Paskutiniu metu tarp Armėnijos ir Azerbaidžano vyko svarbūs pokyčiai, kurie apvainikuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vašingtone šių metų rugpjūčio 25 d pasirašyta taikos sutartimi.

Aplankyti Armėniją tikrai verta, čia dar šmėžuoja sovietiniai realiktai – pusšimčio metų sovietinės mašinos. Subirėjus sovietinei sistemai, matosi nemažai griuvėsiais likusių gamyklų, kitų pastatų. Tačiau Jerevanas, kuriuo seka ir kitos vietovės, ryškiai atsinaujina, modernėja. Į savo šalį daug investuoja pasklidę po visą pasaulį armėnai, kurių už Armėnijos sienų gyvena dar tiek pat, kiek pačioje Armėnijoje. 

Armėnija dvidešimto amžiaus pradžioje labai skaudžiai nukentėjo nuo Osmanų imperijos, buvo vykdomas armėnų genocidas. Tai vienas iš pavyzdžių, kur veda noras plėsti ir įtvirtinti tik savo tapatybę, galią. Beje, kiti įžvelgia, kad ir armėnai taip pat nepasižymi tolerancija kitom nei jų tapatybėm. Tai rodo ir Armėnijos valstybės grynas tautiškumas - 98 proc. šalies gyventojų yra armėnai. Prieš kurį laiką čia gyveno žymiai daugiau kitų tautybių žmonių, bet jie išvyko dėl priešiško požiūrio į juos. Taip pat ir armėnai masiškai migravo iš Azerbaidžano valdomų teritorijų.

Pasidalinsiu ne šiaip kelionės įspūdžiais, kokios ten gražios šalys, tikrai draugiški žmonės, kad verta jas aplankyti, bet atkreipsiu dėmesį į susidarančią bėdą, kai šalys turi savo tautines, valstybines religijas. Tai ir paskatino pasidalinti šiuo komentaru. Krašto grožį labiau pailiustruos nuotraukos.

Armėnija neturi savo stiprios karinės galios, ilgą laiką ja manipuliavo Rusija, vaizduodama globą. Tačiau pas armėnus gajus siekis atkurti didžiąją Armėnija, kuri tikrai nesiriboja dabartinės šalies sienomis. Nors nei patys armėnai negali tiksliai pasakyti, kur ta išskirtinė jų šalis tiksliai turi ribotis su kitomis šalimis – į ją, suprantama, turi įeiti ir Turkijos teritorijoje esančios vietovės su Ararato kalnu. Šis kalno simbolis yra ir valstybės herbe. Taip pat dabartinio Irano, Azerbaidžano, Sakartvelo teritorijos. Šio išskirtinumo, didžiosios tapatybės ideologiją savotiškai palaiko ir Armėnijos Bažnyčia.

 Armėnijoje yra Armėnų apaštališkoji bažnyčia, kaimyninėje šalyje - Sakartvele (Gruzijoje) Sakartvelų Bažnyčia. Praėjusių metų vasarą pranešta, kad Sakartvelo valdančioji partija „Sakartvelo svajonė“ svarsto galimybę Sakartvelo Stačiatikių Bažnyčia paskelbti valstybine religija ir tai įtvirtinti Konstitucijoje. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kad kartvelas būtų ne šios Bažnyčios narys. Tai tuo labiau pasakytina apie Armėnijos apaštalinę bažnyčią. Akivaizdu, kad tiek kartvelų, tiek armėnų istorijoje, jų tautinėje tapatybėje šių bažnyčių įtaka milžiniška. Tai turi ir teigiamas, ir ryškiai neigiamas puses. Ribojama religinė laisvė, viena religija tampa privilegijuota, išskirtinai finansuojama.

Didelė blogybė yra tautiškumo, valstybės ir išskirtinės religinės tapatybės susipynimas į vieną gumulą. Štai šių metų birželio 10 d. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas paragino Armėnijos apaštališkosios bažnyčios narius imtis iniciatyvos nušalinti šios Bažnyčios vadovą katolikosą Gareginą II. Ir priežastis labai svarbi: Bažnyčios vadovas savotiškai palaiko ekstremistinį dalies armėnų siekį, utopinę svajonę atkurti didžiąją Armėniją.

Armėnų Bažnyčios vadovas kvietė savo narius protestuoti prieš premjero taikos siekį su Azerbaidžanu. Po Kalnų Karabacho praradimo armėnų arkivyskupas Bagratas Galstanianas vadovavo protestams prieš premjerą, kad jis nesugebėjo karinėmis priemonėmis išlaikyti 1988 metais nuo Azerbaidžano atsiskyrusio ir prie Armėnijos besijungiančio Kalnų Karabacho. Vyskupas buvo suimtas.

Lankydamasis Armėnijoje nedviprasmiškai pajaučiau šį armėnų tapatybės pervertinimą, apsvaigimą nuo jos. Gražu kiekvieno krašto išskirtinė tapatybė, bet nacionalizmas, „mistiškas“ savo tapatybės sureikšminimas turi ir itin neigiamą pusę – genocidus, kitų tapatybių naikinimus, engimus, neapykantas, karus ir pan.

Šis tautinis ir religinis identitetas visiškai persipina su mitologiniu pasakojimu, kuriuo pagrindžiamas išskirtinumas, nacionalistinė ideologija. Nuo armėnų raštijos pradžios penktame amžiuje kai kurie armėnų istorikai savo karalius vadino Haiko palikuoniais. Dalis armėnų savo šalį vadina Hajastanu (žeme, kur gyvena hajai), o save hajais.

Haikas armėnų protėvių mitologijoje dievas – karo, laiko ir trukmės valdytojas. Plintant krikščionybei imtas vadinti Nojaus provaikaičio Togarmo sūnumi, kuriam pavesta valdyti Ararato žemę.

Kita kaimyninė Kaukazo šalis kartvelai turi savų iliuzinių mitų, kad jie taip pat kilę nuo Nojaus sūnaus provaikaičio. Jafetas turėjo brolį Kartvelą, kartvelų (gruzinų) tautos prosenelį. Lankantis Sakartvele gidas pasakoja šias mitologijas su tikybiniu užsidegimu.

Dalyje dabartinės Armėnijos ir daugiausia kaimyninių šalių žemėse dar ne vieną šimtą metų prieš į šalį įvedant krikščionybę gyvavo Urartų karalystė, armėnų tariamas tautos ir valstybės branduolys, jos šaknys, nors tada ši šalis tikrai nesivadino Armėnija.

Kai iš tokių mitologinių, religinių pasakojimų bandoma sudurstyti šiandieninė tapatybė, o dar jos įgyvendinimo imamasi galios, karinėmis priemonėmis – taikos, skirtingų tapatybių sugyvenimo nesitikėk.

Tik duok galios, kariuomenę, ir šias religines, mitologines-tautines idėjas kas nors imsis įgyvendinti. Matėme prie kokių tragedijų privedė išskirtinės „arijų rasės“ fašistinės utopijos. Matome kur veda rusiškasis išskirtinumo, didžiosios Rusijos siekis, nes jų tapatybė „aukštesnė“, „vertingesnė“, galinti užgožti ir naikinti kitas tapatybes. Ten veda Rusijos diktatorinės valstybės ideologijos ir Rusijos stačiatikių bažnyčios susitapatinimas. Ir tai daroma tariamos krikščionybės, sukarikatūrinto Jėzaus vardu. Kitas pavyzdys - buvusios Jugoslavijos šalių, pirmiausia serbų nacionalizmas taip pat paremtas noru atkurti senąją Serbijos didybę. Ten taip pat persipynusi tautinė serbų ideologija ir Serbijos stačiatikių bažnyčia.

Gyvenime svarbiausia - žmogiškumo viršenybė, kitoniškumo, įvairovės priėmimas.

Atrodo, kad ir kaip šios - armėnų, azerbaidžaniečių, turkų, kurdų - tapatybės susipriešinusios, tikiu, kad ir šiuose kraštuose kažkada bus tokia erdvė, kaip pas mus Šengeno, kur per sienas bus galima keliauti be ypatingų problemų, kad ne sienos, teritorijos bus esmė, bet jungiantys tiltai, įvairovių grožis. Bet pirmiausia reikia nutraukti tiesioginius karus ir plėtoti ilgalaikę taiką, keisti požiūrį iš siauro tautiškumo į bendražmogiško bendradarbiavimo su skirtybių priėmimu jauseną - yra aiškių ženklų, kad link to šios šalys ir žengia politiniame lygmenyje, bet tam priešinasi su religija, nacionalizmu susijusios grupės.

Šiose šalyse didelę ateitį turi turizmas, čia apstu istorinių, kultūrinių, gamtinių vertybių, grožybių. Toje pynėje vertingos ir skirtingos tapatybės, bet jų nevalia religiškai, nacionalistiškai sureikšminti. Tuo labiau nuo jų turi būti atskirtos religinės grupės, monolitinės galios, politikos, ideologijos, pinigų sąjungos. Ir jos visos vertingos, bet nei vienas mitas, kultūrinė raiška ir tapatybė negali būti sureikšminamos ir apribojamos šiandienine tauta, valstybe.

Gal ir mums apsvaigti bei pradėti siekti atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę? Mūsų vertingumas vien todėl, kad mūsų šaknyse yra viena tokia ryški gija, nepadaro mūsų vertingesnių, pavyzdžiui, už latvius, ar estus, kurie tokios gijos savo tapatybėje neturi. Galima pasidžiaugti, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvavo kultūrinis, tautinis ir religinis pliuralizmas. Tuo pasigirti gali nedaugelis buvusių ir esamų galybių. To visiems ir linkiu.

The post Ar Kaukazo tautos ir jų kaimynai sukurs savo Šengeno erdvę? appeared first on LAIKMETIS.

Tikėjimo fenomenas: kodėl Malta garsėja stebuklais, kurių negali paaiškinti joks mokslas?

Tikėjimo fenomenas: kokių stebuklų piligrimai ieško ir patiria Maltoje

Maldos galia: kaip tikėjimas keičia ligos diagnozę ir grąžina gyvenimą

Piligriminė kelionė į Maltą: sukrečiantys stebuklai ir tikėjimo liudijimai

Lietuvė piligrimė, kuriai medikai nesuteikė jokios vilties susilaukti vaikų, išvydo teigiamą nėštumo testą ir pagimdė sveiką kūdikį. Mergaitė, kuri neturėjo išgyventi po tragiško įvykio, šiandien džiaugiasi pilnaverčiu gyvenimu. Dar viena moteris iš Lietuvos išvengė sudėtingos operacijos, nes gydytojai neberado ligos pėdsakų.

Tai – tikros istorijos, kurios stebina ir sukrečia net didžiausius skeptikus. Tai, ko negali paaiškinti joks mokslas ir medicina.

„Tikėjimas keičia piligrimų gyvenimus – tai faktas. Kiekvienoje piligriminėje kelionėje vyksta didesni ar mažesni stebuklai – žmonės įsitikina maldos galia ir Dievas juos paliečia: vieni randa tikėjimą, kiti – pasveiksta, treti – susitaiko,“ – pasakoja piligriminių kelionių į Maltą organizatorė Inga Kuliavienė, piligrimystemaltoje.lt įkūrėja.

Ji galėtų dalintis aibę istorijų, kaip po piligriminės kelionės į Maltą įvyko stebuklai. Tokie, kai medicina pasidavė, bet Dievas išgydė, o žmonių gyvenimai pasikeitė neatpažįstamai.

Per 12 metų Ingos dėka Maltą aplankė ir Dievo veikimą patyrė apie 2000 piligrimų.

Kas vyksta šiose piligriminėse kelionėse? Kaip maža Viduržemio jūros sala tampa vilties uostu tiems, kurie ieško ne tik fizinio išgijimo, bet ir vidinės ramybės?

Maltos stebuklai: bomba nesprogo

Kasmet Maltą aplanko daugiau nei milijonas piligrimų iš viso pasaulio. Ši sala yra viena iš seniausių krikščioniškosios Europos vietovių, kurioje bažnyčių yra tiek, kiek metuose dienų – 365. Ant kiekvieno gatvės ar skersgatvio kampo – šventųjų skulptūros ir paveikslai.

Istorija teigia, jog apie 60-uosius metus po Kristaus, netoli Maltos sudužo laivas, kuriuo į teismą Romon buvo gabenamas apaštalas šv. Paulius. Išsigelbėjusieji išsilaipino Maltoje ir čia praleido apie tris mėnesius. Būtent šv. Paulius šiai salai atnešė Gerąją Naujieną, paskelbė Evangeliją.

Malta garsėja daugybe stebuklingų istorijų, žinomų ne tik vietiniams. Bomba, nukritusi tiesiai į Maltos bažnyčią, nesprogo ir nesužeidė nė vieno iš 300 žmonių, dalyvavusių šv. Mišiose. Marijos skulptūra verkė kraujo ašaromis ir mokslininkai nerado priežasties ir įrodymų, kad įsikišo žmogus.

Meliehos miestelio šventovėje žmonės prisimena, kaip 1974 m. nuo skardžio nukritęs autobusas buvo visiškai sugniuždytas, tačiau žuvo tik vienas žmogus. Tikinčiųjų nuomone, tai neabejotinai buvo Švč. Mergelės Marijos užtarimas.

Mergaitė, kuri stebuklingai išgyveno

O kiek liudijimų turi sukaupusi garsioji Ta-Pinu nacionalinė šventovė Gozo saloje, garsėjanti išgijimais ir stebuklais. Visi liudijimai privalo būti patvirtinti medikų.

Dešimtmetė mergaitė pateko po sunkvežimio ratais ir buvo tempiama net šimtą metrų. Gydytojai jai nesuteikė jokios išgyvenimo vilties, mergaitės šeima buvo pakviesta su ja atsisveikinti. Tačiau artimieji nenustojo melstis Ta Pinu Švč. Mergelei Marijai.

Visiškai netikėtai mergaitės kraujas, kuris buvo išsiliejęs į smegenis, susitelkė į vieną tašką, o chirurgams pavyko sėkmingai atlikti operaciją. Šiandien ji – devyniolikmetė sekretorė, ir kaip padėkos ženklą atsiuntė savo vaikystės kasą, rašydama: „Man buvo pranašauta, kad visą gyvenimą būsiu nejudanti, tačiau dabar gyvenu pilnavertį gyvenimą.“

Maltos bažnyčiose gausu liudijimų – votų, gipsinių galūnių ir kitokių padėkos ženklų, kurie įrodo, kad daugelis tikinčiųjų patyrė išgijimus.

Po 14 metų nesėkmingų bandymų pastoti – išmelstas vaikas

Dažnai šeimos, išbandžiusios visas medicinos naujoves ir praradusios viltį susilaukti vaikelio, ieško Dievo malonės – tiek lankosi Lietuvos šventovėse, tiek kitose šventose vietose. Ten, kur medicina bejėgė, Dievas keičia diagnozes ir gydo žmones.

Viena piligrimė iš Lietuvos po keturiolikos metų nesėkmingų bandymų pastoti, galiausiai ryžosi apsilankyti garsiojoje Maltos Ta Pinu šventovėje. Vėliau ji prisipažino, jog meldėsi be didelio tikėjimo, bet grįžusi namo, praėjus vos porai savaičių, ji pastojo. Šiandien moters vaikui jau septyneri, o ji džiaugiasi motinyste dėkodama Dievui už begalinę malonę.

Moteris išvengė klubo sąnario operacijos

Viena moteris į Maltą keliavo prašyti sveikatos – jai turėjo būti keičiamas klubo sąnarys. Bijodama, kad po operacijos gali būti apsunkintas judėjimas, ji karštai meldėsi.

Po kelionės apsilankiusi pas gydytojus sužinojo, kad operacijos nebereikia – jos sąnarys visiškai atsistatė. „Grįžau į dar vieną – padėkos kelionę, nes įvyko tikras stebuklas“, – prisipažino moteris, antrą sykį atvykusi į Maltą su piligrimų grupe.

Piligrimystemaltoje.lt organizatorė Inga žino visų šių istorijų herojų vardus, pavardes. Ir galėtų pasakoti dar daugiau tikrų istorijų.

Santykių gelbėjimo stebuklai

Kelionės į Maltą tampa ne tik fizinių išgijimų stebuklų vieta, bet ir santykių gelbėjimo, dvasinio atsinaujinimo patirtimi, vilties, tikėjimo bei įkvėpimo šaltiniu.

Viena piligrimė meldėsi dėl pašlijusių santykių su sutuoktiniu. Paskui ji parašė liudijimą, kad savaitė intensyvios maldos pakeitė jos šeimos gyvenimą iš esmės. „Mano gyvenimas prieš Maltą ir po jos – tai du skirtingi pasauliai“, – teigė ji.

Bendros maldos galia

Stebuklai – tai ne tik nepaaiškinami įvykiai, bet ir tikėjimo liudijimai, kuriuos nešiojasi žmonės, sugrįžę iš piligriminės kelionės. Piligriminių kelionių metu žmonės dalijasi savo istorijomis, meldžiasi vieni už kitus. Dažnai tai leidžia atverti širdį, išsakyti intencijas, kurių kitaip neišdrįstų ištarti. Ši bendruomeniška malda tampa dar viena stebuklų dalimi, keičiančia žmonių gyvenimus.

Kaip sakė kunigas Ričardas Doveika, lydėjęs grupę į Maltą: „Piligrimystė – tai daugiau nei kelionė. Tai laikas, kai gali sustoti, pažvelgti į savo gyvenimą ir atrasti jame naują prasmę.“

Piligrimystemaltoje.lt įkūrėja ir piligriminių kelionių organizatorė Inga Kuliavienė klausia: „Galbūt atėjo laikas ir jums leistis į šią ypatingą vietą ir patirti Dievo veikimą?“.

Beje, Inga pasufleravo, kad vieną grupę gegužės mėnesį lydės kitas žymus kunigas, pranciškonas brolis Astijus Kungys, dar kitą – kunigas Rolandas Taučius. Rudenį į piligriminę kelionę galite vykti su kunigu Rimantu Kauniečiu ar Juozu Fakėjavu. Gal tai jūsų šansas?

The post Tikėjimo fenomenas: kodėl Malta pritraukia tūkstančius piligrimų iš Lietuvos? appeared first on LAIKMETIS.

Turizmas sudaro apie 13 proc. antros pagal lankomumą pasaulio šalies ekonomikos, kurios augimo tempai šiemet gerokai viršijo dažniausiai vangiai augančios euro zonos ekonomikos rodiklius.

„2024-ųjų užsienio turistų skaičius buvo apie 94 mln., 10 proc. didesnis nei 2023-aisiais. Todėl Ispanija ir toliau pasiekia rekordus“, – Madride sakė pramonės ir turizmo ministras Jordi Hereu (Žordi Hereju).

Apskaičiuota, kad pernai užsienio turistai išleido apie 126 mlrd. eurų – 16 proc. daugiau nei 2023-aisiais, pridūrė J. Hereu.

Tačiau turizmo bumas sukėlė pasipriešinimą turistų lankomiausiose vietose. Vietiniai gyventojai skundžiasi, kad dėl didėjančio lankytojų skaičiaus kyla nuomos kainos ir keičiasi jų rajonų struktūra.

Barselona ir populiarus pietinis pakrantės Malagos miestas paskelbė priemones, kuriomis siekiama apriboti trumpalaikę turistų nuomą, siekdami malšinti gyventojų nepasitenkinimą dėl sparčiai augančių būsto kainų.

The post Ispanija praėjusiais metais pritraukė rekordišką skaičių atvykėlių appeared first on LAIKMETIS.

Apdovanojimą „Keliauk Lietuvoje“ vadovei Olgai Gončarovai įteikė „Lonely Planet“ viceprezidentas Tomas Hallas (Tomas Holas) Londone šią savaitę vykusioje turizmo ir kelionių parodoje „World Travel Market London“ (WTM).

„Neabejoju, kad Lietuvai įteiktas „Lonely Planet“ apdovanojimas dar labiau padidins parodos dalyvių susidomėjimą mūsų šalimi“, – pranešime cituojama O. Gončarova.

Spalį „Lonely Planet“ paskelbė dešimt pasaulio šalių, kurias rekomenduojama aplankyti 2025 metais, antrąją vietą reitinge Lietuvai skyrę ekspertai ypač išskyrė keturis jos traukos taškus.

„Tai – žalias, gyvybingas, modernus, išskirtine istorija ir šiuolaikiška barų bei restoranų scena pasižymintis Vilnius. Taip pat – visais metų laikais įspūdingas Kuršių Nerijos nacionalinis parkas, piligrimus iš viso pasaulio traukiantis Kryžių kalnas ir į laukinę gamtą pasinerti viliojantis Aukštaitijos nacionalinis parkas“, – rašoma pranešime.

„Lonely Planet“ sąraše Lietuvą aplenkė tik Kamerūnas.

„Lonely Planet“ sąraše Lietuvą aplenkė tik Kamerūnas. Į rekomendacijų ateinantiems metams reitingą taip pat pateko Fidžis, Laosas, Kazachstanas, Paragvajus, Trinidadas ir Tobagas, Vanuatu, Slovakija ir Armėnija.

„Lonely Planet“ sudaromame reitinge yra vertinama ne tik turizmo infrastruktūra ir paslaugų kokybė, šalių saugumas, kainos ir kokybės santykis, bet ir unikalumas bei autentiškumas, tvarumas ir atsakingumas.

Anot „Keliauk Lietuvoje“, reitinge neretai atsispindi naujos turizmo tendencijos – neseniai išpopuliarėję ar visai naujas turizmo patirtis siūlantys regionai ar šalys, taip pat svarbūs yra ir specialūs renginiai ar įvykiai, galintys pritraukti keliautojų dėmesį: tarptautiniai sporto renginiai, jubiliejinės sukaktys, kultūriniai festivaliai.

The post Lietuvai įteiktas „Lonely Planet“ apdovanojimas appeared first on LAIKMETIS.

Čekijos sostinė, kurioje gyvena 1,3 mln. žmonių, jau kurį laiką yra populiari vieta triukšmingiems mergvakariams ir bernvakariams bei turams po barus rengti. Dauguma tokių pramogų ieškančių lankytojų į Prahą atvyksta iš Jungtinės Karalystės.

Prahos mero pavaduotojas Zdenekas Hribas (Zdenekas Hržibas) pirmadienį žurnalistams sakė, kad dabar bus draudžiama organizuoti naktinius turus po barus, kai vaikščiojama iš vienos įstaigos į kitą ir geriama.

„Turai (po barus) su gidu nebus galimi nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto (vietos, 23–7 val. Lietuvos laiku)“, – pridūrė jis.

Kitas mero pavaduotojas Jiri Pospišilas (Jiržis Pospišilas) sakė, kad Prahos merija „nori kultūringesnio, turtingesnio turisto (...) o ne tokio, kuris atvyksta trumpam ir tik tam, kad pasigertų“.

Alaus mėgėjai iš užsienio jau daugelį metų prisideda prie to, kad Čekija užima pirmąsias vietas daugiausiai alkoholio suvartojančių pasaulio šalių sąrašuose.

2023 metais vidutiniam čekui – įskaičiuojami visi piliečiai, taip pat ir naujagimiai, – teko 128 litrai alaus, nors nuo 2020-ųjų, kai prasidėjo COVID-19 pandemija, šis rodiklis nuolat mažėja.

Kai kuriuose restoranuose ir daugelyje barų alus pigesnis už vandenį, o daugelyje į UNESCO sąrašus įtraukto istorinio centro užeigų vietinis alus pardavinėjamas už mažiau nei tris eurus už pintą.

Čekijos viešbučių ir restoranų asociacijos vadovas Vaclavas Starekas pasveikino miesto tarybos sprendimą.

„Išvykos į centrą ieškoti alaus buvo vietos gyventojų ir kitų turistų problema“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.

„Nemanau, kad tai pakenks mūsų pardavimams. Niekam nebus uždrausta eiti į barą, tačiau šie naktiniai organizuoti turai po barus (...) nėra kažkas, ko mums reikėtų“, – teigė V. Starekas.

The post Praha nori orientuotis į „kultūringesnį turistą“, todėl uždraudė naktinius turus po barus appeared first on LAIKMETIS.

Keleivių srautas šiemet rugsėjį buvo rekordinis per pirmąjį rudens mėnesį, teigiama pagrindinio Jungtinės Karalystės tarptautinio oro uosto pranešime spaudai.

Per tris šių metų ketvirčius sulaukta 63,069 mln. keleivių – 6,2 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį metais anksčiau, o jų srautas per 12 mėnesių iki rugsėjo pabaigos išaugo 7,9 proc. iki 82,856 milijono.

Krovinių per devynis šių metų mėnesius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, padaugėjo 12,7 proc. iki 1,154 mln. tonų, o vien tik rugsėjį – 4,5 proc. iki 127,5 tūkst. tonų.

The post Londono Hitrou oro uostas praėjusį mėnesį sulaukė įspūdingo skaičiaus keleivių appeared first on LAIKMETIS.

Tai naujausias Italijos bandymas kovoti su pernelyg dideliu turizmu.

Tūkstančiai žmonių kasdien plūsta pamatyti XVIII amžiuje pastatytą fontaną, kuriame aktorė Anita Ekberg išsimaudė žymiajame Federico Fellini (Federiko Felini) 1960 metų filme „Saldus gyvenimas“ (La Dolce Vita).

„Asmeniškai aš būčiau už tai, kad būtų svarstomi nauji riboto ir terminuoto patekimo prie Trevi fontano būdai“, – laikraščiui „Corriere della Sera“ sakė už turizmą atsakingas miesto tarybos narys Alessandro Onorato (Alesandras Onoratas). 

Anot jo, tai būtų „bilietų rezervavimo sistema, kuri romiečiams būtų nemokama, o turistams kainuotų simbolinį vieną eurą“. Tarybos nario žodžius patvirtino savivaldybė. 

A. Onorato teigimu, tikslas yra ne rinkti pinigus, o kontroliuoti minias, įskaitant tai, kad jos „nevalgytų ledų ar picos (prisėdę) ant paminklo, kuris nusipelno deramos pagarbos“.

Garsųjį barokinį šedevrą supančioje aikštėje dažnai būna tokia didelė minia žmonių, kad sunku tinkamai apžiūrėti fontaną.

Savivaldybės atstovas spaudai naujienų agentūrai AFP sakė, kad pasiūlymas dėl bilietų yra tik „pradinė idėja – kol kas nėra nieko konkretaus“.

„Tai subtilus ir sudėtingas klausimas, tačiau anksčiau ar vėliau jis turi būti sprendžiamas“, – pareiškė jis.

„Turizmas Romoje, kurioje fiksuojami rekordiniai (turistų) skaičiai, turi būti tvarus miestui ir aplinkai“, – pažymėjo jis. 

Prognozuojama, kad lankytojų skaičius dar labiau išaugs 2025 metais, kai bus minimi Jubiliejaus metai arba katalikų šventieji metai, kurie mūsų laikais skelbiami kas 25 metus arba ypatingoms metinėms paminėti. Per vienus metus Romoje ir Vatikane laukiama apie 30 mln. žmonių.

Anksčiau šiemet Venecija išbandė sistemą, kai iš vienai dienai atvykstančių turistų buvo imamas 5 eurų patekimo į senamiestį mokestis, siekiant paskatinti turistus nevykti į miestą piko dienomis.

Ministrės pirmininkės Giorgia Meloni (Džordžos Meloni) vyriausybė taip pat svarsto galimybę padidinti turistų pagalvės mokestį, nors šis pasiūlymas sukėlė industrijos veikėjų pyktį, kurie įspėja neatbaidinėti žmonių.

A. Onorato sakė, kad Romos valdžia taip pat norėtų apriboti naujų nakvynės ir pusryčių arba poilsio namų atidarymą, kad sumažintų turistų srautus istoriniame senamiestyje, tačiau ji neturi tam įgaliojimų.

The post Ketinama apmokestinti Romos Trevi fontano lankymą appeared first on LAIKMETIS.

Beje, viliuosi, kad paskaičiusiems šias mintis bus keliariopa nauda: vieniems, kam įdomu susipažinti su tokia piligrimystės patirtimi, gal kils noras ir patiems išbandyti, kitiems – tiesiog pamėgti fizinio aktyvumo formą kuo labiau vaikščiojant pėstute. Lietuvoje yra daug nuostabių pažintinių takų tiek regioniniuose, tiek nacionaliniuose parkuose arba paprasčiausiai keliukai nuo vieno kaimo iki kito. Miestuose apstu parkų ir panašiai. Tik reikia žengti pirmuosius žingsnius. Pasidalinsiu ir keliais pastebėjimais, kaip eiti kiek ilgesnius atstumus, bet nepervargti, nesikankinti. Taip pat ir mano piligrimystė į Santjago nebuvo kažkokia auka, kankynė, atgaila. O tiesiog sveikatingumo vienas iš būdų, etapų.

Beje, kartu su žmona Ieva turėjome ir intenciją – tokią piligrimystę, patirti kitokią kelionę kartu ir 15 metų santuokos proga. Tai jos idėja. Ir santuoka, ir gyvenimas, ir kelionės gali būti kiek kitokie, nestandartiniai. Pastovus ieškojimas, išbandymas naujų dalykų, laisvė ir atradimai.

Daugiau nei tūkstantmečio piligrimų keliai

Lietuvoje Išleista na viena knyga keliavusių pėstute į Santjago de Kompostelą. Kai kurie ėjo net iš Lietuvos – 4500 kilometrų. Mes pasirinkome pagal laiko galimybes eiti tokią atkarpą, kuri nenuvargintų ir neatsibostų. Laikas riboja - vaikai laukia.  Manau, labai puikiai pataikėme. Ėjome vadinamuoju portugalų keliu, nuo Porto iki Santjago. Gavosi apie 300 km. Šiaip pagrindiniai yra 3 kelia, bet yra ir daugiau – jau minėtas portugalų bei prancūzų ir anglų. Tačiau ir šie takai turi alternatyvius, bet sužymėtus takus. Mes eidami nuo Porto būtent pasirinkome alternatyvų palei Atlanto vandenyną. O ir kitiems galime rekomenduoti būtent šį įdomiam, kultūrinio pažinimo prasme turiningam, sveikatinančiam pasivaikščiojimui. Pusę kelio Portugalijoje, pusę Ispanijoje. Mes dažniausiai per dieną nueidavome po 30 km, bet pradedantiems visai priimtina būtų pasirinkti ir po 20 km. Galima eiti ir nuo Lisabonos, tada bus dvigubai ilgiau. Kam norisi. Bet visi galite pabandyti trumpesnį, juk ne dėl rekordų ar sporto einama.

Piligrimystės į Santjago de Kompostelą - įdomus kultūrinis reiškinys įtrauktas ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Beje, prieš šimtmetį bebuvo vienetai, kurie keliautų pėstute į šią Viduramžiais pagrindinę piligrimystės vietą. Kai piligrimai iš Europos negalėjo keliauti į Jeruzalę, nes buvo valdoma musulmonų, tada savaime susikūrė alternatyva, kartais net labiau lankoma nei Roma. Atsirado legendos, kad prie Ispanijos krantų atplukdė vieną iš Jėzaus apaštalų Šv. Jokūbą ir jis ten palaidotas. Beje, istorinių įrodymų, kad yra būtent taip, nėra. Tiesiog legendos. Prasidėjusi 9 amžiuje, tai buvo vienintelė tokio masto vieta Europoje. Vien Prancūzijoje susiformavo 3 istoriniai piligrimystės keliai, kurie susieidavo Iberijos pusiasalyje. Jie išlikę iki šių laikų. Viduramžiais daugiausiai keliaudavo vedini atgailos, dvasinės intencijos. Kas arkliais, asilais, kas pėstute, pagal galimybes. Dabar motyvų yra žymiai daugiau ir įvairesnių. Tai kelionė į save, tai ryšio atradimas su savimi, Dievu, gyvenimu, kultūromis, vieni kitais.

Per paskutinį pusšimtį metų sena tradicija atsinaujina

Keliai, tradicija buvo kaip ir visai apnykę, kai XX a. antrojoje pusėje takų žymėjimas vėl buvo atnaujintas, pradėjo po truputi daugėti jais einančių. Ypač srautai ženkliai padidėjo paskutiniais dešimtmečiais. Didelį populiarumo pliūpsnį ir keliaujančių gausą davė ir keli sukurti filmai apie piligrimystę į Santjago de Kompostelą. Pradėjo eiti daug ieškotojų, nesiejančių to kelio su konkrečia religine pažiūra. Dabar eina jauni, vidutinio amžiaus ir stebėtinai brandaus amžiaus žmonės. Dešimtys tūkstančių einančių kasmet. Norėdami gauti Compostela sertifikatą turi įveikti bent 100 km pėstute arba 200 km dviračiu. Pradedant išduodamas piligrimo pasas ir tik su juo galima apsigyventi alberguose, piligrimų nakvynės namuose.

Santjago de Konposteloje buvau 1999 metais prieš jubiliejinius metus su didele jaunimo grupe iš Lietuvos, kur dalyvavome jaunimo dienose ir piligrimystėje pėstute. Tada buvome vieni iš pirmųjų piligrimų iš Lietuvos, nes iki to Lietuvoje beveik nieko nebuvo žinoma apie Santjago de Konpostelą. Prisiminimuose liko jaunų ispanų pusšimčio gitarų grupės, kurios grodavo per padėkos pamaldas ir tas kelių tūkstančių jaunimo einančių kartu pėstute būrys, tokios daugybės miegojimas mokyklų salėse. Po to jau atsirado tai vieni, tai kiti iš Lietuvos einantys individualiai su savo intencijomis – tai norintis gyvenime kažką suvokti, suprasti, atrasti, išspręsti, palikti savo gyvenimo akmenis, pagyti iš psichologinių ir dvasinių traumų, skaudžių nutikimų, gauti naujo įkvėpimo, pajusti gyvenimo tikslą ir prasmę. Dabar kiekvienais metais šimtai žmonių iš Lietuvos praeina tai vienu, tai kitu keliu ir gauna oficialų patvirtinimą, kad praėjo kelią.

Dvasinė, psichinė ir fizinė nauda

Kaip ir minėjau, man nebuvo, kad kažką nugalėti, sau ar kitiems įrodyti, priblokšti (ar keikti save, kodėl pasirinko tokį iššūkį ir kalbėtis su dievais - kaip kai kurie ėję pasakoja). Tiesiog mėgautis gyvenimu kiek kitaip, teigiamai be išglebimo, turint dvasinę, psichinę ir fizinę naudą. Beje, toks pasivaikščiojimas turi didele psichinę naudą, daug kas išsivėdina galvoje, mintyse, dėmesys nuo varginančių, gromuliuojamų beprasmių minčių, užstrigimų nukrypsta į vaizdus, vėją, vandenyną, saulę, gamtos niuansus, kitus einančius, neretai ir į didesnį ar mažesnį fizinį nuovargį, reakcijas.

Suprantama, fizinis aktyvumas taip pat labai naudingas, jei pasirenkami tinkami atstumai, pradžioje trumpesni, kitom dienom ilgesni. Beje, mes patys galime tik kitiems patarti, nes tos privilegijos neturėjome. Pirmom 3 dienom tekdavo nueiti per 30 km., o tai net ir kažkiek pavaikščiojantiems kasdienybėje, daugoka. Bet reikėjo įtilpti į atstumą laike, kuris numatytas iki skrydžio namo. Bus lengviau jei pasirinksite mažesnius atstumus, bet gausite fizinei sveikatai naudą. Ne vienas numeta nemažai svorio tokio pasivaikščiojimo pėstute metu. Viena australė pasakojo, kad per 2 savaites eidama numetė 12 kg svorio. Maitinantis įprastai, svoris einant „išsivaikšto”, krenta. Kodėl labiau nepasivaikščiojus ir čia, Lietuvoje, tiek gamtoje, tiek mieste?  

Kada eiti? Kur eiti? Kur sustoti?

Kompostelos keliai išsiskiria tuo, kad yra nakvynių namų infrastruktūra. Albergai – tiek visuomeniniai priklausantys parapijoms bei valstybei ir privatūs. Kainos nuo 10 eurų iki 20 eurų už naktį. Sąlygos labai paprastos ir panašios – bendrose patalpose gultai, yra dušai, tualetai, virtuvėlė. Tik vienama alberge pataikėme, kur nebuvo virtuvėlės. Pakeliui yra galimybė papusryčiauti. Nors teko ne kartą susidurti su situacija, kad tada, kai jau nueini dienai numatytą kelio atkarpą, norėtum „normaliau" pavalgyti, o ne tik kokią bandelę, saldumyną su kava užkrimsti, pas juos poilsis, nedirba. Įstaigos, kur normalus maistas, atsidaro tik 8 val. Ar dar vėliau vakare. Kada jau norisi ir eiti miegoti. Nes albergai ryte užsidaro gana anksti taip paskatindami išeiti kuo anksčiau. Taip daro ir patys keliautojai, kad išvengus dienos karščio, patyrus kuo trumpesnį kaitros laiką. Pasidomėję prognozėmis, ne vieną rytą išėjome dar tamsoje ir brėkšti pradėdavo jau pėdinant.

Sprendimas keliauti taip pat prasmingas ne karščiausiu vasaros metu, o gegužės, rugsėjo, spalio mėnesiais, birželio mėnesio pabaiga, kada mes ėjome, tam taip pat buvo dar puikiai tinkantis. Nors daugiausiai yra ateinančių į Santjago de Kompostelą per šv. Jokūbo dieną - liepos 25 d. Statistiškai liepos ir rugpjūčio mėn. eina pusę visų einančių piligrimų.

Santjago piligrimo simbolis kriauklė buvo siejama su ranka, darančią gerus darbus, pasak legendos šv. Jokūbas parodė savo nežemišką galią ant kriauklės išnešdamas skęstantį princą. Kitas pasakojimas, kad kriauklė simbolizuoja visus kelius vedančius į Santjago.

Takai sužymėti geltonomis rodyklėlėmis, jie nuklysta nuo pagrindinio kelio per kaimus, miškus, pavėsius. Google rodo eiti tiesiau, o takas veda, kur įdomiau, gražiau, naudingiau.  

Einančių Santjago keliu iš įvairių žemynų. Bendravome su iš Australijos, Pietų Amerikos, Azijos ir daugybės Europos šalių. Nors daugiausiai vietinių ispanų ir portugalų, nes mes ėjome būtent iš tos pusės.

Svarbu tinkamai pasirūpinti fiziniu poilsiu

Pradžioje buvo kažkiek būkštavimo ne tiek dėl karščio, kiek dėl pūslių ar kitokių galimai išlendančių einantiems fizinių negalavimų. Tad galiu pasidžiaugti, kad rimtų nuospaudų nebuvo. Mačiau ir kiti pasakojo su kokiomis kančiomis susiduria: nuospaudos, tinimai, raumenų, sausgyslių, sąnarių ir panašiai dideli skausmai. Taikiau jau ne kartą išbandytą praktiką, bent kartą iš dienos sustojimų skirti laiko pastovėjimui ant galvos. Kitiems, kuriems neišeina atsistoti ant galvos, rekomenduoju pertraukų metų kojas palaikyti iškeltas aukščiau viso kūno lygio, kad atslūgtų kraujas, pagerėtų kraujotaka, atsipalaiduotų raumenys. Beje, nepastebėjau, kad kiti taip ilsėtųsi. Taip pat patarimas - kiekvienos pertraukėlės metu išsiauti iš batų, palaikyti kojas nuogas, kad jos prasivėdintų, nudžiūtų. Beje, drėgnas kojas žymiai greičiau, pratrina, atsiranda nuospaudos, jos įkaitusios labiau tinsta.

Vaikščiojimo patirties šiokios tokios yra. Būdamas 14 metų perėjau per visą Lietuvą pėstute su grupe. Nuo Vilniaus iki Žemaičių Kalvarijos. Beje, prisimenu, kaip kitiems išmušė skaudžias nuospaudas, o man tik paskutinę dieną, kai belikus eiti vos 10 - 15 km pasikeičiau savo batais, nes paprašė. Per visą kelią nuėjau su tais pačiais „inkariukais”, tai pagalvojau, kad tikrai per tą paskutinį laiką su kito batais nieko nenutiks, nes paprašė ta, kuri turėjo daug nuospaudų ir manė, kad mano batai kažkuo stebuklingi. Bet jie buvo patys paprasčiausi. Pajutau, kas yra eiti tokiame skausme, nepatogume. Kas iš einančių nenorėtų to išvengti?

Teko prisijungti ir daug kilometrų nužingsniuoti su grupe ėjusia palei Lietuvos pasienį. Pradėjus Nidoje ir apėjus visą Lietuvos pasienį pabaigti Klaipėdoje. Taip aplankytos vietovės į kurias tikriausiai su mašina niekada nebūtų užsukta.

Mūsų kelias į Santjago buvo portugalų keliu. Teigiama, kad tarsi populiariausias yra prancūzų kelias, bet mano rekomendacija būtų būtent eiti portugalų keliu palei vandenyną. Net ir vasaros metu, ten temperatūra ženkliai žemesnė nei žemyninėje pusiasalio dalyje. Lietuvoje taip pat yra jau žymėti šv. Jokūbo keliai, jungiantys visas šio vardo bažnyčias.

Nuoširdžiai raginu - eikime pėstute, važiuokime dviračiu, plaukime baidarėmis ir pan. Mėgaukimės grynu oru ir saule. Nesideginkime drybsodami saulės tiesioginėje kaitroje, o naudokimės išmintingai saulės voniomis sveikatos, geros savijautos labui. Mes turime daug pažintinių takų nacionaliniuose bei regioniniuose parkuose fiziniam aktyvumui. Tik reikia noro. Eiti. Tik-ėjimo. Tikėjimo.

The post Pėstute į Santjago de Kompostelą ir kiti naudingi pasivaikščiojimai appeared first on LAIKMETIS.

Ir iš tiesų, šio kulinaro darbai tiesiog priverčia netekti amo. Netgi sunku patikėti, kad tai tortai, ir, žinoma, gaila juos valgyti, rašo „Aleteia".

Perfekcionistu pristatomas meno mylėtojas įsigijo Milano katedros planus, kad kuo tiksliau atitiktų miesto katedros architektūrines detales.

„Pagaminome labai architektūrišką tortą, - kūrybingasis konditeris pasakojo žurnalui „Elle à table". - Atkūrėme visas detales, padarėme formas, išdrožėme visas arkadas, duris, skliautus...".

Iš viso šiam daugiau nei du metrai aukščio vestuviniam tortui prireikė 800 valandų darbo. Jį sudaro 4 500 lipdinių iš cukraus ir net 3 500 cukrinių gėlių.

Ar norėtumėte tokio torto paragauti?

The post Įspūdingą vestuvinį tortą pagaminti prancūzą įkvėpė Milano katedros grožis appeared first on LAIKMETIS.

Darbininkai sumontavo surenkamus plieninius žiedus ir ketvirtadienį sutemus pakėlė 30 tonų sveriantį 29 metrų ilgio logotipą virš pirmosios aikštelės. 

Plieno kompanijos „ArcelorMittal“, pagaminusios olimpinius žiedus iš perdirbtų medžiagų, inžinierius Pierre'as Engelis (Pjeras Engelis) teigė, kad idėją įgyvendinti pavyko tik po daugybės mėnesių bandymų ir tyrimų. 

Devynių metrų skersmens žiedai bus apšviesti kiekvieną naktį.

„Tai bus vienas iš [olimpinių] žaidynių ikoninių vaizdų“, – prognozavo vienas Paryžiaus žaidynių organizatorių Thierry Reboulas (Tjeri Rebulas).

Penki žiedai pritvirtinti tik prie dviejų kitų Paryžiaus pastatų fasadų.

Anksčiau šią savaitę žiedai taip pat buvo iškelti Paryžiaus „La Defense“ arenoje Nantero priemiestyje, kur vyks olimpinės ir paralimpinės plaukimo varžybos.

Kitoje Paryžiaus pusėje esančiame Georgeso Vallerey (Žoržo Valerejaus) baseine, skirtame treniruotis olimpiečiams, ilgą laiką buvo eksponuojami olimpiniai žiedai. Būtent šiame baseine vyko plaukimo varžybos per 1924-ųjų olimpines žaidynes. 

The post Ant Eifelio bokšto pakabinti didžiuliai olimpiniai žiedai appeared first on LAIKMETIS.