Sekmadienį Kenterberio katedroje vykusiomis iškilmingomis pamaldomis buvo užbaigta 15-oji vadinamoji Lambeto konferencija. Jos tema buvo: „Dievo Bažnyčia Dievo pasauliui – keliauti, klausytis ir liudyti kartu“.
Dvi savaites buvo diskutuojama, kaip viso pasaulio anglikonų bendrija turi reaguoti į XXI amžiaus žmonijos poreikius.
Pavadinimą šiai konferencijai davė Londono Lambeto rajone (priešais Vestminsterio abatiją, kitame Temzės upės krante) esanti Anglijos Bažnyčios vadovo oficiali rezidencija – Lambeto rūmai (Lambeth Palace). Nuo 1867 m. maždaug kas dešimt metų šiuose rūmuose rengiama konferencija, kurioje dalyvauja anglikonų vyskupai iš viso pasaulio, yra viena svarbiausių anglikonų bendrijos vienybės užtikrinimo instrumentų.
Pagal analogiją su Katalikų Bažnyčios institucijomis šią konferenciją galima būtų prilyginti Vyskupų sinodui.
Šiemetinė konferencija buvo jau penkioliktoji nuo jų rengimo tradicijos pradžios. Ji vyko liepos 26–rugpjūčio 7 d. Atidarymas buvo surengtas pačiuose Lambeto rūmuose Londone, pagrindiniai renginiai vyko Kento universiteto patalpose, o iškilmingas uždarymas – senojoje Anglijos primų katedroje Kenterberyje.
Konferencijoje dalyvavo 650 anglikonų vyskupų iš 165 šalių.
Sveikinimą anglikonų vyskupų konferencijos dalyviams pasiuntė Šventojo Sosto dikasterijos krikščionių vienybei ugdyti prefektas kardinolas Kurtas Kochas. Priešpaskutinę Lambeto konferencijos dieną, šeštadienį, joje dalyvavo kitas Katalikų Bažnyčios atstovas – Romos kurijos kardinolas Luisas Antonio Tagle’as.
Jėzus buvo savo kultūros žmogus, bet jis taip pat atnešė Dievo „kultūrą“ į žmonių kultūras.
Savo kalboje jis paminėjo kai kurias katalikams ir anglikonams vienodai aktualias krikščioniškojo skelbimo ir liudijimo sritis – visuotinės brolybės skelbimą, teisingumo ugdymą, pagalbą į visuomenės gyvenimo paribius nustumtiems žmonėms, migrantams, rūpinimąsi kūrinija.
Atskirta tema, kuriai turi skirti deramą dėmesį visi krikščionys, yra populizmo keliamas pavojus, ypač religinių jausmų ir simbolių naudojimas su tikru tikėjimu nieko bendra neturinčiose ideologinėse kovose. Krikščionybė, kuri, viena vertus, yra skelbiama konkrečioms kultūroms ir yra įkultūrinama, antra vertus savo universalumu už aukščiau konkrečių kultūrų lygmens. Dėl to ir bendra įvairių kultūrų žmonių kelionė mažina kito baimę, leidžia kultūroms apsivalyti ir pasisemti viena iš kitos to, kas geriausia.
Pasak kardinolo, ir Jėzus buvo savo kultūros žmogus, bet jis taip pat atnešė Dievo „kultūrą“ į žmonių kultūras. Jis buvo nukryžiuotas už miesto sienų. Iš jo perverto šono ištekėjęs kraujas ir vanduo pagimdė Bažnyčią. Jis nori, kad jo Kūnas, Bažnyčia, būtų namai, kuriuose galėtų jaukiai gyventi kiekvienas žmogus, kad juose kiekvienas rastų viltį ir džiaugsmą.
