Mozės įstatymo šalininkai siekė, kad Jėzaus išpažinėjai priimtų visą šį įstatymą ir žydų papročius. Jie norėjo, kad krikščionybė liktų paprasčiausia žydų sekta. Kilus nesutarimams bei ginčams buvo nutarta pasiųsti pasiuntinius į Jeruzalę pas apaštalus, kad būtų išsiaiškinta, kuriuos papročius reikia priimti, o kuriuos atmesti. Apaštalai atsakė: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų“ (Apd 15, 28–29).

Bažnyčioje visais amžiais netrūko klaidatikių, kurie siekė savaip aiškinti Evangeliją ir tą aiškinimą įpiršti kaip Jėzaus mokslą. Visais atvejais galutinį žodį pasakydavo apaštalų įpėdiniai, apsaugodami autentišką Jėzaus mokymą. Visuomet išsipildydavo Jėzaus pasakyti žodžiai apaštalui Petrui: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16,18–19).

Bažnyčioje visais amžiais netrūko klaidatikių, kurie siekė savaip aiškinti Evangeliją ir tą aiškinimą įpiršti kaip Jėzaus mokslą.

Apaštalo Petro įpėdiniai vedė Bažnyčią pačiais audringiausiais laikotarpiais ir padėjo jai nenukrypti nuo Kristaus mokymo. Pastaraisiais metais džiaugėmės popiežiaus Pranciškaus mokymu ir veikla, o dabar meldžiamės, kad Šventoji Dvasia galingai veiktų per naujai išrinktąjį šv. Petro įpėdinį popiežių Leoną XIV.

Šį šeštąjį Velykų sekmadienį Mišiose girdime Evangelijos skaitinį, ką Jėzus kalbėjo savo mokiniams Paskutinės vakarienės kambaryje. Apaštalas Jonas išsamiai pateikia Viešpaties žodžius. Jėzus primygtinai prašė, kad apaštalai, suprantama, ir visi, kurie priims Evangeliją, ištikimai laikytųsi jo žodžių. Ši ištikimybė ir bus tikroji meilė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

Paskutinės vakarienės kambaryje Jėzus matė savo mokinius nuliūdusius dėl būsimojo išsiskyrimo ir juos drąsino: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. <...> Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! <...> Aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus!“ (Jn 14, 27–28).

Atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus pažadėjo atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Šventoji Dvasia vedė Bažnyčią per dvidešimt amžių; mes tikime, kad ji ir dabar veda Bažnyčią ir saugo ją nuo visokių klaidų bei pavojų.

Mums, Bažnyčios nariams, svarbu leisti, kad Šventoji Dvasia vadovautų mūsų sumanymams bei darbams. Todėl melsdamiesi prašykime, kad Šventoji Dvasia įkvėptų mums pačias reikalingiausias mintis bei pasiryžimus ir drąsintų mus, kai pasaulis tą drąsą kėsinsis iš mūsų atimti. „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27).

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Tenebūgštauja jūsų širdys!“ (Jn 14, 27) - 6 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Kokie brangūs šie Apreiškimo knygos žodžiai. Mes, į Dievą tikintys žmonės, einame per gyvenimą su viltimi, kad pasibaigus mūsų žemiškajai kelionei neišnyksime, bet pradėsime amžinąjį gyvenimą Dievo artumoje. Pradėsime gyvenimą, kuriame nebus liūdesio, kad kažkas suteiks skausmo, nebus nerimo, kad nutiks kažkas, ko nenorime. Visa tai bus praėję. „Pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.“ Šitokia ateities vizija duoda jėgų ištverti dabartinius sunkumus ir nugalėti gundymus blogiui.

Tačiau šį palaimintą gyvenimą turime užsitarnauti, turime jam ruoštis. Esame apdovanoti laisve, ir Dievas neverčia mūsų eiti į jo padangtę, bet tik kviečia. Kviečia žodžiais ir net savo mirtimi ant kryžiaus. Kristaus žodis – jo paskelbtoji Evangelija yra tarsi švyturys audringoje jūroje, rodantis kelią į saugų uostą.

Paskutinės vakarienės kambaryje Jėzus, atsisveikindamas su mokiniais, kalbėjo: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).

Atkreipkime dėmesį, kokia pagal Jėzaus mintį turi būti mūsų meilė: „Kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau.“ Jėzaus meilė žmonėms nuvedė jį iki mirties ant kryžiaus. Mums, tikriausiai, nereikės patirti panašių meilės išbandymų, bet mažesnių bus pilnas gyvenimas.

Esame apdovanoti laisve, ir Dievas neverčia mūsų eiti į jo padangtę, bet tik kviečia.

Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip Paulius pažinęs Jėzų skelbė jį pagonims ir žydams. Savo apaštališkose kelionėse patyrė daug vargo ir net persekiojimų; kartą buvo beveik negyvai užmėtytas akmenimis. Todėl jis turėjo teisę raginti pirmuosius krikščionis bet kokiomis sąlygomis išlaikyti tikėjimą ir meilę: „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo Karalystę“ (Apd 14, 22).

Meilės įsakymo vykdymas yra kelias į laimingą amžinąjį gyvenimą. Protu priimtas Evangelijos žodis yra tik pirmas žingsnis, kurį turime žengti. Tolesni žingsniai – Dievo ir artimo meilė. Jėzus paaiškino, ko reikia, kad Dievo meilė būtų autentiška: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn 14, 21).

Ištikimai eiti meilės keliu remiantis vien savo jėgomis būtų labai sunku. Reikalinga pagalba iš dangaus. Todėl kai meldžiamės, prašykime Dievą ne tik laikinų gėrybių, bet paties svarbiausio – kad bet kokiomis sąlygomis ištvertume meilės kelyje.

Šį penktąjį Velykų sekmadienį pasitikrinkime, kaip sekasi mums eiti meilės keliu. Atsiprašykime Dievą už visas silpnumo valandėles, kai nesugebėjome išlikti jam ištikimi. Maldoje brandinkime apaštalo Pauliaus pasiryžimą per daugelį vargų ištvermingai keliauti į Dievo karalystę, į mums pažadėtą amžinąjį gyvenimą.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5) - 5 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Šis Apaštalų darbų knygos pasakojimas duoda progą pamąstyti, kodėl ne tik apaštalų laikais, bet per visus dvidešimt amžių iki mūsų dienų vieni, išgirdę Dievo žodį, su džiaugsmu jį priima, o kiti ne tik nepriima, bet net ir priešinasi jam. Šitai matome ir dabartiniu metu: į Bažnyčios bendruomenę dažnai ateina žmonės, augę sekuliarioje aplinkoje; brendę katalikiškoje aplinkoje, tampa tikėjimui visiškai abejingi. Kodėl taip nutinka? Atsakymas vienareikšmis: mūsų sprendimams didžiausią poveikį daro mūsų gyvenimo būdas. Todėl teisingai sakoma: „Gyvenk, kaip tiki, o jei ne, pradėsi tikėti, kaip gyveni.“

Apreiškimo knygoje skaitome apaštalo Jono patirtą regėjimą: „Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apr 7, 9). Viliamės, kad ir mes, pasibaigus mūsų žemiškajai kelionei, būsime šioje minioje. Vienas iš šio apreiškimo dalyvių paklausė: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“, ir atsakė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 13–14). Šis atsakymas yra aiški nuoroda, ką turime daryti, kad po žemiškos kelionės ir mes būtume toje palaimintųjų minioje. Pirma, neieškoti lengvo, patogaus gyvenimo kelionės, nes kantriai pakeliami sunkumai yra tiesiausias kelias pas Viešpatį. Antra, visi esame nusidėjėliai ir savo sielos drabužį dažnai supurviname, todėl turime jį išbaltinti Avinėlio krauju, tai yra dažnai pasinaudoti Atgailos sakramentu.

Jeruzalės šventykloje žydai kamantinėjo Jėzų, kad jis pasakytų, ar tikrai esąs žmonių laukiamas Mesijas. Jėzus atsakė palyginimu apie ganytoją ir paskui jį sekančias avis: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jn 10, 27–28). Tačiau tiems, kurie netikėjo Jėzaus žodžiais, jis pasakė: „Jūs netikite, nes jūs – ne manosios avys“ (Jn 10, 26).

Dievo žodis kviečia pasitikrinti, ar tikrai priklausome Jėzaus kaimenei – tikrų jo draugų būriui. Per maža būti pakrikštytam ir formaliai priklausyti Bažnyčios bendruomenei. Būtinas klusnumas Ganytojo balsui. O kad klausytume, reikia žinoti, ko jis iš mūsų nori. Dėl to Šventasis Raštas turi būti parankinė mūsų knyga; ją skaitydami susiorientuojame, ko Dievas iš mūsų nori, ir tuomet galime atsiliepti visu savo gyvenimu.

Viešpatie, padėk mums ištikimai tave sekti, ir kai sieloje saulė šviečia, ir kai vargų debesys tą saulę užstoja.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Manosios avys klauso mano balso“ (Jn 10, 27) - 4 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Papusryčiavus Jėzus tris kartus klausė Petrą: „Ar myli mane?“ (Jn 21, 16). Pakartotinai klausiamas Petras sutriko, nes jam atrodė, kad Jėzus abejoja jo meile ir todėl net kelis kartus klausia, ar jis mylįs savo Mokytoją. Gal tuo metu Petras prisiminė, kaip jis Kajafo kieme triskart išsigynė suimto Jėzaus. Išgirdęs Petro atsakymą: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 21, 17), Jėzus paliepė: „Ganyk mano avis!“ Paliepimas ganyti avis reiškė, kad Jėzus paveda Petrui vadovauti Jėzaus draugų bendruomenei – Bažnyčiai.

„Ar myli mane?“ Tai Jėzaus klausimas kiekvienam iš mūsų, kurie save laikome jo draugais ir sekėjais. Tik neskubėkime, kaip Petras, tuojau atsakyti, kad tikrai mylime Jėzų.

Tikra meilė Jėzui nėra tik graži emocija, bet kur kas daugiau. Ji reikalauja ištikimybės Evangelijai, kai tai daryti yra sunku, kai sekti paskui Jėzų reiškia nešti kryžių. Jėzus šitai yra aiškiai įvardijęs: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 34–35).

Tikra meilė Jėzui nėra tik graži emocija, bet kur kas daugiau.

Apaštalas Petras šitai gerai suvokė. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip Petras buvo atvestas į teismo tarybą ir vyriausiasis kunigas metė jam kaltinimą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“.(Apd 5, 28). Šį kartą Petras neapgailestaus dėl savo elgesio, bet drąsiai kalbės: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte pakabindami ant medžio“ (Apd 5, 29–30). Už šį Jėzaus liudijimą apaštalai buvo nuplakti, bet „jie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Tradicija skelbia, kad apaštalas Petras 67-ais mūsų eros metais buvo nukryžiuotas buvusiame Nerono cirke.

Pirmaisiais amžiais už savo ištikimybę Jėzui kankiniais mirė daugybė krikščionių. XX amžiuje krikščionys ėjo Gulago keliais per lagerius ir Sibirą. Ačiū Dievui, kad mums nereikia bijoti būti nukryžiuotiems ar atiduotiems sudraskyti žvėrims, bet ir šiandien už ištikimybę Jėzui, už gyvybės ir šeimos gynimą ne kartą užsitarnaujame panieką. Tačiau meilė Jėzui reikalauja visiškos ištikimybės Evangelijai, nepaisant to, ar būtume giriami, ar niekinami.

„Ar myli mane?“ Jei nesu tik tradicinis katalikas, aplankantis bažnyčią per Kalėdas ir Velykas, bet kasdien palaikau su Jėzumi maldos ryšį, jei branginu Mišias, jei saugojuosi nuodėmių, o suklydęs skubu pasinaudoti Atgailos sakramentu, tuomet mano atsakymas bus: taip, myliu tave, Jėzau!

„Ar myli mane?“ Minėdami Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, kiekvienas pabandykime sąžiningai atsakyti į šį jo klausimą. O jei reikėtų, turėkime drąsos pakoreguoti savo gyvenimo kryptį, kad ištikimybė Jėzui būtų visiška ir nors šiek tiek panašesnė į apaštalo Petro ištikimybę savo Mokytojui.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Ar myli mane?“ (Jn 21, 16) - 3 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Jėzaus nukryžiavimo išgąsdinti mokiniai užsirakinę duris aptarinėjo tragiškus paskutinių dienų įvykius. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kokia slogi nuotaika slėgė jų širdis ir ką jie šįkart aptarinėjo, suvokę, jog su jų Mokytojo mirtimi sudužo visos jų viltys. Tuščias kapas, kurį Petras matė šios dienos rytą, dar neteikė tikrumo, kad Jėzus tikrai prisikėlė. Mokiniai pilni baimės. Ir staiga jų tarpe pasirodo Jėzus, linki ramybės, rodo savo žaizdas ir siunčia į pasaulį su misija nešti įtikėjusiems žmonėms Dievo gailestingumą, atleidžiant jų nuodėmes.

Tomas, kuris šio Jėzaus pasirodymo metu nebuvo, negalėjo patikėti draugų pasakojimu ir norėjo asmeniškai įsitikinti, kad Jėzus tikrai prisikėlė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20,25). Jėzus pasirodė antrą kartą, paliepė Tomui paliesti jo žaizdas ir tarė: „Jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20,27). Jėzus nepriekaištavo Tomui dėl jo netikėjimo, nes žinojo, kaip nukryžiavimas sukrėtė mokinių tikėjimą. Jėzus myli savo silpnus mokinius, ir ruošia juos didelei misijai eiti į pasaulį, skelbti mirusį ir prisikėlusį jų Mokytoją ir burti žmones į Jėzaus draugų bendruomenę.

Savo mirtimi ant kryžiaus Jėzus sumokėjo mūsų nuodėmių kainą, ir dabar, kai nuolankiai pasinaudojame Atgailos sakramentu, jos visiškai sunaikinamos

„Apaštalų darbų“ knygoje pasakojama apie šios bendruomenės pirmuosius žingsnius. Apaštalas Petras skelbia nukryžiuotąjį ir prisikėlusį iš mirties Jėzų, gydo ligonius ir išlaisvina piktųjų dvasių varginamus žmones. Pamažu augo įtikėjusiųjų žmonių bendruomenė. Šiandien ši bendruomenė, vadinama Bažnyčia visame pasaulyje priskaičiuoja per milijardą savo narių.

Labai greitai krikščionių bendruomenė susidurs su priešišku pasauliu ir jos nariai bus kruvinai persekiojami. Beveik visi apaštalai, išskyrus Joną, mirs kankiniais už mirtį nugalėjusiojo Jėzaus skelbimą. Apaštalas Jonas bus ištremtas į Patmos salą. Čia Jonui apsireiškęs Jėzus kalbėjo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1,17-18). Šio apreiškimo metu Jonui buvo apreikšta, kad paskutinį žodį tars ne Bažnyčios persekiotojai, bet Dievas: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21,3-4).

Šie Viešpaties apreiškimo žodžiai šiandien drąsina krikščionis, kurie yra persekiojami ir net žudomi, bet jie nemažiau yra reikalingi ir mums, kurie nepatiriame dėl savo tikėjimo prievartos, bet labai dažnai paniekinamai nurašomi, kaip atsilikę nuo modernaus pasaulio. Mums taip pat yra labai reikalingas Jėzaus padrąsinimas: „Nebijok!“.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20,29) - 2 Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Jėzaus mirtis ant kryžiaus nepaprastai prislėgė jo mokinius; jiems atrodė, kad palaidotos viltys, kurias jie buvo sudėję į savo Mokytoją.

Evangelistas Jonas pasakoja, kaip ankstų pirmos savaitės rytą prie Jėzaus kapo skubėjo Marija Magdalietė. Skubėjo ne susitikti su Jėzumi, bet atiduoti pagarbą jo kūnui – tinkamai jį paruošti amžinam poilsiui kapo rūsyje. Radusi nuristą akmenį nuo kapo angos, o patį kapą tuščią, Marija Magdalietė apie tai pranešė Jėzaus mokiniams. Atskubėję Petras ir Jonas rado tuščią kapą. Tik dabar Jonas aiškiai suvokė, ką Jėzus buvo kalbėjęs apie savo mirtį ir prisikėlimą: „Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20).

Po prisikėlimo Jėzus dar ne kartą pasirodys savo mokiniams, kad galutinai juos įtikintų, jog mirtis netarė paskutinio žodžio. Apaštalų darbų knygoje skaitome apie Petro liudijimą: „Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, <...> mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių (Apd 10, 39–41).

Kristaus Prisikėlimą turime švęsti ne tik vieną kartą per metus, bet nuolatos, ir mes tai darome švęsdami Mišias – Kristaus kančios ir prisikėlimo paminėjimą bei sudabartinimą. Kiekvieną kartą, kai švenčiame Mišias, ne tik prisimename Jėzaus prisikėlimą, bet realiai dalyvaujame jo mirties ir prisikėlimo slėpinyje.

Jėzaus prisikėlimą švenčiame kiekvieną kartą, kai pasinaudojame Sutaikinimo sakramentu. Dievas atleidžia apgailimas mūsų nuodėmes, nes už jas sumokėta Kristaus mirties kaina, o jo prisikėlimas skelbia ir apie mūsų būsimąjį prisikėlimą gyvenimui Dievo šviesoje.

Jėzaus prisikėlimas yra pamatinė mūsų tikėjimo tiesa. Pirmieji ją išgirdo žmonės Sekminių dieną subėgę prie namo, kur apaštalai buvo apdovanoti Šventosios Dvasios dovanomis. Anuomet Petras visų vardu kalbėjo: „Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2, 32).

Panašiai apie Jėzaus prisikėlimą skelbė apaštalas Paulius, buvęs krikščionių persekiotojas, o po susitikimo su Prisikėlusiuoju Jėzumi tapęs uoliausiu apaštalu: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse“ (1 Kor 15, 17).

Kristus prisikėlė, prisikelsime ir mes. Ši tikėjimo tiesa ypač svarbi, kai patiriame įvairių sunkumų, fizinę ar moralinę kančią. Todėl giliai tikintis krikščionis negali stokoti optimizmo; jis žino, kad kančia yra laikina; amžinas yra tik prisikėlimas su Jėzumi.

Švęsdami Jėzaus prisikėlimą, pasitikrinkime, koks yra mūsų tikėjimo būsimuoju prisikėlimu gylis, kiek jis nulemia mūsų dabartinio gyvenimo kokybę.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 11) - Šv. Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Šie metai viso pasaulio krikščionims ypatingi ir dėl sutampančios Velykų šventimo datos balandžio 20-ąją. Ir Vakarų, ir Rytų krikščioniškosios tradicijos švęs Velykas tą pačią dieną. Velykų data nustatoma pagal istoriškai nusistovėjusį kalendoriaus ir astronominį principą. Katalikų Velykos, kaip ir daugumos protestantų, švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmosios mėnulio pilnaties, kuri įvyksta po pavasario lygiadienio kovo 21-ąją. Ši data skaičiuojama pagal Grigaliaus kalendorių, naudojamą Vakarų pasaulyje.

Stačiatikiai, arba ortodoksai, laikosi Julijaus kalendoriaus, kuris šiuo metu atsilieka nuo Grigaliaus kalendoriaus apie 13 dienų. Tačiau šiemet pavasario lygiadienis ir pilnatis sutampa taip, kad pagal abu kalendorius tas pats sekmadienis tampa Velykomis. Be to, ortodoksai neleidžia Velykų švęsti anksčiau nei žydų Paschos (žydų Velykų, išsilaisvinimo iš Egipto vergijos šventės), todėl jų data dažnai nukeliauja toliau į pavasarį. Įdomu, kad šiemet iš esmės sutampa ne tik krikščionių Velykos, bet ir žydų Pascha, o taip būna gana retai. Tiesa, vienybė čia yra ne tik datose. Paskutinė vakarienė, kurią Kristus valgė su mokiniais, buvo žydų Velykų šventės kontekste. Šie sutapimai – gražus Viešpaties ženklas susiskaldžiusiam dabarties pasauliui, primenantis tikinčiųjų vienybės svarbą.

Dievo ir žmogaus vienybė, apreikšta Velykose, nėra tik dvasinis ar teologinis faktas.

Kitas brangus vienybės ženklas šiais metais yra viso pasaulio krikščionims brangaus Nikėjos Susirinkimo 1700 metų minėjimas. Tai pirmasis Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas. 325 metais, sušauktas imperatoriaus Konstantino, jis vyko Nikėjoje (dabartinėje Turkijoje, netoli Stambulo). Susirinkime buvo suformuluotas pagrindinis krikščioniškojo tikėjimo tekstas – Tikėjimo išpažinimas, iki šiol naudojamas katalikų, ortodoksų ir kai kurių protestantų liturgijose. Nikėjos Susirinkime buvo aiškiai pasakyta, jog Kristus yra „vienesmis su Tėvu", t. y. dieviškas, lygiai kaip ir Tėvas. Susirinkimas taip pat nustatė principus, kaip skaičiuoti anksčiau minėtą Velykų datą. Tai buvo pirmasis kartas, kai visa krikščionių bendruomenė vieningai susėdo spręsti tikėjimo klausimų. Nikėjos Susirinkimo 1700 metų jubiliejus turėtų būti švenčiamas kaip vienybės, bendro tikėjimo ir krikščionybės „konstitucijos" gimtadienis.

Ir vis dėlto, nežiūrint, kokiais sutapimais ar ženklais šie metai yra pažymėti, nuostabiausią vienybės ženklą skelbia pačios Velykos. Tai Dievo vienybės su žmogumi triumfas. Dievas tampa žmogumi Jėzuje Kristuje, susivienija su žmogaus prigimtimi, tampa vienas iš mūsų. Jis dalijasi mūsų džiaugsmais, skausmais, kančia ir net mirtimi – tai vienybės su žmogumi ženklas iki galo. Kristaus prisikėlimas nėra tik stebuklas – tai pirmasis vaisius to, kas laukia mūsų. Žmogus skirtas Dangui, prisikėlimui ir amžinajam gyvenimui. 

Dievo ir žmogaus vienybė, apreikšta Velykose, nėra tik dvasinis ar teologinis faktas. Ji kviečia mus veikti pasaulyje, gyventi ta vienybe, ypač ten, kur jos labiausiai trūksta, – karuose, neapykantoje, susiskaldyme. Kristus nesunaikino priešų jėga, bet nugalėjo blogį meile, mirtį – prisikėlimu. Tai kviečia mus net ir kančioje tikėti, kad paskutinį žodį taria ne jėga, o meilė, ne mirtis, o gyvybė. Tokia viltis nėra naivi – tai pasipriešinimas blogiui Kristaus būdu, per teisingumą, atjautą, susitaikymą. Tad negalima mylėti Kristaus nemylint to, kuris kenčia Ukrainoje, Šventojoje Žemėje, kuris kenčia dėl smurto, neteisybės ar prievartos. Todėl žmogus kviečiamas vienytis su savo Kūrėju įveikiant pasaulio blogį meilės galia. 

Jei Dievas susivienijo su žmogumi, tai ir mes turime siekti vienybės vieni su kitais. Krikščionio pašaukimas – būti taikos kūrėju, tiltų statytoju. Tikroji Velykų šventė tęsiasi tada, kai mes patys tampame Prisikėlimo ženklu kitiems: per gailestingumą, atleidimą, pagalbą vargstantiems, auką, drąsą kalbėti tiesą.

Vykstantis karas Ukrainoje, nerimas ir baimė dėl ateities – tai tarsi Didžiojo šeštadienio tylos ir nežinios akimirka. Tačiau krikščionis tiki, jog kapas nėra pabaiga, net jei šiuo metu atrodo kitaip. Todėl mūsų viltis – ne iliuzija, bet tikėjimas į Dievą, kuris moka mirtį perkeisti į gyvenimą. Prisikėlęs Kristus moko mus būti ne žiūrovais, bet tikrais Jo prisikėlimo liudytojais: ten, kur griaunama, – statyti, kur nekenčiama – atleisti, kur kyla karas – sėti taiką! Tegul Kristaus Prisikėlimo šviesa prasiskverbia pro šio pasaulio tamsą ir padaro mus drąsiais žmonijos vienybės bendradarbiais! Su Šventomis Velykomis!

The post Kauno arkivyskupas K. Kėvalas: Prisikėlęs Kristus moko mus būti ne žiūrovais, bet tikrais Jo prisikėlimo liudytojais appeared first on LAIKMETIS.

Prieš Velykas Kristaus kančios istorija Mišiose yra skaitoma net du kartus – šį Verbų sekmadienį ir Didįjį penktadienį. Bažnyčios liturgija mūsų dėmesį pakartotinai kreipia į tai, kas Jėzaus žemiškajame gyvenime buvo svarbiausia – tai jo kančia ir mirtis ant kryžiaus už mūsų nuodėmes. Čia išsipildys Vakarienbutyje pasakyti Jėzaus žodžiai savo mokiniams: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Kryžius buvo skirtas Jėzaus pažeminimui ir kančiai, bet Dievo meilė pavertė jį vėliava, po kuria amžių amžiais žygiavo ir žygiuos nesuskaitoma daugybė tikinčiųjų. Išsipildys, ką Jėzus kalbėjo prieš savo kančią: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“(Jn 12, 32). Kristaus kryžius ragina kiekvieną iš mūsų sąžiningai atsakyti: ar esu visiškai patrauktas Jėzaus meilės? Kas nulemia mano kasdienius pasirinkimus: Jėzaus meilė ar savimeilės diktuojami išskaičiavimai?

Kristaus kančios istorijoje pro mūsų akis praslenka daug žmonių, tame tarpe ir labai gerų, kurie skirtingai išgyvena Jėzaus kančios pamoką.

Kryžius buvo skirtas Jėzaus pažeminimui ir kančiai, bet Dievo meilė pavertė jį vėliava, po kuria amžių amžiais žygiavo ir žygiuos nesuskaitoma daugybė tikinčiųjų.

Apaštalas Petras prieš Jėzaus kančią net prisiekinėjo, kad niekuomet neišsiginsiąs savo Mokytojo, tačiau, susidūręs su Jėzaus kančia, išsigando ir net tris kartus jo išsigynė. Petro nematysime po Jėzaus kryžiumi.

Žmonių, tik ką šaukusių „Osana!“, kryžiaus papėdėje taip pat nesimato. Jiems nereikia kenčiančio ir už juos mirštančio Mesijo, jiems reikia tik „duonos ir žaidimų“.

Tačiau po Jėzaus kryžiumi stovi būrelis moterų, apaštalas Jonas ir Jėzaus Motina Marija. Stovi tie, kurie tikrai mylėjo Jėzų ir kurių neišgąsdino net jo nukryžiavimas. Tikra meilė yra stipresnė net už mirtį.

Mūsų žmogiškoji prigimtis norėtų švęsti tik Velykas – Jėzaus prisikėlimą ir pergalę prieš blogį, todėl mes dažnai bėgame nuo kryžiaus, nesusimąstydami, kokiu keliu į pergalę ėjo Jėzus.

Jei žmogus neturi tikėjimo ir mąsto, kad jo gyvenimas baigsis su jo mirtimi, tuomet kančia ir bet kokie gyvenimo sunkumai visuomet jam bus tik blogis, kurio jis bet kokia kaina stengsis atsikratyti. Todėl nesistebėkime, kad šie žmonės daro viską, kad išvengtų bet kokių sunkumų. Tik dėl šios priežasties išgyvename demografinę krizę – jau esame išmirštanti tauta.

Gilus, sąmoningas tikėjimas duoda žmogui moralinių jėgų ramiai priimti bet kokį kryžių ir su Dievo pagalba jį nešti. Tikėjimas palaikė mūsų pokario partizanus, stiprino mūsų brolius ir seseris, ėjusius lagerių ir Sibiro tremties keliais. Tikėjimas ir šiandien daugeliui yra stipriausia atrama pasitinkant visus dabarties iššūkius.

Šiandien apmąstydami Jėzaus kančios kelią, vedusį į Prisikėlimą, pasitikrinkime, kiek esame nuoseklūs Jėzaus sekėjai. Ar turime drąsos, sekdami paskui savo Mokytoją, nešti ir savo kryžius bei kryželius?

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Osana Dovydo Sūnui“ (Mt 21, 9) - Kristaus Kančios (Verbų) sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Fariziejai mąstė, jog jei Jėzus tvirtins, kad nereikia jos užmušti, tuomet bus galima jį apkaltinti nesilaikant Mozės Įstatymo. O jei Jėzus pritars, kad moterį reikia užmėtyti akmenimis, tuomet jis nusikals romėnų teisei, draudžiančiai už panašų nusikaltimą įvykdyti mirties bausmę. Evangelistas pastebi, kad Jėzus nesiskubino fariziejams atsakyti, tik kažką pirštu rašė smėlyje, – manoma, rašė fariziejų nuodėmes. Po kiek laiko tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Fariziejai nesitikėjo tokio atsakymo; jie suprato, kad Jėzus žino apie nuodėmingą jų gyvenimą, ir vienas po kito pasišalino. Kai liko tik Jėzus ir nusidėjėlė moteris, Jėzus jai tarė: „Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11).

Ko mus moko šis Evangelijos pasakojimas? Pirmiausia, nebūti fariziejais, matančiais tik kitų nuodėmes, bet ne savąsias. Gavėnia yra palankus metas sąžiningai pasižvalgyti ne po kitų, bet po savo sąžinės kerteles ir iššluoti visas nuodėmių šiukšles, atliekant velykinę išpažintį.

Antra pamoka – nemėtyti akmenų į tuos asmenis, kurie mums nepatinka, kurie, galbūt, tikrai yra nusidėjėliai. Tie akmenys yra mūsų pikti, klystančius smerkiantys žodžiai. Evangelija moko, kad visuomet reikia ryžtingai atmesti nuodėmę, bet klystančiam bei nusidedančiam žmogui rodyti gailestingumą. Svaidydami akmenis mes nepakeisime klystančio žmogaus, bet, galbūt, dar labiau užkietinsime jį blogyje.

Evangelijos pasakojime matome gyvenimo keliuose pasiklydusią moterį. Ji atstovauja žmonėms, kurie, galbūt, be blogos valios, bet iš savo silpnumo eina klystkeliais ir juose ieško asmeninės laimės. Dievo žodis moko, kad niekuomet nerasime laimės, jei nesilaikysime Viešpaties rodomo kelio. Tas kelias – tai Dekalogo kelias. Jis kartais gali atrodyti pakankamai sunkus, bet tik juo eidami galėsime džiaugtis širdies ramybe ir būti tikrai laimingi.

Gavėnios metu pasitikrinkime, kokiais keliais iki šiolei keliavome ir kiek rūpinomės, kad Dekalogas būtų tarsi švyturys, rodantis mums kelią į dangaus Tėvo namus. Evangelijos pasakojimo centre yra mus mylintis Jėzus. Jis tik tam prisiėmė žmogiškąją prigimtį, tik tam skelbė Gerąją Naujieną, kad mus, žmones, išgelbėtų iš nuodėmių. Jis prisiėmė net mirtį ant kryžiaus, kad mes galėtume pakilti iš savo nuodėmių ir pasiekti amžinąjį gyvenimą Dievo šviesoje.

Per visą savo viešąją veiklą Jėzus buvo supamas ne save teisiaisiais laikančių fariziejų ir Rašto žinovų, bet daugiausia nusidėjėlių. Jėzui dėl to net buvo priekaištaujama. Evangelistas Morkus pasakoja, kaip Jėzus muitininko Levio namuose valgė su muitininkais ir kitais nusidėjėliais. Fariziejai piktinosi ir prikišo Jėzaus mokiniams: „Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 16–17).

Dėkokime Dievui, kad jis mūsų, dažnai klystančių, neatstumia, bet kviečia prie savęs, atleidžia nuodėmes ir žada palaimintą amžinąjį gyvenimą.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11) - 5 Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Tėvo namuose sūnui nieko netrūko. Drauge su vyresniu broliu darbavosi ir viskuo buvo aprūpintas, bet jam vis ateidavo mintis, kad tėvo namuose per sunku: reikia dirbti ir tėvo klausyti. Ar negeriau būtų turėti daugiau laisvės ir mažiau dirbti bei linksmintis su draugais? Vieną dieną sūnus tėvui pasakė, kad jis palieka gimtuosius namus ir laimės ieškos pasaulyje. Tėvas su skausmu išlydėjo sūnų, atidavęs jam priklausančią turto dalį.

Palikęs tėvo namus jaunėlis susirado draugų ir su jais linksmai leido laiką. Tačiau linksmybės baigėsi sulig pasibaigusiais pinigais. Tuomet neliko ir draugų: kam esi reikalingas, jei nieko neturi! Vargo verčiamas jaunas vyras tapo kiaulių prižiūrėtoju ir turėjo tenkintis joms duodamu jovalu.

Ganantis kiaules yra Dievą palikusio ir nuodėmės šalyje gyvenančio žmogaus paveikslas. Pirmą kartą savo gyvenime panašių žmonių sutikau, kai, būdamas jaunas seminaristas, buvau pašauktas į karinę tarnybą. Iki tolei aš nebuvau girdėjęs bjaurių rusiškų keiksmų, juo labiau negirdėjęs pačių bjauriausių pasakojimų apie iškrypusį seksualinį žmonių gyvenimą. Vėliau panašių žmonių sutikdavau etapuose, kai buvau vežamas į Uralo ir Mordovijos lagerius. Vien būti šalia tokių žmonių buvo moralinė kančia.

Didelis vargas ne vieną žmogų priverčia susimąstyti ir iš naujo pasverti savo elgesį.

Jėzaus palyginime pasakojama, kaip jaunėlis išeikvojo iš tėvo gautus pinigus ir atsidūręs kiaulių apsuptyje pradėjo mąstyti, kad tėvo namuose buvo visai neblogai gyventi. Didelis vargas ne vieną žmogų priverčia susimąstyti ir iš naujo pasverti savo elgesį. Pamažu pasiklydęs vyras pradėjo vis dažniau mąstyti apie tėvo namus ir vieną dieną ryžosi palikti kiaules ir grįžti į gimtuosius namus. Širdyje kirbėjo nerimas, ar tėvas priims jį, išeikvojusį gautą turtą ir paniekinusį tėvo namus. Tačiau vargas buvo didesnis už nerimą; vyras nutarė, kad jei tėvas nepriims jo kaip sūnaus, gal priims kaip samdinį.

Tėvas iš tolo pažino grįžtantį sūnų; pasitiko jį ne su priekaištu, bet su meile, ir tarnams paliepė: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 22–24).

Jėzus, pasakodamas šį palyginimą, norėjo jį klausančius žydus įtikinti, kad dangaus Tėvas panašiai laukia kiekvieno nusidėjėlio, kuris apsisprendžia palikti nuodėmės kelią ir grįžti pas Dievą.

Gavėnios metas yra skirtas rimtam savo gyvenimo įvertinimui. Daugiau melsdamiesi, ypač atlikdami Gavėnios rekolekcijas permąstome savo gyvenimą ir bandome gerai susiorientuoti, kas jame buvo gera, o kas taisytina. Net ir skaudžiausiai klydusius turi raminti mintis, kad dangaus Tėvas neatstums nė vieno, kuris ruošiasi keisti savo gyvenimą į gera. Atlikdami velykinę išpažintį, mes, kaip tas paklydėlis sūnus, puolame į dangaus Tėvo glėbį ir tikime, kad viskas bus atleista ir iš naujo galėsime pradėti gyvenimą Jėzaus artumoje. O jei nebuvome vaikai paklydėliai, tuomet dėkokime Dievui už jo vedimą šios žemės keliais.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20) - 4 Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.