Arkivyskupas Gintaras Grušas: mes turime gyventi viltyje

ŠaltinisLVK

Kovo 6 d. Dievo Gailestingumo šventovėje vyko šv. Mišios, meldžiantis už COVID-19 aukas visoje Europoje, jungiantis į Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) inicijuotą maldos grandinę. Jų metu Vilniaus arkivyskupas metropolitas ir Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Gintaras Grušas pasakė homiliją, kurią skelbiame.

Kaip dažnai įvyksta, ir šiandien Dievo Apvaizda parūpina atitinkamų liturgijos skaitinių. Skaitiniai, kuriuos šiandien girdėjom, yra apie Dievo gailestingumą.

Pirmajame skaitinyje Dievo tauta, ištikta nelaimės, šaukiasi Dievo gailestingumo. Žmonės žinojo, kad juos lydėjo Dievas. Bet kai sunkumai apėmė visą tautą, atrodė, jog Dievo nebebuvo šalia. Nepraradę vilties jie šaukėsi Dievo: „Viešpatie, savo lazda ganyk savo tautą, avis nuosavąsias, gyvenančias vienas dykynėj derlingos šalies vidury“ (Mch 7, 14). Žmonės žino, kad Dievas juos globoja, yra jų Tėvas, bet taip pat supranta, kad jų padėtis dabar yra kaip bandos dykynėj. „Ne visą gi laiką esti supykęs. Jis mėgsta parodyti gailestingumą. Ir vėl Jis mūsų pasigailės“ (Mch 7, 18‒19).

Šventosios tautos patirtis yra nepaprastai gili. Dievas, kuris juos sukūrė, išvedė iš nelaisvės. To meto aplinkybėmis, kurios ištiko juos ne vien dėl jų kaltės (bet ne be jų kaltės), jie nepraranda vilties, kad vėl išvys gailestingojo Tėvo, savo gailestingojo Dievo Veidą. 

Ir Evangelijoje girdime tą daug kartų girdėtą gailestingojo Tėvo palyginimą. Ir mes šiandien ‒ Lietuvoje, Europoje, visame pasaulyje ‒ trokštam išvysti gailestingojo Dievo Veidą. Savo maldose kreipiamės į Jį, kaip ir žydų tauta, siekdami išmelsti, vėl patirti Dievo artumą ir gailestingumą. 

Pandemijos aukos Europoje jau viršija 850 000, pasaulyje jų – keli milijonai. Kiek skausmo, kokios netektys, kokia nežinia dėl ateities mus supa! Ir kiek žmonių pasimeta toje nežinioje, nepakelia to skausmo… Ir šiandien mums reikia ne tik šauktis ir melsti Dievą gailestingumo, bet ir atverti akis, kad pamatytume gailestingąjį Dievo Veidą. Tie, kurie jau iškeliavę pas Viešpatį, mirties akivaizdoje klausia: kodėl aš, kodėl dabar, kur Dievo gailestingumas? 

Šiandien mums reikia ne tik šauktis ir melsti Dievą gailestingumo, bet ir atverti akis, kad pamatytume gailestingąjį Dievo Veidą.

Tikintieji gavo tą Dievo gailestingumo pamoką, kuri buvo duota mums pirmo asmens – Jėzaus ant kryžiaus ‒ Jo kančios, Jo mirties, bet galiausiai Jo prisikėlimo. Ten mes galime matyti, kodėl gailestingasis Dievas gali leisti tokią kančią. Meldžiamės už mirusiuosius, tarp jų ir už mirusius gydytojus, medicinos darbuotojus, mirusius kunigus įvairiuose Europos kraštuose – jie nebijodami aukos ėjo gelbėt kitų. Tokių yra nemažai, ir už juos mes šiandien meldžiamės. Jie parodė krikščionišką dvasią, meilę ir dažnai herojiškumą. Meldžiamės todėl, kad mes žinome išganingąją maldos galią. Neretai šeimos nariai negalėdavo būti šalia savo mylimųjų jiems iškeliaujant. Bet malda ‒ dažnai mūsų prašoma melstis Gailestingumo vainikėlį lydint žmones į amžinybę ‒ ją galima kalbėti ir iš tolo, reikalui esant. 

Ir kiek artimųjų skausmo dėl netekčių! Kiekviena mirtis palieka mumyse tuštumą, nelieka to žmogaus, kuris buvo šalia, kuris buvo su mumis. Ir manau, kad nėra ‒ ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje ‒ tų, kurie būtų nepaliesti šios pandemijos netekčių. Bet vėl ‒ yra amžinasis gyvenimas, kad užtikrintų mūsų širdžių išgydymą ir maldoje palaikytume ryšį su iškeliavusiais. 

Bet yra ir visuomenės skausmas, ta nežinia, kartais pasimetimas. Šventasis Tėvas vakar pradėjo savo kelionę Irake, kur irgi ‒ ne tik dėl pandemijos, bet ir dėl ilgamečio karo ir sunkumų ‒ kalbėjo apie skiepą, kurį Kristus mums visiems duoda nuo šių nevilčių: tai yra krikščioniška viltis. Su krikščioniška viltimi mes žiūrim į visas aplinkybes, visus sunkumus, visas kančias amžinybės perspektyvoje ‒ Viešpaties vidinio gyvenimo, kurio dalyviais mes esame pašaukti būti. Todėl mes galime pakelti tuos sunkumus, galime juos savo malda lydėti ir padėti kitiems juos pakelti. 

Mes turime gyventi toje viltyje ir turime tą galimybę keisti tarpusavio santykius, patirti vis labiau, kad visi esame Dievo vaikų šeima. Atpažinti tą meilę, kurią Jis jaučia visiems savo vaikams. Gailestingumo tėvo palyginime daug dėmesio skirta vadinamajam sūnui palaidūnui, bet ne mažiau turime atkreipti dėmesį į tą likusį namuose sūnų, kuris, būdamas su tėvu, nesugebėjo pamatyti tėvo meilės ir gailestingumo. 

Šios nelaimės, pandemijos – ne tik šiandien, bet ir per visą Šventąjį Raštą ir visą Išganymo istoriją – yra paraginimas mums visiems grįžti pas Tėvą, pažinti Jo gailestingumą. Kiek mes esame atitolę asmeniškai, kaip visuomenė ar kaip pasaulis nuo Dievo meilės, mes esame kviečiami pas Jį sugrįžti. O jei mes esame ištikimi Jo namiškiai ir bent išore nesame atitolę, Gavėnia kviečia mus į tą vidinį atsivertimą, kad vis labiau atpažintume gailestingojo Tėvo veidą. Lai ne tik ši pandemija, bet ypač ši Gavėnia būna proga, paskata mums visiems į gilesnį atsivertimą, į gilesnį ir atnaujintą pasitikėjimą Dievo gailestingumu. Amen. 

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis