Izraelio archeologai Tel Šilo vietovėje aptiko statinį, kurio planas ir struktūra stebėtinai sutampa su Senajame Testamente aprašyta Padangtės šventykla. Būtent joje, pagal Bibliją, buvo laikoma Sandoros skrynia – viena iš didžiųjų biblinės istorijos relikvijų, kurios buvimo vieta iki šiol išlieka paslaptimi.
Tel Šilo atradimas
Tel Šilo – tai viena švenčiausių vietų žydų istorijoje. Pasak Biblijos, po Išėjimo iš Egipto dvylika Izraelio giminių tris kartus per metus – per Sukkot, Velykas (Pesachą) ir Sekmines (Šavuotą) – rinkdavosi čia melstis. Ši vieta buvo pasirinkta kaip Sandoros skrynios saugojimo vieta: ji stovėjo Padangtėje – kilnojamoje šventykloje, kuri lydėjo izraelitus klajonių po dykumą metu.
2017 m. amerikiečių archeologas Scottas Striplingas su komanda pradėjo ambicingą projektą – surasti bent kokių užuominų apie šią šventovę. Po beveik dešimtmečio tyrinėjimų archeologai aptiko monumentalaus geležies amžiaus pastato pamatą. Pasak ekspedicijos vadovo, jo struktūra atitinka biblinį aprašymą: pastatas orientuotas iš rytų į vakarus, o vidus padalintas į dvi dalis santykiu „du prie vieno“. Tokia proporcija primena šventovės erdves – Šventąją vietą ir Švenčiausiąją vietą, kur, kaip tikima, stovėjo Sandoros skrynia.
Dar vienas atradimas – daugiau nei 100 tūkst. gyvulių (avių ir galvijų) kaulų, liudijančių, jog čia vykdavo aukojimo apeigos. Be to, surasta gausybė keramikos šukių, datuojamų viduriu II tūkstantmečio pr. Kr. – laikotarpiu, kai izraelitai, kaip manoma, apsigyveno Pažadėtojoje žemėje.
Striplingo teigimu, šis akmeninis statinys galėjo pakeisti ankstesnę kilnojamąją Padangtę. Jei ši prielaida pasitvirtintų, atradimas taptų itin svarbiu žingsniu siekiant išsiaiškinti, kur galėjo būti laikoma Sandoros skrynia.
Sandoros skrynia: relikvija ir jos reikšmė
Sandoros skrynia, pagal Dievo nurodymą aprašyta Išėjimo knygoje, buvo padaryta iš akacijos medžio, aptraukta auksu iš vidaus ir išorės. Jos dydis – apie 120 cm ilgio, 70 cm pločio ir tiek pat aukščio. Skrynios dangtis, vadinamas „Atpirkimo dangčiu“, buvo papuoštas kerubų atvaizdais.
Skrynioje buvo saugomos dvi Mozės gautos akmens plokštės su Dešimties Dievo įsakymų tekstu. Ji lydėjo izraelitus klajonių po dykumą metu, o vėliau buvo perkelta į Jeruzalę, kur karalius Dovydas pastatė specialią palapinę, o jo sūnus Saliamonas – Pirmąją Šventyklą. Įėjimas į Švenčiausiąją vietą, kurioje stovėjo skrynia, buvo leidžiamas tik vyriausiajam kunigui ir tik kartą per metus – permaldavimo dieną.
Sandoros skrynia simbolizavo Dievo buvimą tarp savo tautos ir tapo didžiausiu Izraelio religinės tapatybės ženklu.
Istorinė paslaptis: kada ji pradingo?
Paskutinį kartą Sandoros skrynia aiškiai paminėta VII a. pr. Kr., valdant karaliui Jošijui. Vėliau, 586 m. pr. Kr., Babilono valdovas Nabuchodonosaras užėmė Jeruzalę, sugriaudamas Saliamono šventyklą. Nuo to laiko apie relikviją nebeliko patikimų žinių.
Įvairūs šaltiniai siūlo skirtingas versijas:
- Babilono teorija. Skrynia galėjo būti sunaikinta arba išvežta kartu su kitomis šventyklos brangenybėmis į Babiloną.
- Pranašo Jeremijo paslėpta skrynia. Pagal Antrąją Makabiejų knygą, pranašas Jeremijas nunešė skrynią į Nabo kalną už Jordano upės ir paslėpė ją oloje.
- Šventyklos kalno hipotezė. Kai kurie rabinų raštai mini galimybę, kad skrynia buvo paslėpta po Šventyklos kalnu Jeruzalėje, tačiau archeologiniai kasinėjimai ten rezultatų nedavė.
- Beit Šemešo atradimas. XX a. pabaigoje rasta trijų tūkstančių metų senumo šventykla, kurios planas priminė Sandoros skryniai skirtą statinį, bet aiškių įrodymų taip pat nerasta.
Etiopijos versija: relikvija Afrikoje?
Vienas iš populiariausių pasakojimų teigia, kad Sandoros skrynia buvo išvežta į Etiopiją. Legenda pasakoja, kad karaliaus Saliamono ir karalienės Sabos sūnus Menelikas, sugrįžęs iš Jeruzalės, atsivežė šią relikviją į Aksumą. Čia, anot tradicijos, ji tebėra saugoma Švč. Mergelės Marijos Siono katedroje.
Šiandien prie relikvijos, kaip tikima, prieina tik vienas asmuo – specialiai paskirtas kunigas-sargybinis, tarnaujantis iki mirties. Kompleksas yra aptvertas, o užsienio tyrinėtojams patikrinti šio tikėjimo tiesą neleidžiama. Todėl etiopiškoji hipotezė išlieka nepatikrinta.
Skeptikų argumentai
Ne visi mokslininkai tiki, kad Sandoros skrynia apskritai galėtų būti rasta. Skeptikai pažymi, kad jeigu ji būtų išsaugota Babilono sugriovimo metu, kodėl nebuvo grąžinta į Šventyklą vėliau, valdant karaliui Erodui, kai Jeruzalėje buvo pastatyta Antroji Šventykla? Šis argumentas leidžia spėti, kad relikvija galėjo būti sunaikinta dar VI a. pr. Kr., o pasakojimai apie jos paslėpimą yra vėlyvos kilmės legendos.
Šiuolaikinės paieškos
XX a. archeologai bandė ieškoti skrynios tiek Jordano, tiek Negyvosios jūros rytiniame regione, tiek po Šventyklos kalnu. Tačiau kol kas neaptikta jokių neabejotinų įrodymų.
Vis dėlto Tel Šilo atradimai rodo, kad tyrimai gali priartinti prie atsakymo. Net jei pati Sandoros skrynia nebus surasta, struktūros, atitinkančios biblinį aprašą, leidžia geriau suprasti ankstyvąją Izraelio religijos raidą.
Relikvijos paslaptis išlieka
Sandoros skrynia – ne tik biblinė relikvija, bet ir simbolinis raktas į žydų tautos santykį su Dievu. Ji jau daugiau nei du su puse tūkstančio metų įkūnija vieną didžiausių religinių paslapčių.
Ar ji tebėra paslėpta kokioje nors oloje, ar iškeliavo į Etiopiją, ar buvo sunaikinta dar senovėje – atsakymas lieka neatskleistas. Tačiau kiekvienas naujas atradimas, kaip dabar Tel Šilo, suteikia vilties, kad šios mįslės uždanga kada nors galėtų prasiskleisti.
