The post Kryžiaus kelio apmąstymas su Dievo tarnaite Adele Dirsyte appeared first on LAIKMETIS.

Nuodėmė – tai, kas mus įkalina, kas sutrauko mūsų ryšius ir neleidžia klausytis Viešpaties, – tiesiog užkemša ausis, širdį, žmogaus gyvenimą, ir Dievo malonė negali laisvai tekėti žmogaus istorijoje ir kitiems.

Gavėnios laikas yra išlaisvinti „kamščius“, išvalyti mūsų širdį, ausis ir akis per išpažintį. Tai yra tiesos valanda: mylinčio Dievo akivaizdoje mes pasakome tiesą apie save, išpažįstame, kad tik iš Dievo ateina atleidimo dovana, laisvė, meilė.

Jėzus yra vienybėje su Tėvu – artėdami prie Jėzaus, artėjame prie Tėvo, – homilijoje mintimis dalijosi vyskupas Saulius Bužauskas.

„Šį vakarą Kauno arkikatedroje meldėmės už Carito Vaiko gerovės instituto komandą, visus vaikų ugdytojus, savanorius ir rėmėjus, taip pat Viešpaties prašėme pašaukimo šeimoms, kad apsispręstų tapti globėjais, įtėviais ir padėtų visiems vaikams augti visavertiškoje aplinkoje.

Maldoje Dievui pavedėme buvusią Carito bendradarbę Redą, kovojančią su sunkia liga, bei visus karitatyvinės misijos dalyvius ir geradarius.

Vaiko gerovės institute ugdomi vaikai prie altoriaus atnešė atnašas – duoną, vyną ir savo kurtus maldavimus Dievui," - sakoma Kauno arkivyskupijos Carito pranešime.

The post Gavėnios rekolekcijų vakaras Kauno arkikatedroje appeared first on LAIKMETIS.

Susikaupimo dieną vedė ir remdamasis popiežiaus Pranciškaus Žinia 2025 m. Gavėniai mąstymais dalijosi Kauno arkivyskupijos CARITO direktorius diakonas Arūnas Kučikas.

„Vykdant CSRITO misiją svarbu suprasti, kad tikra pagalba kyla iš santykio, kuriame kitus laikome broliais ir seserimis“, – be kita, mintimis dalijosi diakonas Arūnas.

The post Kauno Carito susikaupimo diena vyko Palemone appeared first on LAIKMETIS.

Nuo vaikystės žinome maldą: „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje“. Mintis apie amžinybę, kaip amžinąjį poilsį, gali nuvilti, tarsi gyvenimas baigtųsi nesibaigiančiu miegu. Tačiau toks suvokimas kyla iš nesusipratimo: mes poilsį suvokiame tik kaip neveiklumą, kai tuo tarpu, pasak Biblijos, ilsėtis reiškia pasiekti pilnatvę, sakė pamokslininkas.

Pats Dievas ilsėjosi, kai Jėzus, miręs ant kryžiaus, buvo paguldytas į kapą. Jis „nužengė į pragarus“. Kristus per šį atilsį slėpiningai veikė, vadavo įkalintus mirusiuosius.

Šiandien mes poilsį dažnai suvokiame kaip prabangą, kurios negalime sau leisti. Gyvename visuomenėje, kuri reikalauja, kad būtume nuolat aktyvūs, nuolat produktyvūs. Kol gyvensime apsėsti rezultatų manijos, niekada nerasime poilsio. Tik tie, kurie pripažįsta savo ribas, pagaliau gali ramiai pailsėti.

Tikrasis poilsis yra ne neveiklumas, o laisvė, sakė tėvas Pasolini. Tai būsena, kai mums nebereikia nieko kitiems įrodinėti, nes leidžiamės apkabinami Dievo meilės. Gerai išgyventi poilsį reiškia rengtis amžinajam gyvenimui, mokytis gyventi be baimės, atsisakyti to, kas nereikalinga, ir pasitikėti, kad Dievas jau veikia mumyse.

Tikrasis poilsis – tai vidinė ramybė, matuojama ne pasiekimais, bet gebėjimu priimti tai, ką mums duoda gyvenimas. Tai ne pasyvumas, o būdas gyventi intensyviau, bet be nerimo. Tai aktyvus pasitikėjimas, kuris padaro mus laisvais ir sugebančiais mylėti.

Tikrasis poilsis yra ne neveiklumas, o laisvė.

Penktadienio rytą per paskutinį gavėnios rekolekcijų susitikimą tėvas Roberto Pasolini apibendrino viską, apie ką buvo kalbėta per visas pastarųjų dienų meditacijas.

Gyvenimas su savo grožiu ir sunkumais kelia mums esminį klausimą: kokia mūsų klajonių šiame pasaulyje prasmė, jei viskam lemta baigtis? Jei neturėtume amžinybės vilties, gyvenimo svoris mus sugniuždytų arba padarytų cinikais.

Kiekvieno žmogaus laukia kūno mirtis, tačiau kiekvieną dieną mumyse vyksta ir vidinis atsinaujinimas. Tai, kas, regis, nyksta, iš tikrųjų turi didesnę paskirtį: Dievas mus sukūrė prisikėlimui. Tai nėra utopinė svajonė, bet į pilnatvę pašauktos egzistencijos logika.

Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo slėpinyje Dievas įgyvendino savo meilės planą. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip Nukryžiuotojo pralaimėjimas, iš tikrųjų yra įrodymas, kad Tėvas nepalieka savo vaikų. Mūsų gyvenimas nėra paliktas atsitiktinumui, bet yra dalis atpirkimo plano, kuris mus padaro mylimais vaikais, skirtais amžinybei. Žengę per mirties slenkstį, esame skirti naujam ir šlovingam gyvenimui. Nors mes tiksliai nežinome, kaip viskas baigsis, tačiau žinome, kad tai, kuo būsime, jau yra mumyse užsimezgę. Mūsų ateitis tik iš dalies yra mums atskleista, tačiau ir tai, ką matome šiandien, yra nuostabu: esame mylimi vaikai, dangaus piliečiai, gyvenantys su Dievu per amžius, baigė paskutinę meditaciją gavėnios rekolekcijoms vadovavęs popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Roberto Pasolini.

The post Tėvas Roberto Pasolini OFM Cap: ilsėtis reiškia pasiekti pilnatvę appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau yra ir kita, man ypač brangi Gavėnios prasmė – intymumas, į kurį Jėzus kviečia, leisdamas matyti visą savo kentėjimą. Jis pasirodo visiškai silpnas, nuogas, bejėgis, sumuštas, iškankintas, perdurta širdimi ir miręs ant kryžiaus. Jis leidžia tikintiesiems eiti kartu su Juo, būti šalia Jo.

Natūralu, kad kai sergame ar esame ypatingai silpni, norime paslėpti savo kančią nuo svetimų akių – apie ją žino tik patys artimiausi žmonės. Taip pat ir mes esame pakviesti būti patys artimiausi Jėzui, lydėti Jį Jo kančios kelyje. Man asmeniškai tai pati brangiausia Gavėnios prasmė.

The post Kelios mintys apie gavėnią. Kodėl verta apmąstyti Kristaus kančią? appeared first on LAIKMETIS.

Laetare sekmadienio ištakos siekia ankstyvąją Bažnyčią. Jis jau minimas IV a., kai Romos krikščionys šią dieną atlikdavo savotišką pertrauką nuo griežtų Gavėnios apribojimų. Tai buvo diena, kai katechumenai (ruošiami krikštui) buvo iškilmingai pristatomi bendruomenei, o besiruošiantys Velykoms tikintieji buvo kviečiami prisiminti, kad artėja Prisikėlimo džiaugsmas.

Viduramžiais ši diena įgavo dar daugiau simbolikos. Laetare sekmadienis buvo žinomas ir kaip Dominica de Rosa („Rožės sekmadienis“), nes popiežiai šią dieną dovanodavo auksinę rožę nusipelniusiems katalikų valdovams ar šventoms vietoms. Tai simbolizavo džiaugsmą ir palaiminimą. Ši tradicija išliko iki šių dienų – popiežius vis dar dovanoja auksines rožes ypatingiems asmenims ir institucijoms.

Vienas iš svarbiausių Laetare sekmadienio liturginių simbolių – rožinė spalva. Jei violetinė Gavėnios spalva simbolizuoja atgailą ir laukimą, tai rožinė – tarsi saulėtekio šviesa po ilgos nakties. Ji byloja: Dievas artėja, ir mes jau dabar galime ragauti Jo džiaugsmą. Ši spalva yra leidžiama tik du kartus per liturginius metus – Laetare sekmadienį ir Gaudete sekmadienį Advento metu.

Dar viena istorinė tradicija, susijusi su šia diena – tai „motinos sekmadienis“ (Mothering Sunday), ypač populiarus Anglijoje. Viduramžiais šią dieną žmonės grįždavo į savo „motinines bažnyčias“ – parapijas, kuriose buvo pakrikštyti. Tai taip pat buvo proga aplankyti šeimą, o ilgainiui ši praktika tapo Anglijos „Motinos dienos“ pirmtaku.

Krikščionybė nėra niūri ar slopinanti religija – ji byloja apie gyvenimą, apie pilnatvę, apie tikrą džiaugsmą. Ir štai čia Laetare sekmadienis tampa ypatingai reikšmingas: tai proga sustoti, pakelti akis į dangų ir priminti sau, kodėl einame Gavėnios keliu. Taip, mes pasninkaujame, susilaikome, atsigręžiame į atgailą – bet ne tam, kad mus slėgtų našta, o tam, kad būtume laisvi, kad mūsų širdys būtų pasirengusios Prisikėlimui.

Tai primena ir Evangelija apie sūnų palaidūną – kai jis grįžta pas tėvą, jam dar nespėjus atsiprašyti, tėvas jau bėga jo pasitikti. Taip ir mes, vos tik atsigręžiame į Dievą, Jis mus pripildo džiaugsmu.

Krikščioniškas džiaugsmas ne paviršutiniška emocija, bet kyla iš gilaus vidinio buvimo su Dievu. Šis džiaugsmas išlaiko mus net kančioje, nes jis kyla ne iš pasaulio, bet iš Dievo malonės. Laetare sekmadienis primena, kad net Gavėnia nėra tik rimtumas – ji veda mus į pergalę, į Prisikėlimą.

Tad šią dieną sustokime, įkvėpkime džiaugsmo dvasios ir nepamirškime, kad mūsų tikėjimas nėra tik apie kryžių – jis visada veda į Prisikėlimą.

The post Laetare sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Tėvo namuose sūnui nieko netrūko. Drauge su vyresniu broliu darbavosi ir viskuo buvo aprūpintas, bet jam vis ateidavo mintis, kad tėvo namuose per sunku: reikia dirbti ir tėvo klausyti. Ar negeriau būtų turėti daugiau laisvės ir mažiau dirbti bei linksmintis su draugais? Vieną dieną sūnus tėvui pasakė, kad jis palieka gimtuosius namus ir laimės ieškos pasaulyje. Tėvas su skausmu išlydėjo sūnų, atidavęs jam priklausančią turto dalį.

Palikęs tėvo namus jaunėlis susirado draugų ir su jais linksmai leido laiką. Tačiau linksmybės baigėsi sulig pasibaigusiais pinigais. Tuomet neliko ir draugų: kam esi reikalingas, jei nieko neturi! Vargo verčiamas jaunas vyras tapo kiaulių prižiūrėtoju ir turėjo tenkintis joms duodamu jovalu.

Ganantis kiaules yra Dievą palikusio ir nuodėmės šalyje gyvenančio žmogaus paveikslas. Pirmą kartą savo gyvenime panašių žmonių sutikau, kai, būdamas jaunas seminaristas, buvau pašauktas į karinę tarnybą. Iki tolei aš nebuvau girdėjęs bjaurių rusiškų keiksmų, juo labiau negirdėjęs pačių bjauriausių pasakojimų apie iškrypusį seksualinį žmonių gyvenimą. Vėliau panašių žmonių sutikdavau etapuose, kai buvau vežamas į Uralo ir Mordovijos lagerius. Vien būti šalia tokių žmonių buvo moralinė kančia.

Didelis vargas ne vieną žmogų priverčia susimąstyti ir iš naujo pasverti savo elgesį.

Jėzaus palyginime pasakojama, kaip jaunėlis išeikvojo iš tėvo gautus pinigus ir atsidūręs kiaulių apsuptyje pradėjo mąstyti, kad tėvo namuose buvo visai neblogai gyventi. Didelis vargas ne vieną žmogų priverčia susimąstyti ir iš naujo pasverti savo elgesį. Pamažu pasiklydęs vyras pradėjo vis dažniau mąstyti apie tėvo namus ir vieną dieną ryžosi palikti kiaules ir grįžti į gimtuosius namus. Širdyje kirbėjo nerimas, ar tėvas priims jį, išeikvojusį gautą turtą ir paniekinusį tėvo namus. Tačiau vargas buvo didesnis už nerimą; vyras nutarė, kad jei tėvas nepriims jo kaip sūnaus, gal priims kaip samdinį.

Tėvas iš tolo pažino grįžtantį sūnų; pasitiko jį ne su priekaištu, bet su meile, ir tarnams paliepė: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 22–24).

Jėzus, pasakodamas šį palyginimą, norėjo jį klausančius žydus įtikinti, kad dangaus Tėvas panašiai laukia kiekvieno nusidėjėlio, kuris apsisprendžia palikti nuodėmės kelią ir grįžti pas Dievą.

Gavėnios metas yra skirtas rimtam savo gyvenimo įvertinimui. Daugiau melsdamiesi, ypač atlikdami Gavėnios rekolekcijas permąstome savo gyvenimą ir bandome gerai susiorientuoti, kas jame buvo gera, o kas taisytina. Net ir skaudžiausiai klydusius turi raminti mintis, kad dangaus Tėvas neatstums nė vieno, kuris ruošiasi keisti savo gyvenimą į gera. Atlikdami velykinę išpažintį, mes, kaip tas paklydėlis sūnus, puolame į dangaus Tėvo glėbį ir tikime, kad viskas bus atleista ir iš naujo galėsime pradėti gyvenimą Jėzaus artumoje. O jei nebuvome vaikai paklydėliai, tuomet dėkokime Dievui už jo vedimą šios žemės keliais.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20) - 4 Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

„Tikras nuolankumas yra didelė Dievo dovana. Kas save pažįsta, tas nieko sau nepriskiria, bet viską paveda Dievo malonei. Jis sako: ‘Tegu man būna pagal Tavo valią, Viešpatie.’“

Apie tikėjimą ir Dievo galybę

„Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi, nes Jis viską gali. Žmogaus protas yra silpnas ir dažnai suabejoja, bet Dievo galybė yra beribė, ir Jis daro tai, kas atrodo neįmanoma.“

Apie Dievo malonę ir išrinkimą

„Viešpatie, Tu esi tas, kuris duodi malonę tiems, kuriuos pasirenki. Be Tavo valios niekas negali nieko gauti. Todėl visi, kas yra Tavo malonėje, turi Tau dėkoti ir priimti tai su džiaugsmu.“

Apie nuolankų klausimą ir Dievo plano laukimą

„Viešpatie, jei nežinau, kaip Tavo valia vyksta, tegu mano širdis būna rami ir klausia Tavęs su nuolankumu. Tu viską atskleidi laiku, ir man tereikia laukti Tavo žodžio.“

The post Apreiškimo iškilmės meditacija iš Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“ appeared first on LAIKMETIS.

The post Kunigai V. Poškus ir A. Valkauskas. Gavėnia ir dvasinė laisvė. Kam reikalinga disciplina? appeared first on LAIKMETIS.

X svetainėje paskelbtame vaizdo įraše kardinolas komentavo, kad per praėjusią Švento Patriko dieną, kovo 17-ąją, po Mišių su juo pasikalbėti sustojusi moteris pasakojo, kad nors ji nėra katalikė, myli Bažnyčią ir mėgsta dalyvauti Mišiose, tačiau nesupranta, kokias įvairias pozas žmonės atlieka. Tada kardinolas nusprendė jas paaiškinti savo žiūrovams, pradėdamas nuo atsiklaupimo.

„Štai pirmoji laikysena, kurią mes, katalikai, visada darome. Kai ateiname į bažnyčią, ieškome tabernakulio, kuriame ilsisi tikrasis mūsų Viešpaties buvimas Švenčiausiajame Sakramente, ir atsiklaupiame!“ – aiškino Niujorko arkivyskupas.

„Mes atsiklaupiame ant vieno kelio. Mes nusilenkiame. Kodėl? Tai senovinis garbinimo ženklas, senovinis pagarbos ženklas,“ – tęsė jis.

Kardinolas pabrėžė, kad „išgirdus Jėzaus vardą turi suklupti kiekvienas kelis žemėje ir danguje, kaip mokė šventasis Paulius. Tai ir yra atsiklaupimas – mes tai darome Jėzui, realiai ir gyvai esančiam Švenčiausiajame Sakramente.“

„Bijau, kad ta gražioji suklupimo prieš mūsų Viešpatį Švenčiausiajame Sakramente tradicija gali būti šiek tiek išblėsusi,“ – pažymėjo tas kardinolas. „Negalime leisti, kad taip atsitiktų; tai didis pamaldumo aktas.“

Baigdamas Dolanas priminė, kad „šventasis Tomas Akvinietis sakė: ‘Žinote ką? Šėtonas neturi kelių, nes jis prieš nieką nesuklumpa’. Na, o mes turime. Mes klaupiamės prieš Jėzų, esantį Švenčiausiajame Sakramente.“

Romos mišiolo bendrosios instrukcijos Nr. 274 nurodoma, kad „atsiklaupimas, padarytas sulenkiant dešinįjį kelį iki žemės, reiškia adoraciją, todėl Didįjį Penktadienį jis skirtas Švenčiausiajam Sakramentui, taip pat šventajam kryžiui.“

The post Kardinolas Dolanas paaiškina, kodėl katalikai bažnyčioje klaupiasi appeared first on LAIKMETIS.