Algimantas Rusteika. Ar palikot mus vienui vienus?

Ar palikot mus vienui vienus? Ar nors vienas atsakysit? Šiandien noriu tiesiai šviesiai paklausti – kur jūs esat?

Kur jūs, pasaulio, visuomenės ir tautų sąžinės? Kur pradingot, ką galvojat – jei iš viso ką nors galvojat?

Ar tik naktį po jaukia antklodyte drąsiai pauostot savo drąsą ir įsivaizduojat, kad kažką reiškiat? Ar užmiršot, kad literatūra ir menas buvo visuomenės sąžinė?

Žurnalai ir savaitraščiai, eilės nusipirkti kioskuose, tekstai, atveriantys protus, širdis ir ateitį? Ar užmiršot, kad kadaise buvo kūrybinės sąjungos, susirinkimuose keliančios reikalavimus valdžiai?

Nebepamenat, kad net baisiausia pasaulio imperija po jūsų protestų atsisakydavo statyti naftos platformas Baltijoje? Kur jūs, geriausi, žinomiausi žurnalistai ir rašytojai, režisieriai ir poetai, dramaturgai, kompozitoriai? Aktoriai ir dailininkai, architektai, kurie ėjot žmonių priešakyje? Kur jūs, atvedę Lietuvą į pirmąjį sąjūdį, tie, kurie netylėjot, kalbėjot, kurių žodžio laukdavom?

Kur visa tai? Ar dar nors vienas esate gyvas? Ar jūs jau bunkeriuose ant gultų, kad tik „Panorama” neaplotų ir valdžios dobermanai neapkandžiotų?

Kur jūsų drąsa? Ar tik tamsa, tyla, apkasų žvakių šviesa jums liko? Ar liko tik senoliai, susirūpinę savo nuopelnais ir rinktiniais raštais?

Ar liko tik vidurinioji karta – mintanti modernizmo vamzdžiais ir tuščiais, biudžetiniais užsakymėlių ir rentyčių pinigėliais? Ar tik jaunystėje pasenęs jaunimas su tuštybės instaliacijomis ir žolyte?

Ar liko tik vidurinioji karta – mintanti modernizmo vamzdžiais ir tuščiais, biudžetiniais užsakymėlių ir rentyčių pinigėliais?

Ar esate tik pagyrūniški knygų pristatymai feisbuke: kaip aš šauniai skaitau tekstą ar dainuoju (!), kokie gražūs parodos paveikslėliai (!), kokia dvasinga paežerių ir kavos puodelių savose miško sodybėlėse estetika! O tikras ir skausmingas Tautos gyvenimas už „futliaro” neegzistuoja?

Ar nors truputį cyptelėję prieš civilizacijos susinaikinimo vėjus ir tolerancijas menkystoms, prarasit pinigėlius projektui, užsienio kontraktus vertimui, spektakliui ar koncertams? O gal tai jau tapo „įsisąmoninta būtinybe“, kuri, anot marksistų, ir yra laisvė?

Nieko negalvosiu, jokios pusės nepasirinksiu, būsiu amžinai teisus, tik aikčiosiu ir šlykštėsiuosi visais tais, kuriems dar svarbus tautiškumo, lietuvybės ir valstybingumo likimas, pats likdamas švarutis?

Galėsiu visiems patikti ir su niekuo nesipykti? Būsiu toks, kaip reikia –  nemasinis, nebulvarinis, „smarkiai elitinis” kūrėjas, labai intelektualiai nesiskutęs ir paviršiuje plūduriuojantis?

Tik su rusais sugebate barškindami klaviatūra „pakovoti”? Ar liko tik bedantė, pataikūniška žurnalistų „kūrybinė” sąjunga, virtusi valdiška cenzūros įstaiga su nieko gyvenime neparašiusiu menkysta priešakyje?

Ar gyvi dar kultūros leidiniai, kur žodis „patriotas” ir „tauta” dabar jau moderniai rašomi ironiškose kabutėse? Ar tai jau teksto autoriaus laisva raiška, tik kitokiai raiškai vietos laisvai neatsiranda?

Kur jūs esat, Lietuvos sąžine ir vedliai? Ar šįvakar vėl išjungę telikus išgersit savo kokteilį ir niekieno nepastebėti nuslinksit į vienišus guolius? Į tamsą, į savanorišką nebūtį – nesuprasti, neišgirsti, užmiršti ir gyvi numirę?

Ar tik dėl to ir gyvensit? Ar ir vėl paliksit savo žmones ir tautą vienui vienus?

44 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version