Aleksejus Arestovičius yra vienas artimiausių Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio rato žmonių, jo patarėjas. Ukrainos prezidento aplinkoje jis tapo labiau pastebimu prieš gerą pusmetį, tačiau per tą laiką jo įtaka smarkiai išaugo. Per karą Ukrainoje jis nesykį pasirodydavo viešumoje su pranešimais apie padėtį karo fronte, derybas su Rusija, geopolitinės situacijos vertinimais.
A. Arestovičius tapo populiarus socialiniuose tinkluose, ir tai nenuostabu, nes jis pasižymi puikia retorika, tiksliomis įvykių prognozėmis ir nestandartiniu požiūriu į visuomenės reiškinius.
Prieš pasirinkdamas politiko kelią, A. Arestovičius įėjo į populiariausių Ukrainos tinklaraštininkų šimtuką, vedė psichologinius seminarus, vaidino filmuose. Negana to, jis yra baigęs teologijos studijas.
Vis dažniau kyla klausimus, kokį raidos kelią pasirinks Ukraina sustojus kariniams veiksmams. A. Arestovičiaus įžvalgos yra svarbios tuo, kad būdamas vienas artimiausių prezidento V. Zelenskio aplinkos žmonių, jis gali paveikti ateities Ukrainos vystymosi liniją.
Siūlome politiko feisbuko įrašo, padaryto 2021 m. rugpjūčio 17 d. po JAV pasitraukimo iš Afganistano, vertimą. Šis tekstas leidžia susidaryti vaizdą apie A. Arestovičiaus pažiūras, o tuo pačiu, ir galimas ateities Ukrainos perspektyvas.
Įvykiai Afganistane – tai 1991 metų „liberalios demokratijos visiems, pergalės ir istorijos sustabdymo” doktrinos žlugimas.
Kaip paaiškėjo (netikėtai), realus pasaulis netinka idealistiniams eksperimentams, kuriais siekiama visus suvienyti pagal vieną idealią koncepciją. Pirmiausia tuo įsitikino SSRS. Dabar JAV, kolektyvinių Vakarų lyderė.
JAV yra sociosistema, kurioje visų įmanomų procesų specialistų intelektinis tankis viršija bet kurią kitą bendruomenę Žemėje, tačiau dabar ji regi savo klaidingo tikrovės suvokimo procesus.
Tai dar kartą įrodo, kad idealai yra aukštesni už intelektą, ir gali apakinti net labiausiai išsivysčiusius tipažus ir institucijas.
Šimtai ekspertų dešimtmečius įrodinėjo, kad Afganistane įmanoma sukurti laisvą, demokratinę visuomenę (Rusijoje, Kinijoje, Irake, Irane, papildykite pagal skonį).
Šioms pasakoms buvo išleista šimtai milijardų dolerių ir paguldyta šimtai tūkstančių gyvybių.
Po trisdešimties metų paaiškėjo, kad liberalios demokratijos naikina žmones, valstybes ir institucijas taip pat sėkmingai, kaip ir totalitariniai režimai, su kuriais jos „kovoja”, ir išeina, kad jos ne ką geriau nei totalitariniai režimai žino, ko iš tikrųjų, šiandien ir ateityje, reikia konkrečiam žmogui?
Idealai yra aukščiau už intelektą. Ir gerokai aukščiau už komfortą.
Tūkstančiai ekspertų ir dešimtys milijonų gerbėjų vis dar puoselėja Afganistane sudužusį į šipulius pasaulio paveikslą, kuriame visi labiau už viską nori televizoriaus, šaldytuvo ir feminizmo. Jie mėgsta šį pasaulėvaizdį, bet, kaip (netikėtai) paaiškėja, nenori atiduoti gyvybės už šiuos didžius civilizacijos pasiekimus. Jie norėtų, kad kas nors kitas paaukotų savo gyvybę už šiuos didingus civilizacijos privalumus, kol šie ekspertai ir gerbėjai jais naudotųsi.
O jei taip nėra, evakuacijos lėktuve visada turėtų būti pakankamai vietos. Fanatikai to pasaulėvaizdžio, kuriame visa žmonija, kaip vienas asmuo, nori Netflix ir LGBT eitynių, yra įsitikinę, tikina ir toliau tikins, kad Afganistanas yra tik dar viena nesisteminė nesėkmė, ir kad pasaulio judėjimas liberaliosios demokratijos link yra vienintelis kelias be alternatyvos, nes jį perėjus tiesiog būtina ištremti ir išvaryti iš universitetų visus tuos, kurie drįsta suabejoti nauja vienintele teisinga doktrina.
Tuo tarpu išmintingesnius žmones, kurie dar prisimena ankstesnius komjaunuolius, domina daug rimtesni klausimai.
Būtent:
– kaip greitai ir kokia kaina Vakarai supras savo sisteminę klaidą šiuo klausimu?
– kaip greitai visi suprasime, kad senoji pasaulio tvarka baigėsi ir jau prasidėjo naujoji, kurios kontūrai iš proceso vidaus yra prastai matomi?
– koks pasaulio vaizdas bus pasiūlytas vietoj jos?
– ar gamybinių santykių raida neišvengiamai veda prie visuomenės emancipacijos ir išlaisvinimo bei neišvengiamos raidos fazių kaitos?
– kokia yra tikroji mokslo, technikos ir socialinės pažangos kaina? kas, kaip ir kokiais kriterijais remdamasis gali nustatyti tikrąją tokios pažangos kainą?
– ar ne laikas rimtai persvarstyti pačią „pažangos” sąvoką?
– ar globalizacija įmanoma kaip vienijimasis? ar ji iš principo įmanoma?
– kokie gali būti sugyvenimo principai pasaulyje, kuriame, viena vertus, niekas niekam neprimetinėja vienintelės teisingos doktrinos ir, kita vertus, niekas negali ir neturi toleruoti blogio ir nusikaltimų?
– ar egzistuoja individualus tautų ir kultūrų raidos būdas, ir kaip kiekvienu konkrečiu atveju rasti tinkamą pusiausvyrą tarp universalaus ir unikalaus?
Matyt, turėsiu parašyti naują politinę studiją, kurioje bandysiu rasti bent apytikrius atsakymus į šiuos klausimus.
Iki šiol įsitikinau vienu dalyku: nėra prasmės kovoti už „naujos demokratinės valstybės” sukūrimą Ukrainoje.
Jei už ką nors ir reikia kovoti, tai už naujos civilizacijos, kuri galėtų sėkmingai atsakyti į minėtus klausimus, sukūrimą.
