Mūsų mylimo popiežiaus Pranciškaus parinkta tema šiai Pasaulinei maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienai – „Taikos ir vilties sėklos“. Minime 10-ąsias šios Pasaulinės dienos įsteigimo metines, sutampančias su enciklikos Laudato si’ paskelbimu ir drauge švenčiame Jubiliejų kaip vilties piligrimai. Būtent šis kontekstas atskleidžia visą parinktos temos prasmę.

Mokydamas apie Dievo karalystę, Jėzus dažnai pasitelkdavo sėklos vaizdinį, o artėjant kančiai jis pritaiko jį sau, lygindamas save su kviečio grūdu, kuris turi mirti, kad duotų vaisių (plg. Jn 12, 24). Sėkla visiškai atiduoda save žemei, ir ten dėl jos atsidavimo su sprogstamąja jėga skleidžiasi gyvybė, net ir netikėčiausiose vietose, stebindama savo gebėjimu kurti ateitį. Prisiminkime, pavyzdžiui, gėles, augančias pakelėse: jų niekas nesodino, tačiau jos ten išdygsta iš tarsi atsitiktinai patekusių sėklų ir puošia pilką asfaltą, netgi prasikala pro kietą paviršių.

Taigi Kristuje mes esame sėklos. Negana to – „taikos ir vilties sėklos“. Pranašas Izaijas sako, kad Dievo Dvasia sausą ir išdžiūvusią dykumą gali paversti sodu, poilsio ir ramybės vieta: „Kai tik iš aukštybių Dvasia bus išlieta ant mūsų, tada dykuma pavirs sodais, o sodai suvešės kaip miškas. Tada dykumoje apsigyvens teisingumas, o teisumas soduose įsikurs. Teisumo poveikis bus taika, o teisumo vaisius – ramybė ir apsauga, amžiais tverianti. Mano tauta taikos buveinėje gyvens, saugiuose namuose, ramiose gyvenvietėse“ (Iz 32, 15–18).

Šie pranašiški žodžiai, nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 4 d. lydėsiantys ekumeninę iniciatyvą „Kūrinijos laikas“, tvirtai pabrėžia, kad kartu su malda reikia valios ir konkrečių veiksmų, kurie apčiuopiamai išreiškia šį „Dievo glostymą“ pasauliui (plg. Laudato si’, 84). Atrodo, kad teisingumas ir teisumas įgalina įveikti dykumos nesvetingumą. Ši žinia šiandien ypač aktuali. Įvairiose pasaulio vietose jau akivaizdu, kad mūsų žemė niokojama. Visur dėl neteisybės, tarptautinės teisės ir tautų teisių pažeidimų, godumo ir jo nulemtos nelygybės naikinami miškai, teršiama aplinka ir nyksta biologinė įvairovė. Dėl žmogaus veiklos atsiradusių klimato pokyčių stiprėja ir dažnėja ekstremalūs gamtos reiškiniai (žr. Apaštališkasis paraginimas Laudate Deum, 5), jau nekalbant apie ginkluotų konfliktų sukeltus ilgalaikius padarinius – žvelgiant į tolimesnę ir tolimąją perspektyvą – jų niokojančią žalą žmogui ir ekologijai.

Atrodo, jog vis dar nepakankamai įsisąmoninamas faktas, kad gamtos naikinimas visus paliečia nevienodai; kai trypiamas teisingumas ir taika, labiausiai nukenčia vargingiausieji, nušalintieji ir atstumtieji. Šiuo atžvilgiu iškalbinga yra vietinių autochtonų bendruomenių kančia.

Visur dėl neteisybės, tarptautinės teisės ir tautų teisių pažeidimų, godumo ir jo nulemtos nelygybės naikinami miškai, teršiama aplinka ir nyksta biologinė įvairovė.

Tai dar ne viskas. Pati gamta kartais tampa mainų objektu, gėrybe, kuria galima prekiauti siekiant ekonominės ar politinės naudos. Pagal tokią dinamiką kūrinija virsta mūšio lauku kovoje dėl gyvybiškai svarbių išteklių – tai liudija žemės ūkio zonos ir miškai, kurie tapo pavojingi dėl minų, „išdegintos žemės“ politika [1], konfliktai, kylantys dėl vandens šaltinių, neteisingas žaliavų paskirstymas, dėl to nukenčia silpniausios gyventojų grupės ir griaunamas socialinis stabilumas.

Šios įvairios žaizdos yra nuodėmės pasekmės. Tikrai ne tokia buvo Dievo mintis, kai jis patikėjo žemę žmogui, sukurtam pagal jo atvaizdą (Pr 1, 24–29). Biblija neskatina „žmogaus despotiško viešpatavimo kūrinijoje“ (Laudato si’, 200). Priešingai, „svarbu Biblijos tekstus skaityti neišleidžiant iš akių jų konteksto, taikant teisingą hermeneutiką ir neužmiršti, jog esame pakviesti „dirbti“ pasaulio sodą ir juo „rūpintis“ (plg. Pr 2, 15). „Dirbti“ reiškia arti ar purenti dirvą, o „rūpintis“ – saugoti, sergėti, prižiūrėti. Tai apima atsakingo abipusiškumo santykį tarp žmogaus ir gamtos“ (ten pat, 67).

Ekologinis teisingumas, kurį netiesiogiai skelbė pranašai, nebegali būti laikomas abstrakčia sąvoka ar tolimu tikslu. Tai yra skubus poreikis, apimantis kur kas daugiau nei paprastą aplinkos apsaugą. Iš tiesų tai yra socialinio, ekonominio ir antropologinio teisingumo klausimas. Tikintiesiems tai yra teologinis reikalavimas, atspindintis Jėzaus Kristaus veidą: jame visa buvo sukurta ir atpirkta. Pasaulyje, kuriame pažeidžiamiausieji pirmieji kenčia nuo niokojančių klimato kaitos padarinių, miškų iškirtimo ir taršos, rūpinimasis kūrinija tampa tikėjimo ir žmogiškumo klausimu.

Dabar tikrai atėjo laikas žodžius paversti veiksmais. „Gyventi Dievo darbų sergėtojo pašaukimu yra esminė dorybingos egzistencijos dalis, o ne koks nors pasirinktinas dalykas ar antrinis krikščioniškosios patirties aspektas“ (Laudato si’, 217). Atsidavę ir jautriai darbuodamiesi galime sudaiginti daug teisingumo sėklų, taip prisidėdami prie taikos ir vilties. Kartais reikia daugelio metų, kol medis duoda pirmuosius vaisius, – per tuos metus įtraukiama visa ekosistema, reiškiasi tęstinumas, ištikimybė, bendradarbiavimas ir meilė, ypač jei ši meilė tampa pasiaukojančios Dievo meilės atspindžiu.

Tarp Bažnyčios iniciatyvų, kurios yra tarsi sėklos, pasėtos šiame lauke, norėčiau paminėti projektą Borgo Laudato Si’, kurį popiežius Pranciškus Kastel Gandolfe mums paliko kaip paveldą, sėklą, galinčią duoti teisingumo ir taikos vaisių. Tai ugdymo projektas skatinantis integralią ekologiją, ir juo siekiama pateikti pavyzdį, kaip galima gyventi, dirbti ir kurti bendruomenę, taikant enciklikos Laudato si’ principus.

Meldžiu Visagalį, kad jis mums gausiai siųstų savo „Dvasią iš aukštybių“ (Iz 32, 15), kad šios ir kitos panašios sėklos duotų gausių taikos bei vilties vaisių.

Enciklika Laudato si’ dešimt metų lydėjo Katalikų Bažnyčią ir daugelį geros valios žmonių. Tegu ji ir toliau mus įkvepia, o integralioji ekologija tampa vis dažniau pasirenkamu ir visų pripažįstamu sektinu keliu. Taip padaugės vilties sėklų, kurias reikia „saugoti ir puoselėti“ per mūsų didžios ir neblėstančios Vilties, Prisikėlusio Kristaus, malonę. Jo vardu visiems jums teikiu savo palaiminimą.

Iš Vatikano, 2025 m. birželio 30-oji, Romos Bažnyčios pirmųjų šventųjų kankinių minėjimo diena

The post Popiežius Leonas XIV. Žinia Pasaulinei maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienai appeared first on LAIKMETIS.

Jei panagrinėtume pagrindinius aspektus religijų, kurios šiuo metu yra praktikuojamos pasaulyje, pamatytume, kad šių religijų kertinis akmuo yra teiginys apie dieviškumą. Šis teiginys turi keletą pusių: religijos įkūrėjas teigia, kad jis yra Dievas arba vienas iš dievų, kad jis yra Dievo siųstas pasiuntinys ar pranašas, arba kad Dievas jam parodė kelią į nušvitimą, kuriuo dabar jis yra pašauktas dalytis.

Manau, kad kiekvienas iš šių teiginių yra vertas dėmesio. Tačiau to nepakanka. Mes taip pat turėtume išnagrinėti tai remdamiesi logika ir atvira širdimi. Galiausiai logika yra dovana, suteikta mums visiems, nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo, kilmės ar gyvenamosios vietos. Todėl logiškai mąstantis protas sako, kad jei kuris nors iš šių žmonių būtų tikrai siųstas Dievo, tikėtiniausia, ką Dievas padarytų, kad paremtų šį teiginį – iš anksto paskelbtų apie savo ar savo pasiuntinio atvykimą.

Jei Dievas būtų atsiuntęs ką nors arba jei Dievas būtų norėjęs pats apsireikšti su svarbia žinia visai žmonijai, atrodytų logiška, kad Dievas pirmiausia praneštų apie savo atvykimo detales. Juk Dievas nėra sumaišties Dievas. Štai kodėl detalės yra itin svarbios: gimimo vieta, žodžiai, kuriuos Jis skelbs, priešai, kuriuos Jis įgis, mirtis, kurią Jis iškentės. Šios detalės nėra nereikšmingos. Jos yra tarsi Dievo pirštų atspaudai, palikti tam, kad mes Jo pasiuntinio su niekuo nesupainiotume. Jei Dievas mums nebūtų davęs šio išankstinio perspėjimo, kas sustabdytų melagį ar oportunistą nuo to, kad šis atsistotų ir pasakytų: „Dievas mane siuntė“ arba „Aš girdėjau angelą dykumoje“?

Remiantis šiuo argumentu visada galima užduoti identifikavimo klausimą: „Kokie įrašai buvo prieš jums gimstant, kad tai įvyks?“ Jei prisiminsime istorines, religines ar filosofines asmenybes, atrodo, kad tik nedaugelis jų išlaikytų šį testą.

Niekas nenumatė dienos, kai Buda pasieks nušvitimą po medžiu. Niekas nekalbėjo apie Mahometą prieš jam gimstant. Tas pats pasakytina ir apie Sokratą bei Konfucijų, mes net nežinome Konfucijaus motinos vardo ar jo gimimo vietos. Bet Kristus buvo visiškai kitoks. Dar gerokai prieš jo gimimą buvo gausu pranašysčių ir aiškių liudijimų apie į jį. Nors niekas nenumatė kitų, pasaulis laukė būtent jo. Jo gimimo vieta Betliejuje (Mch 5:2), Jo kančios (Iz 53), Jo nuolankus atvykimas į Jeruzalę ant asilo (Zch 9:9), išdavystė už trisdešimt sidabrinių (Zch 11:12–13), Jo perdurtos rankos ir kojos (Ps 22), galiausiai Jo atėjimas buvo išpranašautas iki smulkmenų.

Nors kitų religijų įkūrėjai dažnai teigė: „Štai aš esu Dievo siųstas, jūs turite manimi tikėti“, Kristus buvo unikalus tuo, kad jis išsiskyrė iš kitų religinių veikėjų, pareikšdamas: Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija už mane (Jono 5:39).

Taigi pats Kristus sako, kad net žydų raštai pranašauja jo atėjimą. Tuo tarpu žmonės, kurie tiki Mahometu ir Buda, istoriniu ar kultūriniu požiūriu niekada neturėjo nieko, kas pranašautų jų didingą atėjimą.

Žinoma, pranašystės kalba nėra tokia tiesioginė kaip matematika, ji nėra moksliška šiuo atžvilgiu, tai nėra situacija, kai vienas plius vienas lygu du. Tačiau jei žmogus studijuoja Senąjį Testamentą ir atkreipia dėmesį į žydų žodinius mokymus apie Mesiją, o tada palygina šį vaizdą su Kristumi, jis atras tobulą panašumą.

Kitas svarbus aspektas, kuris išskiria Kristų iš kitų, yra jo pareiškimai ir teiginiai. Mahometas niekada neteigė esąs Dievas. Jis sakė esąs Dievo žodžių nešėjas (Koranas 18:110, Koranas 46:9). Buda taip pat neteigė esąs dieviškos prigimties, bet mokė kelio į nušvitimą (Dīgha Nikāya 16, Dhammacakkappavattana Sutta 56:11).

Tačiau Jėzus nesakė „Aš radau kelią“, bet skelbė „Aš esu kelias“. Jis taip pat nesakė „Aš atradau naują apšviestą tiesą“, jis teigė „Aš esu tiesa“, jis nesiūlė naujo gyvenimo būdo, jis pats skelbė „Aš esu gyvenimas“: „Jėzus jam tarė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą, tik per mane“ (Jono 14:6).

Tai nėra švelnaus mokytojo, dalijančio patarimus, žodžiai. Tai skandalingi, pasaulį sukrečiantys teiginiai. Tikrai galime apsvarstyti ir priimti Mahometo bei Budos teiginius ir pareiškimus kaip vertingus. Geri žmonės nemeluoja. Jei priimsime, kad Mahometas ir Buda kalbėjo tiesą iš savo patirties, tada turime tiesiai pažvelgti ir į Kristaus teiginius. Jėzus neleidžia mums jo sumenkinti iki „gero žmogaus“ ar „išmintingo mokytojo“. Jis stovi prieš mus ir tiesiogiai užsimena apie savo dieviškumą (Jn 8:58, Jn 10:30, Jn 14:9, Jn 20:28, Mk 14:61–62, Mk 2:5–7).

Taigi Jis atėjo mus pašaukti ir reikalauti visko. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“ (Jono 6:53).

Tai nėra poezija. Tai iššūkis, mestas mums po kojomis, ir kiekvienas iš mūsų turi nuspręsti: ar Kristus yra beprotis ar Dievas. Trečiojo kelio nėra.

Baigdamas noriu pabrėžti, kad Mahometas mirė apsuptas savo pasekėjų, nes jis atėjo į šį pasaulį gyventi. Buda mirė apsuptas savo pasekėjų, nes jis irgi atėjo į šį pasaulį gyventi. Tačiau Jėzus mirė vienas, apleistas, sumuštas, kruvinas ir prikaltas prie kryžiaus. Nes jis atėjo į šį pasaulį mirti, kad mes galėtume gyventi.

The post Bryan Lawrence Gonsalves. Kodėl Kristus, o ne Buda ar Mahometas? appeared first on LAIKMETIS.

Reikia atsisveikinti. Su kuo? Su viskuo – ir su niekuo. Neatsisveikinu su niekuo, nes šis pasaulis, kurį palieku, vis tiek iki paskutinio atodūsio bus šalia manęs, manyje, visada čia pat. Toks svetimas ir toks savas… Neverta krimstis, jei to pasaulio būsiu pavadintas bepročiu, – juk tada man, persekiojamam ir atstumtam, troškimas, tikėtina, dar labiau sustiprės. Turiu pasakyti „sudiev“ viskam, nes leisdamasis ieškoti Dievo nutraukiu ryšius su bet kuo, kas galėtų mane nuo Jo atitraukti, su bet kuo, kas manyje yra linkę formuoti priešpriešą dieviškajam veikimui, – kas manyje kuria klaidingus Dievo įvaizdžius ir todėl neleidžia man Jo pažinti.

Galų gale sunkiausia palikti save patį, savo esminiu savarankiškumo poreikiu prieštaraujantį Dievui, bėgantį nuo Jo, besislepiantį nuo Jo. Atsiskyrimas galiausiai yra ne atstūmimas, o atsiribojimas, pasitraukimas į atskirumą, kad Dievo žvilgsnyje galėčiau pažvelgti į save patį iš šalies, bet ne paviršutiniškai, o iš esmės – iš gelmių į gelmes. Turiu bet kokia kaina neleisti sau užsidaryti savyje, kur esu tik pats su savimi ir tik pats sau, privalau neleisti pastatyti priešais Dievą citadelę, kur Dievas bus priimtas – jeigu išvis bus priimtas – tik kaip svečias.

Ką pasiimti su savimi? Visą save, tokį, koks esu, ir ne mažiau. Keistas toks atsakymas, iš pradžių patarus palikti viską ir, svarbiausia, palikti save. Vis dėlto tai tiesa – aš turiu būti nuneštas į Dievo kalną. Daugelis išeina tik iš pažiūros, tik mintyse – širdis lyg ir linksta prie Dievo, bet vis vien lieka vietoje. Su savimi jie pasiima tik savo vaiduoklį, abstraktų modelį. O prieš išvykdami apsisaugo: susikuria dirbtinę, skolintą asmenybę, sukonstruotą iš knygų, idėjų, „pabažnų“ minčių; ir būtent tokią asmenybę, šį robotą, šį savo šešėlį jie siunčia ieškoti Dievo. Jie niekada nepasineria į patirtį visa savo esybe. Jie taip ir nepamatys Dievo kalno.

Vis dėlto tai tiesa – aš turiu būti nuneštas į Dievo kalną.

Išvykdamas privalau susikrauti ant asilo viską, ką turiu, ir išeiti su viskuo, kas esu, pasiimti viską: didybę ir silpnybes, nuodėmingą praeitį, neaiškią dabartį, dideles viltis. Savo aukštumas ir žemumas – viską, absoliučiai viską, nes viskas turi pereiti per kelionės karštį ir deginančią Dievo saulės ugnį, per Jo meilę.

Dievas nori akistatos su tikra būtybe, kuri žino, kaip verkti; taip – verkti, veikiant Jo apvalančiai malonei. Jis nori būtybės, kuri žino žmogiškos meilės kainą. Jis nori būtybės, kuri linkusi Jam priešintis, nes visgi baiminasi dėl savęs. Kodėl gi ne? Juk tai tikras žmogus! Dievas nori akistatos su tikru žmogumi, kitaip Jo malonei nebus ką perkeisti.

Priėmęs sprendimą iškeliauti, būdamas čia ir dabar, jau ant slenksčio, dalyvaudamas visa savo esybe turiu padaryti paskutinį darbą: paprašyti atleidimo savo kūnu ir siela, susitaikyti su didžiu Kristaus Kūnu – su Bažnyčia, paprašyti atleidimo už savo nuodėmes ir suklupimus, už savo ir savo brolių ir sesių padarytas žaizdas Švenčiausiajame Kūne. Tik nešdamasis Bažnyčią savo širdyje ir jausdamas jos galingą pulsavimą, gyvendamas jos ritmu ir atrasdamas Dievo meilę jai, nors būdamas tik silpnas žmogus, pagaliau pajėgsiu visą savo esybę nukreipti į Viešpatį, nes Jo ranka bus ant mano peties – juk Jis pats parodė kelią. O mano kelionė bus dovana ir mano broliams ir sesėms – vieno Tėvo vaikams, Bažnyčios vaikams.

Kadangi kelio pabaiga yra Dieve ir niekas nežino, kur tas kelias veda, išskyrus tą, kuris ateina iš Dievo, Jėzų Kristų, turiu nukreipti savo žvilgsnį tik į Jį. Jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Jis vienintelis yra nuėjęs šį kelią į abi puses, kad man galiausiai jį parodytų, kai būsiu pasiruošęs. Turiu duoti Jam savo ranką ir eiti.

Dabar jau galima iškeliauti!

Tai - knygos „Susitikimas“ ištrauka. Pirmasis knygos pristatymas – pašnekesys su knygos autoriumi br. Jokūbu Marija Goštautu OP – numatytas Šiluvoje, atlaidų metu, rugsėjo 14 d. 14 val.  M. Jurgaičio a. 6, prie Šiluvos gimnazijos esančioje lauko klasėje (stikliniame kupole).

The post Br. Jokūbas Marija Goštautas OP. Į kelią! appeared first on LAIKMETIS.

Argumentai prieš objektyvios tiesos egzistavimą

Pirma, Rene Dekartas suprato, jog visa, ką jis iki šiol manėsi žinąs, yra tik kitų žmonių nuomonės ir dažnai neturi jokio tvirto pagrindimo. Todėl pažinti tikrovę jis pasirinko radikalaus abejojimo metodą. Dekartas priėjo prie išvados, kad vienintelis dalykas, kuriuo negalima abejoti, yra jis pats – mąstantysis. Visa kita gali būti sapnas, sąmonės konstruktas ar tiesiog iliuzija. Taigi, jis teigė, jog objektyvi tiesa yra nepasiekiama, arba net neegzistuoja – tiesų yra tiek, kiek mąstančių individų. Vadinasi, tikėti, kad yra viena objektyvi, visiems prieinama tiesa, nėra pagrindo. Tokiu atveju reikia leisti žmogui tikėti tuo, kuo jis nori tikėti, nes tiesa negali būti patikrinama.

Antra, Skirtingos civilizacijos, epochos ir religijos turi radikaliai skirtingus įsitikinimus apie gėrį, dievybes, tikrovę ir žmogaus prigimtį. Tie dalykai, kurie vienoje kultūroje yra laikomi gėriu, kitoje yra nepriimtini. Objektyvi tiesa turėtų būti akivaizdi ir visuotinai pripažįstama. Kaip bebūtų, mes matome nuolatinį neišsprendžiamą konfliktą tarp skirtingų vertybių ir pažiūrų. Vadinasi, tai ką laikome tiesa, yra sąlygota religijos, auklėjimo ir kitokio konteksto, kuriame gimsta tiesa, kuria žmogus tiki. Tokia tiesa yra subjektyvi ir negali būti patikrinta. Žmogus neturi teisės kištis į tai, kuo tiki kitas žmogus ir jam primesti savo pasaulėžiūros, kuri yra „teisinga“.

Tylėjimas, neveiklumas ir prisitaikymas prie madingų nuostatų tampa sąžinės nepaisymu ir artimo meilės stoka.

Trečia, nors mokslas yra laikomas patikimu metodu pažinti tiesą, gamtamokslio srityje vyksta nuolatinis procesas, kurio metu nuolat patvirtinamos ir paneigiamos teorijos. Net gamtos mokslai negali pasiūlyti nekintančių ir vienareikšmiškų tiesų. Gamtamokslyje tiesa taip pat priklauso nuo turimų technologijų, teorinių žinių ir riboto žmogiškojo supratimo, todėl manyti, kad moksle egzistuoja viena, objektyvi tiesa, taip pat nėra pagrindo.

Kontrargumentai, teigiantys objektyvios tiesos buvimą

Bet yra priešingai: objektyvi tiesa egzistuoja ir yra pažini žmogui. O tai reiškia, jog tiesą pažinęs žmogus tampa moraliai įsipareigojusiu ją ginti. Šv. Tomas Akvinietis, perimdamas mintį iš Aristotelio, teigia, kad tiesa yra atitikimas tarp daikto ir proto („veritas est adaequatio rei et intellectus“(lot.)). Jeigu protas gali pažinti daiktus, tai reiškia, kad turi būti tiesa, kuri egzistuoja anapus žmogaus. Lygiai taip pat, jeigu tiesa būtų reliatyvi, nebūtų pagrindo teisei, moralei ir mokslui.

Be to, objektyvios tiesos egzistavimą, kalbant apie moralinius klausimus, įrodo sąžinė. Žmogus gali atskirti gėrį nuo blogio. Jei žmogus yra jautrus savo sąžinei (t.y. jos neignoruoja), sulaužant moralinius principus, žmogaus protas sugeba atpažinti įvykusią neteisybę. Sąžinė yra vidinis liudytojas, kuris parodo, jog egzistuoja ne nuo žmogaus valios priklausantys moraliniai principai, o pats žmogus yra pavaldus ne savo geismams, bet pirmiausia tiesai. Taigi, jeigu objektyvi tiesa egzistuoja, vadinasi žmogus yra moraliai įsipareigojęs ją ginti ir yra būtina ją pažinti, nors tikrovė ir yra labai sudėtinga ir sunkiai pažini.

Atitinkamai, pripažinus, kad krikščionybė ir jos skelbiamos tiesos yra tiesa, kartu kyla ir moralinis įsipareigojimas ne tik jų laikytis, bet ir už jas kovoti. Tylėjimas, neveiklumas ir prisitaikymas prie madingų nuostatų tampa sąžinės nepaisymu ir artimo meilės stoka.

Dėl pirmojo, Dekarto pasirinktas abejonės metodas ir jo prieita išvada „mąstau, vadinasi esu“ iš tikrųjų nėra bandymas apsiriboti subjektyviu žinojimu. Tai kaip tik buvo siekis ieškoti to, kas yra tikra. Dekartas atrado, jog žmogaus egzistavimas yra tikra ir nenuginčijama realybė. Objektyvi tiesa. Nors žmogaus gyvenime egzistuoja riboto teisumo dalykų, kaip kad minėtosios iliuzijos, sąmonės konstruktai ir t.t., tai nepaneigia egzistencijos objektyvumo. Tai tiesiog parodo, jog vienas iš tiesos pagrindų yra pats žmogus ir jo asmeninio patyrimo, jog jis pats egzistuoja, nenuginčijamumas.

Dėl antrojo, tai, kad žmonės nesutaria dėl to, kad tiesa egzistuoja ir kokia ji yra, dar nereiškia, kad jos nėra ar kad ji nėra pažini. Pasak C. S. Lewis‘o, net skirtingose kultūrose egzistuoja bendražmogiški moraliniai principai, net jei jų taikymas ar formulavimas skiriasi. Be to, jeigu būtų teigiama, jog niekas neturi teisės kištis į kitų žmonių pasaulėžiūrą, nes objektyvios tiesos nėra, tokiu atveju, ir taip teigiantysis neturėtų teisės aiškinti, ar dera tikėti objektyvia tiesa, ar ne.

Dėl trečiojo, tai, kad žmogus yra įgalus išrasti naujas technologijas, tyrinėti ir vienas teorijas keisti kitomis, kaip tik rodo, kad objektyvi tiesa egzistuoja. Nors mokslas yra nuolatiniame progrese, šis progresas juda link vis tikslesnio pasaulio dėsnių suvokimo. Dažniausiai nėra taip, kad vieni moksliniai atradimai paneigtų kitus. Greičiau vyksta atradimų papildomumas.

Pavyzdžiui, dalis graikų filosofų pasaulį suprato kaip sudarytą iš 4 elementų: žemės, vandens, oro ir ugnies. Nors dabar žinome, jog taip nėra, atomo modelis ne paneigė šią teoriją, bet papildė. Taip, pasaulį sudaro ne tik 4 elementai, tačiau atskirų elementų, sudarančių visą materialų pasaulį, idėja vis dar išliko. Taigi, tai tik įrodo, jog egzistuoja tam tikri universalūs ir objektyviai tikri gamtos dėsniai, kuriuos galima apibrėžti tiksliau arba mažiau tiksliai. Jei įmanoma kalbėti apie tikslumą (t.y. artumą galutinei tiesai), reiškia egzistuoja galutinė ir viena tiesa.

The post Greta Jakštaitė. Ar egzistuoja objektyvi tiesa? appeared first on LAIKMETIS.

Šios vietos nėra parinktos atsitiktinai. Daugelis jų gimė iš gyvo tikėjimo: Lurdas, kur Bernadetai apsireiškė paslaptingoji Ponia; Fatima, kur trims vaikams pasirodė regėjimai; ar Roma ir Santjagas, iškilę ant apaštalų kapų.

Bažnyčia pripažįsta jų reikšmę, bet tikroji jų galia slypi tame, kaip jos ir toliau kalba šiuolaikiniam žmogui.

Katekizmas piligrimystę vadina „gera proga maldai atgaivinti. Šventosios vietos savo gyvųjų šaltinių ieškantiems maldininkams yra ypač tinkamos „kaip Bažnyčiai“ išgyventi krikščioniškosios maldos įvairovę.“ (KBK 2691). Tai – daugiau nei svetimos vietos aplankymas. Tai – išėjimas ieškoti malonės. Ir būtent šiais metais Bažnyčia ypač kviečia leistis į šį kelią – 2025-ieji yra Jubiliejiniai metai.

Maždaug kas 25 metus švenčiamas Jubiliejus kviečia tikinčiuosius ieškoti gailestingumo, pradėti iš naujo ir išgyventi artumą Dievui labai konkrečiu būdu. Roma – be abejonės, svarbiausias centras, bet piligrimų durys atviros visame pasaulyje.

Ir vis dėlto, norint tapti piligrimu, nebūtina leistis į Europą. Kartais kelias prasideda visai netoli. Daugybė kraštų turi savų šventovių, vienuolynų ar žygių maršrutų, pripildytų istorijos ir širdies. Europoje vis daugiau dėmesio sulaukia ir mažiau žinomi „camino“ keliai, tokie kaip Šiaurinis kelias Ispanijos pakrante arba Via di Francesco Italijoje, vedantis šv. Pranciškaus pėdomis. Lietuvoje taip pat turime savo „camino Lituano“, sąrašą vyskupų paskelbtų jubiliejinių šventovių.

Kaip išsirinkti, kur keliauti?

Pirmiausia paklauskite savęs – ko trokšta jūsų siela? Ar jums reikia išgydymo? Tylos? Atleidimo? Norite žygiuoti kelias dienas ar ramiai melstis vienuolyno koplyčioje? „Tinkama“ vieta – tai ta, kuri atsiliepia jūsų ilgesiui ir veda arčiau Dievo.

Vieniems tai gali būti didingoji Roma Jubiliejaus metais. Kitiems – tylus vietinis Marijos šventovės kampelis. Dar kitiems – miško takas, uždegta žvakė šoniniame altoriuje ar savaitgalis vienuolyne už kelių valandų kelio nuo namų.

Piligrimystės esmė – ne tai, kiek kilometrų nukeliaujate. Svarbu, kad žengtumėte su intencija, leisdami kiekvienam žingsniui virsti malda. Šventa žemė nebūtinai garsiai minima. Kartais ji – paslėpta. Kartais – labai arti jūsų pačių kiemo.

Svarbiausia, kad leistumėtės į kelią – ne tobulai, bet ištikimai. Nes pakeliui kažkas keičiasi. Jūs keičiatės. Ir nesvarbu, ar grįšite su atsakymais, ar tik su geresniais klausimais – jūs sugrįšite po kelionės, kuri vedė į šventumą… ir kurioje, galbūt, pats Šventumas ėjo kartu su jumis.

The post Surasti piligrimystės tikslą appeared first on LAIKMETIS.

Tai matyti iš to, kokių tekstų ir kokių Rašto ištarmių griebiamasi, kai kalbama apie pneumatologiją (mokymą apie Šventąją Dvasią) ir – kokių atsisakoma. Tūlas charizmininkas arba tradicinės bendruomenės narys paklaustas atsižvelgs (ir cituos) dažnai tik kelias pasirinktas Biblijos vietas: Sekminių istoriją, Pauliaus mokymą apie Dvasios dovanas, mintis apie Dvasią „Guodėją/Globėją“ iš Evangelijos pagal Joną ir panašius tekstus. Pirmiausia visuomet svarstomi tikėjimo, atsivertimo, tikrumo išganymu, Dvasios vaisių ir dovanų bei Dvasios veikiamo Bažnyčios kūrimo klausimai. Prie to dar pridedamos garbinimo ir vidinio bei išorinio išgydymo temos.     

Nėra abejonių, jog Dvasios veikimą aprėpia tos pagrindinės temos bei tekstai. Tačiau į akis krinta tai, kad dažniausiai remiamasi tik Naujuoju Testamentu, o hebrajų Biblija ir Izraelio liudijimas lieka be dėmesio. Greta to turėtų būti pasirūpinta mokymu apie Švč. Trejybę; tačiau ir tai nesukelia rimto susidomėjimo tarp krikščionių. Dominuoja patirtinis pragmatizmas, – charizminiame judėjime irgi. Taip viskas lieka tikėjimo ir bendruomenės plotmėje, o Dvasios reikšmingumas gamtai ir istorijai, sukūrimui ir pasaulio įvykiams visiškai netematizuojamas. Individualusis lygmuo ir Bažnyčios lygmuo, atrodo, vienapusiškai atsidūrė pirmoje vietoje, nustūmę nepopuliarų sukūrimo bei Dievo karalystės lygmenį.

Čia aš įžvelgiu pneumatologijos nuskurdinimą ir savavališką šio mokslo susiaurinimą. Jis parodo neapgalvotą atsivertusių pagonių požiūrį, kuris nekreipia dėmesio į Izraelio liudijimą bei Senojo Testamento Dvasios ir tikėjimo patirtį. Bet jeigu apžvelgiamas bendras Biblijos liudijimas, tuomet atsiveria visiškai naujos, kur kas toliau siekiančios perspektyvos ir santykiai, per kuriuos matomi ir suprantami Dievo Dvasios esmė ir veikimas pasaulyje. Tuomet pasirodo, kad visų pirma ir pagrindiniu būdu Dvasia matoma sukūrimo ir pasaulio atnaujinimo horizonte! Tai neturėtų labai nustebinti, jeigu mes pamėgintume įsivaizduoti, kad jau ankstyvoji Bažnyčia Dvasiai suteikė „Creator Spiritus“ titulą: Dvasia Kūrėja! Sukūrimo, pasaulio ir Dievo karalystės santykis yra lemiamas norint suprasti Dievo Dvasios veikimą.

Remiantis Senojo Testamento liudijimu, Dievo Dvasia pirmiausia ir pirma visų yra pradininkė ir gyvybinė sukūrimo jėga. Dvasia yra Dievas kaip kuriančiai veikiantis Asmuo. Dvasioje Dievas išeina iš savęs ir sukuria pasaulį. „Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja, – tu atnaujini žemės veidą“, rašoma 104 psalmės 30 eilutėje. Jobo kn. 34,14–15 skaitome: „Jei tik jis panorėtų atšaukti savo dvasią ir gyvybės alsavimą, visi gyvūnai tuojau pražūtų ir žmonija sugrįžtų į dulkes“.

Čia išaiškėja, kas yra kūrinija ir iš ko ji sudaryta: Dievas įkvepia savo Dvasią į negyvą materiją ir pažadina ją gyventi! Gyvybė visuomet yra Dievo Dvasios veiksminga jėga ir „buveinė“ – būtent materijoje! Tokie sakiniai iškart nemaloniai nustebina. Ši reakcija greičiausiai kyla dėl to, kad mūsų vakarietiškas mąstymas patyrė didesnę graikų filosofijos nei hebrajų Biblijos liudijimo įtaką. Graikų mąstyme viešpatauja nenugalimas prieštaravimas tarp dvasios ir gamtos, dvasios ir materijos. Gyvybė čia visuomet gali reikšti tik išsilaisvinimą iš materijos, o dvasia yra mūsų kūniškos–žemiškos priklausomos būties įveikimo jėga. Kad Dievas atsigręžia į dulkes, kad Dvasia ieško materijoje savo išraiškos ir išsiskleidimo vietos, graikams yra nesuprantama.

Hebrajiškame mąstyme viskas atvirkščiai: žemiškas mūsų kūniškumas nėra sunki padėtis, iš kurios mes turėtume išsilaisvinti, bet grynai Dievo sukūrimo mintis. Negyva materija, gyvybės neturinti medžiaga paimama, išrenkama ir paskiriama tam, kad būtų jo Dvasios indas, nešėjas ir buveinė! Dėl to giliai suvokdami šią tiesą Bažnyčios Tėvai pasakė: „Kas nėra įkūnyta, tas nėra ir išganyta“; kas nėra kūne, tas nėra išlaisvinta; kas neįgavo pavidalo, tas neturi ir gyvybės! Tą patį akcentuodamas Friedrichas Oetingeris galėjo beveik provokuodamas pasakyti: „Kūniškumas yra visų Dievo darbų pabaiga“.

Negyva materija, gyvybės neturinti medžiaga paimama, išrenkama ir paskiriama tam, kad būtų jo Dvasios indas, nešėjas ir buveinė!

Tačiau šis kuriančios, gyvybę teikiančios Dvasios apsigyvenimas materijoje liečia ne tik mus, žmones, – tai visos kūrinijos paslaptis: „Juk Viešpaties dvasia pripildo pasaulį“, rašoma Išminties knygos 1,7. Persmelkta kančios išmintis šaukia: „Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, Viešpatie, – tavo, kuris myli visa, kas gyva. Juk tavo nemari dvasia yra visur!“ (Išm 11,24–12,1). Jeigu tai tiesa, tuomet bet koks pasaulio neigimas, priešiškumas kūnui ir gyvybės niekinimas yra Dievo Dvasios liūdinimas ir priekaištavimas jo gyvybiškiausiam veikimui!

Tačiau naujos abejonės verčia klausti, ar priimtina sakyti: „Dievo Dvasia yra visame“?! Ar nekyla įtarimo, kad čia pakvipo panteizmu? Panteizme Dievas yra visoje kūrinijoje gyvenanti gyvybinė jėga, tačiau jis nebėra subjektas ir esantysis priešais kūriniją, o tai reiškia, kad nebėra ir pasaulio Viešpats! Dievas ir pasaulis galų gale tampa tapatūs. Filosofijos istorija mus moko, kad toks mąstymas neišvengiamai baigsis ateizmu!

Jeigu Dievas gyvena ir tarpsta kiekviename akmenyje, kiekviename kristale, kiekvienoje ramunėje ir kiekviename saulėlydyje, kas tuomet paneigs, kad akmuo, kristalas, ramunė ir saulėlydis nėra Dievas ir kad Dievas tame „nenuskęsta“?! Šitoks tikėjimas visadievyste galų gale panaikina Dievą kaip subjektą. Iš „gamtinės religijos“ gimsta „gamtos Dievas“, akimirksniu galintis tapti „Dievu–gamta“: pati gamta yra Dievas.

Senasis Testamentas neturi nieko bendra su tokiu požiūriu apie Dievo ir pasaulio, Dvasios ir gamtos susiliejimą. Nes kas išpažįsta, kad Dievas sukūrė žmogų iš žemės ir „įkvėpė jam į nosį“ (Pr 2,7) gyvybės (tai vartojama kaip Dvasios ekvivalentas!) alsavimą, tas supranta, kad čia kalbama apie nepriklausomą dovaną, nepriklausomą Dievo pranešimą, kuriame Dievas, kaip tikroviškai jis beįeitų į kūriniją ir savo Dvasią bepadarytų jų gyvybine jėga, lieka nepriklausomu priešais esančiuoju.

Jis nėra priklausomas nuo savo kūrinijos ir juo labiau nėra jai tapatus, nors, tiesa, kūrinija yra nuo jo priklausoma ir Dvasios buvimu turi tapatumą! Todėl Jobo kn. 34 skyriuje, kaip jau citavome, „jei tik jis panorėtų atšaukti savo dvasią ir gyvybės alsavimą, visi gyvūnai tuojau pražūtų ir žmonija sugrįžtų į dulkes“. Nors Dievas ir susitapatina su savo kūrinija ir iš tiesų ta prasme įeina į ją, tačiau jis netarpsta joje ir nėra nuo jos priklausomas.

Sukūrimo, pasaulio ir Dievo karalystės santykis yra lemiamas norint suprasti Dievo Dvasios veikimą.

Atsiribodami nuo bet kokios uždaros pasaulio sistemos, nuo bet kokio imanentiško mąstymo ir bet kokio Dievo ir gamtos sutapatinimo, mes vis dėlto turime grįžti prie biblinių akcentų, kurie pabrėžia visai kitą pusę: Dievas savo Dvasia kaip gyvybine jėga atiduoda save kūrinijai. „Juk mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17,28). Ir tai galioja ne kokiai nors idealiai pirmykštei būsenai iki nuopuolio, bet tai neribotai galioja ir po to. Mūsų kaip kūrinių esatis nėra panaikinta, ji buvo iki Dvasios apsigyvenimo kosmose, gamtoje ir žmonėse ir liko po to.

Ši sukūrimo Dvasia prasiskverbia, apsigyvena ir įkvepia pasaulį. Jeigu tai atmetama, kaip atsitiko suklestėjus naujųjų laikų mechanistiniam pasaulio paveikslui, ir jeigu Dievas yra tik šiapusinė tikrovė, tuomet šis šiapusinis pasaulis tą patį akimirksnį tampa bedvasis ir bedieviškas. „Be kuriančiosios Dvasios pažinimo nėra taikios bendrystės tarp žmogaus ir gamtos“, teigia Jürgenas Moltmannas. Tuomet nebėra jokio ryšio tarp Dievo ir šio sukurto pasaulio. Tuomet gamta yra tik medžiaga. Ji gali būti laikoma akmenų skaldykla. Kaip partnerė ji netinkama.

Tačiau jeigu Dievo Dvasia visai kūrinijai teikia gyvybę apsigyvendama joje, tada tarp viso to esama fundamentalaus ryšio. Dievas, žmogus ir gamta įeina į Dievo nustatytą, jo sukurtą ir jo norėtą ryšį. O „ryšys“ sinonimiškas „gyvybei“, kaip „ryšio nebuvimas“ yra būtybės mirtis. Kas nutraukia šį ryšį, tas ruošia ekologinę mirtį – ir tai nėra tik teorinis padarinys, bet tikrovė, kurioje jau esame.

Visas kūrimasis jau yra Dvasios dovana: „Pneumatologinis horizontas – tai toks horizontas, kai dangus ir žemė duoda pelno Kūrėjui, tai derliaus horizontas. Ir tas horizontas yra džiaugsmo horizontas“, – cituojame Rudolfą Bohreną. Negali kilti jokių abejonių: kaip mes kartu matome (arba matome nekartu) kūriniją ir Dvasią, Dvasią ir kūriniją, taip matome ir Dievą, taip matome ir kūriniją, taip matome ir save pačius, – ir tuomet taip elgiamės su Dievu, su kūrinija ir su savimi: arba be Dvasios, arba kupini jos.

Iš to, kas pasakyta, paaiškėja, kad Dievo Dvasios tikrovė suvokiama sukūrimo kategorijomis: Dvasia yra Dievo kuriančioji galia ir Dievo gyvybinė dovana, – abi! Ir atvirkščiai – mūsų gyvenimas (ne tikėjimas visų pirma!) jau Dvasios dovana ir Dvasios tikrovė. Visa, ką veikia Dievo Dvasia, turi sukūrimo įvykio charakterį. O visa, kas yra sukurta, turi Dvasios braižą. Taigi Dvasia kuriančiai veikia jau mūsų fizinę, psichosomatinę, žemišką būtį.

Čia kalbama apie sukūrimo Dvasią. Kuriančiai ji po to dar kartą veikia visai kitame lygmeny, Sandoros bendrystės su Dievu, tikėjimo, bendrystės su Kristumi ir Bažnyčios lygmeny. Ta prasme ji yra Šventoji Dvasia. Bet tai „viena Dvasia“! (1 Kor 12,4). Ir tai, kaip ji veikia Sandoros, Kristaus ir tikėjimo istorijos horizonte, ne blogiau išaiškinama ir sukūrimo kategorijomis, sukūrimo iš nieko bei jos veikimo kosmose kategorijomis. (Neatsitiktinai 2 Kor 4,6 pabudimą pažinti Kristų Paulius sugretina su kuriančiuoju šaukimu pabusti, ištartu pasaulio pradžioje: „Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! – sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“).

Čia neišvengiamai prieinama prie išvados, kad Dvasią turime taikyti visam savo kaip būtybių gyvenimui. Nes šis gyvenimas gyvas jos akivaizdoje ir jis turi turėti jos braižą. Kuriančioji Dvasia nori išskleisti ir formuoti visą mūsų kaip kūrinių egzistenciją. To mums kaip krikščionims reikia iš naujo mokytis. Tai reiškia įgaliojimą ir išlaisvinimą kūrybiškam gyvenimui visose srityse ir visais požiūriais.

Tačiau mūsų antraštė skamba: „Dievo Dvasia sukūrime ir pasaulio atnaujinime“. Tad imkimės antrojo poliaus. Kaip teigia Senasis Testamentas, Dievo Dvasia yra ne tik sukūrimo jėga, bet ir eschatologinio pasaulio pakeitimo jėga. Taigi ji yra ne tik pradžioje, bet ir pabaigoje – ir savo apsigyvenimu kūrinijoje nutiesia tiltą tarp laikų pradžios ir laikų pabaigos, pradžios ir tikslo. Būdama kuriančiąja pragaištančio pasaulio jėga, ji yra ir ateinančio, nepragaištančio pasaulio kuriančioji jėga. Ji yra jėga to antrojo „tebūna!“, kurį Dievas ištars.

Senasis ir Naujasis Testamentai vieningai liudija ją esant jėga, prikelsiančia mirusiuosius (Ez sk. 37 ir Rom 8,11). Būtų galima pateikti didžiulį sąrašą ištarmių bei tekstų, perduotų Izraelio pranašų, kurie teigia, kad mesijinis pasaulio atnaujinimas vyks išliejus Dvasią ant sergančio ir mirti pasmerkto pasaulio. Taigi Dievas dar kartą siųs kuriančiąją Dvasią – ir pavers mirtingumą amžinumu, o kosmosą – Šventąja karalyste. „Bet kai tik iš aukštybių Dvasia bus išlieta ant mūsų, tada dykuma pavirs sodais… Tada dykumoje apsigyvens teisingumas, o teisumas soduose įsikurs“ (Iz 32,15–18). Tad galima pasakyti: kuriančioji Dvasia kuria ir laikys kūriniją iki jos atnaujinimo ir tobulumo dienos ir pati yra to atnaujinimo bei tobulumo jėga!

Dievas dar kartą siųs kuriančiąją Dvasią – ir pavers mirtingumą amžinumu, o kosmosą – Šventąja karalyste.

Tai senatestamentinės išganymo pranašystės žinia, kuri liudija būsimą Dievo Dvasios veikimą ir rodo begalinę jos kūrybinę jėgą. Beje, tai būtų tik „ateities muzika“, paslėpta nuo mūsų ir mums neprieinama, juo labiau tautoms, nepriklausančioms Izraeliui. Todėl čia turi prisidėti trečias Dvasios veiklos elementas, atskleidžiantis mums šią ateitį. Tai Mesijo, tiesiog Dvasios nešėjo, kuriam suteikta pasaulio atnaujinimo, išganymo ir pakeitimo galia, prikėlimas ir pasiuntimas.

Šį Mesiją Bažnyčia atpažįsta Jėzuje. Ir nuo šio mesijinio Dvasios nešėjo išaukštinimo Bažnyčia patiria jį kaip Dvasios teikėją, kuris per Šventosios Dvasios dovaną leidžia mums tapti kūrinijos parvedimo namo ir išganymo proceso dalininkais. Dėl to Laiške hebrajams yra pasakyta: tie, kurie „tapo Šventosios Dvasios dalininkais, patyrė… būsimojo amžiaus galybę“ (6,4–5). Tačiau tai reiškia tik dalį, rankpinigius! Tikslas dar nepasiektas. Ta pati Dvasia, kuri padaro mus būsimo pasaulio dalininkais, tuo pat metu užtaria kūriniją atodūsiais dėl išgelbėjimo bei Dievo vaikų troškimo įgyti galutinę didžiają laisvę (plg. Rom 8,19–26)!

Taigi apibendrindami galime pasakyti: Dievo Dvasia yra visų pirma Dievo judėjimas, vadovaujantis pasaulio sukūrimui ir įžengiantis į pasaulį. Toks yra Dvasios kuriamasis santykis. Po to ji yra Dievo judėjimas, vadovaujantis Mesijo pašaukimui ir siuntimui, per ją paskutiniaisiais laikais bus išlieta atnaujinimo jėga. Šis atnaujinimas prasidės mesijinės Bažnyčios surinkimu, Bažnyčios, kuri Dievo Dvasią patirs kaip Kristaus Dvasią. Toks yra Dvasios santykis su Kristumi. Ir galų gale Dvasia yra Dievo judėjimas, vadovaujantis naujo dangaus ir naujos žemės sukūrime, kuriame Dievas visiems laikams įeis į pasaulį ir tuomet užsimegs nenutrūkstama bendrystė tarp Kūrėjo ir jo kūrinių. Toks yra eschatologinis Dvasios santykis.

Šis judėjimas prasideda nuo sukūrimo per Kristų ir baigiasi visų dalykų nauju sukūrimu. Šventoji Dvasia, teigia Hendrikusas Berkhofas, paliečia visą kūriniją, „pritraukdama vis naujesnes grupes prie pavaduojančio Vienintelio (Kristaus), kol bus pasiektas galutinis tikslas ir viskas… įžengs į didįjį atnaujinimą“. Taigi eschatologiniame santykyje Dvasia yra „judėjimas, vedantis nuo Kristaus iki tobulumo, nuo pirmojo vaisiaus iki pjūties“. Nes „jeigu Kristus yra pirmasis eschatologinės tikrovės vaisius, tuomet tai galioja viskam, kas susiję su jo pasirodymu, jo veikla ir jo prisikėlimu. Visi šie veiksniai yra ‘būsimo eono jėga’; visi jie sujungti Šventosios Dvasios darbu“

The post Dievo Dvasia sukūrime ir pasaulio atnaujinime appeared first on LAIKMETIS.

Šv. Jonas Paulius II: darbas kaip asmenybės raiška ir bendradarbiavimas su Dievu

Svarbiausias Jono Pauliaus II dokumentas apie darbą – 1981 m. enciklika Laborem exercens, kurioje popiežius pabrėžia, kad darbas yra iš esmės žmogiška veikla, neatsiejama nuo žmogaus prigimties.

„Darbas yra žmogaus gėris – jo žmogiškumo gėris, nes darbu žmogus ne tik pertvarko gamtą ir pritaiko ją savo poreikiams, bet ir įgyvendina save kaip žmogų.“ (Laborem exercens, 9)

Pasak popiežiaus, darbo vertė pirmiausia kyla iš pačio žmogaus, o ne iš jo rezultato. Todėl kiekviena darbo forma turi būti grindžiama pagarba žmogaus orumui. Jis taip pat pabrėžė, kad darbas nėra vien tik priemonė užsidirbti, bet ir dvasinio tobulėjimo kelias:

„Pakeldamas darbo nuovargį vienybėje su Kristumi, už mus prikaltu ant kryžiaus, žmogus bendradarbiauja su Dievo Sūnumi atpirkimo darbe.“ (Laborem exercens, 27)

Jonas Paulius II taip pat ragino stiprinti darbuotojų teises, užtikrinti teisingą atlyginimą, profesinių sąjungų laisvę ir skatinti solidarumą. Šios nuostatos buvo išplėtotos ir jo vėlesnėje enciklikoje Centesimus annus (1991).

Benediktas XVI: darbas – bendrojo gėrio tarnyba

2009 m. enciklikoje Caritas in veritate Benediktas XVI akcentavo, kad darbas yra neatsiejama žmogaus asmeninio ir visuomeninio vystymosi dalis. Jis rašo:

„Darbas yra esminė žmogaus orumo išraiška, nes per jį žmogus įgyvendina save ir prisideda prie bendrojo gėrio.“ (Caritas in veritate, 41)

Popiežius ypač pabrėžia, kad darbas turi būti derinamas su etikos principais ir kad globali ekonomika turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Jis kritikuoja išnaudojimą ir skatina darbo formą, kurioje darbuotojas nebūtų tik „gamybos priemonė“, bet kūrėjas.

„Ekonominė veikla neturi būti vykdoma atskirai nuo etikos. Ji turi būti vykdoma taip, kad tarnautų žmogui.“ (Caritas in veritate, 45)

Benediktas XVI taip pat atkreipia dėmesį į tarptautinį solidarumą, sakydamas, kad turtingos šalys turi pareigą padėti silpnesnėms užtikrinant teisingas prekybos ir darbo sąlygas:

„Turtingesnės šalys turi pareigą padėti mažiau išsivysčiusioms valstybėms, ypač užtikrinant teisingas prekybos sąlygas ir skatinant tvarią plėtrą.“ (Caritas in veritate, 42)

Popiežius Pranciškus: darbas kaip orumo pamatas ir atsakas neteisybei

Popiežius Pranciškus tęsia savo pirmtakų mintį apie darbo orumą ir ypatingą dėmesį skiria šiuolaikinėms problemoms: nedarbui, darbuotojų išnaudojimui ir darbo sutarčių nestabilumui. Jo žodžiais:

„Pasaulyje, kuriame darbo trūkumas liečia daug šeimų, mūsų, kaip Bažnyčios, užduotis – lydėti jas, teikti viltį, skatinti neprarasti tikėjimo ir padėti išgyventi šį sunkų laikotarpį.“

Pranciškus nuolat pasisako prieš tai, ką vadina „šiuolaikine vergove“ – kai žmonės verčiami dirbti nežmoniškomis sąlygomis, be socialinės apsaugos:

„Turiu galvoje daugybę darbininkų ir darbininkių, taip pat nepilnamečių, oficialiai ar neoficialiai vergaujančių įvairiuose sektoriuose nuo žemės ūkio iki kasybos, nuo pramonės iki paslaugų.“

Jo raginimas Bažnyčiai aktyviai dalyvauti darbo pasaulyje išreiškia kvietimą būti šalia žmonių, kurie kovoja už orų darbą, ir kartu liudyti krikščioniškąsias vertybes.

Trijų popiežių mokymas apie darbą parodo vieningą Bažnyčios poziciją: darbas yra neatsiejamas nuo žmogaus orumo, jis yra ne tik ekonominė, bet ir dvasinė, socialinė ir moralinė veikla. Jonas Paulius II darbe mato žmogaus asmenybės išsipildymą ir atpirkimo dalį. Benediktas XVI įvardija darbą kaip sąlygą teisingai ekonomikai, o Pranciškus kviečia Bažnyčią ginti išnaudojamus ir kurti darbo kultūrą, kurioje pirmiausia vertinamas žmogus, o ne pelnas.

Šis mokymas – ne teorija, bet konkreti gairė pasaulio bendruomenei, kaip per darbą įtvirtinti teisingumą, solidarumą ir bendrąjį gėrį.

The post Ką apie darbo vertę mokė XXI a. popiežiai? appeared first on LAIKMETIS.

Evangelijos pasakoja, kad šios moterys, kurios Jėzų lydėjo jo kelionėje, stovėjo prie kryžiaus ir atėjo prie Jo kapo, pirmosios tapo prisikėlimo liudytojomis. Nors šis faktas dažnai priimamas kaip savaime suprantamas, jis turi labai svarbią prasmę – tiek teologinę, tiek kultūrinę, tiek dvasinę. Jėzaus pasirinkimas pasirodyti moterims nėra atsitiktinumas, bet Dievo žinia pasauliui.

Pirmiausia svarbu suvokti istorinį kontekstą. Pirmojo amžiaus žydų visuomenėje moterų padėtis buvo antraeilė. Jų liudijimas teisme nebuvo laikomas lygiaverčiu vyrų liudijimui. Moteris dažnai buvo vertinama tik per jos ryšį su vyru – kaip žmona, motina, našlė.

Tokios visuomenės akivaizdoje Dievo sprendimas patikėti moterims svarbiausią krikščionybės žinią – kad Jėzus gyvas – yra ne mažiau nei revoliucinis. Kaip pastebi popiežius Pranciškus: „Evangelijos pasakojimas apie moteris, kurios pirmosios pamatė Prisikėlusįjį, nėra atsitiktinumas. Moterims buvo pavesta perduoti pirmąją Prisikėlimo žinią. Tai jų tikėjimo ir ištikimybės atlygis.“ (2017 m. Velykų homilija)

Tai, kad Jėzus pasirodo moterims, ypač Marijai Magdalietei, yra ir gilios asmeninės meilės išraiška. Marija Magdalietė buvo viena ištikimiausių Jėzaus sekėjų. Ji stovėjo prie kryžiaus, kai daugelis mokinių buvo pasislėpę, ji pirmoji atėjo prie kapo, dar prieš aušrą (plg. Jn 20,1). Jėzus atsiskleidžia tiems, kurie Jo ieško su meile ir ištikimybe. Kristus atlygina Marijos ištikimybę tuo, kad ją pirmąją pavadina vardu po Prisikėlimo: „Marija!“ – ir ji atsako: „Rabi!“ (Jn 20,16). Tai vienas jautriausių susitikimų visame Šventajame Rašte.

Teologiniu požiūriu šis Jėzaus veiksmas taip pat labai reikšmingas. Moteris, pirmoji matanti Prisikėlusį Kristų, tampa pirmąja „apaštale apaštalams“ – kaip dažnai vadinama Marija Magdalietė. Tai reiškia, kad ji siunčiama perduoti žinią Petrui ir kitiems mokiniams: „Eik ir pasakyk mano broliams...“ (Mt 28,10). Vatikano II susirinkimas pabrėžia, kad per krikštą visi tikintieji dalyvauja Kristaus pranašiškoje misijoje. Marija Magdalietė yra puikus šios tiesos pavyzdys – Dievas renkasi tą, kurią pasaulis atmeta, kad per ją apreikštų savo šlovę.

Šis įvykis taip pat turi svarbią apologetinę reikšmę. Jei Evangelijos būtų išgalvotos, jų autoriai tikriausiai nebūtų rinkęsi moterų kaip pagrindinių liudytojų, nes tai silpnintų jų patikimumą pagal to meto kultūrinius standartus. Tačiau faktas, kad būtent moterys pirmosios paskelbia Prisikėlusį Kristų, rodo, kad evangelistai buvo ištikimi tikrovei, o ne norui įtikinti. Tai liudija Evangelijų autentiškumą. Dievas, kaip ir daugelį kartų Senajame Testamente, pasirenka „mažuosius“, kad per juos būtų išaukštintas Jo vardas.

Popiežius Benediktas XVI taip pat yra pasakęs: „Moterims pirma pasirodė Prisikėlusysis, nes jos buvo pirmosios, kurios jį mylėjo, kurios ištvėrė iki galo. Jų širdis buvo atvira ir todėl jos galėjo būti Prisikėlimo tikrovės liudytojos.“ Tai dar kartą parodo, kad Kristaus mokymas griauna kultūrines barikadas ir pakelia žmogų ne pagal jo padėtį visuomenėje, o pagal tikėjimą.

Jėzus pasirodo moterims ne todėl, kad vyrai būtų prastesni, o leisdamas suprasti, kad Jo Karalystėje viskas aukštyn kojom – ne pagal žemišką galią ar statusą, bet pagal tikėjimą. Tai kvietimas pažvelgti kitaip į moters vertę, į liudijimo galią ir į Dievo planą, kuriame kiekvienas turi vietą. Kristus gyvas, ir Jis mus siunčia – kaip siuntė moteris – skelbti, kad mirtis pralaimėjo, o gyvenimas triumfuoja.

The post Kodėl Prisikėlęs Kristus pirmiausia pasirodė moterims? appeared first on LAIKMETIS.

Tą vakarą sode, anapus Kedrono upelio, Jėzus klausė Jo suimti atėjusio būrio: „Ko ieškote?“ (Jn 18, 4). Šis klausimas galėtų būti skirtas kiekvienam iš mūsų. Net jei kartais atrodo, kad žinome, naujai patirtas atsakymas gali supurtyti, gal net parblokšti ant žemės, kaip tą už savo ginklų, žibintų ir deglų užtikrintai besijautusį būrį.

Tad ko gi ieškau šį vakarą? Kas man yra Jėzus iš Nazareto? Ko iš Jo tikiuosi? Galbūt kokio nors žibinto šešėlyje slepiuosi nuo To, kuris yra Pasaulio Šviesa? Galbūt kažkuo ginuosi nuo Jo žodžio? Tas žodis aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, tačiau jis nesužeidžia kūno ir neatima gyvybės. Visgi, jis siekia giliau: „jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos […] ir teisia širdies sumanymus bei mintis” (Žyd 4, 12). Šis žodis yra gyvas ir – net jei kartais skaudus – dovanojantis gyvenimą.

Klausimas „Ko ieškote?“ buvo savaip svarbus Simonui Petrui, kai jis kartu su kitu mokiniu nusekė paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. Šiame kelyje įmanoma pamesti kryptį tarsi nepastebimai, nejučia. Petras kurį laiką lieka stovėti lauke, kiemo išorėje, ir vidun patenka per pažintį. Tada kažkas labai subtiliai pasikeičia. Tarsi būtų įžengta ne pro tuos vartus. Jėzus apie save yra sakęs: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“ (Jn 10, 9). Kas neina per šiuos vartus, tas yra „vagis ir plėšikas“ (Jn 10, 1). Tas yra svetimas, neatpažįstamas kaip Jėzaus mokinys. Įvyksta nukrypimas nuo kelio, kurio neužfiksuos jokia navigacijos priemonė. Bet pokytis yra. Ir jis esminis.

Įėjęs kieman Petras fiziškai atsiduria netgi arčiau Jėzaus, kur šis vyriausiojo kunigo namuose yra klausiamas apie savo mokinius bei mokslą. Jėzus kviečia apie tai teirautis savo mokinių, nes nėra kažkokių slaptų dalykų, kurių šie negalėtų papasakoti, paliudyti. Tačiau pagrindinis iš Jo mokinių čia pat už rūmų sienos Jo išsigina: vieną, antrą, trečią kartą. Ir toliau šildosi prie laužo. Jauki laužo šiluma pasirodo svarbesnė nei tikėjimo išpažinimas. Nei ištikimybė, dėl kurios dar prieš kelias valandas žadėta guldyti savo gyvybę.

Nebūtų prasmės kalbėti apie šiuos Petro išsigynimus, jei tai nebūtų ir kiekvieno iš mūsų patirtis. Ką mato ir girdi žmonės, žvelgdami į mane? Pro kokius vartus kasdien įžengiu į savo santykius su žmonėmis, į savo darbus, siekius? Ko ieškau?

Jėzus kviečia pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o visa kita bus pridėta (plg. Mt 6, 33). Mane gi taip lengvai įtraukia visų pirma tas „visa kita“, o Dievo karalystė lieka kaip priedas, kaip saldus, bet nebūtinas padažas. Kažkam ta karalystė gal iš vis yra tik tuščias žodis, šiandien jau be konkretumo, turinio, aktualumo.

Ką mato ir girdi žmonės, žvelgdami į mane? Pro kokius vartus kasdien įžengiu į savo santykius su žmonėmis, į savo darbus, siekius? Ko ieškau?

Tačiau Dievo karalystė nėra kažkas abstraktaus, ar apibrėžto žemėlapyje, ar surašyto kodeksuose, ar kaip kitaip beasmenio. Ši karalystė prisiartina Jėzaus asmenyje. Ji plinta pirmiausia iš širdies į širdį. Ji „ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36): tai reiškia – ji nėra tiesiog sukuriama šio pasaulio galia. Jos negali užtikrinti net ir patys teisingiausi įstatymai. Ji auga liudijant tiesą. Ši tiesa – tai ne vienas ar kitas principas, dėl kurio kartais sulaužoma daugybė iečių, paminant kitus ne mažiau svarbius dalykus. Ši tiesa yra pats Jėzus: Jame apsireiškiantis Dievo veidas, Dievo širdis.

Ieškau, Tavo Veido, Viešpatie… Mokyk mane ištikimybės ir ištvermės. Mokyk išlikti žmogumi net ir nežmoniškose situacijose, kai kėsinasi įtraukti neapykantos, keršto banga. Mokyk neužmigti patogiai šalia kenčiančio žmogaus, kai šiam reikia, kad pabudėčiau šalia. Mokyk nesiblaškyti dėl rytdienos, apleidžiant šios dienos įsipareigojimus. Mokyk išgirsti tai, kas gali pažadinti ir sugrąžinti prie Tavęs: net jei tai bus gaidžio giedojimas ar kokio nors beDievio priminimas, kad ir apspjaudytas, išjuoktas, pasmerktas žmogus yra žmogus. Mokyk šiandien, po Tavo kryžiumi, atrasti Mariją ir Bažnyčios bendruomenę kaip Motiną, o kiekvieną jos narį – kaip savo brolį ar sesę. Ypač tuos, kurie yra papiktinti, įskaudinti, išnaudoti ir sužeisti: papiktinti mūsų Tavęs išsigynimų, per kuriuos tapome jei ne vagimis ar plėšikais, tai bent jau aklais, kurčiais, nebyliais, beširdžiais praeiviais.

Sode, kuris žmogaus sukūrimo dieną buvo rojumi, einu prie kapo rūsio. Šiandien čia Tavo Veido, Viešpatie, ieškau.

The post Vyskupas Arūnas Poniškaitis. „Ko ieškote?“ appeared first on LAIKMETIS.

Išėjimo knygoje pateikiamas konkretus atvejis, kai vergas užmušamas svetimo jaučio. Pagal įstatymą, šeimininkui už nuostolį turėjo būti sumokėta trisdešimt sidabrinių (Iš 21, 32). Ši suma buvo nustatyta kaip standartiškai vertinamo vergo kaina. Jėzus, Dievo Sūnus, buvo įvertintas taip, kaip anuomet įvertinamas vergas. Tai reiškia, kad aukščiausias Dievo įsikūnijimas buvo simboliškai sulygintas su žemiausiu socialiniu statusu – vergu.

Pranašo Zacharijo knygoje randame epizodą, kur Dievas per pranašą kalba apie savo atmetimą. Pranašas paprašo atlygio už savo tarnystę, o jam sumoka trisdešimt sidabrinių (Zch 11, 12–13). Dievas į tai atsako, kad tai menka suma už tokią tarnystę. Jis liepia pinigus mesti į šventyklos iždą. Ši scena laikoma pranašišku ženklu, išsipildančiu Naujojo Testamento įvykiuose.

Evangelija pagal Matą mini, kad Judas, suvokęs padaręs nuodėmę, grąžino pinigus aukštiesiems kunigams (Mt 27, 3–10). Jie atsisakė juos priimti kaip šventyklos auką, nes tai buvo „užmokestis už kraują“. Sidabriniai buvo panaudoti nupirkti „puodžiaus lauką“, skirtą svetimšalių laidojimui. Ši detalė dar labiau susieja pranašo Zacharijo pasakojimą su Jėzaus kančios istorija.

Trisdešimt sidabrinių simbolizuoja ne tik finansinį atlygį, bet ir dvasinį išdavystės mastą. Ši suma rodo, kiek mažai įvertinta meilė, pasitikėjimas ir draugystė. Judas – vienas iš artimiausių Jėzaus sekėjų – išduoda savo mokytoją už labai nedidelę pinigų sumą. Šis veiksmas tampa moralinio žlugimo ženklu, kuris atveria kelią didžiausiam krikščionybės įvykiui – Kristaus kryžiui ir prisikėlimui.

Senojo Testamento pasakojimas apie Juozapo pardavimą į Egiptą už dvidešimt sidabrinių taip pat turi paralelių su Jėzaus istorija. Juozapas, savo brolių atstumtas ir parduotas, galiausiai tampa Egipto gelbėtoju. Jėzus, išduotas už trisdešimt sidabrinių, tampa pasaulio Gelbėtoju. Abi istorijos rodo, kaip Dievas geba iš blogio išgauti gėrį, o išdavystė tampa išganymo plano dalimi.

Bažnytinėje tradicijoje trisdešimt sidabrinių tapo išdavystės simboliu. Ikonografijoje Judas dažnai vaizduojamas su kapšu rankoje. Dailėje ir literatūroje šis motyvas reiškia dvasinį nuopuolį, išsižadėjimą, išdavystę dėl materialinės naudos. Tai įspėjimas, kad žmogiškoji silpnybė gali nulemti skaudžias pasekmes.

Šventraštyje niekur nėra aiškiai sakoma, kad pinigai buvo Judo Iskarijoto pagrindinė motyvacija. Pavyzdžiui, Etiopijos krikščionių koptų tradicijoje pasakojama, kad imti pinigus už Jėzaus išdavystę, Judą pastūmėjo uošvienė, kuri nuolatos jam priekaištavo pinigų stygių. Kaip ten bebūtų, bet pinigai tampa konkrečiu ženklu – mainų objektu, kuris atskleidžia vidinį nutolimą nuo Jėzaus. Judui pinigai tampa sandorio ženklu, bet šis sandoris griauna jo pačio sielą.

Trisdešimt sidabrinių tampa tylia, bet iškalbinga žinia – apie žmogaus nuodėmę, apie Dievo atleidimą, apie kainą, kuria perkama tiesa, ir apie meilę, kuri nugalėjo išdavystę.

The post Kodėl Judas išdavė Jėzų už trisdešimt sidabrinių? appeared first on LAIKMETIS.