Paminėjimas prasidėjo parodos „Kunigas legenda monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925-2014) atidarymu Laisvės gynėjų galerijoje. Parodą pristatė LR Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja Angonita Rupšytė. Žodį tarė LR Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Juozas Olekas.

Seimo posėdžių salėje, pirmininkaujant LR Seimo Pirmininkui Sauliui Skverneliui, pagerbti LR pirmosios vyriausybės nariai, po to pagerbtas mons. Alfonsas Svarinskas – AT deputato 100-ųjų gimimo metinių proga. Seimo Konstitucijos salėje vyko konferencija „Ar visą padariau, ką Dievas norėjo...“ Konferenciją vedė LR Seimo narys Vytautas Sinica ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė.

Konferencijos vaizdo įrašas.

The post Monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-ųjų gimimo metinių minėjimas Seime appeared first on LAIKMETIS.

Su didele atsakomybe ir įsipareigojimu kalbėsiu apie vieną iškiliausių Lietuvos laisvės dvasios žadintojų – monsinjorą Alfonsą Svarinską ir jo įgyvendintą unikalų atminties ir pagarbos projektą – Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką, įsikūrusį vaizdingame Mūšios upės slėnyje, netoli Ukmergės, Kadrėnų kaimo apylinkėse.

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas – žmogus, kurio gyvenimo kelias, paženklintas kalinimais, tremtimis, dvasiniu tvirtumu ir nepalenkiamu tikėjimu Tėvynės laisve. Savo gyvenimą pradėjo Ukmergės krašte. Gimė Pamarneckų kaime, vėliau gyveno Kadrėnuose, mokėsi Vidiškių pradinėje mokykloje bei Antano Smetonos gimnazijoje.

1942 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Dėl pogrindinės veiklos netrukus tapo sovietinio saugumo taikiniu. Per savo gyvenimą tris kartus buvo įkalintas ir daugiau nei 20 metų praleido lageriuose. Atskirtas nuo Tėvynės, monsinjoras kūrė, svajojo, planavo. Ir tuomet gimė vizija – Laisvės kovotojų atminimą įamžinti parke, kuriame žodžiai virstų ženklais, o kančia – prasmingais paminklais.

Jis pats yra sakęs: „Visus 22 metus, praleistus lageriuose, ypač karceriuose, daug mąsčiau, kaip reiktų įamžinti žuvusiųjų draugų ir vienminčių atminimą. Taip gimė partizanų parko prie Mūšios, šalia tėviškės, idėja. Kadangi kovotojai už Lietuvos laisvę buvo religingi, labiausiai tiko sukurti Kryžiaus kelius su 14 kryžių, pastatant po atskirą kryžių kiekvienam batalionui, apygardos vadams ir Prisikėlimo kryžių. Vėliau gimė sumanymas įamžinti Kadrėnų kaimo laisvės kovotojų bei visų 1940–1990 metais žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą.“. Tai liudija ne tik apie monsinjoro dvasinį tvirtumą ir atsidavimą, bet ir apie tai, kad net nelaisvėje jo širdyje brendo kūrybos, prasmės ir atminties idėjos. Ši vizija, gimusi kančios ir vienatvės akimirkomis, vėliau tapo išskirtiniu dvasiniu ir istoriniu paminklu visai Lietuvai.

Kalėdamas ir svajodamas jis galvoje „suprojektavo“ parką su visais jo elementais ir struktūra, o grįžęs į Lietuvą ėmėsi šios idėjos įgyvendinimo.

Parko teritorija jo kūrimo pradžioje – tai neįžengiami brūzgynai, pelkė, bet monsinjoras drąsiai ėmėsi įgyvendinti tai, kas kitiems atrodė neįmanoma.

Ryžtingo monsinjoro užsispyrimo dėka parkui kurti buvo skirtas 55 hektarų plotas valstybiniame miške, vaizdingoje trijų upių – Šventosios, Mūšios ir Siesarties – santakoje. Visa parko teritorija išraižyta upių vingių, keleto stačių šlaitų, pereinančių į miškais sujungtus upių slėnius. Vadovaujant monsinjorui Alfonsui Svarinskui kaip architektui – pradėti parko kūrimo darbai. Jo idėjas paversti realybe padėjo UAB ,,Ukmergės melioracija“, Miškų urėdija, Vidiškių seniūnija bei kitos rajono įmonės ir organizacijos.

Miškininkai iškirto menkaverčius medžius, sutvarkė landšaftą, melioratoriai atvėrė šlaitus ir slėnius, iškasė ir išvalė esamus vandens telkinius, Mūšios upės vagą, įrengė keliukus, takus.

Pirmasis ornamentuotas kryžius, buvusių Kadrėnų kaimo kapinaičių  kalnelyje iškilo 1993 metais. Tie metai yra Didžiosios Kovos apygardos partizanų parko kūrimo pradžia. 1993-2003 metais parke pastatyti Kryžiaus keliai su 14 ornamentuotų ąžuolinių kryžių, skirtų kiekvienam Didžiosios Kovos apygardos partizanų batalionui. Pirmąjį kančios kryžių sukūrė tautodailininkas Algirdas Jurkėnas, kitų kryžių autorius Pranas Kaziūnas.

Statant kryžius, buvo formuojami takai, retinamas miškas, įrengta ir sutvarkyta didelė aikštė renginiams. Monsinjoro Svarinsko  iniciatyva pastatyti kryžiai: Lietuvos prisikėlimui, 2003 metais - popiežiui Jonui  Pauliui II-ajam,  2005 metais pašventinti kryžiai Lietuvos kariuomenės generolui Jonui Juodišiui  ir JAV prezidentui Ronaldui Reiganui atminti.

Nuo 2004 metų Didžiosios Kovos apygardos partizanų parko šiaurės vakarinėje dalyje pradėti statyti akmeniniai paminklai. Jų memorialinį ansamblį monsinjorui padėjo kurti sūnėnas Jonas Svarinskas, Ukmergės krašto tremtiniai Vytautas Viliūnas, Algirdas Karvelis, Vaclovas Silvinskas ir kiti. Tais pačiais metais pastatytas paminklas generolui Povilui Plechavičiui, 2005 metais - Onos ir Boleslovo Katliorių penkiems sūnums – žuvusiems partizanams.

2006 metais parką papildė paminklas Taujėnų mokytojams tremtiniams ir politiniams kaliniams atminti. 2009 metais buvo pastatytas paminklas Lietuvos partizanų motinoms. Iš tiesų reikia pripažinti, kad parko kūrimas reikalavo daug pastangų ir lėšų. Monsinjoras rasdavo rėmėjų Lietuvoje ir užsienyje, belsdavosi į visas įmanomas duris, ieškodavo galimybių ir sulaukdavo talkininkų iš visuomeninių ir politinių organizacijų. Parko tvarkymo talkose aktyviai dalyvavo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės 84 bataliono kariai ir kariai savanoriai, Lietuvos Šaulių sąjungos šauliai, Atsargos karininkų sąjungos nariai, rajono moksleiviai, kiti patriotiškai nusiteikę piliečiai. 

2014 metais liepos 17 dieną, mirus monsinjorui Alfonsui Svarinskui, jo pradėtas darbas nesustojo. 2015 metais, minint mirties metines, Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke buvo pastatytas kryžius monsinjoro atminimui. 2016 metais pašventinti kryžiai monsinjoro bendražygiams kunigams Juozapui Zdebskiui ir Bronislovui Laurinavičiui.

Parke tęsiami tvarkymo darbai. 2017 metų pavasarį Ukmergės miškų urėdija jame įrengė medinius laiptus, vedančius nuo Mūšios užtvankos į parką.

Įgyvendinant monsinjoro Alfonso Svarinsko svajonę, 2016 metais visuomenine iniciatyva ir Ukmergės rajono savivaldybės pritarimu, Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke pradėtas kurti memorialas aštuoniolikai sušaudytų pirmosios Lietuvos Respublikos ministrų, ėjusių pareigas 1918-1940 metais, atminimui. Tai buvo valstybės šimtmečiui skirtas projektas.

Memoriale, kuris užima apie 100 kvadratinių metrų plotą, yra lanku sustatyti vieno metro aukščio kryžiai ir stulpas su Dovydo žvaigžde. Tokia atminimo ženklų išdėstymo forma simbolizuoja už darbo stalo kabinete susėdusius posėdžiauti ministrus.

2018 metais rugpjūčio 25 dieną, memorialas buvo iškilmingai atidengtas. Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir daug kitų garbių svečių, ministrų, giminaičių.

Memoriale buvo iškilmingai įkastos kapsulės su žeme iš masinių kapaviečių, o visuomenei pristatyta Onos Voverienės ir Aušros Jurevičiūtės išleista knyga „Kovų už laisvę keliu į amžinybę“. Šiame leidinyje, turinčiame ir skaitmeninį variantą, aprašyti visi parke esantys atminimo ženklai ir jų atsiradimo istorijos, taip pat pateiktos memoriale įamžintų ministrų biografijos. Monsinjoro valią išpildėme kartu bendradarbiaujant Ukmergės rajono savivaldybei, Ukmergės kraštotyros muziejui ir iniciatyvinei grupei „Atmintis“.

Parko kūrimo darbai tęsėsi. Kryžiai ir ženklai toliau statomi buvusių Kadrėnų kaimo kapinių kalnelyje. 2017 metais pastatytas kryžius žuvusiam kunigui Alfonsui Lipniūnui. 2018 metais atidengtas koplytstulpis monsinjorą Alfonsą Svarinską į kunigus įšventinusiam vyskupui Pranciškui Ramanauskui. 2019 metais pašventintas kryžius vyskupui Mečislovui Reiniui, o 2019 metais pastatyta skulptūra, skirta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos signatarams. 2020 metais parke pastatytas koplytstulpis kardinolui Vincentui Sladkevičiui. 2024 metais pastatytas kryžius monsinjoro likimo broliui, Visos Ukrainos Graikų bažnyčios patriarchui kardinolui Josip Slypij. Kryžių ir atminimo ženklų autoriai ukmergiškiai tautodailininkai Rimantas ir Stanislovas Zinkevičiai.

Didžiosios Kovos apygardos partizanų parko atmintis yra gyva šiandien ne tik dėl jame esančių paminklų, bet ir dėl vykstančių renginių.

Nuo 2005 metų parke vyksta kasmetės, tapusios tradicija, Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės šventės. Jų metu aukojamos Šventosios Mišios. Dalyvauja kariuomenės atstovai, diplomatai, Seimo nariai, rezistencinės kovos dalyviai, tremtiniai, šauliai, jaunimas. Skamba patriotinės dainos, dalyviai vaišinami kareiviška koše.

Pirmasis didelis viešas renginys Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke įvyko 2005 metais rugsėjo 18 dieną. Tądien monsinjoro Alfonso Svarinsko iniciatyva surengtos partizanų pagerbimo ir paminklų pašventinimo iškilmės. Į šventę atvyko daug garbingų svečių – Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, daug kunigų, Lietuvos kariuomenės vadas, diplomatai, Seimo nariai, Lietuvos rezistencinės kovos dalyviai. Iškilmių metu aukotos Šventosios Mišios už žuvusius ir gyvus partizanus. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius  pašventino partizanų parką, kryžių JAV prezidentui Ronaldui Reiganui ir akmenį paminklą penkiems Vyčio apygardos partizanams broliams Katlioriams. Giedojo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnų choras.

2006 metais liepos 15 dieną, Partizanų pagerbimo šventė vyko minint Žalgirio mūšio 596-asias metines. Šventąsias Mišias aukojo buvęs Vatikano radijo redaktorius kunigas Artūras Kazlauskas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir kiti kunigai. Panašios partizanų pagerbimo šventės Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke tęsėsi iki 2015 metų.

Nuo 2015 metų Laisvės kovotojų pagerbimo minėjimai pradedami Dukstynos kapinėse, aplankant monsinjoro, Lietuvos kariuomenės ir partizanų vyriausiojo kapeliono pulkininko Alfonso Svarinsko kapą ir žuvusių partizanų kapus. Vėliau renginiai persikelia į Didžiosios kovos apygardos partizanų parką. Tradiciškai Ukmergėje šiuos minėjimus organizuodavo Monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimo draugija, Ukmergės rajono savivaldybė, Ukmergės kraštotyros muziejus, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialas, kitos visuomeninės organizacijos.

Šiemet minėsime vienuoliktąsias monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metines. Esame atsakingi už jo darbų tęstinumą, istorinės atminties išsaugojimą, tautinės savimonės ir patriotizmo ugdymą. Baigdamas pranešimą, kviečiu visus lankyti šį didingą Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką, prisiminti monsinjorą Alfonsą Svarinską, jo nuveiktus darbus Tėvynės labui.

The post Darius Varnas. Alfonso Svarinsko patriotizmo idėjos įgyvendinimas Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke appeared first on LAIKMETIS.

Dažnai galvoju, ką mano močiutė (Mamaw), kaip aš ją vadinau, būtų pagalvojusi apie tai, kad jos anūkas tapo kataliku. Mes nuolat ginčydavomės dėl religijos. Ji buvo gilaus, bet visiškai neinstitucionalizuoto tikėjimo moteris. Ji mėgo Bilį Grejemą ir Donaldą Isoną, pamokslininką iš savo namų pietryčių Kentukyje. Tačiau ji nekentė „organizuotos religijos“. Ji dažnai garsiai stebėjosi, kaip mūsų Ohajo valstijoje dešimtojo dešimtmečio pradžioje, paprasta žinia apie nuodėmę, atpirkimą ir malonę užleido vietą teleevangelizuotojams televizijos ekranuose. „Visi šie žmonės yra sukčiai ir iškrypėliai“, - sakė ji man. „Viskas, ko jie nori, yra pinigai.“ Tačiau ji vis tiek juos žiūrėjo, ir jie buvo arčiausiai įprastų pamaldų bažnyčioje, bent jau Ohajuje. Išskyrus tuos atvejus, kai grįždavo namo į Kentukį, ji retai lankydavosi bažnyčioje. O jei lankėsi, tai dažniausiai tam, kad patenkintų mano ankstyvosios paauglystės troškimą turėti kokį nors prisirišimą prie krikščionybės, išskyrus „700 klubą“.

Kaip ir daugelis neturtingų žmonių, močiutė retai balsuodavo, nes rinkimų politiką laikė iš esmės korumpuota. Jai patiko F. D. R., Haris S. Trumanas, ir tai buvo viskas. Nenuostabu, kad moteriai, kurios vieninteliai politiniai herojai jau dešimtmečius buvo mirę, politika nepatiko, dar mažiau jai rūpėjo šiuolaikinio protestantizmo politinis dreifas. Pirmą kartą iš tiesų su institucine Bažnyčia susidūriau vėliau, per tėvo didelę penitenciarinę kongregaciją pietvakarių Ohajo valstijoje. Tačiau apie katalikybę kai ką žinojau gerokai anksčiau. Žinojau, kad katalikai garbina Mariją. Žinojau, kad jie nepripažįsta Šventojo Rašto teisėtumo. Žinojau, kad Antikristas - ar bent jau Antikristo dvasinis patarėjas - bus katalikas. Arba, tuo metu būčiau pasakęs, „yra“ katalikas, nes buvau visiškai įsitikinęs, kad Antikristas vaikšto tarp mūsų.

Atrodė, kad močiutei katalikai nelabai rūpi. Jos jaunesnioji dukra buvo ištekėjusi už vieno iš jų, ir ji manė, kad jis geras žmogus. Jai atrodė, kad jų pamaldų būdas yra gana formalus ir savotiškas, bet jai svarbiausia buvo Jėzus. Apreiškimo 18-oji knyga galėjo būti apie katalikus, o galėjo būti ir apie ką nors kita. Tačiau jos pažįstamam katalikui rūpėjo Jėzus, ir jai tai buvo gerai.

Vis dėlto mamytė mano mintyse išlieka labai svarbi - praėjus daugiau nei dešimtmečiui po jos mirties, ji vis dar yra žmogus, kuriam jaučiuosi labiausiai skolingas. Be jos manęs čia nebūtų. Ir nepatogus faktas yra tas, kad Katalikų Bažnyčios Kristus visada atrodė šiek tiek kitoks nei tas Jėzus, su kuriuo užaugau. Šiek tiek per daug santūrus, per daug formalus. Garsusis Sallmano Kristaus portretas kabojo viršuje, netoli mano miegamojo, ir būtent tokį jį sutikau: asmenišką ir malonų, bet truputį apleistą. Katalikybės Kristus sklandė aukštai virš tavęs, kaip suaugęs vyras ar kūdikis, apipintas šviesos spinduliais ir karūnuotas kaip karalius. Neįmanoma išvengti diskomforto, kurį tokia moteris kaip močiutė jautė su tokiu Kristumi. Katalikiškas Jėzus buvo didinga dievybė, o mes nelabai domėjomės didingomis dievybėmis, nes nebuvome didingi žmonės.

Tai buvo svarbiausia kliūtis, su kuria susidūriau pradėjęs galvoti apie katalikybę. Galėjau išsigalvoti daugumą standartinių prieštaravimų. Paaiškėjo, kad katalikai negarbina Marijos. Jų pritarimas tiek Šventojo Rašto, tiek tradiciniam autoritetui pamažu man pasirodė kaip išmintis, nes mačiau, kaip pernelyg daug mano draugų grūmėsi su klausimu, ką galėtų reikšti tam tikra Šventojo Rašto ištrauka. Netgi pradėjau suvokti, kad katalikybė turi istorinį tęstinumą su Bažnyčios tėvais - iš tiesų su pačiu Kristumi - kurio negalėjo atitikti mano auklėjimo metu buvusi nebažnytinė religija. Tačiau negalėjau atsikratyti jausmo, kad jei atsiversiu, nebebūsiu savo močiutės anūkas. Taigi daugelį metų gyvenau nepatogioje teritorijoje tarp smalsumo katalikybei ir nepasitikėjimo.

Į ją patekau gana įprastu būdu. Po vidurinės mokyklos, kaip ir daugelis mano bendraamžių, įstojau į jūrų pėstininkus - vienintelis kitas 2003 m. vidurinę mokyklą baigęs žmogus mano kvartale taip pat įstojo į jūrų pėstininkus. 2005 m. išvykau į Iraką, jaunas idealistas, pasiryžęs skleisti demokratiją ir liberalizmą atsilikusioms pasaulio tautoms. Grįžau 2006 m., skeptiškai nusiteikęs karo ir jį grindžiančios ideologijos atžvilgiu. Močiutė buvo mirusi, o aš, neturėdamas bažnyčios ar ko nors, kas galėtų mane pririšti prie jaunystės tikėjimo, iš pamaldaus tapau tikinčiuoju, o paskui - dar kažkuo mažesniu. Kai 2007 m. išėjau iš jūrų pėstininkų ir pradėjau studijuoti Ohajo valstijos universitete, skaičiau Christopherį Hitchensą ir Samą Harrisą ir vadinau save ateistu.

Nesiplėsiu apie tai, kaip tai pasiekiau, nes tai ir įprasta, ir nuobodu. Daug kas buvo susiję su nereikšmingumo jausmu: religiniai lyderiai, į kuriuos kreipiausi, vis dažniau teigė, kad jei pakankamai stipriai melsiesi ir tikėsi, Dievas apdovanos tavo tikėjimą žemiškais turtais. Tačiau pažinojau daug žmonių, kurie tikėjo ir daug meldėsi, bet neturėjo jokių turtų.  Tačiau yra dvi įžvalgos, kurias verta apmąstyti iš to mano gyvenimo etapo, nes jos abi iš anksto nulėmė intelektualinį pabudimą, kuris neseniai įvyko ir galiausiai atvedė mane atgal pas Kristų. Pirmoji yra ta, kad pakilusiam į viršų neturtingam vaikui iš sunkiai besiverčiančios šeimos ateizmas sukelia neginčijamą šeimyninį ir kultūrinį lūžį. Būti ateistu reiškia nebepriklausyti bendruomenei, kuri padarė tave tuo, kuo buvai. Taip ilgai slėpiau savo netikėjimą nuo šeimos - ir ne todėl, kad kam nors iš jų tai būtų labai rūpėję. Tik nedaugelis šeimos narių lankė bažnyčią, bet visi tikėjo kažkuo, o ne niekuo.

Buvo būdų tai kompensuoti, ir vienas iš jų (bent jau man) buvo trumpas flirtas su libertarizmu. Prarasti tikėjimą reiškė prarasti kultūrinį konservatizmą, o pasaulyje, kuris vis labiau artėjo prie Respublikonų partijos, mano ideologinis atsakas buvo perteklinė kompensacija: praradęs kultūrinį konservatizmą, tapau dar labiau ekonomiškai konservatyvus. Ironiška, žinoma, kad būtent Respublikonų partijos ekonominė programa mažiausiai domino mano šeimą - niekam iš jų nerūpėjo, kiek Bušo administracija sumažino mokesčių tarifus milijardieriams. G.O.P. tapo savotišku totemu - prie jos prisirišau dar stipriau, nes ji suteikė man bendrų sąlyčio taškų su šeima. O garbingiausias būdas tai padaryti tarp mano naujųjų koledžo draugų buvo atkaklus neoliberalios ekonomikos ortodoksijos laikymasis. Mokesčių lengvatos ir socialinės apsaugos mažinimas buvo socialiai priimtinas būdas būti konservatyviam tarp Amerikos elito.

Antroji įžvalga yra ta, kad mano religijos atsisakymas buvo labiau kultūrinis nei intelektualinis. Mano religija sunkiai derėjo su mokslu, kuris mane pasiekė. Pavyzdžiui, niekada nebuvau klasikinis darvinistas dėl priežasčių, kurias Davidas Gelerntneris išdėstė savo puikioje naujoje knygoje. Tačiau evoliucijos teorija tam tikra forma man atrodė tikėtina, ir nors aš suvalgiau „Tornadą sąvartyne“ ir visus kitus jaunos žemės kreacionizmo veikalus, galiausiai priėjau prie to, kad negalėjau suderinti savo biologijos supratimo su tuo, kuo mano bažnyčia man liepė tikėti. Niekada nebuvau taip atsidavęs jaunosios Žemės kreacionizmui, kad turėčiau rinktis tarp biologijos ir Pradžios knygos. Tačiau įtampa tarp mokslinio pasakojimo apie mūsų kilmę ir biblinio pasakojimo, kurį buvau įsisavinęs, padėjo lengviau atsisakyti tikėjimo.

Ir tiesa ta, kad jį atmečiau dėl paprasčiausios priežasties - minios beprotybės. Didelė dalis mano naujojo ateizmo buvo susijusi su troškimu sulaukti socialinio pripažinimo tarp amerikiečių elito. Tiek daug laiko praleidau tarp kitokio tipo žmonių, turinčių kitokius prioritetus, kad negalėjau neperimti kai kurių jų nuostatų. Sekuliarizmu susidomėjau kaip tik tuo metu, kai mano dėmesys nukrypo į atsiskyrimą nuo jūrų pėstininkų ir artėjantį perėjimą į koledžą. Žinojau, kaip išsilavinę žmonės linkę vertinti religiją: geriausiu atveju - provincialiai ir kvailai, blogiausiu - kaip blogį. Pritardamas Hitchensui, pradėjau galvoti, o galiausiai ir sakyti tokius dalykus: „Krikščioniškas kosmosas labiau panašus į Šiaurės Korėją nei į Ameriką, ir aš žinau, kur norėčiau gyventi.“ Savo veiksmais ir emocijomis įsiliejau į savo naująją kastą. Man gėda tai pripažinti, bet tiesa dažnai blogai atsiliepia apie savo subjektą.

Žinojau, kaip išsilavinę žmonės linkę vertinti religiją: geriausiu atveju - provincialiai ir kvailai, blogiausiu - kaip blogį.

Ir jei galiu ką nors pasakyti savo gynybai: tai nebuvo visiškai sąmoninga. Negalvojau sau: „Nebūsiu krikščionis, nes krikščionys yra tamsuoliai, o aš noriu įsitvirtinti meritokratų meistrų klasėje“. Socializacija veikia subtilesniais, bet galingesniais būdais. Mano sūnui dveji, ir jis per pastaruosius šešis mėnesius - kaip tik tuo metu, kai jo socialinis intelektas smarkiai išaugo - perėjo nuo vokiečių aviganio kailio draskymo prie jo apkabinimų ir bučinių. Iš dalies tai susiję su džiaugsmu, kurį teikia ir teikia geriausias žmogaus draugas. Bet dalis to kyla iš fakto, kad mes su žmona susiraukiame ir baramės, kai jis kankina šunį, bet aikčiojame ir juokiamės, kai jis jį myluoja. Jis reaguoja į mus taip, kaip aš reaguodavau į išsilavinusią kastą, su kuria pamažu susipažinau. Koledže labai nedaug mano draugų ir dar mažiau dėstytojų turėjo kokį nors religinį tikėjimą. Sekuliarizmas gal ir nebuvo būtina sąlyga norint patekti į elitą, bet jis tikrai palengvino procesą.

Žinoma, jei būtumėte man tai pasakę, kai man buvo dvidešimt ketveri, būčiau griežtai protestavęs. Būčiau citavęs ne tik Hitchensą, bet ir Russellą bei Ayerį. Būčiau pasakojęs, kad C. S. Lewisas buvo kvailys, kurio argumentai imponuoti tik trečiarūšiams intelektams. Žiūrėčiau Ravi Zachariasą vien tam, kad atkreipčiau dėmesį į jo argumentų problemas, kad labiau apsiskaitęs krikščionis nepanaudotų tų argumentų prieš mane. Didžiavausi gebėjimu savo logika priblokšti oponentą. Mano pasaulėžiūros esmė buvo arogancija - emocinė ir intelektualinė. Tačiau guodžiau save apeliacija į filosofę Ayn Rand, kurios ateizmas ir libertarizmas man sakė viską, ką norėjau išgirsti: puikūs, protingi vyrai buvo arogantiški tik tada, kai klydo, o aš buvau visai kitoks.

Tačiau buvo abejonių sėklų, viena pasėta protuose, kita - širdyje. Su pirmąja susidūriau Ohajo valstijoje per vidutinio lygio filosofijos kursą. Mes skaitėme garsiąją rašytinę diskusiją tarp Antony Flew, R. M. Hare ir Basil Mitchell. Ateistas Fliusas (nors vėliau atsisakė savo nuomonės) teigia, kad teologiniai teiginiai, tokie kaip „Dievas myli žmogų“, yra iš esmės nepatikimi, taigi beprasmiai. Kadangi tikintieji neleis, kad faktas prieštarautų jų tikėjimui, jų pažiūros iš tikrųjų nėra teiginiai apie pasaulį. Tai neabejotinai atitiko mano patirtį, ką tikintieji sako susidūrę su akivaizdžiais sunkumais. Susidūrę su neapsakoma tragedija? „Viešpats veikia paslaptingais būdais“. Vienatvės ir nevilties akivaizdoje? „Dievas vis dar tave myli.“ Jei tikri, akivaizdūs iššūkiai šiems jausmams buvo apdoroti, o paskui tikintieji juos ignoravo, tuomet jų tikėjimas turi būti gana tuščias. Mūsų klasė daugiausiai laiko praleido aptardama pirmąją Flouvo frazę ir Hare'o atsakymą, kuriame iš esmės pripažįstama Flouvo nuomonė, bet teigiama, kad religiniai jausmai vis dėlto yra prasmingi ir potencialiai teisingi.

Klasėje Basilo Mitchello atsakymui buvo skirta mažiau dėmesio, tačiau jo žodžiai išlieka vieni stipriausių, kokius kada nors esu skaitęs. Nuo to laiko nuolat apie juos galvoju. Jis pradeda palyginimu apie karo kareivį, kuris okupuotoje teritorijoje sutinka „Nepažįstamąjį“. Kareivis taip susižavi Nepažįstamuoju, kad mano, jog jis yra pasipriešinimo vadas.  

Kartais Nepažįstamasis pastebimas padedantis pasipriešinimo dalyviams, o partizanas dėkoja ir sako savo draugams: „Jis mūsų pusėje“. Kartais jis matomas vilkintis policijos uniformą ir perduodantis patriotus okupacinei valdžiai. Tokiais atvejais draugai murma prieš jį, bet partizanas vis tiek sako: „Jis mūsų pusėje“. Jis vis dar tiki, kad, nepaisant regimybės, Nepažįstamasis jo neapvylė. Kartais jis prašo Nepažįstamojo pagalbos ir ją gauna. Tada jis būna dėkingas. Kartais jis prašo ir jos negauna. Tuomet jis sako: „Nepažįstamasis žino geriau“. Kartais jo draugai susierzinę sako: „Na, ką jis turėtų padaryti, kad tu pripažintum, jog klydai ir kad jis nėra mūsų pusėje?“ Bet partizanas atsisako atsakyti. Jis nesutinka išbandyti Nepažįstamojo. O kartais jo draugai skundžiasi: „Na, jei jūs turite omenyje, kad jis yra mūsų pusėje, kuo greičiau jis pereis į kitą pusę, tuo geriau“. Palyginimo partizanas neleidžia, kad kas nors ryžtingai užskaitytų teiginį „Nepažįstamasis yra mūsų pusėje“. Taip yra todėl, kad jis įsipareigojo pasitikėti Nepažįstamuoju. Tačiau jis, žinoma, pripažįsta, kad dviprasmiškas Nepažįstamojo elgesys vis dėlto prieštarauja tam, ką jis apie jį tiki. Būtent ši situacija yra jo tikėjimo išbandymas.

Tuo metu kaip įmanydamas stengiausi atmesti Mitchell'o atsakymą. Fliutas puikiai apibūdino tikėjimą, kurį buvau atmetęs. Tačiau Mičelas išreiškė tikėjimą, su kuriuo niekada nebuvau susidūręs asmeniškai. Abejonės buvo nepriimtinos. Maniau, kad tinkamas atsakas į tikėjimo išbandymą yra jį užgniaužti ir apsimesti, kad jo niekada nebuvo. Bet štai Mičelas pripažino, kad pasaulio susiskaldymas ir mūsų asmeninės bėdos iš tiesų prieštarauja Dievo egzistavimui. Bet ne galutinai. Galiausiai padariau išvadą, kad Mičelas laimėjo filosofinę diskusiją daug metų prieš tai, kai supratau, kaip stipriai jo nuolankumas abejonių akivaizdoje paveikė mano paties tikėjimą.

Kylant aukštyn mūsų išsilavinimo hierarchijoje - iš Ohajo valstijos į Jeilio teisės mokyklą - pradėjau nerimauti, kad mano įsiliejimas į elitinę kultūrą brangiai kainuoja. Kartą sesuo man pasakė, kad daina, privertusi ją galvoti apie mane, buvo Lynyrd Skynyrd „Simple Man“. Nors buvau įsimylėjęs, supratau, kad emociniai vaikystės demonai trukdė būti tokiu partneriu, kokiu visada norėjau būti. Mano randistinė arogancija dėl savo gebėjimų ištirpo, kai supratau, kad apsėdimas dėl pasiekimų nepadės pasiekti to, kas man buvo svarbiausia didžiąją gyvenimo dalį: laimingos, klestinčios šeimos.

Buvau pasinėręs į meritokratijos logiką ir supratau, kad ji manęs labai netenkina. Pradėjau svarstyti: ar visi šie pasaulietiški sėkmės rodikliai iš tikrųjų padarė mane geresniu žmogumi? Iškeičiau dorybę į pasiekimus ir supratau, kad pastarieji yra nepakankami. Tačiau moteriai, kurią norėjau vesti, mažai rūpėjo, ar gausiu Aukščiausiojo Teismo tarnautojo vietą. Ji tiesiog norėjo, kad būčiau geras žmogus.

Žinoma, įmanoma pervertinti savo trūkumus. Niekada neapgaudinėjau savo būsimos sutuoktinės. Niekada prieš ją nesmurtavau. Tačiau mano galvoje buvo balsas, kuris reikalavo iš manęs daugiau: kad jos interesus iškelčiau aukščiau savųjų; kad suvaldyčiau savo temperamentą tiek dėl jos, tiek dėl savęs. Ir pradėjau suprasti, kad šis balsas, kad ir iš kur jis sklisdavo, nebuvo tas pats, kuris vertė mane kopti kuo aukščiau mūsų meritokratijos kopėčiomis. Jis sklido iš kažko senoviškesnio ir labiau pagrįsto - reikalavo apmąstyti, iš kur esu kilęs, o ne kultūriškai nuo to atsiskirti.

Svarstydamas šiuos du troškimus - sėkmingumo ir charakterio - ir jų prieštaravimus (ir neprieštaravimus), susidūriau su šventojo Augustino apmąstymais apie Pradžios knygą. Buvau Augustino gerbėjas dar nuo tada, kai koledže politinis teoretikas man paskyrė „Dievo miestą“. Tačiau jo mintys apie Pradžios knygą mane pakerėjo, ir jas verta pakartoti plačiau:

Kartais neaiškiais ir toli už mūsų regėjimo ribų esančiais klausimais, net ir tokiais, kuriuos galime rasti aptartus Šventajame Rašte, galimi skirtingi aiškinimai, nepažeidžiant mūsų priimto tikėjimo. Tokiu atveju neturėtume skubėti stačia galva ir taip tvirtai stoti į vieną pusę, kad, jei tolesnė pažanga ieškant tiesos pagrįstai pakirstų šią poziciją, mes taip pat kristume kartu su ja. Tai reikštų kovoti ne už Šventojo Rašto mokymą, bet už savąjį, trokštant, kad jo mokymas atitiktų mūsų mokymą, nors turėtume norėti, kad mūsų mokymas atitiktų Šventojo Rašto mokymą.

Tarkime, kad aiškinant žodžius: „Dievas tarė: ‚Tebūna šviesa‘, ir buvo padaryta šviesa“ (Gg 1, 3), vienas žmogus mano, kad buvo padaryta materiali šviesa, o kitas - kad dvasinė. Dėl faktinio „dvasinės šviesos“ buvimo dvasinėje būtybėje mūsų tikėjimas nepalieka jokių abejonių; dėl materialios šviesos, dangiškos ar viršdangiškos, egzistavusios dar iki dangaus, šviesos, po kurios galėjo būti naktis, buvimo, tokioje prielaidoje nebus nieko priešingo tikėjimui, kol neklystanti tiesa jos nepaneigs. O jei taip ir atsitiktų, tai šis mokymas niekada nebuvo Šventajame Rašte, bet buvo žmogaus neišmanymo pasiūlyta nuomonė.

Paprastai net ir nekrikščionis ką nors žino apie žemę, dangų ir kitus pasaulio elementus, apie žvaigždžių judėjimą ir orbitą ir net jų dydį bei santykinę padėtį, apie nuspėjamus saulės ir mėnulio užtemimus, metų ir metų laikų ciklus, apie gyvūnų, krūmų, akmenų rūšis ir t. t., ir šių žinių jis laikosi kaip patikimų, remdamasis protu ir patirtimi. Dabar netikinčiajam gėda ir pavojinga girdėti, kaip krikščionis, tariamai aiškinantis Šventojo Rašto prasmę, šiomis temomis kalba nesąmones; turėtume imtis visų priemonių, kad išvengtume tokios keblios situacijos, kai žmonės parodo didžiulį krikščionio neišmanymą ir juokiasi iš jo. Gėda ne tiek dėl to, kad tyčiojamasi iš neišmanėlio, kiek dėl to, kad žmonės, nepriklausantys tikėjimo bendruomenei, mano, jog mūsų šventieji rašytojai laikėsi tokių pažiūrų, ir, dideliam nuostoliui tų, dėl kurių išganymo mes triūsiame, mūsų šventieji autoriai kritikuojami ir atmetami kaip neišsilavinę žmonės. Jei jie randa krikščionį, klystantį jiems patiems gerai pažįstamoje srityje, ir išgirsta jį palaikant savo kvailas nuomones apie mūsų knygas, kaip jie patikės tomis knygomis klausimais, susijusiais su mirusiųjų prisikėlimu, amžinojo gyvenimo viltimi ir dangaus karalyste, jei mano, kad jų puslapiai pilni klystkelių apie faktus, kuriuos jie patys sužinojo iš patirties ir proto šviesos?

Negalėjau nustoti galvoti, kaip būčiau reagavęs į šią ištrauką, kai buvau vaikas: jei kas nors man būtų pateikęs tą patį argumentą, kai man buvo 17 metų, būčiau pavadinęs jį eretiku. Tai buvo nuolaidžiavimas mokslui, toks, iš kurio tokie žmonės kaip Billas Maheris teisingai šaipėsi, kad šiuolaikiniai nuosaikūs krikščionys jam nuolaidžiauja. Tačiau štai žmogus prieš 1600 metų mums sakė, kad mano požiūris į Pradžios knygą yra arogancija - tokia, kuri gali atitraukti žmogų nuo tikėjimo.

Pasirodo, tai buvo šiek tiek per daug įžvalgu, ir tapo pirmuoju įtrūkimu mano tariamuose šarvuose. Pradėjau platinti šią citatą tarp draugų - tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų, ir nuolat apie ją galvojau.

Versta iš thelampmagazine.com

The post J. D. Vance. Kaip aš prisijungiau prie pasipriešinimo (I) appeared first on LAIKMETIS.

Monikute! (Atsiprašau visų, kad taip kreipiuosi į laidojamą ses. Moniką, bet juk visi ją taip vadino, nors didis laisvės kovotojas monsinjoras Alfonsas Svarinskas rašė, kad ji yra tikras vienuolės-laisvės kovotojos pavyzdys.) Prisipažinsiu, man šiandien liūdna, labai liūdna, Monikute. Ne dėl Tavo mirties. Tu, tiek kovojusi, vargusi, nusipelnei tokios ramios mirties – tokio ramaus išėjimo iš šios ašarų pakalnės į Dievo prieglobstį. Dar daugiau, Tu nusipelnei, kad Tavo laidotuvių pamaldos vyktų Bazilikoje – šventoje vietoje, kur įvyko daugybė stebuklų. Viso to – ir gražios mirties, ir gražių laidotuvių – Tu nusipelnei.

Man liūdna, kad nebelieka ir, galima sakyt, nebeliko tų, kas matė, kaip laisvą Lietuvą griovė okupacijos, matė partizanų kraują ir visas kovas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę. Pamažu, pamažu išeina senoji karta, kovojusi už žmogaus teises ir tikėjimą, karta, kuri ištvėrė prievartą ir tikėjimo persekiojimą.

Ir Tu, Monikute, esi iš tos kartos, kuri kartu su šventuoju apaštalu Pauliumi vis šaukė: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar nuogumas? Ar kalavijas?“ (Rom 8, 35). Ne, nebuvo jėgos, kuri įveiktų Jus. Nes Jūs tvirtai ištarėte su šventuoju Pauliumi: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?“ (Rom 8, 31).

O vargo visada buvo. Ir eiti reikėjo ne ten, kur norėjosi, bet ten, kur Dievas šaukia. Mes visi įpratome sakyti, kad Monikutė – šeimininkė, nors ji pati iš to truputį šaipėsi. Ji prisimena, kaip kunigas Petras Našlėnas, sužinojęs ją tapus šeimininke, gerokai nusistebėjo. Atseit, Monikutė mokanti tik arbatą išvirti. Ir ji pati atsiliepia, kad teisingai kunigas sakęs: „Šeimininkauti nemokėjau ir labai nemėgau. Na, bet visko išmokstama. Labiausiai reikia eiti ten, kur, kaip man atrodė, yra sunkiausia. Tad ir nežinodama ir nemokėdama ryžtingai ėjau. Nors kažkada, dar jaunystėje, kai mane prašė eiti šeimininkauti pas kunigą negražiai atkirtau: „nemėgstu kunigų“. O kai generalinė vyresnioji 1976 metais išsiuntė mane dirbti pas Svarinską – net pusgarsiai bambėdavau, kad nuėjus ten dirbti šviesių dienų nematysiu. Na, bet Dievo malonei veikiant praėjo toks bambėjimas.“

O pats monsinjoras Alfonsas patvirtina: „Nuo 1976 metų Viduklėje ji (Monikutė) man buvo didelė pagalbininkė: skalbė bažnytinius rūbus, puošė altorius, siuvo mergaitėms procesijų rūbus, ne vienerius metus maitino daug darbininkų, dirbančių bažnyčios remonto darbus. Daug padėjo renkant parašus, organizuojant jaunimą. Ji parodė daug aukos ir ryžto mano tardymo ir kalinimo metais. Mane aplankyti į lagerį važiavo net du kartus.“

Vieno dalyko negalima pamiršti, privalu tai atsiminti. Monikutė kartu su kitais rašė komunistiniam saugumui: „Mes, žemiau pasirašę asmenys, sutinkame eiti į kalėjimą ar darbo stovyklą įkaitais už kun. Alf. Svarinską“. O Svarinskui tada Monikutė rašė: „Noriu patekti į kalėjimą, nes labai myliu Lietuvą, bet nieko negaliu jai padėti, todėl kančią aukosiu už Lietuvą...“.

Monikutė nuolat meldėsi už kalinius. Ne tik meldėsi, bet ir važiavo jų lankyti. Daug metų rašė sąžinės kaliniams padėkos ir padrąsinimo laiškus į kalėjimus, siuntė jiems maistą, drabužius. Jie net vadino ją „Kalinių Motina“. O kai iš kalėjimo buvo paleistas Petras Paulaitis, nuvykusi į Kretingą ilgai ilgai jį slaugė.

Ko gero, visiems šių laidotuvių dalyviams teko lankytis Vilniuje, monsinjoro Alfonso Svarinsko bute (Odminių g. 10-2). Juk Monikutė, esant jam gyvam, visus vis kvietė ten apsilankyti. Ji, kaip ir pats Svarinskas, garsiai svajojo, kad tas butas visiems laikams būtų jaunimo ir visų Lietuvą mylinčių susibūrimo vieta. Ir liūdėjo, labai liūdėjo, kad taip neįvyko... (Mons. A. Svarinsko atsiminimai. Nepataisomasis II dalis, p. 251–256)

Na, bet pranašas Izaijas šiandien mus guodžia: „Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Iz 25, 8). Ir tarsi girdžiu Monikutės pritarimą to paties pranašo Izaijo žodžiais: Toks yra mūsų Viešpats! „Mes juo pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! [...] Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus išganė!“ (Iz 25, 9). Ir pats Jėzus meldėsi pakėlęs akis į dangų: „Tėve, aš noriu, kad Tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę“ (Jn 17, 24). Amen.

The post Vyskupas Jonas Kauneckas. Monikute! appeared first on LAIKMETIS.

Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum“ išleido jau trečiąją serijos „Pergalės ženklas“ knygą sesers Gerardos Šuliauskaitės „Kai nugali baimę“. Ši knygų serija skirta 1940–1990 m. Lietuvos istorijai ir Nepriklausomybės kovai atminti, pristato neginkluoto pasipriešinimo herojus, visomis išgalėmis kovojusius prieš totalitarinio blogio apraiškas ir siekusius atkurti Lietuvos laisvę.Pirmoji šios serijos knyga, išleista 2023 m., yra F. N. Sadūnaitės „Skubėkime daryti gera“, antroji – išleista 2024 metais P. Plumpos „Kelionė į gyvenimą“. Dalis kiekvienos knygos tiražo, fondo „Donum“ iniciatyva, yra dovanojama visoms Lietuvos viešosios ir mokyklų bibliotekoms, tokiu būdu siekiant ugdyti jaunimo ir plačiosios visuomenės pilietinį sąmoningumą.

Knyga „Kai nugali baimę“ sudaryta iš pokalbių su Elena Šuliauskaite – seserimi Gerarda. Tai yra atsiminimai apie tikėjimo ir tautiškumo pamokas vaikystėje, psichologijos ir lietuvių kalbos studijas Vilniuje, dalyvavimą bažnyčios gyvenime. Atrodo, kad viskas ją vedė link labai svarbios misijos, kurią ji kukliai vadina „menku pasitarnavimu“, leidžiant „LKB kroniką“. Nuo 1975-ųjų sesuo Gerarda tapo labai artima kunigo Sigito Tamkevičiaus bendradarbe redaguojant „LKB kroniką“, o vėliau, po jo suėmimo, ir viena iš keturių seserų, stojusių prie „LKB kronikos“ rengimo vairo. Tai yra moteris, kuri kartais likdavo šešėlyje, nes, atrodytų, ji tik perspausdina gautą informaciją ar ištaiso lietuvių kalbos klaidas, bet per jos rankas perėjo dauguma „LKB kronikos“ numerių.

Kai sesuo Gerarda ima pasakoti, kaip Simne, žaliame namelyje prie ežero, spausdindavo slaptą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, visi pašnekovai nuščiūva ir nedidukėje moterėlėje, kuri labiau primena močiutę, negu tautos didvyrį, išvysta trisdešimtmetę, kasdien besigrūmusią su baime dėl tiesos žodžio.

Kviečiame skaityti G. E. Šuliauskaitės knygos ištrauką

Papasakokite apie savo vaikystę, šeimą...

Gimiau 1932 m. gruodžio 30 dieną. Kunigas sako tėvams: „Rašykime sausio 1 dieną, nes mergaitei visi metai užsideda dėl vienos dienos.“ O tėvelis sako: „Ne, kaip gimė, tegul taip ir būna.“ Jokio melo. Gimiau Suvalkijoje, Marijampolės apskrityje Stuomenų kaime. Šeimoje buvome trys dukros: vyriausia sesuo Julytė (Julija Litvinaitienė) tapo mokytoja, gyveno Kazlų Rūdoje, pas ją ir mūsų tėvai baigė gyvenimą. Vidurinė sesuo Marytė (Marija Marcinkevičienė) buvo paprasta, labai gera moteris, ištekėjusi persikėlė į Marijampolę, dirbo darželyje auklyte. Važiuodama į Kybartus, iššokdavau Marijampolėje iš autobuso, aplankydavau seserį ir toliau keliaudavau. Vieną kartą nuvažiavau į Kazlų Rūdą, tėvelis sako: „Aš galvojau, gal tu kalėjime kur nors.“ Žmogus bastosi po visą Lietuvą, niekur nedirba, tai ko iš tokio galima tikėtis. Jie, ačiū Dievui, netardė manęs, kodėl aš nedirbu, kodėl kažkur važinėju, iš ko gyvenu... Niekada netardė. Visada mielai priimdavo. Aš jiems dėkojau, kad nekankino manęs su savo klausimais. Ryšiai su seserim buvo labai šilti. Vyriausia sesuo Julija buvo lietuvių kalbos mokytoja, domėjosi tautos reikalais ir tradicijomis. Aišku, atvažiuodavo pas mane į Vilnių, aš pas jas. Kai mes gyvenome Kazimiere[1], mano giminės atveždavo bulvių ar kokių daržovių, aplankydavo dažniau, bet tai jau buvo Nepriklausomybės metais. Vieną kartą dukterėčia sako: „Va, mūsų pareiga rudenį nuvežti Elenutei duoklę.“ (Juokiasi – red. pastaba). Jie visada norėjo mums padėti. Mūsų tėvelis – Juozas Šuliauskas – aštuoniolikos metų būdamas išėjo savanoriu į Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Tuomet einančius į savanorius bolševikai, bermontininkai gąsdindavo, sakydavo, kad iššaudys visą šeimą. Todėl visi labai bijojo išleisti vaikus. Tėvelis naktį slapta pabėgo iš namų. Gal 50 kilometrų nuėjo pėsčiomis į savanorių priėmimo punktą Kaune. Aišku, nei pinigų, nei maisto negalėjo paimti, negi vogsi. Išėjo iš savo namų slapta, kaip stovi. Kai Kaune pasakė, kiek jam metų, gavo atsakymą: „Per jaunas.“ Tada nuėjo į kitą komendantūrą. Kur jam dingti? Tais laikais jauni žmonės neturėjo dokumentų, pasakė kitus metus ir priėmė. Kadangi jis buvo baigęs caro mokyklą, mokėjo rašyti rusiškai ir lietuviškai, jį paliko dirbti raštinėje. Jis niekada neabejojo, kad reikia kovoti už laisvę. Vieną kartą paklausiau: „Tėveli, ar tu nebijojai eiti? Juk galėjai žūti!“ Jis net įsižeidė, kad aš taip suabejojau! Sako: „Taigi mes Lietuvą gynėme!“ Tėvelis buvo kaimo seniūnas, gerbiamas žmogus. Šeštadieniais sėsdavo ant arklio, nujodavo į valsčių paimti laikraščių visiems, kurie buvo užsisakę. Vyrai susirinkdavo šeštadienio vakarą pas mus į trobą, tėvelis aiškina, pasakoja, politikuoja. Jis labai mėgo skaityti. Mamytė – Ieva Listapeckaitė-Šuliauskienė – nebuvo baigusi net pradžios mokyklos, nemokėjo skaityti, bet buvo be galo gera, rūpestinga, kaip bitelė darbšti, dora Lietuvos moteris. Kai mane išmetė iš instituto, ji sužinojo, iš karto viską metusi atlėkė: „Kas čia dedasi?“ O aš, kol neįsidarbinau, nepranešiau šeimai, kad nebestudijuoju Vilniaus pedagoginiame institute... Galvoju: kam čia dabar gąsdinti tėvelius. Mama parodė geriausią pavyzdį, kaip reikia aukotis, ji niekada nesiskundė: „Oi, kaip man sunku.“ Sakydavo, kad sveikata šlubuoja, bet, kad dejuotų, skųstųsi, niekada negirdėjau. Žmonės kaime dirbo labai sunkiai, suvargdavo, sirgdavo. Anūkėlė (tada dar buvo mažiukė) sakydavo: „Mūsų močiutė, tai greitutė.“ Ji vis ėjo, dirbo nesustodama.

(...)

Ar nebaisiu buvo spausdinti Kybartuose, pačioje klebonijoje?

Jau po 1980 m. tėvą Sigitą nuolatos sekė. Stovi mašina visiškai netoli, o mes klebonijoje pyškiname mašinėle. Ateina tėvas Sigitas iš bažnyčios ir šaukia: „Virga, ar jau baigi spausdinti pamokslą?“ Nes pasiklausydavo tai tikrai. Aš, aišku, nieko nesakau, nes negaliu kalbėti, nepažįstamas balsas iš karto pasigirs. Kartą tėvas Sigitas sakė: „Kol išeina „LKB kronika“, tai biskį nervų kainuoja.“ Išeini į bažnyčia ir nežinai, ką rasi sugrįžęs. Gal čia jau viskas iškrėsta. Saugumas nesitikėjo, kad jiems po nosimi spausdina „LKB kroniką“, atrodė pernelyg akiplėšiška. Dievas saugojo – ten mūsų nesusekė. Vieną kartą Nijolė[2] ir Bena[3] tvarkė „LKB kronikos“ archyvą. Žiūri, ateina būrys vyrų. Aišku, krata jau dabar (sako per sukastus dantis – red. pastaba), o jos dirbo visą savaitę. Ką jos paruošė per visą savaitę, visus tuos popierius greitai į rūsį ir į ugnį. O pasirodo, kad ten buvo čigonai, jie atėjo tartis su klebonu dėl laidotuvių. Kitą kartą tėvas Sigitas grįžo iš bažnyčios per verandą ir paskubomis įeidamas pamiršo užrakinti duris. Mes su Nijole susėdusios tvarkome tekstus. Nuėjau aš į slėptuvę toje verandoje paimti medžiagos. Ji buvo iškalta lentukėmis, ištrauki vinukę (ten tik dėl formos įkišta ta vinukė) po langu, tą lentukę pasuki į šoną ir slėptuvė. Ten tarp lentelių sienos ir sienojų yra tarpas, į tą tarpą prikišta visokių spausdinių. Viskas tiesiai prieš duris. Aš nuėjau, pasiėmiau atsinešusi sakau: „Gal reikia uždaryti?“ „Ai, ne, – sako – mes greitai.“ Staiga įeina čigonai. Nemažai gyveno jų aplinkui Kybartus! Kunigas Sigitas pašoko, kaip nuplikytas: „Ko norite?“ Kai jie išėjo, kunigas sako: „Jeigu jie dabar nueis į miliciją ir pasakys, ką matė, mes žuvę (taigi matosi, kad čia popieriai, padaryta skylė ir slėptuvė). Jie tai gudrūs, jeigu panorės pinigėlių, tai gaus kaip reikiant už tokį pranešimą.“ Ilgai nerimavome: ateis ar neateis pas mus milicija. Įdomiausia, kad toje klebonijoje negali kalbėti. Užrašai, ką nori pasakyti, ant lentelės, o Nijolė ima ir susijuokia. Sigitas tik pagrasina: „Gausi septynerius metus, tada nesijuoksi šitaip!“ (Pašnibždom – red. pastaba). Jos labai skardus balsas, tikrai aparatūra tą juoką užfiksuotų! Saugumiečių „štabas“ buvo kaimyniniame name, o klebonijoje tikrai buvo suslėpę blakių. Dievas mažiukus, kurie pasitiki Juo, visada saugo. Niekas neįvyksta be Dievo valios. Kartais mes norime pasirodyti didvyriais ir viską užglostome, nepasakome, kaip kentėjome. Nepasakydami, kaip buvo kankinami žmonės, mes nedemaskuojame tiesos apie kalėjimus, apie kankinimus. Kai Nijolė vis juokiasi ir sako, kaip perėjo kalėjimus, tai neįtikina. O kodėl nepasako, kad kalėjime numetė 20 kilogramų svorio? Kodėl nepasakojame, kaip žmones bandė palaužti, kokios mintys jiems kildavo ir visgi kaip atlaikydavo kankinami

(...)

Bijojote? Ar niekada nekilo mintis atsitraukti?

Bijojau, bet niekada nekilo mintis trauktis. Čia Dievo malonė... Kunigas Sigitas sakydavo, kad, važiuodama spausdinti „LKB kroniką“, turiu apsirengti kaip į kalėjimą, kad nebūtų sagų, jas iškerpa dar areštinėje, jog nebandytum nusižudyti; turiu pasiimti 50 rublių ir pasą. Kad baigsis viskas kalėjime, aš net neabejojau, tik nežinia, kada. Prošvaisčių nesimatė. Pamenu, kai spausdinome „Aušrą“, buvo toks Maironio eilėraštis: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris/ Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,/ Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis/ Ar jiems besuprantamos bus? /Ką mums žada rytojus?.. Tikėk, jei gali! / Nes ir kaip begyvent ir kentėt be vilties?“  Spausdinu ir atrodo, kad Maironis man kalba, kad aš jį taip suprantu, ašaros byra ant klaviatūros: be ryto naktis. Bet reikia dirbti, reikia gelbėti Lietuvą. Gal toje naktyje ims švisti aušra. Ir vis tiek, nors į kalėjimus sodino, bet mačiau, kaip dvasia kyla, žmonės nepasiduoda, nesugniuždyti. Tada lengviau aukotis, nes yra prasmė. Pamenu, buvau Simne, vėlyvas ruduo, medžiai ošia. Spausdinau iki vėlyvo vakaro, paskui atsigulu ir galvoju: aš tokia lepšė, jeigu kalėjimas, ar neišduosiu. Pasidarė neramu, kad galiu išduoti. Paskui pradėjau melstis gulėdama ir galvoju, kad tiems, kurie nebijo, tai mažiau nuopelnų, o aš kadangi labai bijau, tai turiu, ką aukoti. Aš aukojau tą baimę už Bažnyčią, už tautą. Dievas vargo turėjo su manimi, nes aš bailė buvau. Jis žino, kad aš bailė, tai ir apsaugojo mane nuo kalėjimo. Būdavo, Julytė peržegnoja, pabučiuoja į kaktą ir sako: dabar važiuok.

[1] Seserų Eucharistiečių bendruomenėje šalia šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje.

[2] Nijolė Sadūnaitė

[3] Bernadeta Mališkaitė

The post Sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė - kasdien besigrūmusi su baime dėl tiesos žodžio appeared first on LAIKMETIS.

Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė sesuo Monika Gavėnaitė visą savo gyvenimą paskyrė Dievui ir Tėvynei.

Ją pažinojau nuo Ukmergės gimnazijos laikų. Tada ji buvo veikli ateitininkė. Tokia išliko iki šiol. Jos klasės auklėtojas ir tikybos mokytojas buvo kun. Edvardas Simaška.

Pokario metais Monika buvo Vyčio apygardos partizanų ryšininke. Visi ją vadino Monikute. Okupacijos metais buvo viena iš aktyviųjų pogrindžio spaudos platintojų. Savo bute Kaune, Kapsų g. 43-2, daugino religinę literatūrą, kurią dažniausiai parinkdavo kun. J. Zdebskis.

Kai buvau klebonu Igliaukoje, ji dažnai atvažiuodavo man padėti rengiant atlaidų procesijas, kunigų ar tikinčiųjų susirinkimus, atveždavo naujai padaugintos pogrindinės spaudos. 1973 metais KGB masiškai darė kratas. Taip pat ir Monikutės brolio bute Kaune, ir jos tėvų namuose Jakutiškiuose, Ukmergės rajone. Norėjo įsigauti ir į jos butą, bet nieko nerado namuose ir butą užplombavo. Monikutei buvo pranešta, kas nutiko. Vienuolyno vyresnioji ses. Julija Kuodytė patarė:

-    Važiuok į Igliauką, pas kun. Svarinską – jis pasakys, ką daryti.

Patariau nieko nelaukti, nuplėšti plombas, viską iš buto išnešti ir paslėpti. Monikutė taip ir padarė. Paskui nuvažiavo į darbą. Tik įžengė, o jai iš paskos – kagiebistai. Ir išsivežė kratai jos bute. Deja, ten nieko nerado. Monikutė klausė:

-    Ko ieškote?

-    Vogtų žvėrelių kailių.

Po to ją tardė. Tardė daug kartų – pati nesuskaičiuoja. Per tardymus kagiebistams sakė, kad jie niekada nesusikalbės, nes tuos pačius veiksmus vertina visiškai skirtingai. KGB sekimo byloje Monikai Gavėnaitei suteikė slapyvardį – „Hidra“.

Monikutė labai drąsi. Sakydavo:

-    Bijau tik tamsos, o ne saugumo ar milicijos.

Kartą eisenoje į Šiluvą ji pamatė, kad kitoje gatvės pusėje milicininkas veda vieną iš eisenos organizatorių – Mečislovą Jurevičių. Perbėgo gatvę ir mėgino jį išlaisvinti. Ja pasekė kiti eisenos dalyviai, ir Mečislovas buvo išvaduotas.

Kai pradėjo eiti „LKB Kronika“, Monikutė važiuodavo į Simną ar Kazlų Rūdą ją spausdinti.

Ji yra tikras vienuolės-laisvės kovotojos pavyzdys. Ne tik meldėsi už kalinius, bet ir važiavo jų lankyti, daug metų rašė padėkos ir padrąsinimo laiškus į kalėjimus sąžinės kaliniams, siuntė jiems maistą, drabužių. Ją vadino „Kalinių Motina“. Mane aplankyti ji važiavo du kartus kartu su mano sese Janina. Tuo metu kalinius lankyti leisdavo tik giminėms, todėl Monikutė sakė, kad yra mano giminaitė. Tą patį sakė per tardymus.

Monikutė ne tik meldėsi už ligonius, bet ir slaugė juos. Su gydytoja Irena Bartusevičiene ištisus mėnesius iki mirties slaugė grįžusį iš lagerių Petrą Paulaitį.

Nuo 1976 metų Viduklėje ji man buvo didelė pagalbininkė: skalbė bažnytinius rūbus, puošė altorius, siuvo mergaitėms procesijų rūbus, ne vienerius metus maitino daug darbininkų, dirbančių bažnyčios remonto darbus. Daug padėjo renkant parašus, organizuojant jaunimą. Ji parodė daug aukos ir ryžto mano tardymo ir kalinimo metais.

Kai 1983 metais mane suėmė, Vilniaus Saugumo Komiteto viršininkui buvo nusiųstas 9 asmenų (tarp jų ir M. Gavėnaitės) pasirašytas pareiškimas:

„Nacių esesininkai, nors laikomi žiauriausiais, priimdavo įkaitus net pasmerktam mirti kaliniui. Visiems žinomas įvykis, kai Osvencimo lageryje bado mirtimi mirė kun. Maksimilijonas Kolbė, kaip įkaitas už mirti pasmerktą gausios šeimos tėvą. Jūs vadinate save atstovais humaniškiausios valstybės pasaulyje, todėl mes kreipiamės į jus ir prašome priimti įkaitais už katalikų Bažnyčios kunigą Alfonsą Svarinską. Mes, žemiau susirašę asmenys, sutinkame eiti į kalėjimą ar darbo stovyklą įkaitais už kun. Alf. Svarinską. Prašome mūsų pareiškimą patenkinti.“

Laiške man Monikutė rašė: „Noriu patekti į kalėjimą, nes labai myliu Lietuvą, bet niekuo negaliu jai padėti, todėl kančią aukosiu už Lietuvą...“

Sesuo Monika Gavėnaitė man labai daug padėjo. Laisvės kovose ir Nepriklausomybės laikais visada ji buvo patikima bendražygė. Mintyse vis sakydavau:

- Dieve, jei nutarsi katrą pasišaukti - pirma tegul mirtis aplanko mane. <…>

2013 metais už Laisvės kovą Monika Gavėnaitė apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio Kryžiumi.

The post Pas Viešpatį iškeliavo Laisvės kovų dalyvė sesuo Monika Gavėnaitė appeared first on LAIKMETIS.

Tai penktadienį LRT portalui patvirtino žurnalisto sūnus Justas Čekuolis.

A. Čekuolis gimė 1931 metais Panevėžyje, kaimo mokytojų šeimoje. 1948 metais Maskvoje įstojo į literatūros institutą, vėliau dvylika metų dirbo žvejybos laivuose, buvo bocmanu. 

Plaukiodamas Kubos vandenyse išmoko ispanų kalbos, tad buvo pakviestas dirbti vertėju kranto tarnyboje, 1964–1967 metais dirbo vertėju SSRS žuvies pramonės ministerijos atstovybėje Havanoje, Kuboje A. Čekuolis baigė kalbų mokyklą.

A. Čekuolis dirbo spaudos agentūroje „Novosti“ Maskvoje, buvo jos korespondentas Kanadoje, vėliau vadovavo biurams Lisabonoje ir Madride.

Grįžęs į Lietuvą dirbo savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiuoju redaktoriumi, 1988 metais išrinktas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, vėliau buvo renkamas Sąjūdžio Seimo ir jo vadovybės nariu.

1989–1995 metais dirbo valstybinės Ispanijos spaudos agentūros EFE korespondentu Baltijos šalims, dėstė Vilniaus universitete, buvo „Apus“ banko Stebėtojų tarybos pirmininku.

1995–2016 metais LRT televizijoje vedė laidą „Popietė su Algimantu Čekuoliu“.

A. Čekuolis buvo poliglotas, mokėjo anglų, ispanų, portugalų, lenkų, rusų, italų, prancūzų kalbas, yra parašęs 22 knygas.

Rašytojas buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Portugalijos Nuopelnų ordino Komandoro kryžiumi, Krašto apsaugos ministerijos medaliu.

The post Mirė žurnalistas ir rašytojas Algimantas Čekuolis appeared first on LAIKMETIS.

Trečiadienį, kovo 23 d., iš Maltos kilusiam 11-ajam šv. Jono Bosko įpėdiniui sukako 66 metai. Naujasis kongregacijos didysis rektorius kovo 25 d. išrinktas saleziečių vyresniuoju per 29-ąją draugijos generalinę kapitulą tema „Įsimylėję Jėzų Kristų, pasišventę jaunimui“. Kapitula, susirinkusi Turino mieste vasario 16 d., tęsis iki balandžio 12 d.

Goce, Maltoje, gimęs kun. F. Attardas tapo saleziečiu prieš 45 metus. Subrandinęs dvasininko pašaukimą Goco kunigų seminarijoje ir saleziečio pašaukimą Savijaus kolegijoje Maltoje išvyko į Airiją, įstojo į naujokyną Dubline ir 1980 m. davė įžadus Pranciškaus Salezo draugijoje. Jis buvo įšventintas kunigu 1987 m. po teologijos studijų Popiežiškajame saleziečių universitete ir Popiežiškojoje akademijoje Accademia Alfonsiana, į kuriuos vėliau sugrįžo kaip dėstytojas.

Buvusiame jėzuitų Milltowno institute Airijoje apsigynė daktaratą apie šv. Johno Henry Newmano anglikoniškus raštus. Kun. F. Attardas devintojo dešimtmečio pradžioje priklausė grupei saleziečių, atgaivinusių kongregacijos veiklą Tunise, sustiprino misionierių savanorių programas ir techninį bei profesinį mokymą per tokias iniciatyvas, kaip Don Bosco Tech Africa ir Don Bosco Tech Asean.

Kun. F. Attardas nuo 2008 m. dvylika metų vadovavo Saleziečių kongregacijos jaunimo pastoracijai, 2013 m. parengė pamatinį saleziečių jaunimo pastoracijos gairių dokumentą, buvo vienas iš 2017 m. Madride surengto tarptautinio jaunimo ir šeimų pastoracijos kongreso rengėjų, vykdė kitas iniciatyvas marginalizacijos, skurdo ir migracijos klausimais, atstovavo Pranciškaus Salezo draugijai svarbiuose tarptautiniuose forumuose Briuselyje ir Niujorke jaunimo pastoracijos ir užimtumo bei migracijos klausimais.

Įvertindamas saleziečių draugijos generalinio tarėjo kun. F. Attardo nuopelnus popiežius Pranciškus jį paskyrė Šventojo Sosto Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos patarėju ir 2018 m. pakvietė dalyvauti Vyskupų sinode jaunimo tema. Pasibaigus antrajai jo, kaip draugijos generalinio tarėjo, kadencijai, kun. F. Attardas buvo paskirtas saleziečių ir pasauliečių formacijos Europoje programos vadovu, pagal ją parengė magistro studijų programą, kurią perėmė Popiežiškasis saleziečių universitetas Romoje.

Kaip saleziečių draugijos rektorius, kun. F. Attardas vadovaus skaičiumi antrajai didžiausiai pašvęstųjų vyrų kongregacijai, kuriai priklauso 13 750 saleziečių su 92 inspektorijomis 136 pasaulio kraštuose. Kun. F. Attardas išrinktas didžiuoju rektoriumi šešerių metų kadencijai.

Naująjį saleziečių vyresnįjį be daugelio kitų pasveikino jo pirmtakas kardinolas Angelis Fernandezas Artime SDB, Šventojo Sosto Pašvęstojo ir apaštališkojo gyvenimo dikasterijos proprefektas, kuris iki 2024 m. daugiau kaip dešimt metų vadovavo Pranciškaus Salezo draugijai.

The post Naujasis saleziečių vyresnysis - kunigas Fabio Attardas appeared first on LAIKMETIS.

Vaikštinėjome aplink kretingiškio Igno Vilniaus namus – vietą, kur jis šiuo metu mokosi ir gyvena. Taip aukštyn žemyn keliaudami Vilniaus Kalvarijų kalvomis bendravome apie pašaukimo į kunigystę atpažinimą, asmeninę maldą jo gyvenime, bendruomenės reikšmę, apie Kristaus gimimą žmogaus ribotume.

Šiuo metu sekmadieniais tarnystę atliekantis Vilniaus arkikatedroje klierikas Ignas Šopaga dalijasi: „Man gera dalintis tikėjimu, gera, kai matau, kaip žmonių tikėjimas keičiasi, kai jie sutinka gyvą Kristų. Ir jei aš galiu bent truputį prie to prisidėti ar būti įrankiu, man tai teikia daug prasmės.“

Pokalbio pabaigoje nusprendėme, kad ši valanda priminė Ryčio Zemkausko vestus „Pasivaikščiojimus“, tad kviečiu mintimis leistis Vilniaus Kalvarijų kalvas ir sekant Igną susimąstyti, kaip galima plėsti savo širdį.

Galime sukti čia.

Kaip atsidūrei čia – seminarijoje? Kaip atpažinai, kad tai tavo vieta?

Baigęs dešimtą klasę perėjau į profesinę mokyklą, kur dvejus metus mokiausi suvirinimo specialybės. Tuo metu daug kas pasikeitė: persikrausčiau gyventi į kitą miestą, gyvenau bendrabutyje, buvo visai kitaip nei Kretingoje, kur man buvo saugu, kur supo draugiška aplinka. Keitėsi ir tai, kaip matau pasaulį. Profesinėje mokykloje buvo maždaug toks lūkestis: išgyvenk. Turėjau viską apsvarstyti, ir ten kažkas įvyko. Kadangi nebuvo interneto, pradėjau daug skaityti – tai pirmasis dalykas, kuris mane transformavo.

Mokykloje buvo lengva mokytis, tad dažniausiai išsiprašydavau iš pamokų ir visą dieną leisdavau bibliotekoje skaitydamas. Literatūra mane pagavo, aš negalėjau sustoti. Pradėjau nuo F. Dostojevskio, perskaičiau žinomiausius jo kūrinius, tada tėtis patarė skaityti tai, ką skaitė pats Dostojevskis. Ir man tai pasirodė labai įdomu. Atradau tokį knygų sąrašą  – pradedi nuo literatūros pradžios – skaitai Homerą, ir pasieki šių laikų tekstus. Tame sąraše buvo šventojo Augustino „Išpažinimai“. Kai juos skaičiau, kažkas manyje pasikeitė, tarsi atėjo suvokimas, kad tikėjimas gali būti racionalus, net sudėtinga paaiškinti, kas skaitant tą knygą įvyko. Bet nuo tada pradėjau dažniau eiti į bažnyčią, atsirado troškimas ieškoti bendruomenės, pradėjau rimčiau žiūrėti į maldos gyvenimą, ir jis pasikeitė.

Manyje naujai suskambėjo tikėjimas, kuris visada buvo šalia manęs. Augau tikinčioje aštuonių vaikų šeimoje, mano tėvai niekada nepiršo tikėjimo, jie tai rodė savo pavyzdžiu, vežė į krikščioniškas stovyklas, vykdavau į Baltriškes. Tikėjimo prasme gavau pačius geriausius dalykus – tokią sveiką katechezę, sveiką tikėjimo perdavimą, kad gali būti visiškai normalus: gyventi normalų gyvenimą ir būti tikintis. Tai man didžiausia dovana, kurią atsinešu iš vaikystės. Iš kitos pusės – tikėjimas tarsi visada buvo, bet tuo pat metu, nors eidavau sekmadieniais į Šv. Mišias, mano gyvenimiški kasdieniai pasirinkimai su tuo nederėdavo. Negaliu sakyti, kad tikėjimas nebuvo gyvas, bet tikrai buvo ne pirmoje, ne trečioje ir ne ketvirtoje vietoje mano gyvenime.

Tad skaičiau ir natūraliai pradėjau daugiau melstis, eiti į Šv. Mišias, atradau pranciškoniško jaunimo bendruomenę, vėliau sutikau protestantišką bendruomenę, kurioje studentai iš LCC universiteto kiekvieną penktadienį būdavo su mumis. Pasikviečiau kartu eiti dar du draugus. Nors buvome trys katalikai, mus labai gerai priėmė. Ten jaučiausi mylimas, laukiamas, labiausiai augau tikėjime.

Mano gyvenimo tikslas buvo tapti suvirintoju, užsidirbti daug pinigų, susikurti verslą ir gyventi Meksikoje. Tikrai galvojau, kad kai mano draugai bus pirmakursiai, aš jau būsiu gerokai praturtėjęs. Bet kai prasidėjo virsmas, šis tikslas manęs nebetenkino, nebežavėjo. Svarsčiau, ką kita galėčiau veikti. Gyvenime buvo gana daug maldos patirčių, sutapimų ar nesutapimų, kurie man buvo labai aiškūs atsakymai, kad vis dėlto mano kelias – kunigystė. Tačiau tai pasirinkau ne iš karto: supratau, kad Dievas turbūt mane šaukia į kunigystę, bet kartu kilo mintis, kad noriu dar pagyventi. Mečiau mokyklą, keliavau, kurį laiką gyvenau Kipre, tada dirbau Anglijoje virtuvėje, kur kartu su šefu kalbėdavomės apie tikėjimą, ir tos valandos labai greitai praeidavo. Niekada anksčiau nesijaučiau toks gyvas. Ir nors Meksika buvo svajonių šalis, kai ten lankiausi, iki šiol prisimenu, kaip ėjau melsdamasis rožinį ir pajutau tuštumą, kad ne čia, ne čia tavo vieta, Ignai. Man buvo labai aiškus atsakymas.

Grįžau į Lietuvą, ėmiausi iniciatyvos burti jaunimėlį, kūrėsi bendruomenė, ir vėl man tai teikė daugiausiai energijos, džiaugsmo. Aišku, nėra taip, kad tik būdamas kunigu gali dalintis apie tikėjimą, bet dabar suprantu, kad šiame pašaukime nori nenori labai daug to, tai vos ne kasdienė duona, ir nuo to aš kaifuoju. Man gera dalintis tikėjimu, gera, kai matau, kaip žmonių tikėjimas keičiasi, kai jie sutinka gyvą Kristų. Ir jei aš galiu bent truputį prie to prisidėti ar būti įrankiu, man tai teikia daug prasmės.

Taigi pašaukimas kilo natūraliai, per skaitymą, asmeninę maldą, tuštumos patyrimą ir galiausiai pilnatvės, prasmės pajautimą dalijantis tikėjimu.

Kas tave pastiprina pašaukimo kelyje, kas padeda pasitvirtinti, kad esi savo vietoje?

Pirmiausia – malda. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, pirmiausia – malda. Supratau, kad šiame pašaukime, ypač kunigystėje, svarbu, kiek mano santykis su Kristumi gyvas, kiek esu pasiruošęs su Juo kartu eiti. Matau, kad ir kokie gražūs žmonių santykiai būtų, jie pranyksta žmogiškai, nebūtinai turi susipykti, bet į žmones negaliu taip labai įsikibti. Vienintelis Kristus yra tas, kuris manęs niekada nepaliks. Jis yra pirmasis, pas kurį einu, kai būna sunkumų.

Antra, žmonės – klierikai, kai kurie kunigai labai geri mano bičiuliai, su kuriais galiu kalbėtis apie viską. Nors ką tik sakiau, kad negali į juos visąlaik remtis, jie reikalingi ir net būtini. Taip pat pastiprina santykis su šeima, nors aš jį vis apleidžiu. Šeima yra ta aplinka, kur galiu būti visiškai savimi ir iš manęs nieko nesitikima. Ten esu tiesiog Ignas.

Ir dar padeda balansas. To dabar mokausi, nes yra tendencija viską, ką darau, maksimalizuoti. Jei studijuoju, tai iki galo, jeigu vykstu į stovyklas, tai iki kol nebenoriu į jas žiūrėti. Pastebiu natūralų norą visko perdozuoti. Suprantu, kad svarbu atrasti balansą tarp studijų, tarp pastoracinių užsidegimų (akademijų, stovyklų), tai naujas dalykas, kurio, nors nelabai sekasi, bandau mokytis. Stengiuosi savaitėje skirti šabo dieną, sekmadieniai mums yra tarnystės diena, todėl stengiuosi susikurti šeštadienius, kad tai būtų diena, kai esu „atsijungęs“. Labai minimaliai žiūriu socialines medijas, minimaliai kam atrašinėju, aplankau brolį su jo šeimyna, einu pasivaikščioti, skaitau tas knygas, kurių nėra liepta skaityti. Seminarijoje mes esame bendruomenė, todėl norisi skirti laiko pabūti su broliais, gerti kavą ir nežiūrėti į laikrodį, kad jau man reikia kažkur eiti. Tai diena, kai atsikeliu šiek tiek vėliau, neskubu imtis veiklų, leidžiu sau pabūti truputį tinginiu. Ir nors, tiesą pasakius, nesu šio įgūdžio ištobulinęs, man reikia tokio persikrovimo.

Eidami beveik atsimušame į vielinę tvorą, Ignas sako: „Praeisime pro čia, sužinosi takelius. Čia yra Vilnius.“ Keliaujame toliau.

Linkiu, kad tau vis labiau pavyktų susikurti šabo dieną, tai tikrai aktualus priminimas daugeliui. Tave sutikus malonu matyti giedrą veidą; dažnai įkvepi savo entuziazmu, gebėjimu prieiti prie jaunimo, polėkiu veikti, žaisti, ir tai žavi kitus. O kas įkvepia tave?

Galbūt tai mano charakteris. Bet, geriau pagalvojus, toks nebūdavau, gal dabar taip neatrodo, bet esu intravertas. Man nėra lengva eiti prie žmonių, tenka save nugalėti. Dažniausiai mane atgaivina ir teikia energijos, įkvėpimo šventoji valanda. Gal vienuoliktoje klasėje, kai perskaičiau „Išpažinimus“, tai buvo vienas pirmųjų dalykų, kurį pradėjau praktikuoti savo maldos gyvenime. Susirasdavau ir dabar susirandu vietą, koplyčią, kur laikomas Švenčiausiasis Sakramentas, būnu valandą, skaitau Bibliją, meldžiuosi. Atrodo, niekas labai nesikeičia, bet po to laiko man gimsta idėjos, atsiranda noras kažką daryti.

Man atrodo, kad tas entuziazmas kyla ne iš manęs. Neseniai sužinojau žodžio „entuziazmas“ reikšmę – būti Dieve (En Theos). Esi Dieve, nes entuziastingai kažką veiki. Įkvepia buvimas prie Jėzaus kasdien skiriant valandą, ir dar įkvepia žmonės. Yra vidinių autoritetų, kurie mane žavi – kai kurie seminaristai, kunigai, keli sutikti pasauliečiai. Visąlaik, kai noriu skųstis ar kai prarandu tą entuziazmą, pagalvoju apie juos. Nėra taip, kad imu jiems skambinti, bet prisimenu juos ir taip visiškai pasikraunu. Ir nepasakyčiau, kad su kai kuriais esame artimi draugai, bet jie yra ar buvo kažkuriame mano gyvenimo etape.

Jau minėjai maldą, ar turi dar kokių maldos įpročių?

Jei norėčiau teisingai kalbėti, tai turbūt būtų Šv. Mišios, bet, kaip bebūtų gaila, taip nėra. Myliu Šv. Mišias, bet pirmiausia – šventoji valanda. Antroje vietoje – dienos peržvalga. Sunku net pasakyti, kaip ją atlieku: dienos pabaigoje žvelgiu į dieną ir stebiu, kur Dievas mane kalbino, kokiose situacijose, kur atsiliepiau, kur neatsiliepiau. Ir keista – tai darau seminarijoje jau penkerius metus, tiek laiko kasdien peržvelgiu dieną, ir iki šiol turiu save versti tai daryti. Norėtųsi, kad tai taptų įpročiu, bet visada vyksta kova. Kalbėjau su vienu kunigu, kad dienos peržvalga yra tokia svarbi dalis, tai – vaisių susirinkimas.

Čia einam, čia žiauriai geras takelis.

Dievas kalbina per daug ką, bet kai žvelgiu į savo dieną, savo veiksmus, pasirinkimus, kodėl su vienu žmogumi kalbėjau taip, kodėl visą dieną sukosi viena mintis, kalbinimas vyksta stipriausiai. Žvilgsnis į savo dieną man padeda pastebėti Dievo veikimą savo gyvenime, ypač kai aš to nepastebiu. Jis veikia nuolatos, nuolatos kalbina, bet dažniausiai mes būname labai užsiėmę svarbiais dalykais. Be to, Jis padeda man pastebėti tuos veiksmus arba nusistatymus, arba tam tikras laikysenas, kurios man trukdo Jį išgirsti. Po truputį padeda eliminuoti tai iš savo gyvenimo, kad galėčiau augti. Pavyzdžiui, dienos peržvalgoje pagaunu save skrolinantį per paskaitas ir suprantu, kad neišeina man visiškai nustoti, bet rytoj bent pirmą paskaitą pabandysiu to nedaryti. Tad stengiuosi normaliai peržvelgti dieną dėkodamas už ją ir pastebėdamas savo pasirinkimus, kurie nedaro manęs laimingu.

O, šuniukas.

Ir trečias dalykas, kurio mokausi, yra tiesiog kalbėtis su Dievu. Visada atrodydavo, kad į maldą turiu atnešti šventus dalykus, kokius projektus, ypatingus įvykius, o išties, nors neseniai pasitempiau nugarą ir man ją skauda, to į maldą nenešu, nes įsivaizduoju, kad pats turiu tai sutvarkyti. Arba to, kad erzina vienas brolis, irgi kažkodėl nenešu į maldą. Prieš mūsų susitikimą atsisėdau ir galvoju, kaip susitikus padaryti taip, kad pokalbis būtų ne apie mane, o apie tave, Kristau. Pastaruoju metu mokausi tiesiog paprastai, savais žodžiais kalbėtis su Dievu.

Suprantu, kad tau svarbi bendruomenė, minėjai, kad vasarodavai su Tiberiados broliais, bendravai su pranciškonišku jaunimu. Tavo gyvenime atsirado ir ateitininkai. Kokia buvo pažinties pradžia?

Ir tu buvai toje akademijoje Kaune, kai akademija vyko Akademijoje. Tai buvo pirmas mano normalus susitikimas su ateitininkais. Paauglystėje kartą tėtis pasiūlė vykti į ateitininkų renginį, bet pasakė, jog reikės rašyti rašinį, ir aš tikrai atsisakiau. O toji akademija buvo toks pirmas susitikimas, į kurį mane pakvietė kunigas Linas Braukyla. Buvo gera akademija, tokia įsimintina: važiavome į pogrindžio spaustuvę, labiausiai įsiminė Petro Plumpos pasidalijimas. Man labai patiko kartą kunigo Domingo pasakyta mintis, kad čia atrandi perlą, kurio daug kas jau nebevertina. Kartais atrodo, jog ateitininkai yra tokie intelektualai, snobai, pasikėlę, bet aš juos pamačiau visiškai kitokius. Pamačiau, kiek daug jaunuolių dabar sutinka Kristų. Ir sutinka ne tik per jausmus, emocinį bendruomeniškumo patyrimą, bet tuo pat metu, kas yra stiprybė, ir randa tvirtą intelektualinį, žmogišką pagrindą, ko kitos bendruomenės dar gali mokytis. Būdamas tarp jų atradau daug prasmės, supratau, kad noriu prie to prisidėti, būti visame tame.

Tiek, kad jau segi ir studento ateitininko ženklelį.

Taip, šiaip neplanavau, gan staigiai pasiūlė, šiek tiek ne pagal taisykles. Sakiau, kad tapsiu ateitininku, jei leis nerašyti esė, o duos už nuopelnus (juokiasi), taip ir buvo. Nežinau, ar už nuopelnus. Gal per drąsiai pasakyta, bet pasiūlė. Niekada per daug nesureikšmindavau to ženklelio. Bet tapęs organizacijos nariu nebegali jos kritikuoti. Neįsipareigojus galima pabūti patogiai, o kai organizacija tampa nepatogi, galima atsiriboti. Dabar esu ateitininkas ir organizaciją priimu su viskuo: ir su pliusais, ir su tais minusais, kurie yra ateitininkijoje.

Užlipus į Verkių parko apžvalgos aikštelę Ignas sako: „Čia žiauriai gražu, ane? Va čia aš labai norėjau šiandien ateiti.“

Ar yra koks nuotykis ar potyris su ateitininkais, kuris tau stipriai įsirėžė?

Pats įsimintiniausias dalykas, kurį mes darėme su ateitininkais, tai Šiluvoje rudens akademijoje, kai vyko vakaro malda Apreiškimo koplyčioje. Ten buvo įjungta viena lemputė, nukreipta į Mariją, buvo tamsu, visi susikibę ir sukryžiavę rankas stovėdami aplink Mariją giedojome „Paukščius“. Turbūt labiausiai „paėjusi“ išoriškai malda (juokiasi). Kai pagalvoju apie akademiją, tai apie tą vakarą, kur žemė ir dangus, atrodo, susiliejo – tai vienas įspūdingiausių dalykų.

Kita vertus, visos ateitininkų moksleivių akademijos yra tam tikras nuotykis. Vis kitoje mokykloje, kitame mieste, savitos problemos, džiaugsmai. Net įdomu, mano žvilgsnis dabar pasikeitė: atvykstu į kokią mokyklą ir tiriu, ar čia būtų galima organizuoti akademiją.

Tavęs daug kur pilna. Net ir akademijoje maldą giliau, jautriau gali pravesti, visad turi žaidimo pasiūlymą, tampi išvadinių (visą renginį apibendrinančių) paskaitų skaitytoju. Atrodo, kad yra nemažai sričių, kur daug duodi, dovanoji. O ko mokaisi būdamas tarp ateitininkų?

Gal susidaro įspūdis, kad duodu daug. Man atrodo, kad minimaliai. Juk melstis ir taip melsčiausi, tai tik pravedu maldą visiems. O gaunu daug. Pirmiausia, renginiuose mokausi iš kitų vadovų. Stebiu, kaip visi dalijasi skirtingomis savo dovanomis, tarkim, žaviuosi, kaip viskas organizuota, kaip pažvelgiama į mažytes detales, ir man tai labai gražu. Man visada įspūdinga stebėti tuos vadovus, kurie moka būti su vaikais. Tokia paslaptis, kaip būti su paaugliais, kaip su jais kalbėtis. Ir kai matau tuos, kurie moka taip paprastai sėdėti ir bendrauti, man yra įspūdinga. Daug kopijuoju, net ir išvadinės paskaitos yra kopijavimas – nieko naujo nepasakau, tik atkartoju, ką pasakė anksčiau kalbėję paskaitininkai. Be to, dalyvavimas akademijų paskaitose mane įkvepia, man jos būna įdomios, pats po jų tampu praturtėjęs.

Girdėjau, telki studentų ateitininkų kuopą, papasakok apie šį projektą truputį plačiau.

Čia yra mano svajonė. Atsargiai sakau ateitininkų bendruomenė, nes ji dar nėra bendruomenė, labiau organizacija, daranti gražius dalykus. Svajoju, kad studentai patirtų ateitininkų bendruomeniškumą ir kaip tai galima kurti, kaip gyventi bendruomeniškumu. Tai dabar mano projektas – studentų ateitininkų (SAS) kuopa – arba duoti paragauti, kaip galėtų atrodyti bendruomeniškumas. Galiu būti studentas ateitininkas ne tik tada, kai priklausau vienam iš šimto komitetų, valdybų ar kažką organizuodamas, būdamas moksleivių kuopos globėju, bet galiu būti ateitininkas studentas, net kai esu tiesiog studentas savo universitete ir bandau viską atnaujinti Kristuje ten, kur esu. Neprisiimu oficialių atsakomybių, bet randu erdvę, kur galiu ateiti, būti sustiprintas, dalintis savo sunkumais, džiaugsmais, melstis už kitus.

Įkvepia buvimas prie Jėzaus kasdien skiriant valandą, ir dar įkvepia žmonės.

Veikimo principas paprastas: susirenka apie dvylika studentų, pavalgome kartu (tai labai svarbu), tada žiūrime protestantišką mokymą apie buvimą Kristaus mokiniu, ir toji programa nėra tiek esminga, kiek galiausiai pasidalijimai mažose trijų žmonių grupelėse. Dalijamės, kaip išgyvename asmeninę maldą, kaip pastebime nuodėmę pasaulyje, ir po to laukia pakvietimas tam tikrai praktikai. Iki kito susitikimo visi kartu bandome atrasti kasdienę maldą dienoje ir joje augti. Kad krikščioniškumas nebūtų tiktai žinių lygyje, bet kad tai keistų mano gyvenimą, kad tikrai po truputį tapčiau Kristaus mokiniu. Kad būčiau ne tik statistinis krikščionis, kuris pritaria tiesoms, bet kad žmonės mane pamatę sakytų: jis ateitininkas, jis tikrai yra Kristaus mokinys. Jis kitaip elgiasi, kitaip gyvena, kita liudija.

Kai bandome tai daryti pavieniui, suprantame, kad esame per silpni, kad pavargstame, yra per sunku, susiduriame su savo ribotumu. Dėl to būtina augti bendruomenėje vienam už kitą meldžiantis. Kaip veikė ir pats Kristus: su mokiniais vaikščiodavo, melsdavosi, būdavo kartu. Gal ši iniciatyva yra toks pabandymas, pabandymas paragauti. Norėčiau, kad gimtų daug tokių mažų studentų bendruomenėlių, kurios rinktųsi bent du kartus per mėnesį. Pradėjau svajoti pernai, dažniausiai kažkuo užsidegu ir jau noriu ko kito, o čia toks vienas retesnių dalykų, apie kurį vis nenustojau galvoti. Dabar tuo degu.

Nesudėtinga suburti žmones, kai tarpusavyje jie yra draugai, juk ir taip renkasi būti kartu. Kur skirtis tarp draugų grupės ir bendruomenės?

Kurdamas bijojau, kad tai nebūtų, ir vis noriu pabrėžti, kad tai nėra elitinė grupelė. Pakviečiau šiuos žmones matydamas jų atvirą širdį naujam santykiui, ir kad jie neužsidarys savo fainumo burbule. Man patiko mintis, kad esame bendruomenė tiek, kiek mes labiau mylime.

Iš pradžių buriant bendruomenę svarbu, kad nebūtų priešiškumo. Čia dalijamasi vidiniais dalykais, todėl reikalingas tam tikras artimumo lygis, kažkiek reikia vaibinti, bet tai neturi būti pagrindinė buvimo priežastis. Yra lūkestis, kad grupelės plistų, kad iš tų dvylikos narių kas užsidegtų ir kiltų noras inicijuoti kitus ratelius. Jei iš mūsų dvylikos trys nuspręs kurti naują kuopą, pakvies po du žmones, jau ir bus tas ratelis, kurio reikia. Nereikia būti klieriku, juk paleisti vaizdo įrašą, pagaminti valgyti gali kiekvienas. Tas ratelis visada turi būti atviras kitam.

O va čia mes dabar praeisime ir bus labai gražus ratas.

Skamba banaliai, bet jei mes, kaip bendruomenė, netampame labiau mylinti, tai kam tokia bendruomenė. Ji turi ugdyti manyje meilę, plėsti mano širdį, kad ji taptų didesnė, kad po truputį tapčiau atviresnis kitam. Man patiko kun. Vincento Lizdenio mintis – per daug čia neįsivaizduok kažko, bet duok paragauti, kaip galėtų atrodyti bendruomenė, o po to suprask, kad čia ir Dievas veikia. Galbūt norėjo mane nuleisti ant žemės. Matysim, kas iš to plėsis.

Galvoju apie savo bendruomenės patirtį, kaip aš išgyvenau Anglijoje – ten dalyvaudavau Šv. Mišiose ir prie manęs kartą priėjo toks milžiniškas Dominic, labai aukštas vaikinas. Jis mane pastebėjo, priėjo ir paklausė, gal sekmadieniais norėčiau dalyvauti studentų susitikimuose. Sutikau, nors įsivaizdavau: mes susitiksime nejaukioje parapijos salytėje, valgysime neskanius sausainius, gersime neskanią arbatą ir bus žiauriai nejauku. Tą sekmadienio vakarą rinkosi labai skirtingi žmonės: viena iš Indijos, kitas italas, kita lenkė – visas pasaulis. Išėjome iš bažnyčios, lipome į automobilius ir tada pagalvojau – pala, ne parapijoje. Mes nuvykome į Dominic namus, jie buvo tokie jaukūs, angliški, ten bėgiojo milžiniški šunys, mes gėrėme vyną, buvo čipsų, užkandžių. Ir taip kiekvieną sekmadienį. Labai laukdavau tų vakarų. Ir ką mes darydavome, labai paprasta – pasidalindavome apie savaitės aukščiausius ir žemiausius momentus, kur veikė Dievas. Po to sužinojau, kad Dominic yra pasaulietis, charizminio judėjimo bendruomenių vadovas visoje Europoje, atvyksta čia į Lietuvą sakyti kalbų, veda mokymus. Čia tiktų jį paminėti kalbant apie mane įkvepiančius žmones, prisimenu Dominic, kuris man išlikęs toks dvasios žmogus. Svarbu turėti akis, kaip kad Dominic, pamatyti žmogų ir jį pakviesti.

Pabaigai pasidalink…

Šventasis, kuris įkvepia: Pilypas Neris, jis toks džiaugsmo apaštalas. Kai turėjau važiuoti į seminariją, tą naktį negalėjau užmigti, įsijungiau filmą apie jį. Mane taip sužavėjo, po to juo gyvenau bent pirmus pusę metų tai tikrai. Dar prie širdies šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė.

Mėgiamas Kūčių patiekalas: Sausi kūčiukai. Nemėgstu silkių, mišrainių, tai pusė patiekalų pranyksta. Bet kūčiukai ir mandarinai visada tą vakarą gelbėja.

Žaidimas, kurį visada smagu žaisti: Vėliavos, panašu į strategą, tik paprasčiau: reikia vienai komandai pavogti vėliavą iš kitos. Jis visada „paeina“, visada jį noriu žaisti, nes man pačiam labai patinka.

The post Klierikas Ignas Šopaga: paragauti bendruomenės appeared first on LAIKMETIS.

Ji ne kartą yra pareiškusi, kad jos kovinė dvasia ir įsipareigojimas tiesai kyla iš gyvenimo šeimoje ir katalikiško išsilavinimo: „Mano auklėjimas man yra absoliučiai viskas. Dėl to esu konservatorė, dėl to tikiu amerikietiška svajone", - sakė Leavitt interviu tinklalaidei „The Catholic Current" 2021 m.

„Mano tėvai dirbo iš peties, kad išleistų mane į katalikišką vidurinę mokyklą Lourense, Masačusetso valstijoje", - sakė ji. „Centrinė katalikiška vidurinė mokykla buvo neįtikėtina vieta. Ji išmokė mane disciplinos, suartino su Dievu, taip pat supažindino su visuomeninės tarnystės ir atsidavimo bendruomenei svarba."

Leavitt sako, kad kiekvieną dieną pradeda malda, todėl neseniai kalbėdama CIPAC konferencijoje ji liudijo, kad būtent malda jai padeda atlaikyti kolegų iš žiniasklaidos spaudimą.

„Katalikiškas išsilavinimas iš tiesų suformavo mane tokią, kokia esu", - sakė ji laidos vedėjui tėvui Robertui McTeigue'ui. „Vėliau tęsiau katalikišką ugdymą koledže. Labai didžiuojuosi, kad esu pirmoji savo šeimos narė, gavusi bakalauro laipsnį, nes tėvai ir šeima sunkiai dirbo."

„Mokiausi Šv. Anzelmo koledže Amherste, Naujajame Hampšyre, ir tos vertybės - sunkus darbas, ryžtas - man buvo tikrai įskiepytos nuo mažens, - sakė ji, - kiekvieną dieną eidavome į darbą, sunkiai dirbdavome, ir niekas šiame gyvenime nėra duota, viską reikia užsidirbti", - sakė ji.

„To mane mokė labai anksti, ir šios vertybės man buvo įskiepytos per katalikišką auklėjimą, už kurį esu labai dėkinga."

Leavitt mokykla taip pat atvedė ją į Romą (Italija), kur ji praleido semestrą studijuodama užsienyje Džono Kaboto universitete. „Kiekvieną dieną atsikėlusi meldžiausi ir prašiau, kad Dievas suteiktų man jėgų išgyventi dar vieną dieną", - sakė ji.

„Didžiuojuosi, kad esu už gyvybę. Nuoširdžiai tikiu, kad tai vienas svarbiausių klausimų, su kuriais susiduria mūsų šalis ir pasaulis, - teigė ji, - gyvybės klausimas yra nepaprastai svarbus. Tai labai aiškiai nurodyta mūsų Konstitucijoje. Be teisės į gyvybę niekas kitas nėra svarbu", - teigė ji.

„Kaip jauna moteris jaučiuosi esanti unikalioje padėtyje, kad galėčiau iš tikrųjų byloti šiuo klausimu taip, kad jis rezonuotų jaunoms moterims visoje mūsų šalyje."

„Turime įskiepyti kultūrą, kuri vėl skatintų, puoselėtų ir rūpintųsi gyvybe, nes, deja, kairiosios jėgos iš tikrųjų valdo informacinį lauką šiuo klausimu", - tvirtino ji.

„Tai nėra susiję su moterų reprodukcinėmis teisėmis. Tai nėra susiję su moterų sveikata. Deja, mūsų visuomenė, mūsų kultūra ne taip žiūri į gyvybę ar abortų klausimą, - sakė ji. - Tai klausimas, kuriuo galime pakeisti širdis ir protus, - teigė ji.

„Mums tik reikia garsiau apie tai kalbėti. Ir laimėti informacinį karą, nes, deja, mes jį pralaimėjome, ypač mano kartos jaunas moteris ir merginas."

27 metų K. Leavitt atvėrė Baltųjų rūmų spaudos konferencijų salę tiktokeriams, influenceriams, jutūberiams ir tuo būdu sukuria vietą „naujajai žiniasklaidai“.

D. Trumpas per rinkimų kampaniją daug dėmesio skyrė tinklalaidininkams ir kritikavo „senąsias“ naujienų organizacijas, o K. Leavitt sakė, kad vadovausis jo „revoliuciniu požiūriu į žiniasklaidą“.

K. Leavitt jau turi gerą įdirbį – jos paskyrose socialiniuose tinkluose yra jaunos, dirbančios motinos gyvenimo vaizdų ir filmukų apie tai, kaip ji televizijoje „Fox News“ kritikuoja „melagienų žiniasklaidą“.

Naujajame Hampšyre, kur jos šeima laikė ledų parduotuvę, augusi K. Leavitt yra ištikima D. Trumpo šalininkė. 2017-aisiais ji savo universiteto laikraščiui nusiuntė laišką, kuriame išreiškė protestą dėl to, kad vienas dėstytojas auditorijoje kritikavo D. Trumpą.

Ji dirbo D. Trumpo spaudos biure per pirmą jo kadenciją, o 2022-aisiais su D. Trumpu ir ginklų savininkams palankia programa siekė Naujojo Hampšyro vietos Kongrese, tačiau nesėkmingai.

Turime įskiepyti kultūrą, kuri vėl skatintų, puoselėtų ir rūpintųsi gyvybe

Tuo metu paskelbtame viename instagramo įraše matyti, kaip ji šaudykloje šaudo iš kulkosvaidžio. Prierašas, paminint tuometinį prezidentą Joe Bideną (Džo Baideną), skelbė: „@joebiden, ateik ir pasiimk.“

Vėliau jos, kaip D. Trumpo 2024 metų rinkimų kampanijos atstovės, užtikrinti pasirodymai per televiziją pelnė jai spaudos sekretorės postą.

Jos ištikimybė buvo tokia, kad ji į darbą sugrįžo praėjus keturioms dienoms po gimdymo. Tokį jos sprendimą nulėmė pasikėsinimas į D. Trumpą per politinį mitingą pernai birželį.

„Pažvelgiau į savo vyrą ir pasakiau: „Regis, grįžtu į darbą“, – pasakojo K. Leavitt žurnalui „The Conservateur“.

78-erių D. Trumpas, paskirdamas ją netrukus po savo pergalės lapkričio rinkimuose, teigė, kad K. Leavitt yra protinga ir tvirta, ir „ant pakylos pranoks“ visus.

Kol kas jis vėl yra teisus.

The post Baltųjų rūmų „žvaigždė" yra dėkinga savo katalikiškam auklėjimui appeared first on LAIKMETIS.