Brolis pranciškonas kunigas Ramūnas Mizgiris OFM tarnauja Vilniaus Bernardinų parapijoje, yra pasauliečių pranciškonų dvasinis asistentas. Brolis Ramūnas domisi Bažnyčios istorija, Bažnyčios Tėvų raštais ir kita krikščioniška literatūra, yra žinomas nuodėmklausys ir dvasios tėvas, rekolekcijų vedėjas. Jis daug laiko skiria asmeninei maldai, domisi liturgija. Tad su juo kalbėjomės apie mirtį, šventumą ir amžinybę, dalykus, kurie šiomis dienomis mūsų mintyse neretai šmėkšteli. Kalbino Tomas Viluckas.
Lapkritis prasideda dienomis, kurios kreipia mūsų žvilgsnį į amžinybę. Nors liturginis kalendorius skiria Visų Šventųjų iškilmę nuo Vėlinių, bet mūsų tradicijose šios dvi datos yra glaudžiai persipynusios. Tad lapkričio 1-ąją skubame į kapines ir visų šventųjų pagerbimas tarsi nublanksta. Kuo ypatinga ir svarbi gali būti ši iškilmė šiuolaikiniam žmogui?
-Lapkričio 2 diena – Vėlinės – nuo neatmenamų laikų Lietuvoje būdavo darbo diena. Metai ar dveji kaip ši diena jau yra šventinė, nedarbo, diena. Todėl yra viltis, kad ateityje kapinių lankymas prasidės lapkričio 2-ąją, o ne išvakarėse.
Taip, lapkričio 1-ąją pagerbiame šventuosius, kurie jau yra Dievo artumoje ir išlaiko meilės ir bendrystės ryšius su mumis. Žmogaus šventumą suprantame kaip suteiktą dalyvavimą Dievo šventume, nes tai antgamtinė malonė, t. y. šventojo Dievo savidava žmogui.
Kaip žinia, šiuolaikinis žmogus retai vartoja žodį „šventumas“, dažniau girdime žodį „tobulumas“. Viskas, bent jau išoriškai, turi būti tobula (angl. perfect). Gal ši diena gali priminti mums ir apie perfekcionizmo keliamus pavojus?
Šventumo sąvoka atrodo labai atitolusi nuo mūsų kasdienybės. Atrodo, kad kai krikščionys, pamokslininkai kalba apie šventumą, siūlo žmonėms nepasiekiamus idealus. Ar tuo būdu krikščionybė neatitrūksta nuo paprastų žmonių paprasto gyvenimo?
-Kaip sako popiežius Benediktas XVI, „šventumas nereiškia gebėjimo visuomet elgtis teisingai ir niekada nenusidėti, šventumui labiau būdinga atgaila ir noras pradėti viską iš naujo, ypač troškimas susitaikyti ir atleisti.“ Išties šventųjų gyvenimas ne visada buvo tobulas, bet, nepaisydami savo trūkumų bei parkritimų, jie kilo ir ėjo toliau Viešpaties keliu.
Galime ir turime ieškoti Dievo šventumo kiekviename žmogaus gyvenime. Taip pat neturėtume trukdyti Dievui veikti kito žmogaus gyvenime. Svarbu ramiai pradėti dvasinę kelionę su kitu ten, kur jis šiuo metu randasi, su visomis jo keistenybėmis ir iliuzijomis, paliekant jam erdvės ir laisvės santykyje su Dievu.
Šventuosius dažnai nuo mūsų skiria nemenkas laiko tarpas. Be to, dauguma jų yra vienuoliai arba dvasininkai. Kaip jų gyvenimas gali įkvėpti mus, 21 a. žmones? Ar pačiam yra šventųjų, kurie įkvepia gyventi krikščioniškai, siekti tobulesnio santykio su Dievu? Kas jie?
-Dvasinis laikmetis visada ir visur vienodas: „Viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8).
Mane asmeniškai gyventi krikščioniškai, siekti šventumo ir drąsiai eiti pašvęstojo gyvenimo keliu įkvėpė ir tebeįkvepia nežinomo krikščionio knyga „Nežinojimo debesis“ (angl. The Cloud of Unknowing), parašyta XIV a. Anglijoje.
Tačiau šv. Teresė iš Kalkutos († 1997) primena: „Kas seka šventaisiais, tas tampa juokingas. Kas seka Kristumi, tas tampa šventuoju.“ Šventųjų liudijimai skatina ir motyvuoja, bet nėra skirti kopijuoti, nes kopijavimas gali atitolinti nuo Viešpaties mums numatyto vienintelio ir savito kelio.
Svarbu tai, kad kiekvienas įžvelgtų savo kelią ir išgautų iš savęs geriausia, ką Viešpats asmeniškai į jį įdėjo (1 Kor 12, 7), ir nešvaistytų jėgų mėgindamas pamėgdžioti tai, kas buvo sumanyta ne jam.
Grįžkime prie temos, kuri neišvengiama šiomis dienomis. Mirtis. Apie ją mąstyti niekam nesinori, bet ji neišvengiama tikrovė, kuri laukia kiekvieno iš mūsų. Mirusiųjų pasaulis mūsų gyvųjų sąmonėje ir įsivaizdavimuose yra apipintas įvairiais prietarais, magija, drįsčiau sakyti, pagoniško mąstymo elementais. Koks yra krikščioniškas požiūris į gyvenimą po mirties?
-Žvelgdami į skaudžiausias mūsų gyvenimo akimirkas, į artimų žmonių – tėvų, brolio, sesers, sutuoktinio, vaiko, draugo – mirtį, jaučiame, kad netgi netekties dramos akivaizdoje, net patiriant išsiskyrimo skausmą širdyje kyla įsitikinimas, jog viskas negali baigtis, kad dovanotas ir gautas gėris nebuvo beprasmis. Turime galingą instinktą, bylojantį mums, kad mūsų gyvenimas nesibaigia mirtimi.
Tikras ir patikimas atsakymas į šį mumyse glūdintį gyvybės troškimą yra Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Jėzaus prisikėlimas ne tik laiduoja gyvenimą po mirties, bet ir nušviečia kiekvieno iš mūsų laukiančios mirties slėpinį. Viešpaties prisikėlimas yra ir mūsų būsimo prisikėlimo priežastis, nes „kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas“ (1 Kor 15, 21).
Įprasta yra melstis už mirusius, užprašyti Mišias už juos, daryti gerus darbus jų naudai. Kodėl Bažnyčia skatina melstis už juos?
-Malda už mirusiuosius pirmiausia yra dėkingumo ženklas už jų mums paliktą liudijimą ir padarytą gėrį. Tai dėkojimas Viešpačiui už tai, kad mums juos davė, už jų meilę ir draugystę.
Bažnyčia meldžiasi už mirusius ypatingu būdu per Šv. Mišias. Kunigas sako: „Atmink, Viešpatie, mirusiuosius, kurie, pažymėti tikėjimo ženklu, pirma mūsų paliko pasaulį ir miega ramybės miegu. Juos, Viešpatie, ir visus, kurie mirė susijungę su Kristumi, priimk į šviesos, ramybės ir atilsio šalį“ (Romos kanonas).
Tai paprastas, veiksmingas ir prasmingas atminimas, nes juo patikime mylimus žmones Dievo gailestingumui. Meldžiamės, turėdami krikščionišką viltį, jog jie su Juo bus rojuje, laukdami, kada ir mes galėsime drauge su jais būti šiame Meilės slėpinyje.
Visų Šventųjų dieną, einame į kapines, lankome artimųjų kapus, uždegame ant jų žvakes. Ką reiškia šis paprotys?
-Gal tikėjimą pomirtiniu gyvenimu? Jei netikėtume gyvenimu po mirties, būtų beprasmiška švęsti Visų Šventųjų iškilmę ir dar bergždžiau eiti į kapines. Ką eitume lankyti ir kam uždegtume žvakę ar neštume gėlių?
Išties šios dienos mus kviečia susimąstyti, atrasti tikrąją gyvenimo išmintį: „Mokyk tad mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ (Ps 90, 12).
Gyvename laikmečiu, kai kinta tradicijos. Pavyzdžiui, plinta paprotys švęsti Heloviną. Daliai krikščionių ši šventė siejasi su satanizmu ar mirties kultūros skleidimu, kiti šią šventę mato kaip pasilinksminimą ar popkultūros reiškinį. Kaip vertintumėte vis labiau populiarėjantį Helovino šventimą?
-Kiekvienas žmogus ieško gyvenimo prasmės. Todėl vertinčiau, kaip tam tikrą ieškojimo būdą. Žinoma, šis helovininis ieškojimo būdas man nėra priimtinas. Bet tikiu, kad Dievas veikia tų žmonių gyvenimuose ir slėpiningai bei kantriai veda juos į išganymą.
Krikščioniškoje žinioje mirtis neturi paskutinio žodžio. Kaip atsimenant išėjusiuosius į amžinybę išlaikyti viltį ir nesileisti užvaldomiems pesimistinio požiūrio į gyvenimą?
-Negalima neigti jų teisės verkti – gedėdami turime verkti, – Jėzus taip pat „pravirko“ ir „labai susigraudino“ dėl jo mylimoje šeimoje išgyvenamo gedulo (Jn 11, 33–37). Tačiau svarbu tame liūdesyje „neužstrigti“. Visada atminkime, kad kitas, kad ir labai artimas žmogus, nėra mano nuosavybė, bet – Dievo; kitą myliu, rūpinuosi, globoju, bet nesisavinu.
Biblija mato žmogaus ir visatos gyvenimą kaip nėščios moters būseną (Jn 16, 21; Rom 8, 18–23). Tą dieną gimsta naujas žmogus, kuriam lemta gyventi amžinai. Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių, laidotuvių liturgija žmogaus mirtį vadina „gimimu“ (lot. dies natalis), perėjimu iš gyvenimo į Gyvenimą (lot. transitus).
Meilė yra stipresnė už mirtį. Taigi turime eiti tuo keliu ugdydami meilę, ją stiprindami, ir meilė apsaugos mus iki tos dienos, kai bus nušluostyta kiekviena ašara, kai „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apr 21, 4).
Ačiū už pokalbį.
