Jėzus, pažadėdamas atsiųsti Šventąją Dvasią, vadino ją Tiesos Dvasia, kuri padės ją priėmusiems žmonėms gyventi tiesoje ir laisvėje . „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Žmogaus gyvenime tai esminga, nes tiesa išlaisvina mūsų dvasią. Tai ypač aktualu, kai pasaulio esame veikiami labiau rūpinasi medžiagine gerove, bet ne gyvenimu tiesoje ir meilėje.

Apaštalų darbų knygoje pasakojama apie Jėzaus pažado atsiųsti Šventąją Dvasią išpildymą: „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 1–4).

Šventosios Dvasios atsiuntimas nulėmė tolesnį Jėzaus mokinių gyvenimą. Jie turėjo drąsos skelbti Evangeliją ir tai darė iki savo kankinystės.

Mes, žmonės, esame socialios būtybės, ir mums svarbu šalia savęs turėti draugų, į kuriuos galėtume atsiremti. Dėl to mes visuomet labai branginame gerus draugus, kurie mus supranta ir į kuriuos galime atsiremti. Šventoji Dvasia Jėzaus mokiniams tapo pačiu geriausiu Draugu, Guodėju.

Kur veikia Dievo Dvasia, ten nelieka vietos baimei ar perdėtam susirūpinimui dėl dabarties ar ateities. Tiesos Dvasia padeda suvokti, jog esame Dievo mylimi vaikai ir Dievas niekada mūsų neapleis, jei tik mes leisime jam veikti mūsų gyvenime. Kaip Šventoji Dvasia duodavo drąsos kankiniams pakelti didžiausius išbandymus, taip ji stiprina ir mus. Šventoji Dvasia veda Bažnyčią ir padeda jai atlaikyti pačias didžiausias istorijos audras.

Šventoji Dvasia Jėzaus mokiniams tapo pačiu geriausiu Draugu, Guodėju.

Ką reikia daryti, kad Dievo Dvasia veiktų mūsų gyvenime? Pirmiausia reikia ją įsileisti į savo gyvenimą. Sąmoningas Šventosios Dvasios įsileidimas įvyksta tuomet, kai mes priimame Sutvirtinimo sakramentą. Vyskupas šventąja krizma patepa sutvirtinamojo kaktą ir taria žodžius: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną.“ Net ir tuomet, jei priimdami Sutvirtinimą nebuvome visiškai sąmoningi, Šventoji Dvasia veikia žmogaus gyvenime, kai tik leidžiama jai veikti.

Didžiausia kliūtis, trukdanti Šventajai Dvasiai veikti mūsų gyvenime, esti tuomet, kai gyvename nuodėmėje. Nuodėmė visuomet neša dvasinę mirtį, bet ji Šventosios Dvasios galia per Sutaikinimo sakramentą sunaikinama. Pašalindami iš savo širdies nuodėmę, leidžiame Dievo Dvasiai veikti mūsų gyvenime. Todėl labai svarbu ne vieną kartą per metus, bet kuo dažniau pasinaudoti Sutaikinimo sakramentu, atliekant gerą išpažintį.

Šventąją Dvasią siunčia Jėzus. Todėl labai svarbu su juo palaikyti artimą ryšį. Šį ryšį palaikome melsdamiesi, o ypač švęsdami Mišias ir priimdami Eucharistiją. Todėl, kai priimame Eucharistiją, prašykime Jėzų, kad jis mus apdovanotų pačia didžiausia dovana – Šventąja Dvasia.

Ne tik švęsdami Sekmines, bet dažnai melskimės, kad Šventoji Dvasia veiktų mūsų gyvenime panašiai, kaip ji veikė Jėzaus mokiniuose, saugodama juos nuo klaidų ir stiprindama pačių didžiausių išbandymų metais.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22) - Sekminės appeared first on LAIKMETIS.

Kristaus Žengimo į dangų šventė yra didelio džiaugsmo šventė; taip pat proga pamąstyti apie mūsų gyvenimą – mums yra skirti mylinčio Tėvo namai. Mums yra skirtas Dangus. Prieš savo kančią Vakarienbutyje Jėzus meldėsi: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ (Jn 17, 24). Jėzus iškeliauja pas savo Tėvą, kad tenai po mūsų darbų, vargų, kančių, net klystkelių pasitiktų mus, kaip savo brolius ir seseris.

Koks yra dangus? Apaštalas Paulius rašė Korinto krikščionims: „Skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).

Apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje pasakoja apie savo regėjimą: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę. <...> Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 1.3–4).

Mes, Kristaus sekėjai, einame per gyvenimą su aiškia viltimi, kad mirtimi gyvenimas nepasibaigia, o tik pasikeičia. Šio gyvenimo turime siekti. Apaštalas Paulius labai įsakmiai ragino įtikėjusius Jėzų Kristų: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3, 1–2).

Kristaus Žengimo į dangų šventė yra didelio džiaugsmo šventė.

Turėdami tokią amžinojo gyvenimo perspektyvą, galime išlaikyti ramybę ir džiaugsmą, nepaisydami pasitaikančių išbandymų. Jėzus prieš savo kančią kalbėjo savo mokiniams: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27).

Džiaugsmo dažniausiai neturi savanaudžiai, kurie mąsto ir rūpinasi tik savimi, kaip patenkinti visus savo norus. Tokioje žmogaus širdyje negali būti tikro džiaugsmo, o tik liūdesys. Dangaus Tėvas apdovanoja džiaugsmu visus, kurie ištikimai eina jo rodomu keliu. Jeigu mes daugiau mąstytume, kaip padėti kitiems, tada mes būtume kupini didelio džiaugsmo. Šito džiaugsmo Viešpatyje ir linkiu jums.

Prieš žengdamas į dangų, Jėzus paliko mokiniams įpareigojimą: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 18–20).

Dangun Žengimo šventėje dėkokime Dievui už Jėzaus parodytą mums kelią į dangų. Dėkokime už jo kančią ir mirtį mūsų nuodėmėms atpirkti, už Atgailos ir Eucharistijos sakramentus, per kuriuos tikėjimu vienijamės su Dievu. Draugystėje su juo gyvensime per visus amžių amžius.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Laimindamas... pakilo į dangų“ (Lk 24, 51) - Žengimo į dangų iškilmė appeared first on LAIKMETIS.

Mozės įstatymo šalininkai siekė, kad Jėzaus išpažinėjai priimtų visą šį įstatymą ir žydų papročius. Jie norėjo, kad krikščionybė liktų paprasčiausia žydų sekta. Kilus nesutarimams bei ginčams buvo nutarta pasiųsti pasiuntinius į Jeruzalę pas apaštalus, kad būtų išsiaiškinta, kuriuos papročius reikia priimti, o kuriuos atmesti. Apaštalai atsakė: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų“ (Apd 15, 28–29).

Bažnyčioje visais amžiais netrūko klaidatikių, kurie siekė savaip aiškinti Evangeliją ir tą aiškinimą įpiršti kaip Jėzaus mokslą. Visais atvejais galutinį žodį pasakydavo apaštalų įpėdiniai, apsaugodami autentišką Jėzaus mokymą. Visuomet išsipildydavo Jėzaus pasakyti žodžiai apaštalui Petrui: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16,18–19).

Bažnyčioje visais amžiais netrūko klaidatikių, kurie siekė savaip aiškinti Evangeliją ir tą aiškinimą įpiršti kaip Jėzaus mokslą.

Apaštalo Petro įpėdiniai vedė Bažnyčią pačiais audringiausiais laikotarpiais ir padėjo jai nenukrypti nuo Kristaus mokymo. Pastaraisiais metais džiaugėmės popiežiaus Pranciškaus mokymu ir veikla, o dabar meldžiamės, kad Šventoji Dvasia galingai veiktų per naujai išrinktąjį šv. Petro įpėdinį popiežių Leoną XIV.

Šį šeštąjį Velykų sekmadienį Mišiose girdime Evangelijos skaitinį, ką Jėzus kalbėjo savo mokiniams Paskutinės vakarienės kambaryje. Apaštalas Jonas išsamiai pateikia Viešpaties žodžius. Jėzus primygtinai prašė, kad apaštalai, suprantama, ir visi, kurie priims Evangeliją, ištikimai laikytųsi jo žodžių. Ši ištikimybė ir bus tikroji meilė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

Paskutinės vakarienės kambaryje Jėzus matė savo mokinius nuliūdusius dėl būsimojo išsiskyrimo ir juos drąsino: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. <...> Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! <...> Aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus!“ (Jn 14, 27–28).

Atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus pažadėjo atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Šventoji Dvasia vedė Bažnyčią per dvidešimt amžių; mes tikime, kad ji ir dabar veda Bažnyčią ir saugo ją nuo visokių klaidų bei pavojų.

Mums, Bažnyčios nariams, svarbu leisti, kad Šventoji Dvasia vadovautų mūsų sumanymams bei darbams. Todėl melsdamiesi prašykime, kad Šventoji Dvasia įkvėptų mums pačias reikalingiausias mintis bei pasiryžimus ir drąsintų mus, kai pasaulis tą drąsą kėsinsis iš mūsų atimti. „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27).

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Tenebūgštauja jūsų širdys!“ (Jn 14, 27) - 6 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Kokie brangūs šie Apreiškimo knygos žodžiai. Mes, į Dievą tikintys žmonės, einame per gyvenimą su viltimi, kad pasibaigus mūsų žemiškajai kelionei neišnyksime, bet pradėsime amžinąjį gyvenimą Dievo artumoje. Pradėsime gyvenimą, kuriame nebus liūdesio, kad kažkas suteiks skausmo, nebus nerimo, kad nutiks kažkas, ko nenorime. Visa tai bus praėję. „Pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.“ Šitokia ateities vizija duoda jėgų ištverti dabartinius sunkumus ir nugalėti gundymus blogiui.

Tačiau šį palaimintą gyvenimą turime užsitarnauti, turime jam ruoštis. Esame apdovanoti laisve, ir Dievas neverčia mūsų eiti į jo padangtę, bet tik kviečia. Kviečia žodžiais ir net savo mirtimi ant kryžiaus. Kristaus žodis – jo paskelbtoji Evangelija yra tarsi švyturys audringoje jūroje, rodantis kelią į saugų uostą.

Paskutinės vakarienės kambaryje Jėzus, atsisveikindamas su mokiniais, kalbėjo: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).

Atkreipkime dėmesį, kokia pagal Jėzaus mintį turi būti mūsų meilė: „Kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau.“ Jėzaus meilė žmonėms nuvedė jį iki mirties ant kryžiaus. Mums, tikriausiai, nereikės patirti panašių meilės išbandymų, bet mažesnių bus pilnas gyvenimas.

Esame apdovanoti laisve, ir Dievas neverčia mūsų eiti į jo padangtę, bet tik kviečia.

Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip Paulius pažinęs Jėzų skelbė jį pagonims ir žydams. Savo apaštališkose kelionėse patyrė daug vargo ir net persekiojimų; kartą buvo beveik negyvai užmėtytas akmenimis. Todėl jis turėjo teisę raginti pirmuosius krikščionis bet kokiomis sąlygomis išlaikyti tikėjimą ir meilę: „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo Karalystę“ (Apd 14, 22).

Meilės įsakymo vykdymas yra kelias į laimingą amžinąjį gyvenimą. Protu priimtas Evangelijos žodis yra tik pirmas žingsnis, kurį turime žengti. Tolesni žingsniai – Dievo ir artimo meilė. Jėzus paaiškino, ko reikia, kad Dievo meilė būtų autentiška: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn 14, 21).

Ištikimai eiti meilės keliu remiantis vien savo jėgomis būtų labai sunku. Reikalinga pagalba iš dangaus. Todėl kai meldžiamės, prašykime Dievą ne tik laikinų gėrybių, bet paties svarbiausio – kad bet kokiomis sąlygomis ištvertume meilės kelyje.

Šį penktąjį Velykų sekmadienį pasitikrinkime, kaip sekasi mums eiti meilės keliu. Atsiprašykime Dievą už visas silpnumo valandėles, kai nesugebėjome išlikti jam ištikimi. Maldoje brandinkime apaštalo Pauliaus pasiryžimą per daugelį vargų ištvermingai keliauti į Dievo karalystę, į mums pažadėtą amžinąjį gyvenimą.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5) - 5 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Šis Apaštalų darbų knygos pasakojimas duoda progą pamąstyti, kodėl ne tik apaštalų laikais, bet per visus dvidešimt amžių iki mūsų dienų vieni, išgirdę Dievo žodį, su džiaugsmu jį priima, o kiti ne tik nepriima, bet net ir priešinasi jam. Šitai matome ir dabartiniu metu: į Bažnyčios bendruomenę dažnai ateina žmonės, augę sekuliarioje aplinkoje; brendę katalikiškoje aplinkoje, tampa tikėjimui visiškai abejingi. Kodėl taip nutinka? Atsakymas vienareikšmis: mūsų sprendimams didžiausią poveikį daro mūsų gyvenimo būdas. Todėl teisingai sakoma: „Gyvenk, kaip tiki, o jei ne, pradėsi tikėti, kaip gyveni.“

Apreiškimo knygoje skaitome apaštalo Jono patirtą regėjimą: „Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apr 7, 9). Viliamės, kad ir mes, pasibaigus mūsų žemiškajai kelionei, būsime šioje minioje. Vienas iš šio apreiškimo dalyvių paklausė: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“, ir atsakė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 13–14). Šis atsakymas yra aiški nuoroda, ką turime daryti, kad po žemiškos kelionės ir mes būtume toje palaimintųjų minioje. Pirma, neieškoti lengvo, patogaus gyvenimo kelionės, nes kantriai pakeliami sunkumai yra tiesiausias kelias pas Viešpatį. Antra, visi esame nusidėjėliai ir savo sielos drabužį dažnai supurviname, todėl turime jį išbaltinti Avinėlio krauju, tai yra dažnai pasinaudoti Atgailos sakramentu.

Jeruzalės šventykloje žydai kamantinėjo Jėzų, kad jis pasakytų, ar tikrai esąs žmonių laukiamas Mesijas. Jėzus atsakė palyginimu apie ganytoją ir paskui jį sekančias avis: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jn 10, 27–28). Tačiau tiems, kurie netikėjo Jėzaus žodžiais, jis pasakė: „Jūs netikite, nes jūs – ne manosios avys“ (Jn 10, 26).

Dievo žodis kviečia pasitikrinti, ar tikrai priklausome Jėzaus kaimenei – tikrų jo draugų būriui. Per maža būti pakrikštytam ir formaliai priklausyti Bažnyčios bendruomenei. Būtinas klusnumas Ganytojo balsui. O kad klausytume, reikia žinoti, ko jis iš mūsų nori. Dėl to Šventasis Raštas turi būti parankinė mūsų knyga; ją skaitydami susiorientuojame, ko Dievas iš mūsų nori, ir tuomet galime atsiliepti visu savo gyvenimu.

Viešpatie, padėk mums ištikimai tave sekti, ir kai sieloje saulė šviečia, ir kai vargų debesys tą saulę užstoja.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Manosios avys klauso mano balso“ (Jn 10, 27) - 4 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Papusryčiavus Jėzus tris kartus klausė Petrą: „Ar myli mane?“ (Jn 21, 16). Pakartotinai klausiamas Petras sutriko, nes jam atrodė, kad Jėzus abejoja jo meile ir todėl net kelis kartus klausia, ar jis mylįs savo Mokytoją. Gal tuo metu Petras prisiminė, kaip jis Kajafo kieme triskart išsigynė suimto Jėzaus. Išgirdęs Petro atsakymą: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 21, 17), Jėzus paliepė: „Ganyk mano avis!“ Paliepimas ganyti avis reiškė, kad Jėzus paveda Petrui vadovauti Jėzaus draugų bendruomenei – Bažnyčiai.

„Ar myli mane?“ Tai Jėzaus klausimas kiekvienam iš mūsų, kurie save laikome jo draugais ir sekėjais. Tik neskubėkime, kaip Petras, tuojau atsakyti, kad tikrai mylime Jėzų.

Tikra meilė Jėzui nėra tik graži emocija, bet kur kas daugiau. Ji reikalauja ištikimybės Evangelijai, kai tai daryti yra sunku, kai sekti paskui Jėzų reiškia nešti kryžių. Jėzus šitai yra aiškiai įvardijęs: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 34–35).

Tikra meilė Jėzui nėra tik graži emocija, bet kur kas daugiau.

Apaštalas Petras šitai gerai suvokė. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip Petras buvo atvestas į teismo tarybą ir vyriausiasis kunigas metė jam kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“.(Apd 5, 28). Šį kartą Petras neapgailestaus dėl savo elgesio, bet drąsiai kalbės: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte pakabindami ant medžio“ (Apd 5, 29–30). Už šį Jėzaus liudijimą apaštalai buvo nuplakti, bet „jie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Tradicija skelbia, kad apaštalas Petras 67-ais mūsų eros metais buvo nukryžiuotas buvusiame Nerono cirke.

Pirmaisiais amžiais už savo ištikimybę Jėzui kankiniais mirė daugybė krikščionių. XX amžiuje krikščionys ėjo Gulago keliais per lagerius ir Sibirą. Ačiū Dievui, kad mums nereikia bijoti būti nukryžiuotiems ar atiduotiems sudraskyti žvėrims, bet ir šiandien už ištikimybę Jėzui, už gyvybės ir šeimos gynimą ne kartą užsitarnaujame panieką. Tačiau meilė Jėzui reikalauja visiškos ištikimybės Evangelijai, nepaisant to, ar būtume giriami, ar niekinami.

„Ar myli mane?“ Jei nesu tik tradicinis katalikas, aplankantis bažnyčią per Kalėdas ir Velykas, bet kasdien palaikau su Jėzumi maldos ryšį, jei branginu Mišias, jei saugojuosi nuodėmių, o suklydęs skubu pasinaudoti Atgailos sakramentu, tuomet mano atsakymas bus: taip, myliu tave, Jėzau!

„Ar myli mane?“ Minėdami Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, kiekvienas pabandykime sąžiningai atsakyti į šį jo klausimą. O jei reikėtų, turėkime drąsos pakoreguoti savo gyvenimo kryptį, kad ištikimybė Jėzui būtų visiška ir nors šiek tiek panašesnė į apaštalo Petro ištikimybę savo Mokytojui.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Ar myli mane?“ (Jn 21, 16) - 3 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Jėzaus nukryžiavimo išgąsdinti mokiniai užsirakinę duris aptarinėjo tragiškus paskutinių dienų įvykius. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kokia slogi nuotaika slėgė jų širdis ir ką jie šįkart aptarinėjo, suvokę, jog su jų Mokytojo mirtimi sudužo visos jų viltys. Tuščias kapas, kurį Petras matė šios dienos rytą, dar neteikė tikrumo, kad Jėzus tikrai prisikėlė. Mokiniai pilni baimės. Ir staiga jų tarpe pasirodo Jėzus, linki ramybės, rodo savo žaizdas ir siunčia į pasaulį su misija nešti įtikėjusiems žmonėms Dievo gailestingumą, atleidžiant jų nuodėmes.

Tomas, kuris šio Jėzaus pasirodymo metu nebuvo, negalėjo patikėti draugų pasakojimu ir norėjo asmeniškai įsitikinti, kad Jėzus tikrai prisikėlė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20,25). Jėzus pasirodė antrą kartą, paliepė Tomui paliesti jo žaizdas ir tarė: „Jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20,27). Jėzus nepriekaištavo Tomui dėl jo netikėjimo, nes žinojo, kaip nukryžiavimas sukrėtė mokinių tikėjimą. Jėzus myli savo silpnus mokinius, ir ruošia juos didelei misijai eiti į pasaulį, skelbti mirusį ir prisikėlusį jų Mokytoją ir burti žmones į Jėzaus draugų bendruomenę.

Savo mirtimi ant kryžiaus Jėzus sumokėjo mūsų nuodėmių kainą, ir dabar, kai nuolankiai pasinaudojame Atgailos sakramentu, jos visiškai sunaikinamos

„Apaštalų darbų“ knygoje pasakojama apie šios bendruomenės pirmuosius žingsnius. Apaštalas Petras skelbia nukryžiuotąjį ir prisikėlusį iš mirties Jėzų, gydo ligonius ir išlaisvina piktųjų dvasių varginamus žmones. Pamažu augo įtikėjusiųjų žmonių bendruomenė. Šiandien ši bendruomenė, vadinama Bažnyčia visame pasaulyje priskaičiuoja per milijardą savo narių.

Labai greitai krikščionių bendruomenė susidurs su priešišku pasauliu ir jos nariai bus kruvinai persekiojami. Beveik visi apaštalai, išskyrus Joną, mirs kankiniais už mirtį nugalėjusiojo Jėzaus skelbimą. Apaštalas Jonas bus ištremtas į Patmos salą. Čia Jonui apsireiškęs Jėzus kalbėjo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1,17-18). Šio apreiškimo metu Jonui buvo apreikšta, kad paskutinį žodį tars ne Bažnyčios persekiotojai, bet Dievas: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21,3-4).

Šie Viešpaties apreiškimo žodžiai šiandien drąsina krikščionis, kurie yra persekiojami ir net žudomi, bet jie nemažiau yra reikalingi ir mums, kurie nepatiriame dėl savo tikėjimo prievartos, bet labai dažnai paniekinamai nurašomi, kaip atsilikę nuo modernaus pasaulio. Mums taip pat yra labai reikalingas Jėzaus padrąsinimas: „Nebijok!“.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20,29) - 2 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Jėzaus mirtis ant kryžiaus nepaprastai prislėgė jo mokinius; jiems atrodė, kad palaidotos viltys, kurias jie buvo sudėję į savo Mokytoją.

Evangelistas Jonas pasakoja, kaip ankstų pirmos savaitės rytą prie Jėzaus kapo skubėjo Marija Magdalietė. Skubėjo ne susitikti su Jėzumi, bet atiduoti pagarbą jo kūnui – tinkamai jį paruošti amžinam poilsiui kapo rūsyje. Radusi nuristą akmenį nuo kapo angos, o patį kapą tuščią, Marija Magdalietė apie tai pranešė Jėzaus mokiniams. Atskubėję Petras ir Jonas rado tuščią kapą. Tik dabar Jonas aiškiai suvokė, ką Jėzus buvo kalbėjęs apie savo mirtį ir prisikėlimą: „Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20).

Po prisikėlimo Jėzus dar ne kartą pasirodys savo mokiniams, kad galutinai juos įtikintų, jog mirtis netarė paskutinio žodžio. Apaštalų darbų knygoje skaitome apie Petro liudijimą: „Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, <...> mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių (Apd 10, 39–41).

Kristaus Prisikėlimą turime švęsti ne tik vieną kartą per metus, bet nuolatos, ir mes tai darome švęsdami Mišias – Kristaus kančios ir prisikėlimo paminėjimą bei sudabartinimą. Kiekvieną kartą, kai švenčiame Mišias, ne tik prisimename Jėzaus prisikėlimą, bet realiai dalyvaujame jo mirties ir prisikėlimo slėpinyje.

Jėzaus prisikėlimą švenčiame kiekvieną kartą, kai pasinaudojame Sutaikinimo sakramentu. Dievas atleidžia apgailimas mūsų nuodėmes, nes už jas sumokėta Kristaus mirties kaina, o jo prisikėlimas skelbia ir apie mūsų būsimąjį prisikėlimą gyvenimui Dievo šviesoje.

Jėzaus prisikėlimas yra pamatinė mūsų tikėjimo tiesa. Pirmieji ją išgirdo žmonės Sekminių dieną subėgę prie namo, kur apaštalai buvo apdovanoti Šventosios Dvasios dovanomis. Anuomet Petras visų vardu kalbėjo: „Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2, 32).

Panašiai apie Jėzaus prisikėlimą skelbė apaštalas Paulius, buvęs krikščionių persekiotojas, o po susitikimo su Prisikėlusiuoju Jėzumi tapęs uoliausiu apaštalu: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse“ (1 Kor 15, 17).

Kristus prisikėlė, prisikelsime ir mes. Ši tikėjimo tiesa ypač svarbi, kai patiriame įvairių sunkumų, fizinę ar moralinę kančią. Todėl giliai tikintis krikščionis negali stokoti optimizmo; jis žino, kad kančia yra laikina; amžinas yra tik prisikėlimas su Jėzumi.

Švęsdami Jėzaus prisikėlimą, pasitikrinkime, koks yra mūsų tikėjimo būsimuoju prisikėlimu gylis, kiek jis nulemia mūsų dabartinio gyvenimo kokybę.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 11) - Šv. Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Šie metai viso pasaulio krikščionims ypatingi ir dėl sutampančios Velykų šventimo datos balandžio 20-ąją. Ir Vakarų, ir Rytų krikščioniškosios tradicijos švęs Velykas tą pačią dieną. Velykų data nustatoma pagal istoriškai nusistovėjusį kalendoriaus ir astronominį principą. Katalikų Velykos, kaip ir daugumos protestantų, švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmosios mėnulio pilnaties, kuri įvyksta po pavasario lygiadienio kovo 21-ąją. Ši data skaičiuojama pagal Grigaliaus kalendorių, naudojamą Vakarų pasaulyje.

Stačiatikiai, arba ortodoksai, laikosi Julijaus kalendoriaus, kuris šiuo metu atsilieka nuo Grigaliaus kalendoriaus apie 13 dienų. Tačiau šiemet pavasario lygiadienis ir pilnatis sutampa taip, kad pagal abu kalendorius tas pats sekmadienis tampa Velykomis. Be to, ortodoksai neleidžia Velykų švęsti anksčiau nei žydų Paschos (žydų Velykų, išsilaisvinimo iš Egipto vergijos šventės), todėl jų data dažnai nukeliauja toliau į pavasarį. Įdomu, kad šiemet iš esmės sutampa ne tik krikščionių Velykos, bet ir žydų Pascha, o taip būna gana retai. Tiesa, vienybė čia yra ne tik datose. Paskutinė vakarienė, kurią Kristus valgė su mokiniais, buvo žydų Velykų šventės kontekste. Šie sutapimai – gražus Viešpaties ženklas susiskaldžiusiam dabarties pasauliui, primenantis tikinčiųjų vienybės svarbą.

Dievo ir žmogaus vienybė, apreikšta Velykose, nėra tik dvasinis ar teologinis faktas.

Kitas brangus vienybės ženklas šiais metais yra viso pasaulio krikščionims brangaus Nikėjos Susirinkimo 1700 metų minėjimas. Tai pirmasis Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas. 325 metais, sušauktas imperatoriaus Konstantino, jis vyko Nikėjoje (dabartinėje Turkijoje, netoli Stambulo). Susirinkime buvo suformuluotas pagrindinis krikščioniškojo tikėjimo tekstas – Tikėjimo išpažinimas, iki šiol naudojamas katalikų, ortodoksų ir kai kurių protestantų liturgijose. Nikėjos Susirinkime buvo aiškiai pasakyta, jog Kristus yra „vienesmis su Tėvu", t. y. dieviškas, lygiai kaip ir Tėvas. Susirinkimas taip pat nustatė principus, kaip skaičiuoti anksčiau minėtą Velykų datą. Tai buvo pirmasis kartas, kai visa krikščionių bendruomenė vieningai susėdo spręsti tikėjimo klausimų. Nikėjos Susirinkimo 1700 metų jubiliejus turėtų būti švenčiamas kaip vienybės, bendro tikėjimo ir krikščionybės „konstitucijos" gimtadienis.

Ir vis dėlto, nežiūrint, kokiais sutapimais ar ženklais šie metai yra pažymėti, nuostabiausią vienybės ženklą skelbia pačios Velykos. Tai Dievo vienybės su žmogumi triumfas. Dievas tampa žmogumi Jėzuje Kristuje, susivienija su žmogaus prigimtimi, tampa vienas iš mūsų. Jis dalijasi mūsų džiaugsmais, skausmais, kančia ir net mirtimi – tai vienybės su žmogumi ženklas iki galo. Kristaus prisikėlimas nėra tik stebuklas – tai pirmasis vaisius to, kas laukia mūsų. Žmogus skirtas Dangui, prisikėlimui ir amžinajam gyvenimui. 

Dievo ir žmogaus vienybė, apreikšta Velykose, nėra tik dvasinis ar teologinis faktas. Ji kviečia mus veikti pasaulyje, gyventi ta vienybe, ypač ten, kur jos labiausiai trūksta, – karuose, neapykantoje, susiskaldyme. Kristus nesunaikino priešų jėga, bet nugalėjo blogį meile, mirtį – prisikėlimu. Tai kviečia mus net ir kančioje tikėti, kad paskutinį žodį taria ne jėga, o meilė, ne mirtis, o gyvybė. Tokia viltis nėra naivi – tai pasipriešinimas blogiui Kristaus būdu, per teisingumą, atjautą, susitaikymą. Tad negalima mylėti Kristaus nemylint to, kuris kenčia Ukrainoje, Šventojoje Žemėje, kuris kenčia dėl smurto, neteisybės ar prievartos. Todėl žmogus kviečiamas vienytis su savo Kūrėju įveikiant pasaulio blogį meilės galia. 

Jei Dievas susivienijo su žmogumi, tai ir mes turime siekti vienybės vieni su kitais. Krikščionio pašaukimas – būti taikos kūrėju, tiltų statytoju. Tikroji Velykų šventė tęsiasi tada, kai mes patys tampame Prisikėlimo ženklu kitiems: per gailestingumą, atleidimą, pagalbą vargstantiems, auką, drąsą kalbėti tiesą.

Vykstantis karas Ukrainoje, nerimas ir baimė dėl ateities – tai tarsi Didžiojo šeštadienio tylos ir nežinios akimirka. Tačiau krikščionis tiki, jog kapas nėra pabaiga, net jei šiuo metu atrodo kitaip. Todėl mūsų viltis – ne iliuzija, bet tikėjimas į Dievą, kuris moka mirtį perkeisti į gyvenimą. Prisikėlęs Kristus moko mus būti ne žiūrovais, bet tikrais Jo prisikėlimo liudytojais: ten, kur griaunama, – statyti, kur nekenčiama – atleisti, kur kyla karas – sėti taiką! Tegul Kristaus Prisikėlimo šviesa prasiskverbia pro šio pasaulio tamsą ir padaro mus drąsiais žmonijos vienybės bendradarbiais! Su Šventomis Velykomis!

The post Kauno arkivyskupas K. Kėvalas: Prisikėlęs Kristus moko mus būti ne žiūrovais, bet tikrais Jo prisikėlimo liudytojais appeared first on LAIKMETIS.

Prieš Velykas Kristaus kančios istorija Mišiose yra skaitoma net du kartus – šį Verbų sekmadienį ir Didįjį penktadienį. Bažnyčios liturgija mūsų dėmesį pakartotinai kreipia į tai, kas Jėzaus žemiškajame gyvenime buvo svarbiausia – tai jo kančia ir mirtis ant kryžiaus už mūsų nuodėmes. Čia išsipildys Vakarienbutyje pasakyti Jėzaus žodžiai savo mokiniams: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Kryžius buvo skirtas Jėzaus pažeminimui ir kančiai, bet Dievo meilė pavertė jį vėliava, po kuria amžių amžiais žygiavo ir žygiuos nesuskaitoma daugybė tikinčiųjų. Išsipildys, ką Jėzus kalbėjo prieš savo kančią: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“(Jn 12, 32). Kristaus kryžius ragina kiekvieną iš mūsų sąžiningai atsakyti: ar esu visiškai patrauktas Jėzaus meilės? Kas nulemia mano kasdienius pasirinkimus: Jėzaus meilė ar savimeilės diktuojami išskaičiavimai?

Kristaus kančios istorijoje pro mūsų akis praslenka daug žmonių, tame tarpe ir labai gerų, kurie skirtingai išgyvena Jėzaus kančios pamoką.

Kryžius buvo skirtas Jėzaus pažeminimui ir kančiai, bet Dievo meilė pavertė jį vėliava, po kuria amžių amžiais žygiavo ir žygiuos nesuskaitoma daugybė tikinčiųjų.

Apaštalas Petras prieš Jėzaus kančią net prisiekinėjo, kad niekuomet neišsiginsiąs savo Mokytojo, tačiau, susidūręs su Jėzaus kančia, išsigando ir net tris kartus jo išsigynė. Petro nematysime po Jėzaus kryžiumi.

Žmonių, tik ką šaukusių „Osana!“, kryžiaus papėdėje taip pat nesimato. Jiems nereikia kenčiančio ir už juos mirštančio Mesijo, jiems reikia tik „duonos ir žaidimų“.

Tačiau po Jėzaus kryžiumi stovi būrelis moterų, apaštalas Jonas ir Jėzaus Motina Marija. Stovi tie, kurie tikrai mylėjo Jėzų ir kurių neišgąsdino net jo nukryžiavimas. Tikra meilė yra stipresnė net už mirtį.

Mūsų žmogiškoji prigimtis norėtų švęsti tik Velykas – Jėzaus prisikėlimą ir pergalę prieš blogį, todėl mes dažnai bėgame nuo kryžiaus, nesusimąstydami, kokiu keliu į pergalę ėjo Jėzus.

Jei žmogus neturi tikėjimo ir mąsto, kad jo gyvenimas baigsis su jo mirtimi, tuomet kančia ir bet kokie gyvenimo sunkumai visuomet jam bus tik blogis, kurio jis bet kokia kaina stengsis atsikratyti. Todėl nesistebėkime, kad šie žmonės daro viską, kad išvengtų bet kokių sunkumų. Tik dėl šios priežasties išgyvename demografinę krizę – jau esame išmirštanti tauta.

Gilus, sąmoningas tikėjimas duoda žmogui moralinių jėgų ramiai priimti bet kokį kryžių ir su Dievo pagalba jį nešti. Tikėjimas palaikė mūsų pokario partizanus, stiprino mūsų brolius ir seseris, ėjusius lagerių ir Sibiro tremties keliais. Tikėjimas ir šiandien daugeliui yra stipriausia atrama pasitinkant visus dabarties iššūkius.

Šiandien apmąstydami Jėzaus kančios kelią, vedusį į Prisikėlimą, pasitikrinkime, kiek esame nuoseklūs Jėzaus sekėjai. Ar turime drąsos, sekdami paskui savo Mokytoją, nešti ir savo kryžius bei kryželius?

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Osana Dovydo Sūnui“ (Mt 21, 9) - Kristaus Kančios (Verbų) sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.