Saugok, palaikyk man paskutinę vietą, Dieve… Vietą prie Tavo stalo, kuri nepatraukia per daug dėmesio, be lentelės su vardu, vietą arčiau padavėjų ir tarnų, nei prie švenčiančiųjų ir garbingųjų. Palik man ją, nes aš tiesiog nežinau, nemoku būti su svarbiais žmonėmis…
Palik paskutinę vietą man, mano Dieve… Palik man vietą, kurios niekas nenori. Pačiam gale to seno ir nutrinto autobuso, kuris veža Tavo gailestingumo keliautojus kiekvieną dieną nuo nuodėmės iki atleidimo, nuo suklupimo iki atsikėlimo, nuo mirties iki gyvenimo, nuo tamsos iki šviesos…
Aš palauksiu savo eilės ir neprieštarausiu, nejausiu nuoskaudos, jei kuris nors pašieps ir pakelta galva praeis pro mane.
Palik paskutinę vietą man, Dieve, eilės gale. Aš palauksiu savo eilės ir neprieštarausiu, nejausiu nuoskaudos, jei kuris nors pašieps ir pakelta galva praeis pro mane.
Palik paskutinę vietą man, Dieve, ir man ji bus tobula, pati nuostabiausia vieta, nes Tu ją man pats paskirsi.
Man bus patogu ir man nereikės gėdytis visų mano gyvenimo klaidų. Tai bus mano vieta. Tai bus vieta tokiems kaip aš, mylinčia ir Tavimi pasitikinčia širdimi gyvenantiems ir į Tave, tik į Tave savo viltį ir lūkesčius dedantiems.
Taip, vieta tiems, kurie galbūt atvyksta paskutiniai ir beveik visada vėluoja, bet jie atvyksta, kai pasaulis klumpa ir krinta be Tavęs, nes tik Tavyje jie randa gyvenimą. Laikyk man tą vietą, Dieve…
