Žmogus gimsta vienas. Svarbiausius dalykus išgyvena vienas ir išeina vienas. Vienatvė pati tikriausia, giliausia, intymiausia būsena. Vienišumas – pasaulio supratimo ir moralinio išbandymo pamoka, vyriškumo ir tvirtybės testas. Kai kam net išminties galimybė.
Vienatvėj nuo nieko nepasislėpsi ir nieko nepaslėpsi, esi akis į akį – savo paties įvykis. Kartu tai sunkiausi momentai, egzaminą išlaiko ne visi. Daugelis norėtų išvengti ir pabėgti, apsvaigti, užsimiršti. Ir čia vis dažniau susitinki su Amžinybe.
Artimieji stengiasi palaikyti, vis ateina ir ateina prie tavo ar tavo vaiko lopšio, prie ligoninės geležinės lovos, prie apsnigto kapo po klevu. Jie būna kartu, ir tai džiaugsmas, bet iš tikrųjų esi vienas visada, kada tikrai esi.
Vienatvėje išsipildo mūsų pašaukimai ir įvyksta nuopuoliai, čia būnam didžiausi, ir staiga nebebūnam. Drąsus supratęs, kad baimėje nereikia bijoti. Laimingas ir laisvas tas, kuris žino – nelaimėje galima būti laimingu ir nelaisvėje laisvu.
nereikia bijoti vienatvės, kuri mus sukuria, išbando ir atveria. Mes esam vienatvė.
Įdomiausias kalba vienas, gražiausias dainuoja vienas, protingiausias galvoja vienas, mylimiausias ašaroja sau vienas. Kuris tikras, niekada nebijo vienatvės, nes jis tikrai yra. Amžinas, kuris išeidamas, prieš nušvintant tamsai stebi save, pasaulį, ir džiaugiasi, jog patyrė ir pagaliau sužinojo Tą paslaptį.
Visą gyvenimą bijojau vienišumo – tegu tik kas nors būna bent jau gretimam kambary, tegu nekalba, ir nematai, bet būna. Grįžęs ir atrakinęs duris iškart pajunti, ar kas nors yra, ar tu vienas, nors dar neįėjai – namai tau pasako.
Dabar, senatvei ir vienatvei artėjant, žinau – visada esam ir būsim vieni. Su tuo, kas yra. Ir nereikia bijoti vienatvės, kuri mus sukuria, išbando ir atveria. Mes esam vienatvė. Tik mokantieji būti vieni suranda ir supranta vienas kitą, yra tikri, gyvi ir nevieniši.
