykantos tragedijos ir „dalinai pasaulinio karo“ akivaizdoje, daugybė žmonių Pranciškuje atpažino moralinį autoritetą, kuris išreiškė giliausius daugumos žmonių lūkesčius: brolybės, teisingumo ir taikos lūkesčius: „Fratelli tutti“ / „Visi esame seserys ir broliai“, vieno Tėvo vaikai.

Štai kodėl šiandien jaučiame susirūpinimą, jei šis balsas liktų neišgirstas, ir iš visos širdies meldžiame, kad jo aidas ir toliau skambėtų, kad jo palikimas būtų išpildytas, kad gresiančios neapykantos, pasitikėjimo tik ginklų ir ekonomine galia valiai būtų pasipriešinta ir kad ją galiausiai įveiktų susitaikymas. Pranciškus prisistato Viešpačiui neturtingas ir nuolankus, atnešdamas Dievui taikos troškimą. Prisijunkime prie jo nuolankiai, iš žmogiškojo trapumo gelmių, su tuo pačiu troškimu.

Brangūs broliai ir seserys!

Popiežius Pranciškus daug kalbėjo apie džiaugsmą kaip Evangelijos vaisių. „Evangelii Gaudium“/ „Evangelijos džiaugsmas“ buvo jo pirmoji didžioji žinia. Savo, kaip Petro įpėdinio, mokyme jis mums kalbėjo apie šeimos meilės džiaugsmą, tiesos džiaugsmą, džiaugsmą kaip šventumo vaisių… Gyventi ir liudyti tikėjimą, kad visas žmogaus asmens ir visuomenės gyvenimas būtų apšviestas Jėzaus žodžio ir perkeistas meile bei viltimi. Drąsinkite jaunuolius, sutuoktinius, tėvus, socialinius darbuotojus ir politinius lyderius kurti brolišką pasaulį, „išeidami“ pas visus su pasitikėjimu.

Šia proga dera priminti, kad popiežius Pranciškus, pasišventęs pastoracijai ir misionieriaus tarnystei, norėjo atvykti ir aplankyti mūsų Baltijos šalis 2018 m. rugsėjį. Apibendrindamas tos kelionės prasmę, priminęs jūsų tautų priespaudos ir kančių praeitį, Pranciškus sakė: „Mano misija buvo iš naujo skelbti šioms tautoms Evangelijos džiaugsmą ir švelnumo, gailestingumo revoliuciją, nes laisvės neužtenka, kad suteiktum gyvenimui prasmę ir pilnatvę – reikia meilės, o meilė visada kyla iš Dievo. Evangelija, kuri išbandymų dienomis duoda jėgų ir įkvepia kovoti už išsilaisvinimą, laisvės metu  yra žmonių, šeimų ir visuomenės kasdienės kelionės šviesa bei druska, suteikianti skonio kasdienybei, neleidžianti sugesti, sauganti nuo vidutiniškumo ir egoizmo.“ (Bendroji audiencija, 2018 m. rugsėjo 26 d.).

Taigi Bažnyčia, vykdanti misiją šiandien, mūsų pasaulio ir mūsų šalių kontekste, gaivinama, guodžiama ir vedama Petro ir dar labiau Šventosios Dvasios, gebanti atpažinti šios Dvasios ženklus ir buvimą, visa dalyvauja vilties kelionėje. Kelionėje kartu.

Taip Petras susitapatino su Pranciškumi, o Pranciškus susitapatino su Petru, tikėjimo uola, vadovu ir ganytoju, kuriam Jėzus sakė: „Ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis“. Petras, net ir turėdamas savo silpnybių ir nuodėmių, trečią kartą Viešpačiui paklausus: „Petrai, ar myli mane?“, užtikrintai atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad Tave myliu“. Popiežius Pranciškus savo pirmtako Benedikto XVI laidotuvių homilijoje perėmė jo žodžius, kurie dabar ir mums kalba apie jį: „Ganyti reiškia mylėti, o mylėti taip pat reiškia būti pasirengusiam kentėti. Mylėti reiškia duoti avelėms tikrąjį gėrį, Dievo tiesos, Dievo žodžio ir Jo buvimo maistą“. Taip Benediktui, taip Pranciškui, taip ir tam, kuris bus pašauktas jį pakeisti.

Brangūs broliai ir seserys!

Todėl ir toliau melskimės už Pranciškų ir su Pranciškumi, vienydamiesi ir dvasiškai solidarizuodamiesi su juo Dievo akivaizdoje. Baigdamas homiliją per popiežiaus Benedikto laidotuves, Pranciškus priminė šventojo Grigaliaus Didžiojo žodžius, pasakytus draugui: „Gyvenimo audrose mane guodžia pasitikėjimas, kad tu mane išlaikysi savo maldose, o jei kalčių svoris mane prislėgtų ir pažemintų, tu man padėsi savo nuopelnais vėl atsistoti“.

Tai ganytojas, kuris suvokia, kad nepaneš to, ko iš tikrųjų niekada negalėtų vienas pakelti, ir todėl moka save atiduoti jam patikėtų žmonių maldai ir rūpesčiui. Todėl ištikima Dievo tauta susirinkusi lydi ir patiki gyvenimą to, kuris buvo jos ganytojas. Kaip Evangelijos moterys prie kapo, taip ir mes, esame čia su geruoju dėkingumo kvapu ir vilties aliejumi, kad dar kartą paminėtume meilę, kuri nedingsta… norime tai daryti su tokiu pat atsidavimu, kokį jis mums dovanojo per savo gyvenimo metus. Todėl norime kartu tarti: „Tėve, į Tavo rankas atiduodame jo dvasią.“

Popiežius Pranciškus mūsų atmintyje išliks kaip popiežius, kuris mylėjo Bažnyčią, mylėjo vargšus, atstumtuosius, kaip gailestingumo ir atjautos popiežius, popiežius liudijantis viltį ir tikėjimą Kristaus prisikėlimu. Dėkingomis širdimis patikime jį Viešpačiui ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, tituluojamai „Salus Populi Romani“, kurią Jis taip brangino.  Amen.

The post Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Georgas Gänsweinas. Pranciškus - gailestingumo ir atjautos popiežius appeared first on LAIKMETIS.

Čia reiktų priminti, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas – procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“. Tuo tarpu šio straipsnio 3 dalyje teigiama, jog “pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems veiksniems asmenims“.

Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, todėl šį komentarą reikėtų pradėti būtent nuo (šiame nutarime konstatuoto) ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo 53 str. 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus. Taigi, visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 str. 1 dalyje numatytos žmogaus teisės į sveikatą, kaip teigia Konstitucinis Teismas.

53 straipsnis

(1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t.y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas – procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.). Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka[i]. Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga. Tiesa, Konstitucijos 53 str. 1 dalis apima ne tik sveikatos paslaugas, bet ir “medicinos pagalbą bei paslaugas”, tačiau tik tokias medicinos paslaugas, kurios teikiamos “žmogui susirgus”. Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 str. 1 dalies reguliavimo sritį.

Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje. Kitaip tariant, moterys Lietuvoje nuo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo 2016 metais momento įgijo įstatymu reguliuojamą teisę pasinaudoti šia procedūra, todėl Konstitucinis Teismas turėjo teisę vertinti įstatymo nuostatos (nesuteikusios šios teisės nesusituokusioms ir vienišoms motinoms) atitikimo Konstitucijos 29 straipsnyje numatytam lygiateisiškumo principui.

Pagalbinio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikimas Konstitucijos 29 straipsniui

29 straipsnis

(1) Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

(2) Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“ (17). Todėl pasak Teismo, „vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“ (24), kuris, pasak Teismo, šiuo atveju ir buvo pažeistas.

Visgi, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. Visų pirma, su žmogaus teisėmis susijusių (o kartais ir kitų) Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis. Pavyzdžiui, 20 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus laisvė neliečiama“, tuo tarpu 2 dalyje nurodoma, jog, visgi, įstatymas gali nustatyti laisvės atėmimo pagrindus ir procedūras, o 3 dalyje – kad asmenį galima sulaikyti nusikaltimo vietoje ir pristatyti į teismą. Panašiai sukonstruotas ir 22 straipsnis: jo 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, tuo tarpu 3 dalyje teigiama, jog, visgi, „pagal įstatymą“ ir „motyvuotu teismo sprendimu“ galima rinkti informaciją apie privatų asmenį. Kitaip tariant, negalima interpretuoti šių Konstitucijos straipsnių teigiant, kad, pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalies nuostata, leidžianti nusikaltimo vietoje sulaikyti asmenį, neva tai prieštarauja 1 dalyje numatytam asmens neliečiamumo principui. Panašiai negalima teigti ir to, jog 22 straipsnio 3 dalyje numatyta valdžios kompetencija tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais rinkti informaciją apie privatų asmenį, per se prieštarauja šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintam privataus gyvenimo neliečiamumo principui.

reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį.

Taigi, analogiškai sukonstruotas ir Konstitucijos 29 straipsnis, kurio 1 dalyje yra suformuluotas bendras principas (“Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”), o jo 2 dalyje šis principas detalizuojamas, teigiant, kad asmenų lygybės principas, be kita ko, reiškia draudimą žmonėms teikti privilegijas pagal 9 kriterijus, t.y. dėl asmens „lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu” (tiesa, paskutiniai trys kriterijai gali būti suprantami ir kaip vienas). Taigi, 29 str. 2 dalyje yra pateiktas baigtinis draudimo diskriminuoti kriterijų sąrašas, o suprantant šį sąrašą, kaip „atvirą“ (Konstitucijoje, kaip kokiame nors „neišbaigtame dokumente“), nebūtų jokios prasmės Konstitucijoje įvardinti draudžiamų privilegijuoti kriterijų sąrašą, nes Konstitucijos interpretatorius visuomet galėtų savo nuožiūra šį sąrašą plėsti.

Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“. Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“. Taigi, Konstitucinis Teismas šiame nutarime turėjo ne „prikurti“ naujų kriterijų (nepaaiškinęs kokiu teisiniu pagrindu), o pateikti Konstitucijos 29 str. 2 dalies nuostatos atitinkamą išaiškinimą. To nepadaręs, Konstitucinis Teismas neturėjo kompetencijos ginčijamos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatos pripažinti neatitinkančios Konstitucijos 29 straipsnio.

Visgi, pabandykime įsivaizduoti, kad Konstitucinis Teismas būtų draudimą teikti privilegijas dėl asmens „šeiminės padėties“ sąvoką išvedęs iš Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytos „socialinės padėties“ sampratos; tuomet užduokime klausimą, ar Konstitucija draudžia pagalbinio apvaisinimo procedūrą sieti išimtinai su moterimi, sudariusią santuoką?

Taigi, atsakant į šį klausimą, reikia priminti, kad Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.). Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams. Kitaip tariant, Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste. Čia reikia priminti, kad pagal Konstituciją visi asmenys gali sudaryti santuoką, aišku, nedraudžiant jiems pasirinkti ir kitokio bendro gyvenimo būdo, kylančio iš Konstitucijos 20 (žmogaus laisvės neliečiamumas), 21 (žmogaus orumo neliečiamumas) bei 22 (žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas) straipsnių.

Be to, dirbtinio moters apvaisinimo tikslas yra susilaukti vaikų, todėl pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“. Taigi, čia galime konstatuoti būtinybę šioje byloje į konstitucingumo analizę įtraukti Konstitucijos 38 str. 2 dalies nuostatą, teigiančią, jog „valstybė saugo ir globoja“ vaikystę kartu su „motinyste ir tėvyste“. Beje, analizuojant konstitucines vaiko teises, svarbu analizuoti ne tik 38 str. 2 dalies nuostatas, bet ir kitas Konstitucijos nuostatas: 26 str. 5 dalį[ii], 38 str. 6 ir 7 dalis[iii] bei 39 straipsnį[iv]. Kitaip tariant, analizuojant, ar galima konstituciškai pateisinti įstatymų leidėjo sprendimą apriboti vienišų it nesusituokusių moterų teisę į pagalbinį apvaisinimą, būtina įvertinti, ar toks ribojimas gali būti pateisinamas kitomis konstitucinėmis vertybėmis ir konstituciniais gėriais.

Taigi, skirtingai, nei šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijama Pagalbinio įstatymo nuostata galėtų būti pripažinta privilegijuojanti susituokusias moteris (vienišų ir nesusituokusių moterų atžvilgiu) tik tuo atveju, jei pastaroji moters teisė šiuo atveju būtų pripažinta svarbesnė nei įstatymo leidėjo siekis geriausius vaiko interesus sieti su tokia šeimos aplinka, kurioje jis augtų su abiem tėvais ir kurie kyla iš Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto “motinystės, tėvystės ir vaikystės” instituto. Be to, teisės hierarchijos kontekste čia reikia priminti, jog jau anksčiau buvo pastebėta, jog moters teisė į dirbtinį apvaisinimą nėra įtvirtinta Konstitucijoje, skirtingai nei vyro ir moters teisė į santuoką bei „vaikystės“ instituto siejimas su „motinystės ir tėvystės“ institutu. Aišku, įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją, teisę į dirbtinio apvaisinimo procedūrą gali suteikti visoms moterims, sulaukusioms tam tikro amžiaus, tačiau, būtų sunku surasti argumentų, kad jei jis nuspręstų šią teisę suteikti išimtinai susituokusioms moterims, siekdamas geriausių vaiko interesų, remiantis Konstitucijos 26, 38 ir 39 straipsniais, toks reguliavimas galėtų kaip nors pažeisti Konstituciją, kaip įvairių konstitucinių gėrių ir vertybių balansą.

Keletas apibendrinimų

1. Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kaip žmogaus lūkesčio susilaukti vaikų priemonė, nėra numatyta Konstitucijoje. Be to, ši procedūra yra ne sveikatos priežiūros paslauga, susijusi su ligos gydymu, o medicinos procedūra, apimanti su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą. Dėl šios priežasties ji nekyla iš Konstitucijos 53 straipsnio turinio (kalbančio apie medicinos paslaugas žmogui susirgus) ir todėl negali jam prieštarauti.

2. Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytas draudimo teikti žmogui privilegijas devynių kriterijų sąrašas yra baigtinis ir gali būti plečiamas tik Konstitucijos pataisos pagalba, tačiau šiame sąraše paminėtas draudimas teikti žmogui privilegijas dėl jo „socialinės padėties“ gali būti suprantamas, kaip apimantis ir jo „šeiminę padėtį“. Vis dėlto, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įvardintas ne tik „motinystės“, bet ir „tėvystės“ institutas (kartu su konstituciniu santuokos institutu) leidžia įstatymų leidėjui, siekiančiam geriausių vaiko interesų augti šeimoje su abiem tėvais, teisę į pagalbinio apvaisinimo procedūrą suteikti išimtinai susituokusiomis moterimis, nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo.

3. Reikia apgailestauti, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neatliko savo darbo iki galo, konstatavęs, jog ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo tyrime apsiribos tik jos atitikimo analize Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams ir “netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims“, kurios, beje, buvo iškeltos pareiškėjo. Tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, jog Konstitucinis Teismas taip ir neištyrė ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai klausimo, ką jis privalėjo padaryti pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius[v] ir Konstitucinio Teismo įstatymą. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, įgyvendindamas konstitucinį teisėtumą, privalo nuspręsti, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštarauja visai Konstitucijai, kaip svarbiausių teisinių nuostatų rinkiniui, sudarytam iš pusantro šimto straipsnių (ir dar keturių konstitucinių aktų), bet negali atlikti įstatymo konstitucingumo analizės tik keliems (savo nuožiūra pasirinktiems) Konstitucijos straipsniams. Taigi, konstitucinės kontrolės institutas yra susijęs su visos Konstitucijos analize dėl to, kad Konstitucija yra įvairių konstitucinių gėrių ir vertybių pusiausvyros ir darnos sistema, kurioje vienos konstitucinės vertybės (ir gėriai) yra tinkamai subalansuojamos su kitomis.

4. Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog “negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, jog įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, kad „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Tą faktą, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ buvo atsisakyta tirti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimas visai Konstitucijai ir kad minėtas prieštaravimas Konstitucijai nėra konstatuotas šio nutarimo rezoliucinėje ir bet kurioje kitoje dalyje, galima vertinti dvejopai: arba tai yra „netikslumas“, kurį pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 58 straipsnį Konstitucinis Teismas turi kuo skubiau ištaisyti[vi], arba reikia konstatuoti, jog  Konstitucinis Teismas šiame nutarime atliko tik dalinę ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo analizę. Visgi, norisi tikėti, kad čia yra minėtas „netikslumas“, nes  priešingu atveju šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str. 3 dalies nuostatos negali būti laikomos, kaip „priešingos Konstitucijai“ (Konstitucijos 7 straipsnio prasme) ir kaip tos, kurių „negali taikyti“ teisės subjektai, įskaitant teismus (107 ir 110 straipsnių prasme).

[i] 24 straipsnis

(2) Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia […] gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.

25 straipsnis

(3) Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai […].

26 straipsnis

(4) Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę […].

32 straipsnis

(2) Šios teisės [laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje] negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.

36 straipsnis

(2) Ši teisė [rinktis be ginklo į taikius susirinkimus] negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę […].

53 straipsnis

(1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

89 straipsnis

(1) Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų

105 straipsnis

(3) Konstitucinis Teismas teikia išvadas […]: 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas […];

108 straipsnis

Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai […]: 4) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės.

115 straipsnis

Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais […]: 3) dėl sveikatos būklės.

146 straipsnis

(1) Valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos […].

(2) Valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami Valstybę nustojo sveikatos […].

[ii] 26 straipsnis

(5) Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

[iii] 38 straipsnis

(6) Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

(7) Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

[iv] 39 straipsnis

(1) Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.

(2) Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.

(3) Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.

[v] 102 straipsnis

(1) Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

105 straipsnis

(1) Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.

[vi] 58 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo, išvados ir sprendimo ištaisymas

Konstitucinis Teismas, paskelbęs nutarimą, išvadą ar sprendimą, gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ištaisyti juose esančius netikslumus ir akivaizdžias redakcines klaidas, jeigu tai nekeičia nutarimo, išvados ar sprendimo esmės. Dėl to Konstitucinis Teismas priima sprendimą. Šis sprendimas išsiunčiamas ir skelbiamas šio įstatymo nustatyta tvarka.

The post Dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Dėl įstatyme numatytų dirbtinio apvaisinimo paslaugų konstitucingumo appeared first on LAIKMETIS.

Vienas jų – popiežius virš 20 kartų paminėjo žodį „tauta“. Tai verta dėmesio tema, nes tiek popiežiai, tiek Pranciškus retokai ją vysto. Tačiau Lietuvoje jis kvietė prisiminti savo šaknis, iš kurių auga mūsų tapatybė. Jis teigė: „Mūsų tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu tautai.“ Perspėjo, kad nėra „nei „laboratorinės“, nei „destiliuotos“, nei „grynakraujės“  tapatybės”. Pranciškus priminė, kad „gražu, bet kartu ir nelengva, (...) o dažnai net skausminga priklausyti vienai ar kitai tautai“, vis tik, kurioje yra „įleidusi šaknis mūsų tapatybė, mes nesame žmonės be šaknų.“ 

Kodėl šie žodžiai mums tokie reikšmingi? Deja, esame atsidūrę keistoje situacijoje, kai kalbėti mūsų viešojoje erdvėje apie tautiškumą, lietuvišką tapatybę, protėvių šaknis yra kažkaip nejauku, nepatogu, retrogradiška.

Tačiau Pranciškus pasitikėjo mumis, kad nenuklysime į buką nacionalizmą. „Kiekviena tapatybė yra turtas, jeigu suvokiama kaip priklausymas tautai“, – sakė popiežius, beje, palinkėjęs, kad Lietuva būtų „vilties švyturiu“. Tai – palinkėjimas, galėtume sakyti tarsi popiežiaus testamentas mums.

Kitas akį krentantis Pranciškaus kalbų motyvas – pagalba artimui. 

Sakytume, kad tai būdinga jo tema, bet jis Lietuvoje prie socialinių skaudulių grįždavo beveik kiekvienoje kalboje. Aušros Vartuose popiežius priminė: „Šiandien mūsų laukia vaikai ir šeimos aptekę kraujuojančiomis žaizdomis; (...) kurios yra realios, tikros. Jie iš savo skausmo gelmių, iš savo tamsos šaukia, kad mes jiems atneštume galiestingosios meilės gydančią šviesą.“ Šis raginimas pamatyti šalia esančio žmogaus skausmą yra itin aktualus mums. 

Skandalinga, kad katalikiškos kultūros šalyje žemiau absoliutaus skurdo ribos gyvena apie 200 tūkst. gyventojų, kad savižudybėmis pirmaujame ES, o skiriasi kas antra šeima. Pranciškus pasibeldė į mūsų saviizoliacijos duris, primindamas, kad šios socialinės problemos reikalauja ne tik statistinio fiksavimo, bet ir konkrečių veiksmų.

Jis kalbėjo: „Negražu gyventi skundžiantis. Negražu gyventi laižantis savo žaizdas! Kiek jaunų žmonių palieka savo šalį, nerasdami tinkamų galimybių! Kiek yra depresijos, alkoholio ir narkotikų aukų! Kiek garbaus amžiaus vienišų žmonių, neturinčių su kuo pasidalinti, ką išgyvena“. 

Šios realijos kelia esminius klausimus: Kodėl katalikiška Lietuva, turėdama stiprias tradicijas ir bendruomeniškumą, nesugeba efektyviai padėti patiems pažeidžiamiausiems savo piliečiams? Ar Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas socialinėje srityje gali būti veiksmingesnis? Kaip įgyvendinti Pranciškaus viziją apie "išeinančią Bažnyčią", kuri ne tik pamokslauja, bet ir veikia prie problemų šaknų?

Šie iššūkiai reikalauja ne tik diskusijų, bet ir sistemingų sprendimų, kuriuose dalyvautų tiek religinės, tiek pasaulietinės institucijos.

Kitaip tariant, socialiniai paribiai laukia žmonių, kurie ieško prasmingos savirealizacijos. Nenuostabu, kad kaip priemonę popiežius siūlo evangelinę logiką: „Tapti pačiu paskutiniu ir visų tarnu; būti ten, kur niekas nenori eiti, kur niekas neužklysta, pačiame atokiausiame užkampyje; ir tarnauti, kuriant susitikimo erdves su pačiais paskutiniais, su atstumtaisiais.“

Ar jis nepataisomas idealistas, keliantis sunkiai įgyvendinamus tikslus? 

Taip, jei krikščionišką meilę laikysime nepasiekiamu idealu. Pranciškus mus kvietė išdrįsti išeiti iš mums įprastų mastymo standartų. 

Pranciškus mus kvietė išdrįsti išeiti iš mums įprastų mastymo standartų. 

Prisimindamas, kad įgijome judėjimo laisvę, popiežius kvietė šia laisve pasinaudoti kaip išėjimu iš savo pačių uždarumo ir ribotumo: „Būtų nuostabu, jeigu kartu su šia judėjimo laisve augtume ir tarpusavio susitikimo bei solidarumo laisvėje, kad galėtume dalytis dovanomis, kurias patys gavome, kad išeitume iš savęs pačių ir dovanotume save kitiems“. 

Išėjimo motyvas buvo girdimas ne sykį. Kaune, Santakoje, Pranciškus paskatino būti „išeinančia“ Bažnyčia, kuri nebijo išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampa nematoma. Tokia yra „pranciškiška“ Bažnyčios koncepcija – be triumfalizmo, be viešpatavimo regalijų, rizikuojanti „susitepti“ ir gyvenanti tarnystės dvasia. Jis žino, kad tas „išėjimas kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj nerimą ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje.“

Šio „išėjimo“ ženklas turėtų būti – išeinantys iš savo saugaus statuso kunigai. Popiežius kalbėdamas dvasininkams pliekė kunigus-funkcionierius, kitaip vadinamus klerikalais: „Turi savo darbo laiką, savo  biurą, atidaro savo biurą tam tikrą valandą, dirba darbą, uždaro biurą. O žmonės lauke. Žmonės neprisiartina.“ Pranciškus skatino imtis konkrečių veiksmų, kurie padėtų Bažnyčiai išeiti į žmones: „Bet, tėve, žmonės neateina...“ Eik jų ieškoti! Eik jų ieškoti. „Jaunimas šiandien neateina.“ Tai sugalvok ką nors: dienos centrą, ką nors, kad jiems padėtum, būk arti žmonių!“ 

Vis tik verta pastebėti, kad kritiškus popiežiaus pastabus dvasininkijai  anuomet lydėjo entuziastingos Kauno arkikatedroje susirinkusių kunigų ir  vienuolių ovacijos. Tai ženklas, kad dvasininkijoje yra sveikas pradas, kad  šimtai vyrų trokšta prasmingai gyventi šioje šalyje. 

Tačiau svarbu, kad ne vien pasirinktume gražių citatų iš šviesaus atminimo popiežiaus kalbų. Ar  prisiminę Pranciškaus paraginimus bandysime patvirtinti apie mus pasakytus jo žodžius: „Ši tauta iš tiesų turi tvirtą „sielą“, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti!“

Atrasti šią sielą yra esminis šiandienos uždavinys mums. To neradę šiame pasaulyje paprasčiausiai neturime savo vietos. Tai popiežiaus palikimas, kurį privalome paversti tikrove.

The post Tomas Viluckas. Popiežiaus Pranciškaus palikimas Lietuvai appeared first on LAIKMETIS.

Mūsų leksikoje nūnai įsigalėjo toks madingas žodis – geopolitika, tad šiandien ir parašysiu šiek tiek  apie katalikybės geopolitiką, o konkrečiau, kaip mus – katalikus mato globaliais klausimais dirbantys... dažniausiai, ne katalikai. Jie mus matuoja bažnyčių lankomumo rodikliais, pontifikatų dešimtmečiais, kilometrais, gyvenimo trukmėmis, gimimo ir mirties metinėmis... Sudarinėja visokias lenteles ir statistinius rodiklius, po to sudaro savaip pirmaujančių ir atsiliekančiųjų sąrašus.

O ar žinote, kokiame sąraše popiežius Pranciškus pirmauja? Taigi – jis yra toliausiai nuo Vatikano savo pareigas ėjęs ganytojas išrinkimo popiežiumi metu. Jis yra pirmasis istorijoje popiežius iš Pietų pusrutulio ir vienintelis popiežius neeuropietis per beveik 1300 metų. Tiesa, kad turėjo itališkas šaknis, bet Argentina - tai ne Italija.

Pranciškus buvo ir tebėra yra savotiškas simbolis - Katalikų Bažnyčioje vyksta geografiniai ir demografiniai pokyčiai. Tai jau tikra geopolitika. Pradžioje krikščionių bendruomenės kūrėsi dabartiniuose Vidurio Rytuose, paskui, žinia, Bažnyčios centru tapo Roma, nes ir daugiausia tikinčiųjų buvo Romos imperijoje. Vėlesnė istorija sudėtinga. Statistikos specialistai turi tokią demografinio centro sąvoką. Demografinis centras – tai taškas nuo kurio į visas puses tai ar kitai žmonių grupei priklausantis individų skaičius yra bemaž vienodas.

Nenustebinsiu, pasakęs, kad iki 1800 metų katalikų demografinis „svorio“ centras buvo Europoje, net po to palengva ėmė „slinkti“ pietų link. Misijų ir evangelizacijos dėka vis daugiau katalikų atsirado Afrikoje bei Lotynų Amerikoje, kai Europoje, deja, jų pastebimai nebedaugėjo. Šiandien statistinis katalikiško žemėlapio demografinis centas būtų kažkur apie Senegalą Afrikoje, prognozuojama, kad apie 2050 metus (jei tendencijos iš esmės nesikeis), centras „pasieks“ tašką, Dramblio Kaulo Kranto teritorijoje.

Tyčia ar netyčia, bet duomenų bazės teigia jog didžiausia pasaulyje katalikų bažnyčia yra – Mergelės Taikos mažoji bazilika yra oficialioje Dramblio Kaulo Kranto sostinėje – Jamusukro mieste. Apskaičiuota, kad per pastaruosius 200 metų bazilikų statusas buvo suteiktas maždaug 1700 bažnyčių, tiesa, daugiausiai Europoje, bet bazilikų geografija keičiasi. 2010-aisiais daugiau kaip 40 proc. naujų bazilikų jau buvo už Europos ribų; per pastaruosius penkerius metus šis rodiklis išaugo dar labiau.

Pranciškus buvo ir tebėra yra savotiškas simbolis - Katalikų Bažnyčioje vyksta geografiniai ir demografiniai pokyčiai.

Krikščionybė formaliai „gimė“ Azijoje, tačiau bendru sutarimu vis dar laikoma kažkuo europietišku. O demografija ir geografija rodo, kad tipinis statistinis krikščionis (o katalikas taip pat) jau vis mažiau sietinas su Senuoju žemynu. Vis daugiau mūsų tikėjimo brolių Afrikoje, Lotynų Amerikoje, katalikų bendruomenės auga ir stiprėja Azijoje. Pasaulio katalikų duomenų bazė rodo, kad Afrika ir Azija yra pasaulio regionai, kuriuose katalikų skaičiaus didėja greičiau, nei daugėja gyventojų. Tai reiškia, kad daugėja atsiverčiančių į katalikų tikėjimą. Yra kuo džiaugtis, globali statistika byloja, kad nepaisant visokių negandų, krikščionybė yra sparčiausiai auganti religija. Dar jei su ta mūsų krikščionių vienybe būtų mažiau bėdų, tai iš viso vaizdelis gražus.

Bloga žinia tai, kad Lietuvoje šios žinios daugeliui atrodo visai kaip propagandinė netiesa. Nėra ko stebėtis, kad taip atrodo. Europoje katalikų procentas išties mažėja, tad visiškai aišku, kodėl tas demografinis centras „bėga“ nuo mūsų tolyn. Kai kas, tiesa, dar labai nedrąsiai klausia, gal mums reikia ir Naujos Romos kur nors Pietų pusrutulyje? Tai įdomi tema, bet gal kokiai tolimesnei ateičiai.

Mus stebintys statistikos ir demografijos procesų stebėtojai pastebi, kad Švento Petro įpėdinių geografija (jei ne tas Pranciškus) vis dar netoli Romos ar bent Italijos. Kaip skelbia tinklapis „The Economist“, nuo Petro (kuris gimė netoli, žinia, netoli dabartinių Golano aukštumų) turėjome 266-tą popiežių. Iš 260, kurių gimtinės yra žinomos, 80 procentų „atstovauja“ dabartinę Italiją. Bet gi tie patys stebėtojai priduria, kad Kardinolų Kolegija, kuri iš savo narių rinks naują popiežių yra jau nebe europietiška – formaliai atstovauja net 94 pasaulio šalis. O tas demografinis centras žinia kur.

Na ir ką?

Klausimas, apie kurį sukasi mus iš šalies stebintys vertintojai, geopolitiškai gal ir nesudėtingas –ar kardinolai paseks nūnai vis dar madingu pasauliečių pavyzdžiu ir ims „rūšiuoti“ kandidatus pagal rasines, tautines ir geografines kvotas, ims rinkti pagal „spalvas“ ar kitus apskaičiuojamus ir pamatuojamus kriterijus.

Bažnyčios patirtis byloja, kad renkant Žemiškosios Bažnyčios vadovą, reikia labai atidžiai klausyti, ką sako Šventoji Dvasia. Popiežius Pranciškus neseniai palaimino būrį naujų kardinolų, kurie bus tie klausytojai. Bažnyčios istorija primena, kad ne visas buvo klausomasi pakankamai atidžiai. Bet dažniausiai klausomasi ir pasirenkama, kaip ta Dvasia pataria.

Savo darbe man teko bendrauti su visokių rasių ir tautų žmonėmis, tad išties esu savaip neutralus odos spalvai ar kilmės šaliai, manau, kad kardinolams tai dar labiau ne problema. Tikiu, kad Wojtyla tapo popiežiumi ne todėl, kad buvo lenkas, Ratzingeris - ne todėl, kad vokietis, o Bergoglio – kad argentinietis. Ne todėl, kad vienas buvo žilas, o kitas – tamsiaplaukis.

Šventasis Raštas primena, kad Dievas viską renkasi pagal savus kriterijus. Neretai mums iki galo nesuprantamus ir su visai nedogmatine geopolitika, kurioje neskaičiuoja divizijų, nedėlioja figūrų šachmatų lentoje ir nedalija kortų. Galiausiai Vatikanas juk yra absoliuti monarchija, nesprendžianti savo klausimų referendumais ir visuotiniais rinkimais. Dievo Karalystė, beje, taip pat.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Pranciškus appeared first on LAIKMETIS.

Abiem atvejais kalbame apie minas. Tik vienos sprogsta iš karto, o kitos – po tam tikro laiko. Vienos terioja kūnus, kitos – galvas. Vienos skirtos apsiginti nuo priešų, o kitos – priešus augina, gydo, daugina.

Neseniai perskaičiau Timothy Snyderio knygą „Kelias į nelaisvę. Rusija, Europa, Amerika“ (leidykla „Hubris“, 2024). Pateikęs aibes įžvalgų autorius puikiai aprašo nuolatinius rusijos bandymus Vakarus tapatinti su nuodėminga seksualine indoktrinacija „nekaltai rusijai“. Suprask, ji, rusija, yra nekalta dėl savo amžino į(si)pareigojimo saugoti „tikrąsias vertybes“ nuo iš Vakarų sklindančios degradacijos, kuri pirmiausiai sietina su LGBTQ ideologijos plėtra.

ar nėra taip, kad neramiais laikais patys sau po kojomis dedame minas?

Po minėto KT sprendimo girdžiu į teisines peripetijas nesigilinančių piliečių reakcijas (ne visi privalome būti teisininkais, tačiau gera ir teisinga, kai visi gerbia Konstituciją). Daugumai KT verdiktas nepatinka, netinka ir piktina.

Natūraliai kyla klausimas, ar šis sprendimas, sąmoningai paskelbtas prieš pat Šv. Velykas, didina mūsų atsparumą ir pasiryžimą ginti valstybę ar ją silpnina? Ar turėdami begales kitų teisinių būdų užtikrinti suinteresuotų žmonių teises, pasirinkome geriausią? Pastaba: kad jie tvarkytini ir kelia bėdų – faktas.

Žodžiu, ar nėra taip, kad neramiais laikais patys sau po kojomis dedame minas? Kodėl būtent dabar reikėjo tokio KT sprendimo? Tuo metu, kai judame dėl teisingo ir racionalaus atsisakymo vykdyti Jungtinių Tautų konvenciją dėl priešpėstinių minų uždraudimo, tokie sprendimai yra labai pavojingi. Racionaliai mąstantis žmogus visada vengia pavojingų kelių ir juda ten, kur saugu, kur mažiausiai galimų nuostolių.

Jeigu manote, kad priešiška propaganda nepasinaudos šiuo precedentu – klystate. Reikalui esant reikia turėti galimybę sprogmenimis blokuoti okupantų kelius, bet nesuteikime jiems šanso minuoti mūsų smegenis.

The post Dr. Valdas Kilpys. Apie minas okupantams ir saviems appeared first on LAIKMETIS.

Jėzaus mirtis ant kryžiaus nepaprastai prislėgė jo mokinius; jiems atrodė, kad palaidotos viltys, kurias jie buvo sudėję į savo Mokytoją.

Evangelistas Jonas pasakoja, kaip ankstų pirmos savaitės rytą prie Jėzaus kapo skubėjo Marija Magdalietė. Skubėjo ne susitikti su Jėzumi, bet atiduoti pagarbą jo kūnui – tinkamai jį paruošti amžinam poilsiui kapo rūsyje. Radusi nuristą akmenį nuo kapo angos, o patį kapą tuščią, Marija Magdalietė apie tai pranešė Jėzaus mokiniams. Atskubėję Petras ir Jonas rado tuščią kapą. Tik dabar Jonas aiškiai suvokė, ką Jėzus buvo kalbėjęs apie savo mirtį ir prisikėlimą: „Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20).

Po prisikėlimo Jėzus dar ne kartą pasirodys savo mokiniams, kad galutinai juos įtikintų, jog mirtis netarė paskutinio žodžio. Apaštalų darbų knygoje skaitome apie Petro liudijimą: „Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, <...> mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių (Apd 10, 39–41).

Kristaus Prisikėlimą turime švęsti ne tik vieną kartą per metus, bet nuolatos, ir mes tai darome švęsdami Mišias – Kristaus kančios ir prisikėlimo paminėjimą bei sudabartinimą. Kiekvieną kartą, kai švenčiame Mišias, ne tik prisimename Jėzaus prisikėlimą, bet realiai dalyvaujame jo mirties ir prisikėlimo slėpinyje.

Jėzaus prisikėlimą švenčiame kiekvieną kartą, kai pasinaudojame Sutaikinimo sakramentu. Dievas atleidžia apgailimas mūsų nuodėmes, nes už jas sumokėta Kristaus mirties kaina, o jo prisikėlimas skelbia ir apie mūsų būsimąjį prisikėlimą gyvenimui Dievo šviesoje.

Jėzaus prisikėlimas yra pamatinė mūsų tikėjimo tiesa. Pirmieji ją išgirdo žmonės Sekminių dieną subėgę prie namo, kur apaštalai buvo apdovanoti Šventosios Dvasios dovanomis. Anuomet Petras visų vardu kalbėjo: „Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2, 32).

Panašiai apie Jėzaus prisikėlimą skelbė apaštalas Paulius, buvęs krikščionių persekiotojas, o po susitikimo su Prisikėlusiuoju Jėzumi tapęs uoliausiu apaštalu: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse“ (1 Kor 15, 17).

Kristus prisikėlė, prisikelsime ir mes. Ši tikėjimo tiesa ypač svarbi, kai patiriame įvairių sunkumų, fizinę ar moralinę kančią. Todėl giliai tikintis krikščionis negali stokoti optimizmo; jis žino, kad kančia yra laikina; amžinas yra tik prisikėlimas su Jėzumi.

Švęsdami Jėzaus prisikėlimą, pasitikrinkime, koks yra mūsų tikėjimo būsimuoju prisikėlimu gylis, kiek jis nulemia mūsų dabartinio gyvenimo kokybę.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 11) - Šv. Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Tą vakarą sode, anapus Kedrono upelio, Jėzus klausė Jo suimti atėjusio būrio: „Ko ieškote?“ (Jn 18, 4). Šis klausimas galėtų būti skirtas kiekvienam iš mūsų. Net jei kartais atrodo, kad žinome, naujai patirtas atsakymas gali supurtyti, gal net parblokšti ant žemės, kaip tą už savo ginklų, žibintų ir deglų užtikrintai besijautusį būrį.

Tad ko gi ieškau šį vakarą? Kas man yra Jėzus iš Nazareto? Ko iš Jo tikiuosi? Galbūt kokio nors žibinto šešėlyje slepiuosi nuo To, kuris yra Pasaulio Šviesa? Galbūt kažkuo ginuosi nuo Jo žodžio? Tas žodis aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, tačiau jis nesužeidžia kūno ir neatima gyvybės. Visgi, jis siekia giliau: „jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos […] ir teisia širdies sumanymus bei mintis” (Žyd 4, 12). Šis žodis yra gyvas ir – net jei kartais skaudus – dovanojantis gyvenimą.

Klausimas „Ko ieškote?“ buvo savaip svarbus Simonui Petrui, kai jis kartu su kitu mokiniu nusekė paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. Šiame kelyje įmanoma pamesti kryptį tarsi nepastebimai, nejučia. Petras kurį laiką lieka stovėti lauke, kiemo išorėje, ir vidun patenka per pažintį. Tada kažkas labai subtiliai pasikeičia. Tarsi būtų įžengta ne pro tuos vartus. Jėzus apie save yra sakęs: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“ (Jn 10, 9). Kas neina per šiuos vartus, tas yra „vagis ir plėšikas“ (Jn 10, 1). Tas yra svetimas, neatpažįstamas kaip Jėzaus mokinys. Įvyksta nukrypimas nuo kelio, kurio neužfiksuos jokia navigacijos priemonė. Bet pokytis yra. Ir jis esminis.

Įėjęs kieman Petras fiziškai atsiduria netgi arčiau Jėzaus, kur šis vyriausiojo kunigo namuose yra klausiamas apie savo mokinius bei mokslą. Jėzus kviečia apie tai teirautis savo mokinių, nes nėra kažkokių slaptų dalykų, kurių šie negalėtų papasakoti, paliudyti. Tačiau pagrindinis iš Jo mokinių čia pat už rūmų sienos Jo išsigina: vieną, antrą, trečią kartą. Ir toliau šildosi prie laužo. Jauki laužo šiluma pasirodo svarbesnė nei tikėjimo išpažinimas. Nei ištikimybė, dėl kurios dar prieš kelias valandas žadėta guldyti savo gyvybę.

Nebūtų prasmės kalbėti apie šiuos Petro išsigynimus, jei tai nebūtų ir kiekvieno iš mūsų patirtis. Ką mato ir girdi žmonės, žvelgdami į mane? Pro kokius vartus kasdien įžengiu į savo santykius su žmonėmis, į savo darbus, siekius? Ko ieškau?

Jėzus kviečia pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o visa kita bus pridėta (plg. Mt 6, 33). Mane gi taip lengvai įtraukia visų pirma tas „visa kita“, o Dievo karalystė lieka kaip priedas, kaip saldus, bet nebūtinas padažas. Kažkam ta karalystė gal iš vis yra tik tuščias žodis, šiandien jau be konkretumo, turinio, aktualumo.

Ką mato ir girdi žmonės, žvelgdami į mane? Pro kokius vartus kasdien įžengiu į savo santykius su žmonėmis, į savo darbus, siekius? Ko ieškau?

Tačiau Dievo karalystė nėra kažkas abstraktaus, ar apibrėžto žemėlapyje, ar surašyto kodeksuose, ar kaip kitaip beasmenio. Ši karalystė prisiartina Jėzaus asmenyje. Ji plinta pirmiausia iš širdies į širdį. Ji „ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36): tai reiškia – ji nėra tiesiog sukuriama šio pasaulio galia. Jos negali užtikrinti net ir patys teisingiausi įstatymai. Ji auga liudijant tiesą. Ši tiesa – tai ne vienas ar kitas principas, dėl kurio kartais sulaužoma daugybė iečių, paminant kitus ne mažiau svarbius dalykus. Ši tiesa yra pats Jėzus: Jame apsireiškiantis Dievo veidas, Dievo širdis.

Ieškau, Tavo Veido, Viešpatie… Mokyk mane ištikimybės ir ištvermės. Mokyk išlikti žmogumi net ir nežmoniškose situacijose, kai kėsinasi įtraukti neapykantos, keršto banga. Mokyk neužmigti patogiai šalia kenčiančio žmogaus, kai šiam reikia, kad pabudėčiau šalia. Mokyk nesiblaškyti dėl rytdienos, apleidžiant šios dienos įsipareigojimus. Mokyk išgirsti tai, kas gali pažadinti ir sugrąžinti prie Tavęs: net jei tai bus gaidžio giedojimas ar kokio nors beDievio priminimas, kad ir apspjaudytas, išjuoktas, pasmerktas žmogus yra žmogus. Mokyk šiandien, po Tavo kryžiumi, atrasti Mariją ir Bažnyčios bendruomenę kaip Motiną, o kiekvieną jos narį – kaip savo brolį ar sesę. Ypač tuos, kurie yra papiktinti, įskaudinti, išnaudoti ir sužeisti: papiktinti mūsų Tavęs išsigynimų, per kuriuos tapome jei ne vagimis ar plėšikais, tai bent jau aklais, kurčiais, nebyliais, beširdžiais praeiviais.

Sode, kuris žmogaus sukūrimo dieną buvo rojumi, einu prie kapo rūsio. Šiandien čia Tavo Veido, Viešpatie, ieškau.

The post Vyskupas Arūnas Poniškaitis. „Ko ieškote?“ appeared first on LAIKMETIS.

Parašė iš pačios adekvačiausios ir, reikia manyti, gana unikalios AI komentuotojų gretose, pozicijos – iš anksto įsitaisęs kažkur „objektyviame“ viduryje tarp lygiai neadekvačių dviejų kraštutinumų  - suprantamų, politiškai labai simpatiškų, bet lėkštokų AI entuziastų, ir juokingokai dejuojančių ultrakonservatyvių apokaliptikų: „Didžioji problema čia ta, kad technologinio progreso akivaizdoje įprasta įsivyrauti entuziastų arba apokaliptikų balsams. Pirmieji visada be išlygų skelbia bet kokio progreso būtinybę, vertingumą ir neišvengiamybę. Antrieji – tyliai dejuoja dėl neišvengiamai griūsiančio pasaulio ir senosios tvarkos žlugimo”.

Pagrindo nei šioms apokaliptinėms dejonėms, nei dideliam entuziazmui, Gritėnas nemato, o nerimauti, vis dėlto, jo manymu, yra dėl ko, tik ne dėl to, dėl ko paprastai aptarinėjant AI nerimaujama – ne dėl singuliarumo ar mašinų kėslų pavergti žmones, iš fantastinių filmų scenarijų, o dėl mūsų gyvenamosios erdvės ir sąmonės užtvindymo lėkšta, mechaniškai replikuojama perprodukcija: „Šiame kontekste žymiai didesnė grėsmė nei distopiniai mašinų sukilimo prieš šeimininkus scenarijai atrodo tikimybė, kad dirbtinis intelektas taps nesustabdoma informacijos, turinio replikavimo ir generavimo mašina, pašalindamas bet kokį unikalumą, autentiškumą ar individualumo galimybę. […] Jau dabar stebime procesą, kaip atsargiai į įvairias sritis atslenkantis dirbtinis intelektas paverčia įvairius socialinius tinklus savo galimybių poligonu, o kartu – turinio šiukšlynu. Didysis pažadas, kad dirbtinis intelektas atskleis mums pasaulio paslaptis, kol kas užgožtas juokingų paveikslėlių, vaizdo įrašų ar garsų, nesustabdomai generuojamų vis naują informaciją kaupiančių programų.”

Atleiskite, bet šito nerimo autentiškumu netikiu: jį rimtai pareikšti galėtų tik žmogus, kuris lig šiol gyvena sociokultūriniame skafandre, į kurį jį, vedini geriausių norų paslėpti nuo palengva keistai baisėjančio pasaulio, uždarė tėvai iškart devyniasdešimtaisiais. Todėl nieko nepastebėjo ir manosi tebegyvenantis normaliame sename-gerame pasaulyje, tarp gyvų žmonių individualiai kuriamos podukcijos, kurį girdėjo esant ir kurį (aiman!) sunaikins neišvengiamas greitas AI kuriamos laikraštienos, knygų, mokslų ir menų adventas.

Būkime gailestingi ir nesimėgaukime užuominomis, sukaišykime visas jotas. Nepastebėjo ko? Kad AI dar tebekuriant, jau senokai visos mūsų socialinės institucijos funkcionuoja lyg valdomos AI: biurokratinis aparatas, švietimo sistema, medijos, ministerijos, muziejai, leidyba, parodos, ekonomika, aplinkosauga, universitetai, pati valstybė. Visur padėta daugybė pastangų išgyvendinant „žmogišką faktorių” – pasiekiant „sistemos” savaiminio apsisaugojimo nuo netikusių ar klystančių, ar bent kiek individualių, nesubendravardiklinamų, statistiškai neprognozuojamų, nealgoritmizuojamų individų, efektą, t.y. sistemos automatiško funkcionavimo ir mechaniško reprodukavimosi efektą.

Tokioms sistemoms, reikia atitinkamų žmonių – kurie dėl labai žemo subjektyvumo lygio, dėl aukštos socialinės mimikrijos ir neproblemiško totalaus virsmo socialiniais vaidmenimis, tapatybėmis („aš kaip moteris“, „aš kaip LGBT“, „aš kaip edukuotas“, „aš kaip profesorius“, „aš kaip bakalauras“, „aš kaip mama“,„aš kaip ministras“, „aš kaip sąmoningas pilietis“... – atimkime šitai, ir subjektas pajunta ledinį nebūties pačioje savo širdyje dvelksmą; ir nebūtinai tas pilietis turi gyventi tik kultūrinėje kairėje – tas pat galioja ir kultūrinėje dešinėje: Bet jiegu aš ne baltasis, ne vyras, ne tėvas ir ne lietuvis, tai kas aš tada išvis esu?! (numanomas atsakymas: Niekas!)  – skausmingai retoriškai  kadaise sukliko, reaguodamas į tuometines kairiųjų atakas prieš konkrečiai šias tapatybes,  toks tautininkas Julius Panka), patys funkcionuotų kaip botai ir menkai tesiskirtų nuo AI: savo balsavimu, savo pažiūromis ir jų kaita, savo politiniais pasirinkimais, savo laisvalaikio leidimo būdais ir pomėgiais, savo skaitomis ir rašomomis knygomis, savo generuojamais tekstais, rengiamais prOjektais (įprojektinimas ir buvo vienas šių žingsnelių: prOjektą AI gali parašyti tikrai geriau už bet kurį žmogų su kūnu ir krauju), savo kuriamais menais ir moksliniais tyrimais. Tokie labai neskausmingai įprastų – jau įprato – darbui ir kūrybai pasitelkti AI.

Tokie žmonės jau seniai visur aplink. Tokie žmonės jau ne pirmas dešimtmetis vertina ir reitinguoja filmus, spektaklius, knygas pagal savo gebėjimą juose įskaityti „teisingą“, t.y. jiems ir jų socialinei aplinkai priimtiną/aktualų pranešimą (pvz., jeigu filmo centre yra stiprios, protingos,nepalūžtančios  moters istorija- filmas geras, jeigu ta moteris nenatūralė, nebaltoji, neliekna, nejauna, veganė ir dar turi kokią negalią – dar geresnis, o jeigu spektaklio režisierius ir kuris aktorius pasitaiko būti rusas - spektaklis blogas, labai blogas, iš esmės tuo blogesnis, kuo geresnis). Nėra jokių priežasčių, kodėl šių kultūrinių ir intelektinių poreikių negalėtų puikiai patenkinti AI – aišku, galės. Bet tam pirma reikėjo ne ištobulinti AI, o ištobulinti publiką, vartotojus. Tas ir buvo padaryta.

Subjektyvumo ir gyvasties (tai – tas pat) pojūtį nužemina ne tik nuolatinis tapatybių paradas ekranuose socialiniu spaudimu ir virsmo tapatybe normalizavimu, bet ir natūralus senėjimas (nebandykite taisyti į „amžėjimą“!), bloga sveikata, visur supantis triukšmas, perdėtas investavimasis į socialinius santykius (nuolatinis „buvimas saite“ - interconnectedness), nebeturėjimas kur/kada, bet ir nebesugebėjimas, porekio neturėjimas pabūti vienam, o taip pat – masiškai saujomis daugelio geriami antidepresantai bei antipsichotikai. Tokie nuolatos psichiškai ir fiziškai išsekę žmonės nebėra ‚savimi“ ir beveik nebeturi dvasinių ir aukštesnio lygio intelektinių poreikių – ji puikiai pasirengę skaityti AI parašytas knygas (ir nebelabai sugeba skaityti tikras knygas) bei grožėtis AI nutapytais paveikslais. 

Todėl gana naivu baimintis ir viltis, jog „Banalybės, pasikartojimo, nuolatinio kalbos, vaizdų ir garsų generavimo aruodas taps neišsemiamas ir atsivers tik dar didesnis troškulys ar poreikis autentiškų patirčių, perspektyvų, kurias iki šiol suteikdavo humanitariniai ar socialiniai mokslai. Grėsmė tik ta, kad banalybė dėl naujųjų instrumentų užgrius mus visa jėga. Nuo nesustabdomai ir akimirksnio greičiu dirbtinio intelekto generuojamos literatūros, dailės ar muzikos iki algoritmų sudėliojamo aktualijų lauko.” Visa tai seniai jau užgriuvo, dar be AI – ir troškulys atsirado tik gauti dar daugiau AI, nes dvasiškai mirę (o gal net niekada negimę ir negyvenę) žmonės-nebežmonės negali trokšti žmogiškų dalykų.

nuolatos psichiškai ir fiziškai išsekę žmonės nebėra „savimi“ ir beveik nebeturi dvasinių ir aukštesnio lygio intelektinių poreikių – ji puikiai pasirengę skaityti AI parašytas knygas (ir nebelabai sugeba skaityti tikras knygas) bei grožėtis AI nutapytais paveikslais. 

Būtent tokią bevertę produkciją – skaitalieną -  generuoja ir kūnus turintys autoriai, rinka tam pripratinta iš anksto, tad AI produkcijos siūbsnis net nebūtų patebėtas ir nieko kokybiškai nekeistų, tik kiekybiškai ir techniškai: leidyklos niekada nestokotų, ką leisti, o medijos, ką skelbti bestseleriu ir reklamuoti, o leidėjams bei platintojams nebereikėtų vargti su „žmogiškuoju faktoriumi”. Humanitarinės produkcijos, įskaitant akademinę, rinka jau seniai fiktyvi.

Pvz., kaip normalūs ir  netgi talentingi kūrybingi jauni autoriai pristatomi, rašytojais rimtai vadinami gamintojai knygų su garsių filmų pavadinimais „Šuo vaiduoklis“ – nuo šiol ne tik Jimo Jarmuscho filmas, bet ir debiutinis aktyvios jaunosios kartos poetės Uršulės Toleikytės eilėraščių rinkinys. Arba tokios Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai”. Arba Kristinos Sabaliauskaitės naujausia knyga „Kaip suprasti meną“, akivaizdžiai parašyta intymiai bendraautoriaujant su ChatGPT (tik tuo galima paiškinti neseną skandalą, kilusį savas citatas be kabučių ir neminint pavardės aptikus jos knygoje menotyrininkei Rūtai Janoninei - kurios Sabaliauskaitė prisiekinėjo visai net neskaičiusi, ir reikia ja patikėti – ji tikrai neskaitė, už ją skaitė ir jai pagal užklausą sumetė ChatGPT).

Sabaliauskaitė nesvarbu – kur kas svarbiau, kad kaip AI dabar funkcionuoja pati literatų bendruomenė ir Rašytojų sąjunga, pripažįstančios šią veikėją rašytoja – taip pasielgti galėtų ne kiti rašytojai, gyvi žmonės, turintys didesnį ar mažesnį talentą ir nuovoką, kas yra, o kas nėra literatūra, o būtent AI, kuris, pagal užklausą  suranda medijose ar Vikipedijoje Sabaliauskaitę vadinant rašytoja, ir ima todėl ją taip vadinti – taip „mąsto“, t.y. nemąsto, būtent AI.

AI, apsimetęs mokslininkais, jau senokai taip kepa straipsnius bei monografijas – kiekybiškai atestacijose elengvai nukonkuruodamas gyvus žmones, o anglų kalbos nemokantys gyvi mokslininkai, AI dėka nukonkuruoja publikacijų anglų kalba gausybe tą kalbą puikiai mokančius, bet žiurkių lenktynėse nedalyvaujančius, savo kolegas.

 Gritėnas visa tai laiko normaliu mokslu, todėl nerimaudamas naiviai reziumuoja:

„Taigi, šalia ekonominės ir socialinės galios sukoncentravimo į dar siauresnio rato rankas, šalia autoritariniams režimams itin simpatiškų dirbtinio intelekto singuliarumo galimybių mūsų laukia ir iššūkis atsilaikyti prieš banalybės totalumą. Iššūkis kelti egzistencinius klausimus apie žmogaus būties prasmę didžiąją dalį tos būties deleguojant nepailstamai kopijuojančioms mašinoms.”

O ne, čia joks ne iššūkis, ir jokio naujo iššūkio AI neatneš, iššūkis buvo prieš dvidešimtmetį netapti žmogiška biomase, netapti placdarmu AI. Problema – ne AI, o negabūs, bet labai ambicingi žmonės, kryptingi dirbę ir tebedirbantys prie visko, kas žmogiška likvidavimo ir kituose žmonėse.

Logika čia tokia: pirma padarykime žmones kaip AI, tada AI produkcija nebeatrodys netikusi, tada AI produkcija lengvai nukonkuruos tuos žmones, nes viską darys daug greičiau, tiksliai pagal promtus ir didesnėmis apimtimis. O tuos nedaugelį nepalyginamus, kurių nenukonkuruotų – dar lengviau įstūmimu neviltin, atleidimais dėl „nesugebėjimo prisitaikyti”, PR atakomis, defamacija ir jų produkcijos vartotojų likvidavimu.

Tai ar įmanoma sukurti mašiną kiap žmogų, su žmogaus intelektu, sąmone ir jausmais (jeigu žmogus, kaip rašė filosofas – ne Gritėnas, o filosofas - Julienas Offray de La Metrrie dar XVIII amžiuje – tik tam tikra sudėtinga mašina)? Įmanoma, jeigu pirma sukursime žmones, su mašinos intelekto analogu, su mašinos „jausmais” ir be savimonės. Projektas juda į priekį. Pajudėjo jau prieš šimtmečius, bet paskutiniais dešimtmečiais įgavo techninę bazę ir pagreitį.

The post Dr. Nida Vasiliauskaitė. Žmogus-mašina appeared first on LAIKMETIS.